Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. nutarties L. S. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Ryšių reguliavimo tarnybos 2007 m. birželio 7 d. nutarimu L. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 154³ straipsnio 1 dalį 500 litų bauda už tai, kad 2007 m. vasario 6 d. atlikus (duomenys neskelbtini), vadovaujamos generalinio direktoriaus L. S. , veiklos patikrinimą nustatyta, jog bendrovė teikia pašto paslaugas, kurių sąvoka apibrėžta Pašto įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos pašto įstatymo (toliau – Pašto įstatymas, Įstatymas) 6 straipsnio 3 dalį ir Leidimų pašto paslaugų teikėjams išdavimo ir pašto paslaugų teikimo taisyklių 7 punkto reikalavimus.

II.

L. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas Ryšių reguliavimo tarnybos 2007 m. birželio 7 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Paaiškino, kad su tarnybos priimtu nutarimu ir jame išdėstytais motyvais nesutinka, mano, kad Ryšių reguliavimo tarnyba netinkamai taikė materialines teisės normas ir priėmė neteisėtą nutarimą.

(duomenys neskelbtini) yra įmonė, vykdanti keleivių, bagažo vežimo veiklą ir reguliaraus maršruto autobusais vežanti tarp autobusų stočių smulkias siuntas. Tai 2007 m. vasario 6 d. aktu Nr. (17.8)-6RK-17 nustatė Ryšių reguliavimo tarnyba. Smulkių siuntų vežimas yra reglamentuojamas remiantis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – Kelių transporto kodeksas, Kodeksas) 17 straipsniu bei Keleivių ir bagažo vežimo kelių transporto taisyklių, patvirtintų Susisiekimo ministerijos 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130, 11.7 punktu.

(duomenys neskelbtini) nevykdo pašto paslaugos, kadangi bendrovė nepristato siuntų adresatams į gaunamųjų laiškų dėžutes, gavėjams į jų darbo, mokymosi vietas, bendrabutį ir t. t. bei nepristato administracijai ar jos įgaliotiems asmenims, kaip to reikalauja Pašto įstatymo 7 straipsnio 7 dalis. Smulkios siuntos yra atsiimamos autobusų stotyse, neturi nustatytos aptarnavimo teritorijos, nesurenka siuntų iš pašto paslaugų teikimo vietų, nes tokių vietų, išskyrus Kauno autobusų stotį nėra, neturi įrengusi aptarnaujamoje teritorijoje pašto paslaugų teikimo vietų. (duomenys neskelbtini) vykdoma veikla negali būti tapatinama su pašto veikla.

(duomenys neskelbtini) vykdomas siuntų gabenimas, neapima visų būtinųjų sąlygų, kurioms esant pripažįstama Pašto veikla.

Ryšių reguliavimo tarnybos atstovė paaiškino, kad bendrovė teikia pašto paslaugas, t. y. vykdo ne tik vežimą, bet ir surinkimą, paskirstymą bei pristatymą, todėl dalyje dėl pašto paslaugų teikimo surenkant, paskirstant bei pristatant pašto siuntas privalo laikytis Pašto įstatymo reikalavimų.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 12 d. nutartimi skundo netenkino. Ryšių reguliavimo tarnybos 2007 m. birželio 7 d. nutarimą paliko nepakeistą.

Teismas konstatavo, jog Ryšių reguliavimo tarnybos 2007 m. birželio 7 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, veiksmai kvalifikuoti teisingai, paskirta administracinė nuobauda atitinka padaryto teisės pažeidimo pobūdį, atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, paskirta minimali sankcijoje nurodyta bauda.

IV.

L. S. , atstovaujamas advokato Gintaro Černiausko, pateikė teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. nutarties, prašydamas panaikinti minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį bei priimti naują sprendimą - Ryšių reguliavimo tarnybos 2007 m. birželio 7 d. nutarimą panaikinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek Ryšių reguliavimo tarnyba, tiek teismas painioja sąvokas „išsiųsta, siunčiama“ su sąvoka „vežama“, siuntimo paslaugą atlieka siuntėjas, fizinis arba juridinis asmuo, kuris naudojasi (duomenys neskelbtini) teikiama paslauga – vežimu. Vežimo paslauga neįmanoma be pristatymo veiksmo, todėl darytina išvada, kad siuntos pristatymas yra ne atskiras veiksmas reguliuojamas Pašto įstatymo, o vežimo sąvokos, reguliuojamos Kelių transporto kodekso, dalis.

Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) informaciniame dokumente apie siuntų gabenimo įkainius nurodyta sąvoka laiškas vartojama tik vartotojų patogumui, siekiant aiškiau apibūdinti smulkios siuntos dydį, svorį ir įpakavimą.

Mano, jog vežėjas negali įgyvendinti vežimo paslaugos, jeigu jis krovinio nepriims (nesurinks) bei nepristatys į krovinio vežimo vietą, sąvokos „vežimas“ susiaurintas traktavimas yra klaidingas, nes (duomenys neskelbtini) kaip ir kiti vežėjai, vykdydami krovinio (siuntos) vežimą, atlieka vežimo sąvokai privalomus veiksmus: priėmimą, vežimą bei pristatymą, šie trys elementai yra vežimo santykio dalykas. Taip pat konstatuotina, kad vežėjui priimant siuntą, neįmanomas jos pristatymas be siuntų rūšiavimo, atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) priklauso ne viena transporto priemonė, vykdanti vežimą. Įstatymo leidėjas pašto paslaugai atlikti numatė ne vien tik pašto siuntų surinkimą, paskirstymą, vežimą ir pristatymą (įteikimą) siaurąją prasme, tačiau šie veiksmai privalo atitikti Pašto įstatymo 7 straipsnio reikalavimus, pašto siuntų paslaugos teikimas, didžiausi ir mažiausi matmenys turi atitikti Pasaulinės pašto sąjungos Pasaulinėje pašto konvencijoje, Pašto korespondencijos ir Pašto siuntinių reglamentuose nustatytus reikalavimus. (duomenys neskelbtini) nedisponuoja pašto infrastruktūra, nesirūpina siuntos įteikimu, pranešimu apie įteikimą, surinkimą, vežėjui bei siuntėjui yra nustatyti skirtingi žalos atlyginimo institutai.

(duomenys neskelbtini) veža siuntas tik į paskirties punktus, o ne į pašto dėžutes ar nurodytais adresais, kaip tai numato Pašto įstatymas. Smulkios siuntos yra atsiimamos autobusų stotyse, neturi nustatytos aptarnavimo teritorijos, nesurenka siuntų iš pašto paslaugų teikimo vietų, nes tokių vietų, išskyrus Kauno autobusų stotį nėra, neturi įrengusi aptarnaujamoje teritorijoje pašto paslaugų teikimo vietų.

Ryšių reguliavimo tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo L. S. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad Kelių transporto kodeksas ir Pašto įstatymas reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, be to šie du nacionaliniai teisės aktai įgyvendina atskirus Europos Sąjungos teisės aktus.

Pašto paslaugų teisinio santykio šalys yra naudotojas ir pašto paslaugų teikėjas, pašto siuntos vežamos pašto ir pasiuntinių paslaugų teikėjų arba vežėjų, su kuriais sudaromos vežimo sutartys, transporto priemonėmis, pašto ir pasiuntinių paslaugų teikėjai turi teisę pasitelkti trečiąjį asmenį – vežėją. Pašto siuntos vežimo teisinio santykio šalys gali būti tik vežėjas ir pašto paslaugų teikėjas.

Atkreipia dėmesį, jog sąvokos „pašto siunta“ ir „smulki siunta“ nėra tapačios. Atsižvelgiant į Pašto įstatyme ir atitinkamai Kelių transporto kodekse pateikiamus šių sąvokų apibrėžimus darytina išvada, jog adresuota ir paruošta išsiųsti smulki siunta yra pašto siunta, o pašto siunta, kuri atitinka smulkiai siuntai nustatytus svorio ir matmenų reikalavimus, yra smulki siunta. Jeigu asmuo, teikiantis keleivių vežimo paslaugas, surenka, paskirsto, veža ir pristato ar į teikia pašto siuntas, jis laikomas pašto paslaugų siuntėju, kuriam taikomi Pašto įstatymo reikalavimai.

Teigia, jog (duomenys neskelbtini) atliko ne tik pašto siuntų vežimą, bet ir surinkimą, paskirstymą, pristatymą ir įteikimą, t.y. teikė pašto paslaugas. (duomenys neskelbtini) turi konkrečiai apibrėžtą aptarnaujamą teritoriją, kurioje yra įsteigtos pašto paslaugų teikimo vietos. Patikrinimo metu (duomenys neskelbtini) pateiktuose siuntų gabenimo įkainiuose išvardintos siuntų rūšys: laiškai, banderolė, bagažas, laiškas vadovaujantis Pašto įstatymu laiškas yra pašto siunta. Ryšių reguliavimo tarnybos įgalioto pareigūno atliktas bandomasis siutimas patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) net ik viešai siūlė asmenims siųsti laiškus naudojantis šios įmonės paslaugomis, bet ir realiai tokią paslaugą teikė.

(duomenys neskelbtini) teikė siuntų priėmimo, vežimo, išdavimo paslaugas pašto paslaugų naudotojams, o ne pašto paslaugų teikėjams, nors teisinių santykių dėl pašto siuntų vežimo šalimis yra pašto paslaugų teikėjas ir vežėjas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

L. S. apeliacinis skundas tenkintinas, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutrauktina.

Pašto įstatymas nustato pašto bei pasiuntinių paslaugų teikimo teisinius pagrindus, pašto bei pasiuntinių paslaugų teikėjų ir naudotojų santykius, pašto bei pasiuntinių paslaugų teikėjų teises ir pareigas, pašto veiklos reguliavimo institucijas, pašto bei pasiuntinių paslaugų teikėjų atsakomybę ir žalos atlyginimą (Pašto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

Kelių transporto kodeksas reguliuoja keleivių, bagažo, krovinių ir pašto, dokumentų siuntų vežimų organizavimą ir vykdymą, vežimų valstybinį valdymą ir kontrolę, atsakomybę už turtinę žalą (Kelių transporto kodekso 1 straipsnio 1 dalis).

Kaip matyti iš šių nuostatų, Pašto įstatymo ir Kelių transporto kodekso paskirtys yra skirtingos, minėti teisės aktai įgyvendina skirtingus Europos Sąjungos teisės aktus, taigi darytina išvada, jog šie teisės aktai reguliuoja skirtingus teisinius santykius: Pašto įstatymas reguliuoja santykius, kylančius teikiant pašto bei pasiuntinių paslaugas, tuo tarpu Kelių transporto kodeksas reguliuoja santykius, kylančius organizuojant bei vykdant vežimus.

Pagal Pašto įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, pašto paslaugos – pašto siuntų surinkimas, paskirstymas, vežimas ir pristatymas ar įteikimas. Taigi, į pašto paslaugas, inter alia įeina ir pašto siuntų vežimo paslauga. Kaip matyti iš Kelių transporto kodekso 1 straipsnio 1 dalies, inter alia reguliuoja pašto, dokumentų siuntų vežimų organizavimą. Iš šių nuostatų sisteminės analizės darytina išvada, jog visus santykius, kylančius teikiant pašto bei pasiuntinių paslaugas reguliuoja Pašto įstatymas, Kelių transporto kodeksas reguliuoja tik labai siaurą sritį, susijusią su pašto paslaugų teikimu, t.y. pašto bei dokumentų siuntų vežimą.

Pirmosios instancijos teismas nurodo, jog vežimas yra tik vienas iš pašto paslaugos elementų, teikiant tik vežimo paslaugas, veikla reguliuojama Kelių transporto kodekso nuostatomis, vykdant ne tik vežimo paslaugą, bet ir surinkimą, paskirstymą bei pristatymą (įteikimą) reikia laikytis Pašto įstatymo reikalavimų. Su tokia teismo pozicija negalima sutikti, nes „surinkimas, paskirstymas, vežimas, pristatymas, įteikimas“ nėra išskirtiniai veiksmai, atliekami išimtinai tik su pašto siuntomis. Tokie veiksmai tiek kompleksiškai, tiek po vieną gali būti atliekami ir su kitais objektais, pavyzdžiui kroviniais. Taip siaurai aiškinant minėtų veiksmų atlikimą, kaip būdingą tik pašto paslaugų teikimui, reikėtų daryti išvadą, jog ne tik smulkių siuntų, bet ir krovinių vežimas turėtų būti Pašto įstatymo reguliavimo dalykas (jei atliekami ir tokie veiksmai kaip surinkimas, priėmimas, paskirstymas, pristatymas, įteikimas), tačiau akivaizdu, jog taip nėra.

Teisėjų kolegija sutinka su L. S. argumentu, jog vežimas be priėmimo (surinkimo), pristatymo (įteikimo), o atskirais atvejais ir paskirstymo nebūtų įmanomas. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad surinkimo, paskirstymo, pristatymo, įteikimo veiksmų atlikimas negali būti kriterijus, atskiriantis pašto paslaugų teikimą nuo smulkių siuntų ar krovinių gabenimo. Todėl vien dėl tos priežasties, kad (duomenys neskelbtini) ne tik vežė, bet ir priėmė, paskirstė, pristatė, įteikė smulkias siuntas, daryti išvados, kad teikė pašto paslaugas nėra teisinio pagrindo.

Kaip minėta, pagal Pašto įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, pašto paslaugos – pašto siuntų surinkimas, paskirstymas, vežimas ir pristatymas ar įteikimas. Smulkių siuntinių sąvoka įtvirtinta Kelių transporto kodekso 17 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad smulkios siuntos – daiktai arba krovinys, kuriuos juridiniai ar fiziniai asmenys siunčia keleivine kelių transporto priemone. Iš šio apibrėžimo darytina išvada, jog smulkios siuntos tam tikra prasme labiau atitinka krovinių nei pašto siuntų sąvoką, tačiau būtinas požymis yra tas, kad jos siunčiamos keleivine, o ne krovinine transporto priemone ir jų maksimalų dydį ir svorį nustato Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės (Kodekso 17 straipsnio 4 dalis). Tuo tarpu pašto siuntos siunčiamos laikantis krovinių siuntimui nustatytų reikalavimų bei krovininiu transportu.

Pastebėtina, jog pašto įstatyme sąvokos „smulki siunta“ apskritai nėra. Smulkių siuntų bei smulkių siuntų vežimo sutarčių sampratos paaiškintos Kelių transporto kodekso penktajame skirsnyje, o pašto, dokumentų vežimo sutarties samprata apibrėžta Kelių transporto kodekso šeštajame skirsnyje.

Pašto įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta, kad pašto paslaugų teikėjai įdeda pašto siuntas į gaunamųjų laiškų dėžutes, o jei to padaryti negalima, apie tai praneša gavėjui. Pašto siunta, adresuota asmeniui į jo darbo, mokymosi vietą, bendrabutį, į karinės tarnybos vietą, ligoninę, sanatoriją, stovyklą ar įkalinimo vietą, pristatoma (įteikiama) administracijai arba jos įgaliotiems asmenims. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad pašto paslaugų teikėjai pašto siuntas pristato pašto siuntos siuntėjo nurodytu adresu, tuo tarpu smulkių siuntų teikėjai visas siuntas pristato ne konkretaus gavėjo adresu, o į iš anksto nurodytą vietą – paskirties punktą, šiuo atveju autobusų stotis, ir siuntos gavėjas privalo pats atvykti atsiimti, skirtingai nuo pašto paslaugų teikėjų teikiamos paslaugos pristatyti pašto siuntą kiekvienam gavėjui individualiai.

Institucija, priėmusi skundžiamą nutarimą, teigia, jog pašto paslaugų teisinio santykio šalys yra naudotojas ir pašto paslaugų teikėjas, o pašto siuntos vežimo teisinio santykio šalys gali būti tik vežėjas ir pašto paslaugų teikėjas. Toks teiginys teisingas, tačiau negalima sutikti su jo interpretacija. Kaip minėta aukščiau, smulkių siuntų vežimo sutarties samprata apibrėžta Kelių transporto kodekso penktajame skirsnyje, o būtent 23 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad smulkios siuntos vežimo sutartyje vežėjas įsipareigoja nuvežti siuntą į kvite nurodytą paskirties punktą, o siuntėjas – sumokėti nustatytą užmokestį. Taigi, iš šios nuostatos matyti, jog smulkių siuntų vežimo santykio šalys yra vežėjas ir siuntėjas (naudotojas). Todėl Ryšių reguliavimo tarnybos teiginys, jog smulkių siuntų vežimo paslaugos gali būti teikiamos tik pašto paslaugų teikėjams yra nepagrįstas. Tik pašto paslaugų teikėjas ir vežėjas gali būti pašto, dokumentų siuntų vežimo sutarties šalimis, tačiau tokias sutartis reglamentuoja visai kitas Kelių transporto kodekso skirsnis, todėl darytina išvada, kad Kelių transporto kodekso šeštojo skirsnio „Krovinių ir pašto vežimas“ nėra taikomos smulkių siuntų vežimui, nes smulkių siuntų vežimą reguliuoja Kelių transporto kodekso penktasis skirsnis „Keleivių ir bagažo vežimas“.

Smulkių siuntų vežimą taip pat reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130 patvirtintos Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės. Pastebėtina, jog šios taisyklės nuostatomis apie smulkias siuntas buvo papildytos 2004 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 3-505 (įsigaliojo 2004 m. spalio 25 d.). Šiuo metu galiojanti Pašto įstatymo redakcija įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d., šiame įstatyme nėra kalbama apie smulkias siuntas, tačiau tokių siuntų gabenimas numatytas Kelių transporto kodekse bei vėliau nei nauja Pašto įstatymo redakcija, priimtame Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių pakeitime.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog teisės aktai numato skirtingą žalos atlyginimo tvarką pašto siuntoms ir smulkioms siuntoms. Pašto paslaugų teikėjų atsakomybė ir žalos atlyginimas numatytas Pašto įstatymo 12 straipsnyje. Žalos atlyginimo už smulkios siuntos praradimą, trūkumą, smulkios siuntos vežimo terminų praleidimą tvarką ir dydžius nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksas.

Pastebėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Seime buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XP-1790, kuriuo buvo siekiama papildyti pašto korespondencijos siuntos sąvoką smulkiomis siuntomis, tačiau šis projektas Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto (kaip pagrindinio komiteto) 2008 m. vasario 12 d. posėdyje buvo atmestas, atsižvelgus į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos pateiktas pastabas, Vyriausybės išvadą bei joje pateiktą informaciją, kad nei Pasaulinės pašto sąjungos Bendrajame reglamente, nei 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo nėra įtvirtinta sąvoka „smulki siunta“, kaip viena iš pašto korespondencijos siuntų rūšių, o yra vartojama sąvoka „smulkusis paketas“.

Taigi, darytina išvada, jog įstatymų leidėjas tikslingai smulkių siuntų vežimo nepriskyrė Pašto įstatymo reguliavimo dalykui, o priskyrė Kelių transporto kodekso reguliavimo sričiai.

(duomenys neskelbtini) pateiktuose siuntų gabenimo įkainiuose išvardintos siuntų rūšys: laiškai, banderolė, bagažas. Teisėjų kolegija mano, jog L. S. argumentas, kad sąvoka laiškas vartojama tik vartotojų patogumui, siekiant aiškiau apibūdinti smulkios siuntos dydį, svorį ir įpakavimą yra pagrįstas. Nes laiškas, suprantamas, kaip numatyta Pašto įstatyme turėtų būti pristatomas individualiai gavėjui, o šiuo atveju laiškas, kaip smulki siunta, pristatomas į bendrą paskirties punktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija sprendžia, kad (duomenys neskelbtini) vykdoma smulkiųjų siuntų vežimo veikla atitinka Kelių transporto kodekso bei Keleivių ir bagažo vežimo taisyklėse numatytus reikalavimus, ir šiai veiklai netaikytinos Pašto įstatymo nuostatos. Taigi, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. S. vadovaujama (duomenys neskelbtini) neteikė pašto paslaugų todėl L. S. administracinėn atsakomybėn už ATPK 154³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą patrauktas nepagrįstai. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukiama, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 250 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

L. S. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį bei Ryšių reguliavimo tarnybos 2007 m. birželio 7 d. nutarimą panaikinti, bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Ričardas Piličiauskas Virgilijus Valančius