Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Eglė Gruodienė, susipažinusi su J. O. (toliau – pareiškėja) paduotu skundu dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka E.–E. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde J. O. prašo pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka ir patraukti E.–E. B. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, priteisti iš E. E. B. J. O. naudai 1000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodoma, jog 2016 metų spalio 23 d., apie 11.30 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius laiptinėje ji susitiko namo bendrijos pirmininkę E. B.. Laiptinėje tuo metu buvo liudininkė A. R.. Kadangi iš kaimynės buvo girdėjusi, kad bendrijos pirmininkė E. B. visiems namo gyventojams viešai kalba, kad neva ji (pareiškėja) tyčia sulaužė skelbimų lentos spyną, ji užkalbino pirmininkę ir paklausė, ar ji žino, kas galėjo sugadinti ir sulaužyti bendrijos skelbimų lentos spyną. E. B., priėjusi prie jos, laikydama vienoje rankoje šluotą, kita ranka grubiai ją pastūmė ir turėdama tikslą pareiškėją paniekinti pažeminti, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, priskirdama jai poelgius, neatitinkančius tikrovės, geros moralės, dorovės principų bei įstatymų: ji, garsiai šaukdama ir bardamasi pasakė: „tu sulaužei“, „tu už tai sumokėsi“, „aš tave pakasiu“, „tu vartysiesi grabe“, „viskas yra nufilmuota“, „pamatysi, tavo draugė tave išduos“. Šiais žodžiais E. B. viešai, girdint kaimynams, paskleidė šią tikrovės neatitinkančią informaciją apie neva jos (pareiškėjos) savavališką elgesį, sulaužant bendrijos turtą (skelbimų lentos spyną), taip išreikšdama neigiamą požiūrį į jos asmenį. Ši neteisinga informacija E. B. buvo paskleista visiems namo gyventojams, kalbant, koks ji yra „blogas“ žmogus. Skunde pažymima, kad tai ne pirmas kartas, kai bendrijos pirmininkė savo veiksmais ir žodžiais viešai demonstruoja nepagarbą pareiškėjai, kitų asmenų akivaizdoje žemina, šmeižia pareiškėją, demonstruoja nepagrįstą pyktį. Analogiškos veikos buvo padarytos 2012, 2014, 2016 m.

Privataus kaltinimo procesą atsisakytina pradėti.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 412¹ straipsnio 1 dalį, teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai reiškia, jog arba visai nebuvo įvykio, apie kurį buvo pranešta kaip apie nusikalstamą veiką, arba nors įvykis buvo, tačiau dėl vienų ar kitų argumentų jo negalima laikyti nusikalstama veika. Taigi jau pradinėje stadijoje, sprendžiant, ar yra pagrindas pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, teismas turi pareigą įvertinti turimus duomenis tuo aspektu, ar konkrečiu atveju nėra aplinkybių, numatytų BPK 3 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių baudžiamasis procesas nėra galimas.

J. O. prašo iškelti baudžiamąją bylą E.–E. B. atžvilgiu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.

BK 154 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas apie kitą žmogų paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Taigi BK 154 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, pažeidžiant jo garbę ir orumą. Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija (šmeižimo dalykas) – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. BK 154 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, t. y. paskleisdamas nurodytą informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės, ir tokią informaciją paskleidžia siekdamas apšmeižti – paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo.

Nagrinėjamu atveju iš teismui pateikto skundo ir prie jo pridėtos medžiagos matyti, kad nurodyti teiginiai ir pateiktos faktinės aplinkybės negali būti įvardinami, kaip BK 154 str. nustatyto nusikaltimo dalykas. Iš kai kurių skunde minimų teiginių matyti tam tikras grasinantis jų pobūdis, tačiau juose nėra nurodyti konkretūs faktai apie pareiškėją, neigiamai ją apibūdinantys, kai kurie teiginiai neutralūs („viskas yra nufilmuota“), be to, viename kalbama ne apie pačią pareiškėją, o apie jos draugę („pamatysi, tavo draugė tave išduos“). Dėl išsakytų teiginių grasinamo pobūdžio ir jų neatitikimo BK 145 str. įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymių yra pasisakyta 2016-12-01 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad tarp pareiškėjos ir (duomenys neskelbtini) daugiabučių namų savininkų bendrijos pirmininkės ne pirmus metus vyksta konfliktai. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, tarp pareiškėjos ir bendrijos vyko ne vienas civilinis ginčas. Buvo tenkintas bendrijos civilinis ieškinys dėl pareiškėjos įsiskolinimų bendrijai, be to, pareiškime minimu laiku pati pareiškėja buvo pareiškusi civilinį ieškinį gyvenamųjų namų bendrijai, kuris Vilniaus miesto 2016-12-22 sprendimu buvo atmestas.

Kaip jau minėta, konstatuoti šmeižimui būtina, kad būtų paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų. Būtent ši aplinkybė ir skiria šmeižtą, kurio sudėtis yra suformuluota BK 154 straipsnyje, nuo kitų veikų. Be abejonės, tiek BK 154 straipsnyje numatytos veikos, tiek ir šiuo metu jau nebegaliojančio BK 155 straipsnio objektas – kito asmens garbė ir orumas, tačiau, pažymėtina, kad asmens garbė ir orumas taip pat ginami ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis. Minėtame straipsnyje nurodyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), kai kitomis švelnesnėmis priemonėmis (civiline, drausmine ir kt. atsakomybė) atitinkamų teisinių gėrių apsauga nėra įmanoma. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“.

Įvertinęs J. O. skunde nurodytus teiginius BK 145 str. kontekste, jų paskleidimo mastą, ankstesnius šalių santykius, teismas konstatuoja, kad jie nesiekia tokio pavojingumo lygio, koks keliamas nusikalstamoms veikoms. Konstatuotina ir tai, kad pareiškėja gali pasiekti tų pačių rezultatų, pasinaudodama civilinės teisės priemonėmis. Kaip minėta, CK 2.24 straipsnis nustato, kad civilinės teisės taikymo rezultatas gali būti paskleistų duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės, paneigimas, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Skunde pareiškėja reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, tačiau ji gali jos reikalauti tiek baudžiamajame procese, tiek civiliniame procese ir šiuo atveju abiejų procesų rezultatas yra toks pats. Civiliniame procese asmuo gali reikalauti paneigti paskleistus duomenis, o baudžiamasis procesas nenumato galimybės reikalauti paneigimo. Kitą vertus, baudžiamojo proceso rezultatas yra kriminalinės bausmės paskyrimas asmeniui, ko nenumato civilinis procesas. Skunde nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl garbės ir orumo negalima apginti civilinės teisės priemonėmis, o reikėtų asmeniui paskirti kriminalinę bausmę, todėl teismas, remdamasis išdėstyta teismų praktika daro išvadą, kad galimai atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo, kad už jų padarymą galima būtų svarstyti kriminalinės bausmės paskyrimo klausimą.

Kaip jau minėta, BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgus į anksčiau išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad pareiškėjos nurodytais E. E. B. veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 412¹ straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą pagal pareiškėjos J. O. skundą, kadangi E.–E. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių.

Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.