- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-14
- Bylos Nr.
- 1S-171-581/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jolanta Raščiuvienė
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjusi asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – A. I., gynėjo Povilo Eigmino skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutarties, kuria tenkintas (duomenis neskelbtini) teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis (duomenis neskelbtini) - pratęsimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugsėjo 2 d. nutartimi, A. I. padariusiam įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 105 straipsnio 1 ir 2 punktuose (1961 m. redakcija), buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenis neskelbtini).
Panevėžio apygardos teismo 2003 m. balandžio 30 d. nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – A. I. buvo pakeista į stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis.
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 30 d. nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – A. I. buvo pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – A. I. buvo pakeista į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. liepos 21 d. nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – A. I. buvo pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi A. I. padariusiam įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenis neskelbtini).
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – A. I. buvo pakeista į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 30 d. nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – A. I. buvo pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – A. I. buvo pakeista į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – A. I. vėl buvo pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ir ši priemonė Rokiškio rūmų 2018 m. vasario 22 d. nutartimi buvo tęsiama.
Šalies argumentai
(duomenis neskelbtini) teikimu Nr. (duomenys neskelbtini) prašė A. I. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pratęsti.
Skundžiama Rokiškio rūmų teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi (duomenis neskelbtini) patenkintas ir A. I. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis (duomenis neskelbtini) pratęstas.
Šalies argumentai
Skundu A. I. gynėjas prašo skundžiamą nutartį panaikinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik į vienos šalies – (duomenis neskelbtini) – nurodomas aplinkybes ir todėl nutartis negali būti objektyvi bei pagrįsta. Teismas nepasisakė apie A. I. nurodomas aplinkybes, kad jis vienerius metus nevartoja alkoholio ir žada nebegerti, taip pat neužsiminė apie A. I. norą grįžti į pensionatą. Teismas neobjektyviai išsprendė bylą, neįsigilino į bylos aplinkybes ir tai reiškia žmogaus teisių pažeidimą. Medicininės apžiūros išvadoje nurodyta, kad A. I. psichinė būsena nestabili, bet gerėjanti, stebimuoju laikotarpiu jo elgesys formaliai teisingas, be agresijos, konfliktų, dienotvarkės pažeidimų, tačiau teismui šių išvadų nepakako, o teismas vadovavosi ligoninės atstovės paaiškinimu, jog stebimuoju laikotarpiu A. I. yra nepastovios nuotaikos, vartoja keiksmažodžius, nesugeba planuoti pirkinių. Teismas, priimdamas nutartį vadovavosi ligoninės atstovės, o ne Komisijos išvada.
A. I. gynėjas P. Eigminas prašė skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Išnagrinėjęs skundą, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad Rokiškio rūmų teismas skundžiama 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi pagrįstai A. I. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarinio stebėjimo (duomenis neskelbtini) bendro stebėjimo sąlygomis - taikymą, todėl tenkinti skundą nėra pagrindo.
Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad A. I. serga psichikos liga. Nustatyta, jog A. I. stebimas (gydomas) nuo 1998 m. birželio 22 d. ir gydytojų komisija 2018 m. liepos 19 d. išvadoje Dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad A. I. psichinė būsena stebėjimo laikotarpyje nestabili, bet gerėjanti, elgesys formaliai teisingas – be agresijos, konfliktų, dienotvarkės pažeidimų; pokalbio metu yra pakilios nuotaikos bendrauja noriai, giriasi apsiperkantis parduotuvėje, sutariantis su kitais pacientais, neigia globos namuose nevartojęs vaistų, neigia gėręs alkoholį, kaltina kitus gyventojus jį iš kelio išvedant, nekritiškas, išsako interpretacinius kliedėjimus, mąstymas nenuoseklus, atsakymai „pro šalį“. Teismui pateiktieji duomenys leidžia daryti išvadą tik apie tam tikrą A. I. psichinės būklės gerėjimą, tačiau vien psichinės būklės pagerėjimas nėra socialinio pavojingumo sumažėjimo ar išnykimo rodiklis. (duomenis neskelbtini) atstovė I. B. pirmosios instancijos teisme nurodė (b. l. 37), kad A. I. yra reikalinga priežiūra. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog Komisijos išvadoje nurodoma, kad apeliantas yra nekritiškas. Be to, iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad A. I. stacionariniam gydymui atvyko jau ketvirtą kartą, kai buvo grąžintas iš pensionato, kur piktnaudžiavo alkoholiu, nesilaikė priverstinio ambulatorinio gydymo sąlygų. Taigi, nagrinėjamu atveju teismui pateiktoje medžiagoje nors ir yra duomenų apie A. I. būklės pagerėjimą per paskutinį stebimą pusmetį, tačiau jo kritikos stoka dėl savo būsenos ir padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų bei tai, kad būklės pagerėjimas stebimas palyginamai trumpą laiką, rodo, kad A. I. socialinis pavojingumas dar nėra išnykęs.
Nagrinėjamu atveju buvo padaryta išvada, jog stacionarinio gydymo metu A. I. psichikos būklė nėra pakankamai stabili, dėl ko reikia tęsti gydymą stacionare. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jog nors A. I. psichinė būklė yra gerėjanti, tačiau nėra pagrindo teigti, jog A. I. stacionarinis gydymas yra nereikalingas ir pripažįstama, kad šiuo metu tik stacionarinis stebėjimas yra pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs A. I. psichinę sveikatą bei su juo susijusį jo socialinį pavojingumą, pagrįstai ir motyvuotai pratęsė šiuo metu jam taikomą priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarinio stebėjimo (duomenis neskelbtini) bendro stebėjimo sąlygomis - taikymą, todėl naikinti Rokiškio rūmų teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ar ją keisti, skundo argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – A. I., gynėjo Povilo Eigmino skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartį.
Nutartis dėl skundo įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.