Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-687/2010

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-10-12
Bylos Nr.: 2A-687/2010
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Vytas Milius
Ieškovas: A. B.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Advokatai: Tomas Jaugelavičius

Kategorijos

44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-687/2010Procesinio sprendimo kategorijos 44.2.4.1., 44.5.2.5. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vyto Miliaus,

sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant ieškovei A. B. ,ieškovės advokatui Tomui Jaugelavičiui,atsakovo atstovui Virginijui Varnaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1263-565/2010 pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. B. 2008 m. balandžio 9 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai buvo patikslinti, atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašydama priteisti iš atsakovo 230 554,75 Lt turtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 1995 m. rugsėjo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 26 -1640/1995 buvo patvirtinta tarp A. B. ir P. B. sudaryta taikos sutartis dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Ieškovė pažymėjo, kad pagal šią taikos sutartį ieškovei atiteko 102 180 Lt vertės UAB „Atrama“ akcijų ir 46 565 Lt vertės UAB „Matamata“ akcijų. Ieškovės teigimu, pagal UAB „Atrama“ 1995 m. rugsėjo 14 d. pažymą Nr. 215 P. B. turimų UAB „Atrama“ akcijų vertė lygi 102 180 Lt, o pagal UAB „Atrama“ 1995 m. rugsėjo 19 d. pažymą Nr. 221 – UAB „Atrama“ turimų akcijų skaičius yra 20 436, vienos akcijos vertė – 5 Lt; pagal UAB „Matamata“ 1995 m. rugsėjo 14 d. pažymą Nr. 216 P. B. turimų UAB „Matamata“ akcijų vertė lygi 46 565 Lt, o pagal 1995 m. rugsėjo 19 d. pažymą Nr. 222 šių akcijų skaičius – 9 313, vienos akcijos vertė – 5 Lt. Ieškovė nurodė, kad taikos sutartį ieškovė sudarė pasitikėdama minėtų nurodytų pažymų informacija apie akcijų, kaip santuokoje įgyto turto, skaičių ir vertę ir todėl atsisakė teisių į gyvenamojo namo dalį. Ieškovė nurodė, kad, įsiteisėjus Šiaulių miesto apylinkės teismo 1995 m. rugsėjo 27 d. nutarčiai dėl taikos sutarties patvirtinimo, A. B. kreipėsi į UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“, prašydama įforminti jos, kaip akcininkės, statusą šiose bendrovėse, tačiau jai nebuvo išduoti turimų akcijų sertifikatai ir ji nebuvo įregistruota akcininkų registracijos knygoje. Ieškovė pažymėjo, kad nors buvo priimtas UAB „Atrama“ akcininkų sprendimas ieškovei perduoti visas akcijas ir veiklos rezultatus nuo 1995 m. sausio 1 d., tačiau ir jis nebuvo įvykdytas. Ieškovės teigimu, ji sužinojo, kad UAB „Atrama“ direktorius V. L. skubiai parduoda ar kitaip perleidžia kitiems asmenims bendrovės turtą be akcininkų žinios. Negalėdama naudotis akcininko teisėmis, ieškovė kreipėsi į bendrovę, prašydama išpirkti akcijas, o gavusi neigiamą žodinį UAB „Atrama“ direktoriaus V. L. atsakymą, ieškovė 1996 m. gegužės 17 d. Šiaulių miesto apylinkes teismui pateikė ieškinį su analogišku reikalavimu. Ieškovė nurodė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 6 d. nutartimi iškelta baudžiamoji byla V. L. pagal BK 275 straipsnio 1 dalį, V. L. ir V. T. pagal BK 274 straipsnio 2 d., bylos medžiaga perduota Šiaulių miesto apylinkės vyriausiajam prokurorui parengtiniam tyrimui atlikti, kartu sprendžiant ir civilinio ieškinio klausimą, ir tokiu būdu ieškovės ieškinys civilinėje byloje liko nenagrinėtas, o ieškovė tapo civiline ieškove baudžiamojoje byloje 148 745 Lt sumai. Ieškovė nurodė, kad 1998 m. vasario 17 d. kaltinamuosius atidavus teismui, prasidėjo ilgai trukęs teisminis baudžiamosios bylos nagrinėjimas, kurio metu buvo nustatyta, kad teismui, kuriame buvo sprendžiamas A. B. ir P. B. santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas, pateiktos UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ pažymos apie P. B. turimų akcijų skaičių bei vertę neatitiko tikrovės – vietoj pažymose nurodytų 20 436 vnt. 102 180 Lt vertės UAB „Atrama“ akcijų, P. B. priklausė tik 301 vnt. 15 050 Lt vertės akcijų, ir vietoj 9 313 vnt. 46 565 Lt vertės UAB „Matamata“ akcijų – tik 269 vnt. 6 345 Lt vertės akcijų. Ieškovė pažymėjo, kad atsižvelgdama į tai 2000 m. birželio 1 d. ieškovė pateikė papildomą ieškinį, kuriame nurodė savo reikalavimus tiek dėl UAB „Atrama“, tiek dėl UAB „Matamata“ vadovybės veiksmais jai padarytos žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2002 m. sausio 29 d. nutartimi išbraukė ieškovę iš civilinių ieškovų sąrašo. Ieškovė pažymėjo, kad skundai dėl šios nutarties teismų buvo nepriimami, nurodant, kad įstatymuose nėra numatyta galimybė skųsti tokią nutartį. Ieškovė nurodė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2002 m. vasario 18 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje, kurį apskundus apeliacine tvarka, Šiaulių apygardos teismas 2002 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi konstatavo ieškovės procesinių teisių pažeidimą ir jį kvalifikavo kaip esminį, panaikino Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. sausio 29 d. nutartį ir 2002 m. vasario 18 d. nuosprendį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Ieškovė pažymėjo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. sausio 3 d. nuosprendžiu ieškovės civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą, o Šiaulių apygardos teismas 2003 m. kovo 12 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą, palaikydamas pirmosios instancijos teismo motyvus, kad šioje baudžiamojoje byloje nustatytais nusikaltimais ieškovei nebuvo padaryta žala, kad nepagrįstas reikalavimas, jog civiliniai teisiniai santykiai būtų ginami baudžiamosiomis ir baudžiamojo proceso normomis, kad ieškovės, kaip akcijų turėtojos, turtinės ir neturtinės teisės yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir turi būti sprendžiamas tik civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovė nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas taip pat konstatavo, kad šios konkrečios bylos ištyrimo ir nagrinėjimo terminai iš esmės yra nepateisinamai ilgi, padėję nuteistiesiems išvengti realių bausmių. Ieškovė nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. spalio 7 d. nutartimi konstatavo, kad UAB „Matamata“ pažymose bei UAB „Atrama“ pažymose nurodytas P. B. priklausiusių šių įmonių akcijų skaičius ir vertė neatitinka tikrovės, tačiau nėra duomenų, kad V. L. , J. T. ir M. B. šiuos klaidingus duomenis pažymose nurodė tyčia; kitais aspektais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pritarė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų motyvams. Ieškovė pažymėjo, kad 2003 m. rugpjūčio 26 d. UAB „Atrama“, o 2003 m. gegužės 20 d. UAB „Matamata“ buvo likviduotos, joms bankrutavus. Ieškovės teigimu, tiek sudarant taikos sutartį, tiek 1996 metais pateikiant ieškinį teismui, šios įmonės turėjo turto ir dirbo pelningai, todėl, teismui patenkinus ieškinį, visiškai galėjo atlyginti patirtus nuostolius. Ieškovės nuomone, negalėdama naudotis akcininko teisėmis, ieškovė patyrė nuostolių – iš esmės neteko nuosavybės, kurią sudarė šių akcijų vertė. Ieškovė pažymėjo, kad atsižvelgdama į tai ir laikydama akcijų vertę patirtais nuostoliais ieškovė kreipėsi į teismą dėl šių akcijų išpirkimo – nuostolių atlyginimo, tačiau ieškinys teismo iniciatyva buvo perduotas nagrinėti baudžiamojoje byloje. Ieškovė pažymėjo, kad galutine Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 7 d. nutartimi baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys taip pat buvo paliktas nenagrinėtas. Ieškovės teigimu, dėl tokių valstybės institucijų veiksmų (atsisakymo bylą nagrinėti civilinio proceso tvarka ir jos perdavimo nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka, šios bylos nagrinėjimą per nepateisinamai ilgą laikotarpį ir pan.) ji neteko galimybės gauti patirtų nuostolių atlyginimą. Ieškovės teigimu, jos ieškinys nepagrįstai buvo perduotas nagrinėti baudžiamojoje byloje, ieškovė nepagrįstai buvo pripažinta civiline ieškove baudžiamojoje byloje. Ieškovė nuomone, tuo buvo pažeisti ieškovės teisėti lūkesčiai ir teisinio tikrumo principas. Ieškinį perdavus nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka, ieškovė neturėjo galimybės pateikti naują ieškinį civilinio proceso tvarka, nes toks ieškinys būtų nepriimtinas dėl jo tapatumo ir tai patvirtino ir Europos Žmogaus Teisių Teismas 2007 m. liepos 24 d. sprendime. Ieškovė nurodė, jog buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje numatyta teisė į teismą, nes dėl nepagrįsto ieškinio perdavimo jį nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka ieškovė neteko galimybės ginti savo pažeistas teises teismine tvarka – prisiteisti jai padarytos žalos atlyginimą. Ieškovė savo patirtą žalą vertino 148 745 Lt, t. y. ieškovei pagal taikos sutartį atitekusių UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ akcijų verte. Ieškovė nurodė, kad tokį nuostolį ieškovė patyrė dėl to, kad dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų neteko galimybės gauti šių nuostolių atlyginimą iš pačių UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 22 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės A. B. valstybei 24,75 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad ieškovė A. B. reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo grindžia neteisėtais teismo veiksmais – jos ieškinio perdavimu nagrinėti baudžiamojoje byloje, baudžiamosios bylos nagrinėjimu nepateisinamai ilgą laikotarpį ir ieškinio palikimą nenagrinėtu, dėl ko ieškovė neteko galimybės reikalauti atlyginti jai padarytą žalą iš tiesiogiai žalą padariusių asmenų. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai; teismas apie pareikšto reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, todėl gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka, ir pripažinti jį neteisėtu, jei civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2009 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2009).

Teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje B. prieš Lietuvą 2007 m. liepos 24 d. sprendimu pripažino, jog buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis dėl veiksmingos teisės į teismą nebuvimo bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis dėl pernelyg ilgos proceso trukmės. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimai pasireiškė tuo, kad 1996 m. gegužės 17 d. ieškovės pateiktas civilinis ieškinys teismo nutarties pagrindu buvo perduotas nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka, procesas baudžiamojoje byloje užtruko nepagrįstai ilgai – beveik septynerius metus ir penkis mėnesius, tiek laiko ieškovei reikėjo laukti ir teismo sprendimo, kad jos ieškinys baudžiamojoje byloje nebus nagrinėjamas. Teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes, nes turi res judicata galią, todėl juo konstatuoti faktai dėl nustatyto žmogaus teisių pažeidimo negali būti ginčijami ir iš naujo nustatinėjamai, sprendžiant su šiuo pažeidimu susijusios žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2008). Dėl to teismas konstatavo, kad iš naujo nebenustatinėtinos Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime nurodytos aplinkybės, kad nepagrįstai ilgai užtruko teismo sprendimo nenagrinėti ieškovės ieškinio baudžiamojoje byloje priėmimas. Teismas pažymėjo, kad civilinei atsakomybei atsirasti reikalingos ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos – žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų (CK 6.247 str., 6.249 str. 1 d.).

Teismas nurodė, kad, ieškovės teigimu, dėl nepagrįstai ilgai užtrukusio teismo sprendimo nenagrinėti ieškovės ieškinio baudžiamojoje byloje priėmimo, ieškovė nebeturi galimybės išieškoti patirtos žalos atlyginimo iš ją tiesiogiai padariusių asmenų; ieškovė savo patirtą žalą vertina 148 745 Lt, kurią sudaro ieškovei pagal taikos sutartį atitekusių UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ akcijų vertė, taip pat 5 procentų dydžio metinės palūkanos už 11 metų, per kuriuos ieškovė būtų galėjusi naudotis jai priteistos žalos atlyginimu, jei ieškinys būtų išnagrinėtas per 1 metus, todėl bendrą prašomą priteisti sumą sudaro 230 554,75 Lt (148 745 Lt +81 809,75 Lt (148 745 Lt x 5 proc. x 11)).

Šalies argumentai

Teismas nurodė, kad 1996 m. gegužės 14 d. ieškiniu (paduotas teismui 1996 m. gegužės 17 d.) ieškovė prašė įpareigoti UAB „Atrama“ išmokėti ieškovei jos turimų akcijų vertę, reikalavimo, susijusio su UAB „Matamata“ akcijomis, ieškovė šiame ieškinyje nereiškė. Teismas pažymėjo, kad nei Akcinių bendrovių įstatymas, nei 1964 m. CK nenumatė bendrovės pareigos išpirkti akcininko akcijas. Teismo teigimu, 1996 m. gegužės 14 d. ieškinio pareiškimo metu galiojusios Akcinių bendrovių įstatymo redakcijos 15 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai numatė akcininko teisę gauti bendrovės pelno dalį ir bendrovės turto dalį, kai bendrovė yra likviduojama, o šio straipsnio 2 dalis numatė akcininko teisę reikalauti grąžinti jo įnašus už akcijas šiame įstatyme numatytais atvejais, tačiau byloje nėra įrodymų, kad buvo pažeistos šios ieškovės teisės. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovė neturėjo teisės į 1996 m. gegužės 14 d. ieškinio patenkinimą.

Teismas nurodė, kad 2000 m. birželio 1 d. ieškovė pareiškė papildomą ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš baudžiamojoje byloje teisiamų asmenų solidariai 572 834 Lt žalai atlyginti ir šiame ieškinyje nurodė, kad jai padaryta žala yra lygi UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ turto daliai, proporcingai ieškovei nuosavybės teise priklausančių akcijų daliai, ir didinama 9 proc. metinėms palūkanoms už keturis metus, kad žala buvo padaryta jos kaip akcininkės teisių ignoravimu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė nurodė, kad jai padarytą žalą sudaro UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ akcijų vertė, nurodyta UAB „Atrama“ 1995 m. rugsėjo 14 d. pažymoje Nr. 215 ir UAB „Matamata“ 1995 m. rugsėjo 14 d. pažymoje Nr. 216, t. y. 148 745 Lt. Teismas nurodė, kad reikalavimo priteisti 572 834 Lt žalos atlyginimą, kurio dydis nurodytas 2000 m. birželio 1 d. papildomame ieškinyje, ieškovė šioje byloje nereiškė, dėl to šioje byloje nenagrinėtinos aplinkybės, susijusios su 2000 m. birželio 1 d. papildomame ieškinyje nurodytos 572 834 Lt žalos dydžiu (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.).

Teismas nurodė, kad ieškovė jai padarytos 148 745 Lt žalos dydį grindžia UAB „Atrama“ 1995 m. rugsėjo 14 d. pažyma Nr. 215 ir 1995 m. rugsėjo 19 d. pažyma Nr. 221, kuriose nurodyta, kad ieškovės sutuoktiniui P. B. priklauso 20 436 UAB „Atrama“ akcijos, akcijos vertė 5 Lt, taip pat UAB „Matamata“ 1995 m. rugsėjo 19 d. pažyma Nr. 222 ir 1995 m. rugsėjo 14 d. pažyma Nr. 216, kuriose nurodyta, kad ieškovės sutuoktiniui P. B. priklauso 9 313 UAB „Matamata“ akcijų, vienos akcijos vertė 5 Lt. Teismas pažymėjo, kad 1999 m. gruodžio 29 d. Lietuvos teismo ekspertizės instituto ekspertizės akte Nr. 11-229 nustatyta, jog ieškovės sutuoktiniui P. B. priklausė ne 20 436, o 301 UAB „Atrama“ akcija, vienos akcijos nominali vertė 50 Lt, taip pat ne 9313, o 1 269 UAB „Matama“ akcijos, vienos akcijos nominali vertė 5 Lt, taigi ieškovei nuosavybės teise galėjo priklausyti UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ akcijos, kurių nominali vertė yra 21 395 Lt.

Teismas pažymėjo, kad 2000 m. birželio 1 d. papildomame ieškinyje nurodytos aplinkybės ir ieškovės paaiškinimai patvirtina, kad jos kaip akcininkės teisių ignoravimas pasireiškė tuo, jog nustatyta tvarka nebuvo įformintas akcijų nuosavybės teisės perėjimas ieškovei (neišduotas sertifikatas, nepadarytas įrašas akcininkų registracijos knygoje), ji negavo informacijos apie bendrovių veiklą, bendrovių akcininkų susirinkimai vyko ir sprendimai buvo priimami pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką, tačiau, teismo teigimu, tarp šių ieškovės kaip akcininkės teisių pažeidimų ir ieškovės nurodytos žalos nėra priežastinio ryšio. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji turėjo galimybę perleisti jai priklausiusias akcijas, bet negalėjo to padaryti dėl to, kad buvo ginčijamos ieškovės nuosavybės teisės į akcijas.

Teismas nurodė, kad ieškovės nurodyta žala, t.y. jai nuosavybės teise priklausančių akcijų vertės netekimas ar sumažėjimas, galėjo būti padaryta neteisėtais UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ vadovų ar kitų asmenų veiksmais iššvaistant šių bendrovių turtą, tačiau reikalavimo atlyginti žalą šiuo pagrindu ieškovė nebuvo pareiškusi, be to, ieškovė nėra praradusi galimybės tokį reikalavimą pareikšti.

Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog ieškovė turėjo teisę į 1996 m. gegužės 14 d. ieškinio ir į 2000 m. birželio 1 d. papildomo ieškinio patenkinimą, ieškovė turi galimybę pareikšti reikalavimą dėl žalos, atsiradusios netekus ar sumažėjus jai priklausančių akcijų vertei, atlyginimo iš šią žalą padariusių fizinių asmenų, todėl ieškinys atmestinas, neįrodžius neteisėtais teismo veiksmais ieškovei padarytos žalos fakto.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė A. B. prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas sprendime nepagrįstai nepasisakė dėl visų ieškinyje nurodytų neteisėtų valstybės institucijų veiksmų. Teismas, vadovaudamasis CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika, privalėjo įvertinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2¹-1520-1628/1996 teisėtumo klausimą, tačiau to padaryta nebuvo. Neišsiaiškinus visų neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, negalėjo būti tinkamai ištirtos ir pritaikytos kitos civilinės atsakomybės sąlygos.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, jog byloje nenustatyta, kad ieškovė turėjo teisę į 1996 m. gegužės 14 d. ieškinio ir į 2000 m. birželio 1 d. papildomo ieškinio patenkinimą, todėl ieškinys atmestinas, neįrodžius neteisėtais teismo veiksmais ieškovei padarytos žalos fakto. Nors teismas nurodė, kad 1996 m. gegužės 14 d. ieškinyje nebuvo pateiktas reikalavimas UAB „Matamata“, tačiau ketinimas reikalauti nuostolių atlyginimo tiek iš UAB „Atrama“, tiek UAB „Matamata“ buvo akivaizdžiai išreikštas, bet galbūt nebuvo tinkamai formalizuotas.

3. Teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kad turėjo galimybę perleisti jai priklausiusias akcijas, bet negalėjo to padaryti dėl to, kad buvo ginčijamos nuosavybės teisės į akcijas, taip pat, kad reikalavimas atlyginti žalą dėl neteisėtų UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ veiksmų iššvaistant šių bendrovių turtą nebuvo reiškiamas. Ieškovė neturėjo galimybės gauti įrodymus apie buvusią galimybę perleisti akcijas, nes ieškovė nebuvo pripažinta UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ akcininke, jai atsisakyta išduoti akcininkės statusą pagrindžiantį sertifikatą ar kitokį pažymėjimą, taip pat ieškovė neturėjo galimybės naudotis kitomis savo kaip akcininkės teisėmis. Tuo tarpu faktinis ieškinio pagrindas, kad UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ vykdo neteisėtus veiksmus iššvaistant šių bendrovių turtą buvo nurodytas tiek 1996 m. gegužės 14 d. ieškinyje, tiek 2000 m. birželio 1 d. papildomame ieškinyje.

4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė turi galimybę pareikšti reikalavimą dėl žalos, netekus ar sumažėjus akcijų vertei, atlyginimo šią žalą padariusiems fiziniams asmenims. Baudžiamojoje byloje šių asmenų kaltė nebuvo įrodyta, civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu. Naujo ieškinio pareiškimas iš esmės yra galimas tik teoriškai, nes pasibaigus baudžiamajam procesui buvo pasibaigęs ieškinio senaties terminas jam pareikšti. Be to, šie asmenys veikė kaip UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ darbuotojai, už kurių veiksmus atsako darbdavys – juridinis asmuo.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes apeliantė neįrodė ikiteisminio tyrimo institucijų bei teismo neteisėtų veiksmų, kurie būtų pagrindas valstybės civilinei atsakomybei dėl ieškovės nurodytos turtinės žalos atsirasti. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 7 d. nutartimi yra konstatuota, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai visapusiškai išnagrinėjo klausimus, susijusius su nukentėjusios pareikštu ieškiniu ir BPK normos nebuvo pažeistos; Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 6 d. nutartis, kuria ieškovės civilinis ieškinys buvo perduotas nagrinėti baudžiamojoje byloje, kiti procesiniai sprendimai dėl ieškovės pareikšto ieškinio nėra pripažinti neteisėtais, o toks ieškinio perdavimas nagrinėti baudžiamojoje byloje buvo teisėtas teismo veiksmas, numatytas įstatyme, todėl jis negali būti pagrindu civilinei atsakomybei atsirasti. Atsakovas nurodo, kad apeliantė 1996 m. gegužės 14 d. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydama įpareigoti UAB „Atrama“ išpirkti jos turimas akcijas, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nei akcinių bendrovių įstatymas, nei 1964 m. CK nenumatė bendrovės pareigos išpirkti akcininko akcijas. Atsakovas pažymi, kad ieškinio pareiškimo metu galiojęs Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė akcininko teisę gauti bendrovės pelno dalį ir bendrovės turto dalį, kai bendrovė yra likviduojama, o šio straipsnio 2 dalis numatė akcininko teisę reikalauti grąžinti jo įnašus už akcijas šiame įstatyme numatytais atvejais. Tokiu būdu, atsakovo nuomone, ginčas pagal pateiktą ieškinį vyko ne dėl Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 2 dalyje numatytų akcininko teisių pažeidimo, bet dėl įpareigojimo išpirkti apeliantės akcijas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Byloje nustatytos aplinkybės

Šiaulių miesto apylinkės teismo 1995 m. rugsėjo 27 d. nutartimi buvo patvirtinta A. B. ir P. B. taikos sutartis dėl santuokoje įgyto turto pasidalijimo, kurios pagrindu A. B. asmeninės nuosavybės teise atiteko 102 180 Lt vertės UAB „Atrama" ir 46 565 Lt vertės UAB „Matamata“ akcijos. Pagal UAB „Atrama" pateiktas pažymas ieškovės sutuoktinio P. B. turėtų UAB „Atrama“ akcijų vertė buvo 102 180 Lt (20 436 akcijų, kurių vertė - po 5 Lt), o pagal UAB „Matamata“ pažymas P. B. turėtų UAB „Matamata“ akcijų vertė buvo 46 565 Lt (9313 akcijų, kurių vertė - po 5 Lt). 1996 m. gegužės 17 d. Šiaulių miesto apylinkės teisme gautas A. B. ieškinio pareiškimas, kuriuo ji prašė įpareigoti UAB „Atrama“ išmokėti ieškovei jos turimų akcijų vertę. Šiaulių miesto apylinkės teismas 1996 m. spalio 6 d. nutartimi iškėlė baudžiamąją bylą UAB „Atrama“ direktoriui V. L. pagal BK 275 straipsnio 1 dalį (turto pasisavinimas arba iššvaistymas), taip pat V. L. ir vyr. finansininkui V. T. - pagal BK 274 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas) ir nurodė perduoti medžiagą Šiaulių miesto apylinkės vyriausiajam prokurorui parengtiniam tyrimui atlikti, kartu sprendžiant ir civilinio ieškinio klausimą. 1996 m. spalio 10 d. ieškovė baudžiamojoje byloje pripažinta nukentėjusiąją, 1996 m. lapkričio 18 d. - civiline ieškove.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 1998 m. birželio 18 d. nutartimi paskyrus ekonominę ekspertizę baudžiamojoje byloje Nr. 1 -355/1998, Lietuvos teismo ekspertizės instituto 1999 m. gruodžio 29 d. ekspertizės akte Nr. 11-229 nustatyta, jog P. B. priklausė 301 UAB „Atrama" akcija (t. y. 21,6 proc. visų akcijų), vienos akcijos nominali vertė - 50 Lt, ir 1269 UAB „Matamata" akcijų, kurių vienos nominali vertė - 5 Lt. Ieškovė 2006 m. birželio 1 d. pareiškė papildomą ieškinį baudžiamojoje byloje, prašydama priteisti iš teisiamųjų solidariai 572 834 Lt turtinės žalos atlyginimo. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. sausio 29 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-284-10/2002 A. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, tačiau ši nutartis kartu su to paties teismo 2002 m. vasario 18 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi panaikinti ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. sausio 3 d. nuosprendžiu pripažino V. L. ir UAB „Matamata“ direktorius M. B. bei V. T. kaltais padarius nusikaltimą pagal BK 207 straipsnio 1 dalį (oficialaus dokumento suklastojimas ar suklastoto oficialaus dokumento realizavimas ar panaudojimas), dėl kitų kaltinimų išteisino nesant nusikaltimo sudėties; J. T. pripažino kaltu pagal BK 322 straipsnį (aplaidus apskaitos tvarkymas), dėl kito kaltinimo išteisino nesant nusikaltimo sudėties. Šiuo nuosprendžiu teismas A. B. civilinį 572 834 Lt ieškinį paliko nenagrinėtą, nurodydamas, kad teisiamieji nebuvo kaltinami dėl tiesioginės žalos A. B. padarymo. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 12 d. nutartimi A. B. apeliacinis skundas dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. sausio 3 d. nuosprendžio atmestas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. spalio 7 d. nutartimi A. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. sausio 3 d. nuosprendžio atmetė. 2004 m. kovo 29 d. Europos Žmogaus Teisių Teisme (toliau - Teismas, EŽTT) gautas A. B. pareiškimas, kuriuo ji prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos 1 811 035 Lt turtinės ir 800 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje B. prieš Lietuvą (B. v. Lithuania, no. 11529/04, 24 July 2007) 2007 m. liepos 24 d. sprendimu pripažino, kad buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis dėl veiksmingos teisės į teismą nebuvimo ir dėl pernelyg ilgos proceso trukmės, todėl įpareigojo atsakovą sumokėti pareiškėjai 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Teismas nurodė, kad negali nustatyti priežastinio ryšio tarp nustatyto pažeidimo ir pareiškėjos turtinės žalos, todėl atmetė kitus pareiškėjos reikalavimus dėl teisingo atlygio.

V. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo teisinės galios sprendžiant reikalavimą atlyginti žalą pagal CK 6.272 straipsnį

Ieškovė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo grindė neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, t. y. tuo, kad teismas atsisakė civilinio proceso tvarka nagrinėti ieškovės 1996 m. gegužės 17 d. pareikštą ieškinį dėl įpareigojimo išpirkti jos turimas akcijas, perdavė šį reikalavimą nagrinėti baudžiamojoje byloje, ieškinio nagrinėjimo klausimą užtęsė nepateisinamai ilgą laikotarpį bei galutiniu procesiniu sprendimu nusprendė palikti jį nenagrinėtą. Ieškovės nuomone, tai privedė prie to, kad atsakovai pagal jos civilinį ieškinį - UAB „Atrama" ir UAB „Matamata" - buvo likviduoti. Suėjus terminui, ji taip pat neteko ir galimybės savo pažeistas turtines teises ginti prašydama atnaujinti procesą 1995 metais išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Kaip šios bylos atsakovo - valstybės - atsakomybės teisinį pagrindą ieškovė nurodė CK 6.272 straipsnio nuostatas.

Ieškovė 2004 metais inicijavo Europos Žmogaus Teisių Teisme bylą prieš Lietuvą dėl Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo ir nors EŽTT ieškovė taip pat prašė atlyginti ir jos patirtą turtinę žalą, tačiau Teismas šio reikalavimo netenkino konstatavęs, kad negali nustatyti priežastinio ryšio tarp nustatyto pažeidimo ir pareikštos turtinės žalos. Todėl svarbu ir reikšminga nustatyti kokias EŽTT sprendimas sukelia teisines pasekmes, kokią turi res judicata galią.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. liepos 24 d. EZTT sprendime B. prieš Lietuvą (B. v. Lithuania, no. 11529/04, 24 July 2007) buvo konstatuotas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas dėl veiksmingos teisės į teismą atėmimo ir pernelyg ilgos proceso trukmės (sprendimas, par. 81-84). Skundą dėl kitų tariamų Konvencijos pažeidimų, be kita ko, dėl nuosavybės teisės, nacionaliniams teismams atsisakius nagrinėti A. B. civilinį ieškinį, EŽTT nagrinėti atsisakyta (sprendimas, par. 85-88). Sprendimo 90 paragrafe taip pat nurodyta, kad „Teismas neįžvelgia jokio priežastinio ryšio tarp nustatyto pažeidimo ir pareiškėjos reikalaujamos turtinės žalos. Dėl to šio reikalavimo Teismas netenkina" (neoficialus vertimas).

EŽTT nagrinėtos bylos dalykas yra susijęs su Konvencijos nuostatų pažeidimų nustatymu ir nereiškia nacionaliniame teisme nagrinėtos bylos proceso pratęsimo bei nagrinėto ginčo perkėlimo nagrinėti į EŽTT, kuris nėra vadinamoji „ketvirtoji" instancija, skirta peržiūrėti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (Kemmache v. France, no. 17621/91, judgment of 24 November 1994, par. 44). Tai reiškia, kad EŽTT sprendimas turi res judicata galią Teismo konstatuotų atitinkamų Konvencijos nuostatų pažeidimo aspektu. Teismo priteistas teisingas atlyginimas yra „nekvestionuojamas minimumas", priklausantis asmeniui pagal Konvenciją. Remiantis EŽTT praktika, valstybės turi teisinę pareigą ne tik sumokėti Teismo priteistus pinigus, bet taip pat - imtis tam tikrų ir/ar individualiųjų priemonių, kurios padėtų atstatyti iki pažeidimo buvusią situaciją (restitutio in integrum) (Scozzari and Giunta v. Italy (GC), nos. 39221/98, 41963/98, § 249, ECHR 2000-VIII). Valstybė gali laisvai pasirinkti priemones ar būdus įsipareigojimams pagal Konvencijos 46 straipsnį įvykdyti.

Tų pačių faktinių aplinkybių nurodymas kreipiantis į EŽTT ir į nacionalinį teismą turi visiškai skirtingą paskirtį. Jeigu pirmuoju atveju jomis grindžiamas Konvencijos nuostatų pažeidimas, tai antruoju - siekiama pagrįsti konkretų materialinį teisinį reikalavimą ir apginti pažeistą materialinę subjektinę teisę pagal nacionalinę teisę. Taigi tuo atveju, kai EŽTT byloje nagrinėta situacija gali sukelti Konvencijoje nereglamentuojamus teisinius padarinius pagal nacionalinę teisę, šie padariniai turi būti įvertinami nacionaliniame procese.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublika Nr. 3K-3-402/2009 nurodė, kad pareiškėjos A. B. byloje EŽTT netyrė asmens materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, todėl šioje byloje aptariamo EŽTT sprendimo byloje B. prieš Lietuvą teiginys, jog Teismas neįžvelgė jokio priežastinio ryšio tarp nustatyto [Konvencijos] pažeidimo ir pareiškėjos reikalaujamos turtinės žalos (iš esmės EŽTT to ir negalėjo padaryti esant neišnagrinėto pareiškėjos civilinio ieškinio situacijai), negali būti ieškinio civilinėje byloje atmetimo pagrindu, t. y. neturi res judicata galios aptariamu klausimu nagrinėjant civilinę bylą.

Dėl neteisėtų veiksmų pagal CK 6.272 straipsnį nustatymo

Nagrinėjant bei sprendžiant klausimą, ar konstatuotinas atsakingų pareigūnų ir (ar) teismo veiksmų neteisėtumas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai. Tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žala. Tuo atveju, kai procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumas buvo tikrinamas instancine tvarka, civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo tą aplinkybę nurodyti sprendime ir padaryti dėl jos atitinkamas teisines išvadas. Teismas apie pareikšto reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, todėl gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka, ir pripažinti jį neteisėtu, jeigu civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublika Nr. 3K-3-402/2009 nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju tai reiškia, kad tik faktas, jog procesiniai sprendimai, kuriais ieškovės ieškinys 1996 m. spalio 6 d. nutartimi buvo perduotas nagrinėti baudžiamojoje byloje, bei 2003 m. sausio 3 d. nuosprendis, kuriuo ieškovės ieškinys paliktas nenagrinėtas (šis nuosprendis Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 12 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 7 d. nutartimi paliktas nepakeistas), nėra pripažinti neteisėtais, savaime nesuponuoja išvados dėl atitinkamų atsakingų pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtų veiksmų nebuvimo. Taigi pastaroji aplinkybė turi būti nustatinėjama ne tik atsižvelgiant į instancinį procesinių sprendimų patikrinimo rezultatą, bet ir visų bylai reikšmingų aplinkybių kontekste, teisiškai įvertinant aplinkybę dėl A. B. ieškinio baudžiamojoje byloje palikimo nenagrinėto po septynerius metus ir penkis nesius trukusio baudžiamosios bylos nagrinėjimo, taip pat įvertinant EŽTT sprendimu konstatuoto Konvencijos pažeidimo faktinį pagrindą sudariusių aplinkybių visetą; išsiaiškinant galimybę ieškovei gauti reiškiamo reikalavimo patenkinimą iš tiesiogiai atsakingų asmenų; nustatant, ar ieškovė apskritai turėjo teisę į pareikšto civilinėje byloje reikalavimo patenkinimą ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes.

Dėl teisės kreiptis į teismą ir teisių gynimo teisme

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra tai, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Pažymėtina, kad ši teisė negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinę tvarką nustato specialieji įstatymai – CPK ir kiti įstatymai. Todėl šią teisę būtina įgyvendinti laikantis įstatymų nustatytos procesinės tvarkos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje M. J. v. K. B. ir kt. Nr. 3K-3-203/2000 teigė, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektyvinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato Lietuvos CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduodamo pareiškimo formai ir turiniui (CPK 146 str.). Kiekviena į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma. Konstitucija ir kiti teisės aktai nustato ne tik teises, bet ir atitinkamas pareigas – nėra teisių be pareigų. Konstitucijos 28 straipsnis reikalauja, kad kiekvienas asmuo, įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų. Asmuo, pareikšiantis ieškinį, privalo tinkamai surašyti ieškininį pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą. Nesant ieškinio dalyko ar pagrindo, teisminis nagrinėjimas negalimas, nes nėra teisminio nagrinėjimo dalyko“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, analizuodama teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo mechanizmą, 1999 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje M. J. v. Jonavos rajono žemėtvarkos skyrius Nr. 3K-3-49/1999 nurodė, kad „kaip ir kiekviena teisė, teisė kreiptis į teismą turi būti realizuojama laikantis tam tikros įstatymo nustatytos tvarkos. Taigi pozityvius teisinius padarinius kreipimasis į teismą suinteresuotam asmeniui gali sukelti tik tuo atveju, jeigu ši teisės bus įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų. Konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką nustato Lietuvos civilinio proceso kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantės pateikti apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes apeliantė neįrodė ikiteisminio tyrimo institucijų bei teismo neteisėtų veiksmų, kurie būtų pagrindas valstybės civilinei atsakomybei dėl ieškovės nurodytos turtinės žalos atsirasti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 7 d. nutartimi yra konstatuota, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai visapusiškai išnagrinėjo klausimus, susijusius su nukentėjusios pareikštu ieškiniu ir BPK normos nebuvo pažeistos. Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 6 d. nutartis, kuria ieškovės civilinis ieškinys buvo perduotas nagrinėti baudžiamojoje byloje, kiti procesiniai sprendimai dėl ieškovės pareikšto ieškinio nėra pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais, o toks ieškinio perdavimas nagrinėti baudžiamojoje byloje buvo teisėtas teismo veiksmas, numatytas įstatyme, todėl jis negali būti pagrindu civilinei atsakomybei atsirasti.

Dėl A. B. 1996 m. gegužės 17 d. paduoto Šiaulių miesto apylinkės teismui ieškinio ir teismo veiksmų

Bet kokia ginčus dėl teisės sprendžianti institucija gali suteikti efektyvią gynybą tik tuo atveju, jeigu besikreipiantysis į ją asmuo pakankamai aiškiai formuluoja savo reikalavimą ir to reikalavimo pagrindimą. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnį teismas, kaip ginčus dėl teisės sprendžianti institucija, privalo būti nešališkas. Tai reiškia, kad teismas negali tapti ieškovo advokatu ir už jį formuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškovas pats to nesugebėdamas padaryti gali prašyti teisinės pagalbos advokato ar kito asmens.

A. B. pateiktas 1996 m. gegužės 17 d. Šiaulių miesto apylinkės teismui ieškinys patvirtina, kad ieškinio reikalavimai pareikšti tik atsakovui UAB „Atrama“ ir nebuvo pareikšti UAB „Matamata“. Minėtu ieškiniu buvo pareikštas tik reikalavimas įpareigoti UAB „Atrama“ išmokėti A. B. turimų akcijų vertę. Minėto ieškinio padavimo momentu galiojęs Akcinių bendrovių įstatymas ir 1964 m. CK nenumatė akcinės bendrovės pareigos išmokėti akcininkui akcijų vertę. Tuo metu galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustatė, kad akcininkai turi teisę reikalauti iš bendrovės grąžinti jų įnašus šio įstatymo 6 straipsnio 7 ir 8 dalyse, 8 straipsnio 3 dalyje, 40 straipsnio 3 dalyje, 42 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais. Minėto įstatymo 46 straipsnis numatė bendrovės teisę supirkti savo akcijas, bet tai nebuvo bendrovės pareiga ir prievolė. Minėto įstatymo 11 straipsnio 8 dalis numatė bendrovės turto padalijimą akcininkams tik likvidavus bendrovę. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovė neturėjo teisės į 1996 m. gegužės 17 d. paduoto Šiaulių miesto apylinkės teismui ieškinio pagal ieškinyje suformuluotą reikalavimą patenkinimą, yra pagrįstos.

Minėto ieškinio padavimo momentu galiojusio 1964 m. CPK 251 straipsnis nustatė teismo teisę iškelti baudžiamąją bylą ir perduoti ieškinį nagrinėti baudžiamojoje byloje. Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 6 d. nutarties neteisėtumas ar nepagrįstumas nėra konstatuotas įstatymo nustatyta instancine, t. y. nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis, tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į A. B. 1996 m. gegužės 17 d. paduoto teismui ieškinio reikalavimą, aplinkybes dėl galimybės baudžiamojoje byloje teismui priteisti žalos atlyginimą iš kaltų asmenų konstatavus šių asmenų nusikalstamas veikas, sprendžia, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 6 d. nutartis nėra neteisėta bei nepagrįsta ir tokiais teismo veiksmais ieškovei nebuvo padaryta žala. A. B. 2000 m. birželio 5 d. paduotas baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui papildomas ieškinys dėl priteisimo žalos atlyginimo iš teisiamųjų patvirtina, kad pirminio ieškinio reikalavimai papildomu ieškiniu buvo keičiami bei tikslinami, ir taip pat patvirtina Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 6 d. nutarties teisėtumą bei pagrįstumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad akcinės bendrovės akcininko teisės įgyvendinamos įstatymo nustatyta tvarka dalyvaujant bendrovės valdyme ir pagal įstatymą ginamos įvairiais būdais, įskaitant įstatymo nustatyta tvarka ginčijant bendrovės valdymo organų nutarimus, veiksmus, bendrovės sudarytus sandorius ir t.t. Todėl A. B. 1996 m. gegužės 17 d. paduoto teismui ieškinio dėl bendrovės įpareigojimo išmokėti A. B. turimų akcijų vertę teismo nutartimi perdavimas nagrinėti į baudžiamąją bylą A. B. teisių nepažeidė. Minėto ieškinio reikalavimas patvirtina, kad ieškovė turėjo teisę kreiptis į teismą su kitu ieškiniu, kuriame pagal įstatymo reikalavimus būtų suformuluoti tinkami ieškinio reikalavimai dėl ieškovės, kaip akcininkės, pažeistų teisių gynimo. Bylos duomenys patvirtina, kad A. B. savo kaip akcininkės teises gynė ir kitais būdais, t. y. ginčydama UAB „Atrama“ akcininkų susirinkimų nutarimus.

Dėl A. B. 2000 m. birželio 5 d. paduoto Šiaulių miesto apylinkės teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą, papildomo ieškinio ir teismo veiksmų

A. B. 2000 m. birželio 5 d. padavė Šiaulių miesto apylinkės teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą, papildomą ieškinį, kuriame suformulavo ieškinio reikalavimą priteisti iš teisiamųjų solidariai 572 834 Lt materialinės žalos atlyginimo. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. sausio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, neteisėtumas ir nepagrįstumas nėra konstatuotas instancine, t. y. nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis, tvarka. Minėtu nuosprendžiu asmenys nuteisti tik už oficialaus dokumento suklastojimą, panaudojimą, taip pat už aplaidų apskaitos tvarkymą ir dėl kaltinimo kitomis nusikalstamomis veikomis, įskaitant turto iššvaistymą, buvo išteisinti. Teisėjų kolegijos nuomone, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. sausio 3 d. nuosprendžio išvados, kad civilinis ieškinys, pareikštas A. B. naudai 572 834 Lt sumai, nenagrinėtinas, nes teisiamieji nebuvo kaltinami dėl tiesioginės žalos padarymo A. B. , pagrįstumą patvirtina nustatytos byloje aplinkybės. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatytos aplinkybės taip pat patvirtina pagrįstumą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 7 d. nutarties išvadų, kad dėl minėtų pažymų suklastojimo nebuvo pareikšti kaltinimai nei vienam iš nuteistųjų, todėl šio klausimo negalėjo nagrinėti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, tokiu būdu teismai negalėjo juos pripažinti kaltais ir nuteisti, juolab negalėjo pripažinti, jog nuteistieji padarė kokios nors žalos A. B. nusikalstamais veiksmais; kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose buvo visapusiškai išnagrinėti klausimai, susiję su nukentėjusiosios pareikštu civiliniu ieškiniu, apie tai motyvuotai ir argumentuotai buvo pasisakyta nuosprendyje bei nutartyje, juose buvo išanalizuotos visos aplinkybės, nustatytos šioje baudžiamojoje byloje, susijusios su civilinio ieškinio išsprendimu, todėl teigti, kad teismai pažeidė minėtus BPK straipsnius, nėra pagrindo.

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. sausio 3 d. nuosprendžiu ieškovės A. B. ieškinys dėl 572 834 Lt žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu pagrįstai. Minėtame nuosprendyje nekonstatuota, kad ieškinys paliktas nenagrinėtas dėl ieškovės kaltės, todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 6 d. nutartimi perduotas nagrinėti baudžiamojoje byloje A. B. ieškinys ir A. B. 2000 m. birželio 5 d. pateiktas į baudžiamąją bylą papildomas ieškinys nutraukė ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti (1964 m. CK 84, 89 str.; Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str.; CK 1.125, 1.130 str.). Kaip minėta, ieškovės A. B. ieškinys dėl žalos atlyginimo negalėjo būti išnagrinėtas baudžiamojoje byloje baudžiamojo proceso tvarka, kadangi nebuvo konstatuota, kad teisiamųjų nusikalstamais veiksmais buvo padaryta žala A. B. . Baudžiamojoje byloje teismui A. B. ieškinį dėl žalos atlyginimo palikus nenagrinėtu, A. B. turėjo teisę ir galėjo pareikšti ieškinį žalą padariusiems asmenims dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka, kadangi tokio ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas ir nepasibaigęs, tačiau tokia teise nepasinaudojo.

Dėl nepateisinamai ilgo minėtos baudžiamosios bylos nagrinėjimo A. B. buvo padaryta tik neturtinė žala, kurios atlyginimą priteisė EŽTT, ir nagrinėjamoje byloje ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pareikštas.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad dėl nepateisinamai ilgo minėtos baudžiamosios bylos nagrinėjimo A. B. turtinė žala nepadaryta, kadangi teismui baudžiamojoje byloje A. B. ieškinį dėl žalos atlyginimo palikus nenagrinėtą, ieškinio senaties terminas A. B. pareikšti ieškinį žalą padariusiems asmenims dėl žalos atlyginimo buvo nepasibaigęs, ieškovė galėjo pareikšti tokį ieškinį, tačiau nepasinaudojo tokia teise ir nepasinaudojimo tokia teise pasekmės tenka A. B. . Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant A. B. ieškinį dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje įstatymas numatė A. B. , kaip akcininkės, teisių gynimą įvairiais būdais, įskaitant bendrovės valdymo organų nutarimų, bendrovės sandorių ginčijimą įstatymų nustatyta tvarka ir t.t., tačiau A. B. teisme ginčydama UAB „Atrama“ akcininkų susirinkimų nutarimus tik iš dalies pasinaudojo akcininko teisių gynimo būdais.

Pagal teismų praktiką aplinkybė, kad teismo nutartys, sprendimai, nuosprendžiai nėra pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais, savaime nesuponuoja išvados dėl atitinkamų atsakingų pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtų veiksmų nebuvimo, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, civilinio proceso tvarka neturėtų būti revizuojami bei keičiami baudžiamojo proceso tvarka priimti ir instancine tvarka palikti nepakeisti nuosprendžiai ir nutartys.

Teismui baudžiamojoje byloje palikus A. B. ieškinį dėl žalos atlyginimo nenagrinėtu A. B. turėjo teisę ir galėjo pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo žalą padariusiems asmenims, nes ieškinio senaties terminas tokiam ieškiniui pareikšti buvo nepasibaigęs. A. B. tokia teise nepasinaudojo, todėl nepasinaudojimo tokia teise pasekmės tenka A. B. . Pažymėtina, kad akcininkai savo teises įgyvendina dalyvaudami bendrovės valdyme ir pagal įstatymą akcininkų teisės gali būti ginamos įvairiais būdais, dėl kurių tinkamo pasirinkimo sprendžia pats bendrovės akcininkas, turintis teisę naudotis teisinėmis paslaugomis nepakankant teisinių žinių.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas bei kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėKazys KailiūnasVytas Milius