Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) r., lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, pagrindinio išsilavinimo, nedirbanti, gyv. (duomenys neskelbtini) k., neteista, kaltinama nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. G., veikdama būtinosios ginties sąlygomis ir neperžengdama jos ribų, 2007 m. spalio 8 d., apie 20 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nenustatytas, (duomenys neskelbtini) k., A. ir L. Č. priklausančioje lauko virtuvėje, būdama neblaivi, besigindama nuo savo sutuoktinio S. G. pavojingo kėsinimosi į jos sveikatą ar gyvybę, pasipriešindama jos atžvilgiu vartojamam smurtui, tyčia virtuviniu peiliu dūrė S. G. vieną kartą į kairę blauzdą, padarydama jam kiauryminę durtinę – pjautinę kairės blauzdos žaizdą su didžiosios poodinės venos sužalojimu. Padarytas sužalojimas S. G. sukėlė ūmų nukraujavimą dėl kurio nukentėjusysis S. G. mirė.

Ikiteisminio tyrimo metu T. G. buvo kaltinama tyčiniu savo vyro S. G. nužudymu aukščiau nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, t. y. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinimas buvo grindžiamas kilusių žalingų padarinių – S. G. smurtinės mirties faktu; iš dalies kaltinamosios T. G. parodymais, iš dalies liudytojų L. Č., A. Č., G. Z. parodymais, bei dviem 2008-03-20 dienos Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialistų išvadomis. Taip pat faktą patvirtinančiais įvykio vietos apžiūros protokolu, daiktiniais įrodymais.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji T. G. savo kaltės dėl S. G. nužudymo neneigė, tačiau teigė, kad buvo apsvaigusi nuo alkoholio, todėl gerai nepamena visų įvykio aplinkybių. Kaltinamoji paaiškino, kad 2007 m. spalio 8 d. su vyru S. G. pardavė telyčią, gautus už telyčią pinigus ji parnešė į namus ir paslėpė, kad nerastų vyras S. G.. Po to su vyru nuėjo pas kaimynus L. ir A. Č.. S. G. ir A. Č. nuvažiavo į parduotuvę, kur nupirko du butelius degtinės ir alaus, kurią keturiese gėrė pas Č.. Kaltinamoji apklausiama teismo posėdyje nurodė, kad gerai neprisimena, kaip susipyko su vyru, kaip jam įdūrė peiliu, kaip ir kada peilį paėmė nuo stalo lauko virtuvėje, tačiau paaiškino, kad kiek pamena – susipyko dėl pinigų, kurių reikalavo vyras norėdamas dar išgerti, prisimena, kad vyras ją pradėjo mušti rankomis, o jai parkritus spardė, kad peiliu galėjo įdurti vyrui būdama jo pargriauta, norėdama, kad jis nustotų ją mušęs (parodymai b.l. 128-139, t. 1). Kaltinamoji teisiamajame posėdyje atsakydama į jai pateiktus klausimus dėl faktinių įvykio aplinkybių nurodė, kad vyras S. G. visą gyvenimą ją mušdavo, ji su vaikais dažnai bėgdavo iš namų, kitaip gindavosi nuo jo smurto, tačiau niekada iki to įvykio jokių įrankių nenaudojo. Vyras buvo augalotas ir stiprus, mušdavo ją be jokios priežasties, nes buvo labai nervingas žmogus. Gerai neprisimena, tačiau mano, kad iš Č.ų tą vakarą pirmas išėjo G., o ji iš paskos. Ji išmiegojo tvartuke, kad nematytų G.. Dažnai taip darydavo, nes girtas G. ją visada mušdavo. Paskutinio baigiamojo teismo posėdžio metu ji nurodė aiškiau, - kad gynėsi nuo S. G., nes jis ją mušė, spardė, todėl besigindama jam įdūrė.

Vertinant T. G. pateiktus duomenis apie faktines įvykio aplinkybes, svarbu jos parodymai užrašyti ikiteisminio tyrimo metu. Todėl teismas juos perskaitė.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamoji T. G. nebuvo nuosekli, davė prieštaringus parodymus. Štai apklausta 2007-10-09 ji apskritai nesakė, kad tą vakarą kartu su vyru buvo pas Č., kad kartu gėrė alkoholinius gėrimus. Ji nurodė (b.l. 71, t.1), kad 2007-10-08 d. jos vyras S. G. dieną išėjo ir grįžo tik vakare visiškai girtas. Ją sumušė suduodamas smūgius ranka, o parkritusiai spyrė. Tačiau ji prieš G. jokio smurto nevartojo, tik nuo jo pabėgo ir išmiegojo garaže. Rytą rado vyrą ant laiptelių jau sustingusį ir atšalusį.

Apklausiama po sulaikymo – 2007-10-10 įtariamąja, T. G. kalta prisipažino ir parodė, kad tą dieną pardavė telyčią, po to su vyru (G. pirmiau, ji po to) nuėjo pas A. ir L. Č. į namus. Č. namuose vyrai sugalvojo nuvažiuoti į parduotuvę nusipirkti degtinės ir alaus. Nupirktus gėrimus gėrė keturiese: ji, S. G., L. Č., A. Č.. Alkoholinius gėrimus vartojo Č. lauko virtuvėje, gerdami susipyko su S. G., nes S. G. prie jos pradėjo „kabinėtis“, reikalavo pinigų, kuriuos buvo gavusi už parduotą telyčią. Tada S. G. jiems būnant lauko virtuvėje atsistojo, norėjo jai suduoti, bet ji nepasidavė. Kur tuo metu buvo Č., neprisimena. Ji nuo stalo paėmė peilį ir juo dūrė S. G. į kairės kojos blauzdą. Dūrė dėl to, kad supyko ant S. G.. Dūrė jam todėl, kad jis prie jos „kabinėjosi“, ją koneveikė. Kaip klostėsi įvykiai po to, kai ji dūrė S. G., neprisimena. Tik prisimena, kad jai parėjus į namus, S. G. ją dar mušė, todėl ji nuėjo miegoti į „pirtikę“.

T. G. apklausta po to, kai jai vėl buvo pakeista kardomoji priemonė į rašytinį pasižadėjimą, t. y. paleista iš suėmimo iš dalies pakeitė savo parodymus (b.l. 83, t. 1), paaiškindama, kad begeriant pas Č., S. G. sudavė jai per veidą vieną ar du kartus, jai atrodo, kad ji S. G. nieko nedarė. Kas toliau vyko, nepamena, nes buvo „gerokai išgėrusi“. Kai išgėrė degtinę S. G. išėjo į namus, ji taip pat. Parėjusi kieme sutiko S. G., susikivirčijo, dėl ko, neatsimena. Ji nepamena, ar S. G. mušė ją ar ne. Palikusi S. G. kieme, nuėjo miegoti į tvartuką. Ryte rado S. G. „nuvirtusį ant laiptų“, palietė jo galvą ir suprato, kad S. G. mirė. Naktį nejautė, kad kieme lotų šunys, į sodybą nebuvo užėję jokie svetimi žmonės, nes gyvena atskirai, vienkiemyje. Taip pat neatsimena, ar S. G. ją buvo pargriovęs ant žemės, ar kad S. G. ji dūrė į koją. Pirminės apklausos metu sakė kitaip todėl, kad tikėjosi, jog jei prisipažins, kad dūrė vyrui peiliu į koją, ją išleis iš areštinės ir ji galės palaidoti vyrą.

Be kaltinamosios T. G. teisme duotų parodymų apie įvykį, jo faktines aplinkybes, apie S. G. mirties smurtinį pobūdį patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas teisminio bylos nagrinėjimo metu ištyrė ir pripažįsta tinkamais, gautais įstatymo nustatyta tvarka įrodymais.

Nukentėjęs A. G. parodė, kad jis apie įvykį papasakoti nieko negali, nes nežino. Jis parodė, kad tėvas buvo žiaurus žmogus, dėl jo elgesio su šeima vaikystėje ne kartą yra miegoję lauke, pas kaimynus. Todėl jis anksti išėjo iš namų gyventi savarankiškai. Mama taip pat buvo išėjusi, bet tėvas ją susigražino, mano, kad mama jo bijojo. Tėvas dažnai girtaudavo, išgėręs mėgo švaistytis peiliu, muštis. Mama išgerdavo retai, rūpinosi vaikais ir namais. Tėvai kartu išgyveno daug metų, gal todėl ir nesiskyrė.

2008-10-09 apie 6.30 valandą pas jį į namus atėjo motina ir pasakė, kad mirė tėvas. Po to kartu su mama parėjo į tėvų namus ir ant laiptų rado gulintį mirusį tėvą. Mama sakė, kad 2008-10-08 ją sumušė S. G.. Ant laiptų, kur gulėjo tėvas, buvo daug kraujo, jo koja taip pat buvo kruvina. Civilinio ieškinio nereiškia, niekam jokių pretenzijų neturi. Mamos prašo nebausti.

Liudytoja J. L. parodė, kad, kiek ji pamena, jos mama T. G. visą gyvenimą nuo savo vyro kentėjo, ji vaikščiodavo su mėlynėmis. Kodėl tėvas mušė mamą, nežino. Jis labai girtaudavo, o prisigėręs mušdavo ją be jokios priežasties. Tėvai prie tokio gyvenimo buvo pripratę ir su tuo susitaikę gyveno. Tėvas buvo labai stiprus fiziškai, o mama smulkaus kūno sudėjimo, todėl jam mamą nuskriausti, ją sumušti, buvo nesunku.

Liudytoja D. S. parodė, kad tėvas nuolat girtaudavo, abu nevengdavo alkoholio, tik mama rečiau. Tėvas buvo labai agresyvus, todėl pas jį važiuodavo retai, mušdavo net anūkus. Apie tėvo mirtį sužinojo iš brolis A. G.. Iš manos sužinojo, kad tėvas 2008-10-08 ją sumušė, praskėlė galva, kad ji nuėjo miegoti į ūkinį pastatą, o tėvą paliko ant laiptų.

Liudytoja L. Č. parodė, jos vyras bei S. ir T. G. gyvulių supirkėjams pardavė gyvulius. Vėliau į namus atėjo S. G.. Abu su jos vyru A. sutarė išgerti. Parsivežė du 0,5 litro talpos degtinės butelius bei 2 litrus alaus. Alkoholinius gėrimus gėrė lauko virtuvėje. Atėjus T. G. jos vyras S. G. iš jos pareikalavo pinigų už parduotą telyčią. Ji atsakė, kad pinigus atiduos, kai grįš namo. Tuomet lauke, prie lauko virtuvės, S. G. griebė rankomis T. G. už plaukų ir parvertęs ją ant žemės sudavė smūgius rankomis į veidą bei spardė kojomis jai galvą bei kūną. Kiek tiksliai buvo suduota smūgių T. G., negali pasakyti. Tai pamačiusi ji G. išskyrė. Tačiau G. jai liepė nesikišti. Tada ji nuėjo į kambarį, visus palikusi. S. G. pirma sudavė smūgius G. į veidą, galvą virtuvėje, po to ištempė ją į lauką ir ten dar mušė, spardė parkritusią, kas buvo toliau ji nematė, nes nuėjo į virtuvė. Nepagalvojo kviesti policiją, nes S. G. dažnai mušdavo T. G.. Jos vyras tuo metu miegojo vasarinėje virtuvėje, o kitą dieną ji sužinojo apie S. G. mirtį. Savo virtuvėje rado kruviną peilį matė kraujo pėdsakus.

Nuėjusi pas G. ji matė S. G. gulintį ant laiptelių, T. G. veidas buvo sumuštas. T. G. nieko negalėjo prisiminti, gal dėl to, kad jai galva buvo sutrenkta.

Liudytojas A. Č. parodė, kad 2007-10-08 gyvulių supirkėjams pardavė gyvulių. Pardavę gyvulius nutarė ta proga išgerti. Jis kartu su S. G. nuvažiavo į parduotuvę ir nusipirko degtinės, S. G. taip pat nusipirko degtinės ir alaus. Grįžę alkoholinius gėrimus gėrė lauko virtuvėje keturiese: jis, L. Č., S. G. ir T. G.. Begeriant tarp S. ir T. G. kilo konfliktas, jie koliojosi. Daugiau jis nieko nepamena, nes apsvaigo nuo išgerto alkoholio kiekio ir užmigo. Naktį pabudęs virtuvėje nieko nerado, nieko įtartino nepastebėjęs nuėjo į gyvenamąjį namą miegoti. Ryte nuėjęs į lauko virtuvę, ant betoninių grindų pamatė pritaškyta kraujo, ant viduje esančio stalo matė padėta kruviną jiems priklausantį peilį. Jis paėmė peilį, jį apžiūrėjo ir padėjo atgal ant stalo, po to dviračiu nuvažiavo į G. namus. Išvažiavęs į kelią, ant kelio matė kraujo lašus, kurie vedė link G. namų. Atvažiavęs į G. namus, prie namo, ant laiptų pamatė A. G. lavoną, aplink matėsi kraujo žymių. Jis suprato, kad konfliktas įvyko jo namų lauko virtuvėje, tačiau kas ir kokiomis aplinkybėmis sužalojo S. G. jis nežino, nes buvo girtas. S. G. mušė T. G., nes ji buvo sužalota. Supranta, kad T. G. nenorėjo nužudyti S. G., tik norėjo, kad jis jos nemuštų, mano, kad ji gynėsi.

Liudytoja G. Z. parodė, kad gyvena kaimynystėje su Č., gal penkios minutės kelio ir maždaug už puse kilometro, vienkiemyje gyvena T. G., kurią ji pažįsta nuo vaikystės, jų santykiai yra geri, tačiau su ja nebendrauja, nes T. G. dažnai išgėrinėja. 2007 m. spalio mėnesį, tikslios datos nepamena, apie 23 valandą būdama savo namuose išgirdo lojant šunį, todėl nusprendė nueiti į lauką ir pasižiūrėti, kas atėjo. Išėjusi į lauką, prie kieme stovinčios lauko virtuvės pastebėjo po eglute gulintį žmogų. Iš balso pažino T. G., kuri pabandė atsikelti, nuo gyvenamojo namo sklindanti šviesa apšvietė T. G. veidą, jis buvo kruvinas. Pastebėjo, kad jos striukė yra nutaškyta lašeliais, jos skara buvo ištepta krauju. Išsigando, padėjo T. G. atsikelti, ją palydėjo iki pagrindinio kelio. Kitos dienos rytą į namus atvažiavo T. G. sūnus A. G. ir paprašė jos vyro padėti iškasti duobę. Jis pasakė, kad prie savo namų rado mirusį savo tėvą S. G..

Įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 11–18) liudija apie S. G. sužalojimo vietą – A. ir L. Č. lauko virtuvė, esanti (duomenys neskelbtini) k., kur apžiūrint nusikaltimo vietą 2007-10-09 09 val. 40 min., rastas galimai nusikaltimo padarymo įrankis, juodos spalvos peilis su rusvomis dėmėmis. Nukentėjusiojo S. G. lavonas su sužalojimais kairėje kojoje ant blauzdos rastas S. ir T. G. kieme, ant laiptų, aplink lavoną didelės kraujo dėmės.

Teismo medicinos specialisto išvada (t. 1, b. l. 26–29,) liudija apie tai, kad nukentėjusysis S. G. mirė nuo kiauryminės durtinės - pjautinės kairės blauzdos žaizdos kairėje blauzdoje su didžiosios poodinės kojos venos sužalojimu, sukėlusios ūmų nukraujavimą. S. G. kraujyje rasta 2,64 promilės etilo alkoholio. Tikėtina, kad S. G. kiauryminė durtinė – pjautinė žaizda kairėje blauzdoje galėjo būti padaryta apžiūrėjimui pateiktu peiliu, į tai nurodo mirusiojo blauzdoje rastas žaizdos matmenų ir apžiūrėjimui pateikto peilio geležtės matmenų panašumas. S. G. kairėje blauzdoje esančiai žaizdai padaryti reikėjo vieno smūgio duriančiu - pjaunančiu įrankiu. Visi sužalojimai padaryti prieš nukentėjusiojo mirtį.

Viešosios įstaigos Kelmės rajono psichikos sveikatos centro medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas (t. 1, b. l. 30), taip pat ir Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto specialisto išvada (t. 1, b. l. 34) liudija, jog kitą dieną po įvykio T. G. kraujyje etilo alkoholio nerasta.

Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto kriminalistikos laboratorijos specialisto išvadoje konstatuota (t. 1, b. l. 54–58) tikimybė, jog tyrimui pateiktos S. G. kairės blauzdos odos žaizdos buvo padarytos tyrimui pateiktu peiliu.

Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto serologijos ir DNR laboratorijos gauta specialisto išvada (t. 1, b. l. 40-41), liudija, kad ant dviejų megztinių, striukės, skarelės yra T. G. kraujas su 99,9999 tikimybe.

Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto specialisto išvadoje nurodyta (t. 1, b. l. 97), jog T. G. galimai įvykio metu ir aplinkybėmis padaryti sužalojimai: muštinė žaizda galvoje, nubrozdinimas nosyje. Kelmės ligoninės priėmimo skyriaus apskaitos kortelėje Nr. H 2606: 2007-10-09, 12 valandą įrašyta: primušė vyras, sudavė į viršugalvį, prakirto viršugalvį, nubrozdino nosį. Be sąmonės nebuvo. Kortelėje atžymėta: vyzdžiai lygūs, į šviesą reaguoja, nistagmo nestebima. Nosies pagrinde nubrozdinimas. Pakaušyje mušta žaizda apie 1,5 cm x 0,3 cm, kraujuoja. Nustatyta diagnozė: pakaušio muštinė žaizda. Specialisto išvadoje konstatuota, jog sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais tiesioginių smūginių kontaktų poveikyje, atitinka įvykio aplinkybes, griuviminei traumai nebūdingi, T. G. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Kadangi bylos teisminio nagrinėjimo metu kaltinamoji T. G. du kartus buvo gydoma psichiatrijos ligoninėje, buvo paskirtos dvi teismo psichiatrijos psichologinės ekspertizės. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 86 TPK – 37 konstatuota, kad T. G. iki įvykio ir po jo nesirgo ir neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti(b.l. 176-180, t.1).

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 86 TPK – 223 (b.l. 36, t. 2 nurodyta, kad ir vėliau, t.y. po antrojo gydymo, t.y. šiuo metu T. G. lėtiniu psichikos sutrikimu neserga, gali teisingai suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.. Kartu pažymėta, kad ji įvykio metu nebuvo pataloginio girtumo būsenos, galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Abiejų ekspertizių aktų aprašomosiose dalyse nurodyta, kad T. G. atpasakodama įvykį nurodė, jog S. G. jjjai sudavė į veidą, tuo metu ji paėmusi peilį jam dūrė vieną kartą į koją. Tuo metu jautė G. pyktį.

Įrodymų analizė ir teisinis vertinimas.

Vertinant įvykio faktines aplinkybes pagal byloje teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, bei atkuriant tikruosius, artimus objektyviai tiesai įvykį ir faktus, teismui abejonių nekyla tik dėl padarinių ir juos sukėlusio asmens – T. G.. Tačiau šioje byloje to nepakanka, nes kilę padariniai nenulemia kaltės ir padarytos veikos baudžiamumo. Nepakanka vien pagal padarinius, kuriuos sukėlė kaltinamoji konstatuoti T. G. veksmų kriminalinį (nusikalstamą) pobūdį ir kad jį nulemia padariniai – kito asmens mirtis. Šioje byloje itin svarbu kaltinamosios veiksmų motyvas ir paskatos. Kartu pažymėtina, kad šiuos tyčios turinio elementus atskleidžia visuma bylos duomenų, bet ne vien tik kaltinamosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kuriais ji iš esmės nieko neatskleidė. Siekiant atkurti įvykio vaizdą, teismas visų įvykio dalyvių parodymus vertina kaip atskirus įrodymų šaltinius, sujungdamas juos į vieningą visumą, atskleidžiančią ne tiek patį faktą, kiek vidines kaltinamosios padarytų tyčinių veiksmų paskatas, kurių iš esmės pati kaltinamoji aiškiai savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu neatskleidė. Iš visumos kaltinamosios T. G. parodymų, kuriuos ji davė įvairiomis aplinkybėmis, akivaizdu, kad jie visumoje, nors iš esmės ir atspindi įvykių, kurių metu smurtine mirtimi mirė S. G. seką, tačiau nėra nuosekliai tikslūs ir pakankamai informatyvūs, kad vien iš jų būtų galima susidaryti objektyvų įvykio vaizdą. Jų nenuoseklumas akivaizdžiai liudija apie kaltinamosios baimę ir dėl savo atsakomybės, ir dėl galimos bausmės už kito žmogaus gyvybės atėmimą, kartu juntamas siekis nutylėti tam tikras aplinkybes, akivaizdų savo smurto – dūrimo peiliu fakto nepripažinimą, kurį nepaisant faktinių aplinkybių laiko blogiu, koncentruojant savo parodymus į įvykių, kuriais galima ją apkaltinti neigimą arba „neprisiminimą dėl girtumo“. Kartu galima teigti, kad jos parodymų kaita ir nenuoseklumas šioje byloje nesietinas vien tik su noru išvengti baudžiamosios atsakomybės, bet sietinas su kaltinamosios intelekto, išsilavinomo lygiu, socialumu, bei su jos apklausos ikiteisminio tyrimo metu ypatumais.

Štai vienaip aplinkybes ir savo bei nukentėjusiojo veiksmus ji aiškino iš karto po įvykio; jau kitaip po jos sulaikymo esant kaltinamajai areštinėje; dar kitaip po paleidimo iš areštinės ir vėl kiek skirtingai teisme, juos vis papildydama. Pažymėtina, kad pagal tai, kaip jai užduodami klausimai, kaltinamoji gana lengvai pasiduoda įtakai ir priklausomai nuo jos apklausos akcentų aiškina įvykio aplinkybės. Šiuo aspektu teismas atkreipia dėmesį, kad šalutiniai įvykio liudytojai aiškiau ir suprantamiau bei juridiškai tiksliau apibūdina pačią faktinę situaciją. Štai liudytoja L. Č. parodė, kad S. G., jau būdamas stipriai girtas reikalavo iš T. G. pinigų ir už tai, kad ji jų nedavė, vartojo agresyvų smurtą prieš T. G. – ją pradėjo mušti kumščiu, o jai mėginant išskirti, sudrausti – liepė nesikišti ir smurtą vartojo toliau ištempęs T. G. į kiemą, ją spardydamas kojomis. Kas vyko toliau, ji nematė, nes mušamą T. G. paliko su S. G. dviese. Kaltinamoji teisme apklausiama ir atsakydama į užduodamus klausimus, nors tiksliai ir negalėjo paaiškinti įvykio aplinkybių ir savo veiksmų apimtį, visgi nurodė, kad jos vienintelis tikslas buvo ištrūkti iš S. G.. Šie parodymai, juos sugretinus tarpusavyje ir vertinant sąveikoje su kitais duomenimis apie ankstesnįjį nukentėjusiojo S. G. elgesį su T. G., sistemingą smurto prieš ją vartojimą, kaltinamosios sužalojimą šio įvykio metu, pagaliau aplinkybes ir T. G. veiksmus po įvykio, kai kaltinamoji, bijodama S. G. parėjo į namus atskirai, atsilikusi, paaiškindama to priežastį, bei nenakvojo namuose, leidžia daryti bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad kaltinamosios veiksmus – pasipriešinimą S. G. agresyviam ir pavojingam kaltinamosios sveikatai ar gyvybei smurtui, nulėmė ne tikslas nužudyti ar kitaip sužaloti iš keršto ar dėl kitų paskatų, bet noras apsiginti nuo pavojingo nukentėjusiojo kėsinimosi, išvengti tolesnio mušimo.

Nors kaltinamoji T. G. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu sąvokos „apsiginti“, nevartojo, tačiau jos parodymų turinys ir faktinės aplinkybės kurias atskleidžia kiti įrodymai liudija, kad ji gynėsi nuo nukentėjusiojo – smurtą prieš ją vartojančio savo sutuoktinio S. G., kuris buvo fiziškai už ją žymiai ir stipresnis, ir galingesnio kūno sudėjimo, bei pranašesnis psichologiškai dėl nuolat vartojamo smurto. Kartu bylos aplinkybės ir pati situacija liudija (nesant kitų tai paneigiančių duomenų), kad pavojingas kėsinimasis, kai kaltinamoji dūrė nukentėjusiajam peilių į koją nebuvo pasibaigęs, be to ir pati sužalojimo vieta, pobūdis patvirtina, kelis svarbius momentus:

pirma – kaltinamoji pagal savo kūno sudėjimą ir įvykio aplinkybės, durdama nukentėjusiajam buvo arba turėjo būti parkritusi ant žemės po nukentėjusiojo pavartoto smurto. Tai iš dalies nurodė ir pati kaltinamoji, bei liudytoja L. Č., ir

antra – kaltinamoji akivaizdžiai nesiekė nei sunkiai sužaloti nei nužudyti nukentėjusįjį, nes dūrė jam į koją blauzdos srityje, t. y. ne į gyvybiškai svarbų organą. Tai, vertinant įrodymų visumos kontekste, patvirtina jos tyčios turinį ir motyvą bei tikslą – tokiu būdu apsiginti nuo agresyviai smurtaujančio S. G..

Vertinant kaltinamosios parodymuose, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo metu vartojamas sąvokas „dūriau tyčia“, „iš pykčio“, „iš keršto“, „kilo konfliktas“, „užėjo nervai“, akivaizdu, kad viso įvykio, kurį atskleidžia visuma bylos duomenų, kontekste šios sąvokos turi kiek kitokią – žymiai platesnę reikšmę ir negali būti tiesiogiai siejamos su kaltinamosios vidinėmis paskatomis, apibrėžiančios jos veiksmų motyvą. Jos negali būti vertinamos grynai lingvistiniu požiūriu, atitrauktai nuo pačios kaltinamosios išsilavinimo ir suvokimo lygio, bei viso įvykio vyksmo (užuomazgos, pradžios, trukmės ir jos dalyvių tarpusavio ligtolinių santykių) Kartu jos negali būti suprantamos ir vertinamos tik pažodine prasme, kaip visiškas savo kaltės kriminaline prasme pripažinimas. Pažymėtina, kad aptariamame kontekste šios sąvokos daugiau atspindi santykį tarp kaltinamosios ir jos vyro – nukentėjusiojo S. G. apskritai, apibūdina kaltinamosios padėtį įvykio metu, tačiau nenuneigia situacijos, kurią savo neteisėtais veiksmais sukūrė nukentėjusysis S. G., kurioje pačiai kaltinamajai, jos sveikatai iškilo realus pavojus ir kurioje kaltinamoji turėjo teisę gintis nuo nukentėjusiojo pavojingų jos sveikatai ar gyvybei veiksmų. Šiuo atveju besiginančiojo asmens teisė gintis nuo neteisėtų veiksmų buvo svarbesnė ir nulėmė dėl gynybos veiksmų ir panaudotų priemonių kilusius žalingus padarinius bei aprašytas kaltinamajame akte šalutines, nelemiančias nei įvykio, nei jo padarinių paskatas – natūraliai kilusį pyktį, susinervinimą, baimę. Savisaugos jausmas buvo natūralus, iššauktas situacijos ir visiškai pateisinamas ne tik moraline, bet ir teisine prasme. Kaltinamoji turėjo teisę gintis. Šią teisę jai garantuoja ir Konstitucija, ir kiti teisės aktai.

Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalį, būtinoji gintis – tai situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Tokia veika, kuri nors formaliai ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius, tačiau padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nelaikoma nusikaltimu ir nėra uždrausta. Teismas aprašęs, ištyręs ir išanalizavęs bylos duomenų, atskleidžiančių faktines aplinkybes visumą, sugretinęs kaltinamosios ir kitų byloje apklaustų asmenų parodymus, nustatė, kad nesant tai paneigiančių įrodymų, aprašytoje situacijoje, priešingai nei teigiama kaltinime, nukentėjusiojo S. G. veiksmai įvykio, kai jis buvo sunkiai sužalotas, metu buvo neteisėti, akivaizdžiai ir realiai pavojingi kaltinamajai ir dėl savo kėsinimosi pobūdžio, jėgų santykio kėlė nukentėjusiajai pavojų jos sveikatai ar gyvybei. Kėsinimosi pradžia ir pabaiga sutapo su kaltinamosios pasipriešinimo ir gynybos pradžia ir baigėsi tik po kaltinamosios dūrimo nukentėjusiajam į kairės kojos blauzdą. Teismas jau anksčiau nurodė ir pakartoja dar kartą, kad nukentėjusiojo veiksmų prieš kaltinamąją intensyvumas, pavojingumas, atsižvelgiant į jėgų ir kitokio jo pranašumo prieš kaltinamąją santykį, nulėmė kaltinamosios veiksmus, o jos veiksmų pobūdis, panaudotos gynybai priemonės, atitiko kėsinimosi pobūdį, buvo proporcingas nukentėjusiojo veiksmams. Taigi konstatuotina, kad aprašytoje situacijoje kaltinamoji T. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir būtinosios ginties ribų neperžengė.

Grįžtant prie bylos faktų konstatuotina, kad S. G. mirė nuo sužalojimo peiliu į kairės kojos blauzdą, pažeidus didžiąją poodinę veną, kurios sužalojimas sukėlė ūmų nukraujavimą. Nukentėjusįjį peiliu sužalojo kaltinamoji T. G.. Bylos duomenimis nustatyta, kad konfliktinė situacija, aprašyta kaltinime, kilo dėl to, kad nukentėjusysis S. G., būdamas neblaivus, pradėjo vartoti prieš kaltinamąją T. G. fizinį smurtą, kurį vartojo netgi sudraustas pašalinio asmens – namų šeimininkės L. Č.. Kartu pažymėtina, kad bylos aplinkybės liudija apie tai, jog kaltinamoji sistemingai ir iki šio įvykio kentė nukentėjusiojo fizinį smurtą, buvo „jo valdžioje“, fiziškai silpnesnė, priklausanti nuo nukentėjusiojo valios. Tai suformavo nukentėjusiojo požiūrį į kaltinamąją – savo sutuoktinę T. G., iš dalies nulėmė nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų pobūdį, nesiskaitymą su kito žmogaus orumu, savigarba, o kaltinamajai – paskatas bet kokiomis priemonėmis apsiginti nuo tokių veiksmų. Bylos duomenys patvirtina, kad kaltinamoji įvykio metu buvo sumušta, jai nežymiai sutrikdyta sveikata. Tačiau šiuo atveju kaltinamosios sužalojimo laipsnis negali būti lemiančiu argumentu sprendžiant būtinosios ginties ribų klausimą. Jau buvo minėta, kad konfliktinę situaciją smurtiniais, neteisėtai veiksmais sukėlė nukentėjusysis, kuris buvo ir fiziškai stipresnis, ir pranašesnis prieš kaltinamąją. Jo veiksmų pobūdis buvo ne tik intensyvus, bet ir trunkantis, nenuspėjamas, o smurtas, nors šiuo atveju ir nesukėlė T. G. rimtesnių padarinių, buvo pavojingas. Be to, pagal susiformavusius nukentėjusiojo ir kaltinamosios asmeninius santykius, jėgų santykį ir kitus požymius, kaltinamoji negalėjo visiškai suvokti kėsinimosi prieš ją galimų padarinių ir savo veiksmų galimų padarinių, nes ji peiliu nukentėjusiajam dūrė į koją, siekdama, kad pastarasis paliktų ją atstotų ir nemuštų, t. y. tokiomis priemonėmis ji siekė vienintelio tikslo – apsiginti, nesiekdama padarinių, kurie kilo. Teismas atkreipia dėmesį, kad peilio panaudojimas šiuo atveju buvo vienintelė atsvara nukentėjusiojo fizinei jėgai ir jis buvo panaudotas vieninteliam tikslui – apsiginti, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kaltinamoji būtų atlikusi kitus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, kad jos tyčia buvo nukreipta nužudyti ar sunkiai sužaloti nukentėjusįjį dėl keršto.

Teismas, konstatuodamas būtinosios ginties sąlygas, įvertina ir tą faktą, kad įvykio metu ir nukentėjusysis ir kaltinamoji buvo apsvaigę nuo alkoholio. Taigi ir kėsinimosi pobūdis ir pasipriešinimas jam iš dalies buvo ribotai kontroliuojami. Tačiau bylos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis buvo nusiteikęs agresyviai, ir kaltinamajai ir kitiems buvusiems įvykio pradžioje asmenims kėlė baimę. Visos šios aprašytos ir išanalizuotos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kaltinamoji panaudodama peilį ir mirtinai sužalodama nukentėjusįjį šioje situacijoje neperžengė būtinosios ginties ribų.

Todėl esant šioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad T. G., veikdama būtinosios ginties sąlygomis, nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, todėl dėl jai pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ji išteisintina (BPK 3 straipsnio 2 dalies 9 punktas; 303 straipsnis). Išteisinamasis nuosprendis priimamas nes pastaroji aplinkybė, šalinanti baudžiamosios atsakomybės pagrindą paaiškėjo tik bylą išnagrinėjus teisme, ištyrus ir išanalizavus įrodymus, todėl bylos procesas šiuo atveju turi būti ir yra užbaigiamas teisingumo aktu – išteisinamuoju teismo nuosprendžiu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 303 str, 307 str.,

nuspre ndžia:

T. G. dėl jai pareikšto kaltinimo nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje (dėl S. G. tyčinio nužudymo), išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

T. G. kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.