Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-01-11 · Administracinė byla Nr. A-248-717-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-01-11
Bylos Nr.
A-248-717-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gintaras Kryževičius (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Nijolė Piškinaitė
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A2 - 717 - 06Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 6.7
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. sausio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Nijolės Piškinaitės,

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,dalyvaujant pareiškėjui A. V.,trečiojo suinteresuotojo asmens atstovei Daliai Cirtautienei,vertėjai Laurai Liubinavičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

atsakovas, nustatęs 9704,76 Lt pensijos permoką pareiškėjui, atsiradusią dėl jo kaltės, 2004 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr.3 nusprendė permoką išskaityti po 20 procentų per mėnesį iš pareiškėjui mokamos pensijos. Pareiškėjas tokį atsakovo sprendimą apskundė trečiajam suinteresuotajam asmeniui, kuris 2005 m. gegužės 10 d. rašte Nr.(6.3)-I-2903 išdėstytu sprendimu paliko minėtą atsakovo sprendimą nepakeistą. Šį sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėjas atsakovui nepranešė (nuslėpė faktą), jog jam, kaip Rusijos piliečiui, gyvenančiam užsienyje, Rusijos Federacijos pensijų fondas nuo 1998 m. vasario 1 d. pratęsė Rusijoje paskirtos pensijos mokėjimą. Dėl šios priežasties pareiškėjui nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2002 m. kovo 31 d. buvo neteisėtai mokama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija Lietuvoje, kas sąlygojo permokos susidarymą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti atsakovą nutraukti neteisėtą išmokų išieškojimą iš jo senatvės pensijos. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą negali būti išreikalaujama, kaip be pagrindo įgyta, pensija, jeigu jos gavėjas veikė sąžiningai ir nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Pareiškėjas nurodė, kad jis nieko neslėpė, Rusijos Federacijos pensiją pradėjo gauti tik nuo 2000 m. kovo 16 d.. Šios valstybės pensijos mokėjimas jam buvo nutrauktas 1998 m. vasario 1 d., o po to atnaujintas. Apie tai, kad priimta Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnio pataisa bei apie tai, jog jis neturi teisės gauti Lietuvos Respublikos senatvės pensijos pagal minėtą įstatymo pataisą, jis nežinojo ir jam niekas nepranešė. Apie tai jis sužinojo tik 2004 m. kovo mėnesį.

Atsakovas ir tretysis suinteresuotasis asmuo su skundu nesutiko. Nurodė, kad nuo 1999 m. sausio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnio pataisa, pagal kurią, apskaičiuojant pensijas, tame straipsnyje nurodyti laikotarpiai į stažą įskaitomi tik tuo atveju, jei už juos asmuo negauna kitos valstybės pensijos. Vykdydamas minėtą įstatymo nuostatą, atsakovas 1999 m. sausio 4 d. pranešimu Nr.19 informavo pareiškėją apie Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnio pataisos įsigaliojimą ir paprašė pateikti pažymą, patvirtinančią, kad pareiškėjas negauna pensijos Rusijos Federacijoje. Taigi, pareiškėjui jau 1999 metų sausio mėnesį buvo žinoma minėta įstatymo nuostata. Informaciją, kad pareiškėjui iki 2002 m. balandžio 1 d. buvo mokama pensija Rusijos Federacijoje, atsakovas gavo tik 2004 metais. Tokiu būdu susidarė pensijos permoka ir atsakovas pagrįstai nusprendė išskaityti ją iš pareiškėjui mokamos pensijos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnio 4 dalies redakciją, įsigaliojusią nuo 1999 m. sausio 1 d., apskaičiuojant pensijas, tame straipsnyje įvardyti laikotarpiai į stažą įskaitomi tik tuo atveju, jei už juos asmuo negauna kitos valstybės pensijos. To paties įstatymo 44 straipsnio 2 dalis (iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos 42 straipsnio 2 dalis) nustato, kad pensijos gavėjas privalo pranešti įstaigai, kuri moka jam pensiją, apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, per 10 dienų nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos. Jei, apie tokias aplinkybes laiku nepranešus, pensija yra permokama, permokos dydis iš gavėjo išieškomas pensiją mokančios įstaigos vadovo sprendimu. Teismas nurodė, kad pareiškėjui Lietuvoje nuo 1997 m. lapkričio 20 d. buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Pareiškėjas 2000 m. kovo mėnesį gavo iš Rusijos Federacijos pranešimą apie tai, kad jam nuo 1998 m. vasario 1 d. atnaujintas pensijos mokėjimas. Tačiau pareiškėjas apie šią aplinkybę, turėjusią įtakos pensijos mokėjimui Lietuvoje, per įstatymo nustatytą terminą atsakovui nepranešė. Tokiu būdu pareiškėjui nuo 1999 m. sausio 1 d., t. y. nuo minėtos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnio 4 dalies redakcijos įsigaliojimo, iki 2002 m. kovo 31 d., t. y. iki pensijos mokėjimo Rusijos Federacijoje nutraukimo, buvo mokama pensija už tą patį stažą, už kurį jam buvo paskirta ir mokama pensija kitoje valstybėje, kas prieštaravo įstatymui. Pareiškėjas teigė, kad jis nežinojo, jog pagal įstatymo pataisą nuo 1999 m. sausio 1 d. jis neturi teisės gauti senatvės pensijos Lietuvoje, tačiau šis jo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Pagal bendruosius teisės principus įstatymo nežinojimas ar neteisingas jo turinio suvokimas nepateisina įstatymo reikalavimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Antra vertus, atsakovas 1999 m. sausio 4 d. pranešimu buvo informavęs pareiškėją apie įstatymo pataisos įsigaliojimą. Teismas nurodė, kad atsakovo sprendimas išieškoti susidariusią senatvės pensijos permoką iš pareiškėjui mokamos pensijos yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti šį sprendimą nėra pagrindo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas. Nurodo, kad teismas neįvertino Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų, pagal kurias negali būti išreikalaujama, kaip be pagrindo įgyta, pensija, jeigu jos gavėjas veikė sąžiningai ir nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų, kurie pagrindžia aplinkybę, jog pareiškėjas, gaudamas Lietuvos Respublikos senatvės pensiją, veikė sąžiningai ir nieko neslėpė. Pareiškėjas nurodo, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 42 straipsnio 2 dalis bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1156, 75 punktas reglamentuoja permokų išieškojimą. Pareiškėjo atveju kyla ne pensijos permokos, o visos pensijos nepagrįsto mokėjimo klausimas. Tokiu atveju atsakovas turi pareikšti teismui atitinkamą ieškinį, o ne taikyti normas, reglamentuojančias permokų išieškojimą. Pareiškėjas nurodo, kad jis iš atsakovo jokio 1999 m. sausio 4 d. pranešimo dėl įstatymo pakeitimo negavo ir apie tai, jog įsigaliojo įstatymo pataisa, jis sužinojo tik 2004 metais. Iš atsakovo 1999 m. sausio 4 d. pranešimo matyti, kad šis dokumentas buvo įteiktas pasirašytinai visai kitam asmeniui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad negalima laikyti, jog pareiškėjas veikė sąžiningai. Po to, kai pareiškėjas gavo atsakovo 1999 m. sausio 4 d. pranešimą dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnio pataisos įsigaliojimo, tam, kad būtų jam atnaujintas senatvės pensijos mokėjimas, kuris, minėtai pataisai įsigaliojus, iki atitinkamų aplinkybių išsiaiškinimo buvo sustabdytas, jis 1999 m. kovo 2 d. pateikė atsakovui Rusijos Federacijos Dagestano Respublikos Tarumovo rajono administracijos Gyventojų socialinės apsaugos valdybos išduotą pažymą, patvirtinančią, kad Rusijoje paskirtos senatvės pensijos mokėjimas jam nutrauktas nuo 1998 m. vasario 1 d.. Taigi, aplinkybė, kad pareiškėjas susipažino su minėtu atsakovo pranešimu, įrodo, jog pareiškėjui jau 1999 metų sausio mėnesį buvo žinoma minėta įstatymo pataisa. Atsakovas nurodo, kad net jeigu pareiškėjas nebūtų gavęs minėto pranešimo apie įstatymo pataisą, tai nepanaikintų atsakovo teisės išskaityti pensijos permoką, nes pagal bendruosius teisės principus asmuo privalo pats žinoti jam taikomas teisės normas. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teiginiai, jog jo atveju kyla ne pensijos permokos, o visos pensijos nepagrįsto mokėjimo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas kitokia tvarka, yra nepagrįsti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Tretysis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad aplinkybę, jog pareiškėjas buvo susipažinęs su atsakovo 1999 m. sausio 4 d. pranešimu apie Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnio 4 dalies nuostatas, įrodo tai, kad pareiškėjas 1999 m. kovo 2 d. pateikė atsakovui Rusijos Federacijos Dagestano Respublikos Tarumovo rajono administracijos Gyventojų socialinės apsaugos valdybos 1999 m. vasario 2 d. išduotą pažymą, patvirtinančią, kad Rusijoje paskirtos senatvės pensijos mokėjimas jam nutrauktas nuo 1998 m. vasario 1 d.. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jam buvo nežinoma apie Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnio pataisos reikšmę jo pensijos mokėjimui ir kad apie tai jis sužinojo tik 2004 m. kovo mėnesį, neatitinka tikrovės. Atsakovas, gavęs šią pažymą, atnaujino pensijos mokėjimą, kurį buvo sustabdęs, įsigaliojus minėtai įstatymo pataisai. Tretysis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad pareiškėjas veikė nesąžiningai, nes jis, žinodamas, kad senatvės pensija Lietuvoje mokama tik tuo atveju, jeigu asmuo negauna už tą patį stažą pensijos iš kitos valstybės, 2000 m. kovo mėnesį gavęs Rusijos Federacijos pensijų fondo vykdomosios direkcijos 2000 m. vasario 29 d. raštą, kuriuo jis buvo informuotas dėl Rusijos Federacijos pensijos mokėjimo jam atnaujinimo nuo 1998 m. vasario 1 d., nepranešė atsakovui apie šią aplinkybę, turinčią įtakos pensijos mokėjimui Lietuvoje. Taigi, dėl to, jog pareiškėjas neinformavo atsakovo apie šią aplinkybę, jam ir toliau buvo mokama pensija už tą patį stažą, už kurį jam buvo paskirta ir mokama pensija kitoje valstybėje. Kadangi senatvės pensija laikotarpiu nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2002 m. kovo 31 d. neteisėtai buvo mokama dėl pareiškėjo kaltės, todėl teisėtai buvo nuspręsta pensijos permoką išskaityti iš pareiškėjui mokamos pensijos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu. Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, palaikydama jame išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. 1998 m. spalio 22 d. įstatymu Nr. VIII-905

buvo pakeistas minėto įstatymo 52 straipsnis, 1-3 šio straipsnio dalyse nurodant laikotarpius, kurie prilyginami asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, o 4 dalyje įtvirtinant nuostatą, kad šie laikotarpiai į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaitomi tik tuo atveju, jei už juos asmuo negauna kitos valstybės pensijos. Pareiškėjas 1999 m. sausio 4 d. pranešimu Nr.19 buvo informuotas, kad minėtų teisės normų pagrindu jam sustabdytas pensijos mokėjimas iki tol, kol bus pateikti duomenys apie tai, jog jis negauna kitos valstybės pensijos. Pareiškėjas nurodo, kad tokia informacija jam pateikta nebuvo ir kad apie prieš tai nurodytą teisinį reglamentavimą jis sužinojo tik 2004 metais. Šį pareiškėjo aiškinimą paneigia jo veiksmai: po minėto pranešimo pareiškėjas kreipėsi į atitinkamas Rusijos Federacijos institucijas dėl pažymėjimo apie pensijos mokėjimą šioje valstybėje, tokį pažymėjimą gavo (1999 02 02 Nr.32) ir pateikė jį atsakovui. Pažymėjime nurodyta, kad pareiškėjui pensijos mokėjimas nutrauktas nuo 1998 m. sausio 31 d., todėl jam buvo tęsiamas senatvės pensijos mokėjimas Lietuvos Respublikoje.

Kaip matyti iš Rusijos Federacijos pensijos fondo vykdomosios direkcijos 2004 m. spalio 28 d. rašto Nr. Ip-21/12431 (b.l.39-41), pareiškėjui pensijos mokėjimas nuo 1998 m. vasario 1 d. buvo atnaujintas ir vėl nutrauktas nuo 2002 m. kovo 31 d. Pareiškėjas nurodo, kad apie Rusijos Federacijos pensijos mokėjimą jam nebuvo žinoma, tačiau byloje esantys įrodymai (Rusijos Federacijos pensijos fondo vykdomosios direkcijos 2000 m. vasario 29 d. raštas Nr.Ip-21/764 pareiškėjui (b.l. 47-48), duomenys apie pensijos pervedimą į pareiškėjo sąskaitą (b.l.59-60) patvirtina, kad ši aplinkybė pareiškėjui buvo žinoma nuo 2000 m. kovo pradžios. Tokiu būdu, pareiškėjui laikotarpiu nuo 1998 m. vasario 1 d. iki 2002 m. kovo 31 d. už tą patį stažą buvo mokamos dviejų valstybių pensijos.

Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo, galiojusio ginčo santykių atsiradimo metu, 42 straipsnio 2 dalis nustatė, kad pensijos gavėjas privalo pranešti Valstybinio socialinio draudimo valdybos teritoriniam skyriui, kuris moka jam pensiją, apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, per 10 dienų nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos. Pareiškėjas šios pareigos nevykdė, elgėsi nesąžiningai, apie pensijos mokėjimo atnaujinimą atsakovui nepranešė, dėl ko jam nepagrįstai už tą patį valstybinio socialinio draudimo stažą buvo mokama ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija.

Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 42 straipsnio 2 dalis taip pat nustatė, kad jei apie tokias aplinkybes laiku nepranešus pensija yra permokama, permokėtas dydis iš gavėjo išieškomas pensiją mokančios įstaigos vadovo sprendimu. Todėl ginčijamas valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino miesto skyriaus vedėjo 2004 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr.3 dėl permokos iš pareiškėjo išieškojimo pagrįstas ir teisėtas.

Pareiškėjo aiškinimas apeliaciniame skunde, kad permoka gali būti laikoma tik tokia suma, kai pensijos gavėjui išmokama didesnė pensija, negu priklauso, o tokie atvejai, kai visa pensija mokama nepagrįstai, permokomis neprižintini, atmetamas. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimą, „permokos“ sąvoka nėra pateikiama, o Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, 545 psl.) pateikiamas toks aiškinimas: „permoka- užmokėjimas daugiau, negu reikia, permokėjimas“. Todėl pensijos permoka laikytina bet kokia suma, išmokėta be pagrindo.

Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmesti pareiškėjo reikalavimai, pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Birutė JanavičiūtėGintaras KryževičiusNijolė Piškinaitė