Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjo G. F. (G. F.) atstovei advokatei Aistei Žemaitienei, atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei šios institucijos Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėjai Laurai Stadalienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. F. (G. F.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas G. F. (G. F.) (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas advokatės Aistės Žemaitienės (2016 m. gruodžio 5 d. atstovavimo sutartis), kreipėsi į teismą su 2016 m. gruodžio 22 d. skundu, prašydamas:

1.1. panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro (toliau – ir Ministras) 2016 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. 1V-838 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir įsakymas Nr. 1V-838);

1.2. įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą tenkinti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Departamento 2016 m. spalio 27 d. teikimas Nr. (15/3-4)13P-302 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Teikimas) yra be jokių teisėtų motyvų, kad Ministras įsakyme Nr. 1V-838 neteisėtai neatkūrė pareiškėjui Lietuvos pilietybės, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėjas su prašymu atkurti jam Lietuvos Respublikos pilietybę kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, prašymą pateikė per Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas), prašyme nurodė, kad pareiškėjas gimė Izraelyje 1937 m. balandžio 5 d., yra šios valstybės pilietis ir joje gyvena. Pareiškėjas siekė, kad jam būtų atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, leidžiant pasilikti Izraelio pilietybę. Prašymą motyvavo tuo, kad jo tėvas E. F. (E. F.) gimė Panevėžyje 1912 m. sausio 1 d., turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (su prašymo patikti įrodymai, jog E. F. Panevėžio miesto valdyba 1930 m. rugsėjo 10 d. išdavė pasą Nr. (duomenys neskelbtini); Lietuvos pasiuntinybė Paryžiuje 1933 m. išdavė užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini)). Departamentas 2016 m. sausio 6 d. rašte „Dėl papildomos informacijos ir dokumentų“ pareiškėjui išaiškino, kad jis turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę, tačiau neturi teisės į dvigubą pilietybę.

2. Pagal tuometinį reglamentavimą teisę į dvigubą pilietybę turėjo tik tie Lietuvos piliečių palikuonys, kurių protėviai pasitraukė iš Lietuvos dėl „ypatingų priežasčių, sietinų su okupacijos laikotarpiu, istoriniais, politiniais motyvais“. 2016 m. liepos 5 d. šis reglamentavimas pakeistas. Sąvoka „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 3 dalis) pakeista į sąvoką „asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“, pagal naują apibrėžtį teisę į dvigubą pilietybę įgijo visi asmenys, kurių protėviai turėjo Lietuvos pilietybę, nesvarbu, dėl kokių priežasčių jie paliko Lietuvą. Nepaisydamas to, Departamentas Teikime pasiūlė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl pilietybės atkūrimo.

3. Departamentas Teikime tinkamai neišaiškino, kodėl siūlo neatkurti pilietybės pareiškėjui, nurodė, kad „pateikti dokumentai patvirtina, kad jo tėvas E. F. išvyko iš Lietuvos iki 1990-03-11, t. y. 1935 m., tačiau apie 1938 m. atvyko į Lietuvą kaip Britų Palestinos pilietis, kur gyveno ir dirbo, ir Antrojo pasaulinio karo metais kaip Britų Palestinos pilietis grįžo į Palestiną. Atsižvelgiant į tai, E. F. negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990-03-11“. Tik šie du sakiniai Teikime aiškina, kodėl pareiškėjas neturi teisės į dvigubą pilietybę, tačiau tai nėra paaiškinimas, nes nepaminėta jokia aplinkybė, kodėl pareiškėjas neatitinka galiojančios redakcijos Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto statuso, turint omenyje, kad: šis statusas apima visus Lietuvos piliečių palikuonis iki provaikaičių; Departamentas Teikime patvirtino, kad pareiškėjo tėvas išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir kad pareiškėjo tėvas buvo Lietuvos pilietis.

Galima daryti prielaidą, kad galbūt Departamentas turėjo omenyje, jog pareiškėjas nelaikytinas asmeniu, išvykusiu iki 1990 m. kovo 11 d., todėl, kad jo tėvas buvo netekęs Lietuvos pilietybės anksčiau negu 1940 m., tačiau šiuo atveju pilietybės turėjimas iki 1940 m. birželio 15 d. reiškia Lietuvos pilietybės turėjimą bet kuriuo metu iki tos datos, o ne iki tos datos imtinai. Tokia yra ir Departamento praktika. Departamentas akivaizdžiai nedėstė priešingos pozicijos 2016 m. sausio 6 d., sukeldamas atitinkamus teisėtus lūkesčius pareiškėjui, priešingai: nurodė, jog „pateikti dokumentai patvirtina Jūsų tėvo E. F. (F.; kitais duomenimis, vardas – I., E., I., pavardė – F.), gim. 1912-01-01 Panevėžyje, iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę)“. Teikime Departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjo tėvas laikytinas turėjusiu pilietybę iki 1940 m,. birželio 15 d. („Dokumentai, patvirtinantys G. F. tėvo E. F. <...>, gim. 1912-01-01 Panevėžyje, iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, pateikti (E. F. Panevėžio miesto valdyba 1930-09-10 išdavė pasą Nr. (duomenys neskelbtini); Lietuvos Pasiuntinybė Paryžiuje 1933-10-30 išdavė užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini); E. F. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės 1937 m.“). Be to, pilietybės turėjimas iki 1940 m. birželio 15 d. niekaip nesusijęs tiesiogiai su sąvoka „asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ (nuo kurios priklauso galimybės įgyti dvigubą pilietybę), o tik su sąvoka „Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis“, nuo kurios priklauso galimybės atsikurti Lietuvos pilietybę apskritai, kurias Departamentas visuomet pripažino. Galima daryti prielaidą, kad galbūt Departamentas traktavo, jog pareiškėjo tėvas išvyko į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, tačiau Departamentas nurodė, kad pareiškėjo tėvas „Antrojo pasaulinio karo metais kaip Britų Palestinos pilietis grįžo į Palestiną“, kuri nebuvo Sovietų Sąjungos teritorija. Pareiškėjo tėvas, kaip matyti iš Teikime aprašytų dokumentų, tik kirto Sovietų Sąjungos teritoriją pakeliui į Palestiną, kadangi važiuoti tiesiai į pietus buvo pernelyg pavojinga dėl ten esančio fronto bei neigiamai prieš žydus (pareiškėjo tėvas buvo žydas) nusistačiusio Vokietijos diktatoriaus A. Hitlerio tiesiogiai ir netiesiogiai valdomų teritorijų.

Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir atsakovė, ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.

1. Skundžiamas įsakymas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią asmenys, pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį turintys neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, ją gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai (reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai), ir 32 straipsnio 2 punktu (pastaroji norma nustato Ministro kompetenciją priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo).

2. Pareiškėjas turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, kuris iki Įstatymo įsigaliojimo nėra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Tai patvirtina Teikime nurodyta informacija apie pareiškėjo tėvo E. F. (E. F.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų pateikimą.

3. Pareiškėjas yra Izraelio pilietis (tai patvirtina jam išduotas Izraelio valstybės pasas) ir nėra pareiškęs ketinimų šios pilietybės atsisakyti, taigi, vadovaujantis Įstatymu, jis gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, tik jeigu atitinka Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatytą išimtį – yra asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. palikuonis (Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).

4. 2016 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatyme (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeista Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis: įtvirtinta nauja asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka, apibrėžiant, kad tai yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Nurodyta sąvoka, kaip ir visos Įstatymo nuostatos, privalo būti aiškinama ne tik formaliai pasitelkus lingvistinį metodą, tačiau ir įvertinant Įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo tikslus, Pakeitimo įstatymo rengėjų 2016 m. birželio 16 d. aiškinamajame rašte (toliau – ir Aiškinamasis raštas) pateiktą Įstatymo nuostatų vertinimą, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose suformuotą plačią Lietuvos Respublikos pilietybės oficialią doktriną (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas) ir Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą dvigubos pilietybės draudimą, lemiantį galimybę asmeniui turėti dvigubą pilietybę tik išimtiniais, Įstatyme nustatytais, atvejais.

5. Aiškinamajame rašte išreikšta pozicija, kad Įstatyme nustačius Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo galimybes, susigrąžinant kaip antrą pilietybę asmenims bei jų palikuoniams, turėjusiems pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvykusiems iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos Respublikos Seimas atstatė ir įtvirtino ypatingą ryšį su tarpukario Lietuva ir jos piliečiais, kurį buvo brutaliai nutraukė 1940 m. okupacija. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad žydų tautybės Lietuvos Respublikos piliečių išvykimą iš Lietuvos arba jų negalėjimą sugrįžti į Lietuvos Respubliką 1918 m.–1940 m. lėmė tuo laikotarpiu jau pradėjusios formuotis politinės priežastys: didėjančios antisemitinės nuotaikos Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse, vis dažnesni pogromai, išpuoliai prieš žydus Vilniaus krašte, Rusijoje, Lenkijoje, ir Vokietijoje, vis gilėjanti atskirtis ir didėjantis antisemitizmas Lietuvoje.

6. Remiantis Teikime pateikta informacija, pareiškėjo tėvas E. F., būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, iš Lietuvos teritorijos išvyko 1935 m. Šį išvykimą, kaip ir E. F. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą, lėmė ne Aiškinamajame rašte minimos politinės priežastys. Teikime nurodyta informacija, gauta iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. spalio 17 d. rašte Nr. R4-1445 „Dėl duomenų apie E. (I.) F. nuo 1937 m. iki 1940 m. pateikimo“ (toliau – ir Raštas), patvirtina, kad 1937 m. E. F. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nes sąmoningai siekė įgyti Palestinos pilietybę (kaip nurodyta Britų Pasiuntinybės rašte „pirm negu natūralizavosi Palestinos pilietybę, p. F. 1937-09-09 gavo oficialų atleidimą iš Lietuvos pilietybės“). Išvadą, kad E. F. išvykimą iš Lietuvos 1935 m. lėmė ne okupacinio režimo grėsmė ar kitos politinės priežastys, leidžia daryti ir faktas, kad E. F. laisvai, be jokių kliūčių galėjo atvykti ir atvyko į Lietuvą 1938 m., jau būdamas Britų Palestinos piliečiu ir nebeturėdamas Lietuvos Respublikos pilietybės.

7. Sistemiškai ir teleologiniu metodu vertinant Įstatymo nuostatas, Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo laikotarpis nėra apibrėžiamas 1940 m. birželio 15 d. data imtinai, tačiau išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Įstatymo nuostatų taikymui svarbu, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu buvo Lietuvos Respublikos piliečiu arba Lietuvos Respublikos pilietybės buvo netekęs ne dėl savo valingų veiksmų. Tik taip vertinant Įstatymo nuostatas galima kalbėti apie ypatingo Lietuvos Respublikos piliečių ryšio su tarpukario Lietuva atstatymą, kurio ir siekia Įstatymas, nustatydamas dvigubos pilietybės draudimo išimtis tiems Lietuvos Respublikos piliečiams (ar jų palikuoniams), kurie buvo priversti išvykti iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Atkreiptinas dėmesys ir į Įstatymo 9 straipsnio formuluotę, nustatančią Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, suponuojančią būtent ypatingo asmens ryšio su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, atstatymą, o ne išdėstančią sąlygas, kada pilietybė, net kai asmuo pats jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta.

8. Pareiškėjas 2016 m. kovo 21 d. paaiškinime nurodo, kad jo tėvas E. F. kartu su pareiškėjo motina išvyko iš Lietuvos 1941 m., po vokiečių įsiveržimo, bijodamas dėl savo gyvenimo. Atsakovė sutinka, kad pareiškėjo tėvo E. F. išvykimą iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metais (1941 m.) neabejotinai galėjo lemti paminėtos politinės priežastys, tačiau tuo metu E. F. nebebuvo Lietuvos Respublikos pilietis. E. F. ir Lietuvos Respubliką siejančio pilietybės ryšio nutraukimą nulėmė ne politinių priežastys, ne okupacijos režimas, bet E. F. ankstesni veiksmai, kai jis atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, siekdamas įgyti Palestinos pilietybę dar 1937 m.

9. Įvertinus tai, kas nurodyta, pareiškėjo tėvo E. F., Britų Palestinos piliečio, išvykimo iš Lietuvos 1941 m. prilyginimas Įstatymo nuostatose apibrėžtam Lietuvos Respublikos piliečio išvykimui iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. neatitiktų Įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo tikslų ir įstatymų leidėjo valios, todėl pareiškėjui negali būti taikomos Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos. Taigi, ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Įstatymo nuostatas, todėl neturėtų būti panaikintas.

10. Pareiškėjas taip pat prašo teismo įpareigoti Ministrą tenkinti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų, tai lemia valdžių padalijimo principas, kuris reiškia valstybės valdžios galių paskirstymą skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę (administracinė byla Nr. A492-2667/2012). Taigi, teismas negali priimti sprendimo už viešojo administravimo subjektą, tik gali jį įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pilietybės atkūrimo.

1. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė advokatė A. Žemaitienė iš esmės rėmėsi skunde nurodytais argumentais ir prašė skundą tenkinti.

2. Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė šios institucijos Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėja Laura Stadalienė (2016 m. lapkričio 9 d. įsakymas Nr. 1V-796 „Dėl Lauros Stadalienės įgaliojimo“) iš esmės rėmėsi atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Pareiškėjas G. F. (G. F.), gim. 1937 m. balandžio 5 d. Izraelyje, gyvena Izraelyje, turi Izraelio pilietybę (žr. Identifikacijos pažymėjimo vertimą į lietuvių kalbą, paso Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto 2011 m. birželio 21 d., lapo kopija).

2. Pareiškėjas pateikė Ministrui 2013 m. vasario 4 d. prašymą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“ (toliau – ir Prašymas), kuriame, be kita ko, nurodė, kad: yra Izraelio pilietis, nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d.; jo tėvai, vienas iš tėvų (seneliai, proseneliai) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.; iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukė iš Lietuvos į Izraelį (1935 m.).

3. Departamento Pilietybės reikalų skyrius (toliau ir Skyrius) 2016 m. sausio 6 d. rašte Nr. (15/3-4)10K-705 „Dėl papildomos informacijos ir dokumentų“ pareiškėjui, be kita ko, nurodė:

3.1. Skyrius nagrinėja Prašymą ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, gautus iš Lietuvos Respublikos ambasados Izraelio valstybėje. Pareiškėjas kaip Izraelio pilietis pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagal Įstatymo 7 straipsnio 4 punktą ir 9 straipsnį, t. y. kaip asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis.

3.2. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje.

3.3. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina jo tėvo E. F. (F.; pagal kitus duomenis, vardas – I., E., I., pavardė – F.), gim. 1912 m. sausio 1 d. Panevėžyje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Atkreitpinas dėmesys, kad pateiktuose dokumentuose pareiškėjo pavardė nurodyta skirtingai: F. – pareiškėjo Izraelio valstybės pase įrašyta anglų kalbos rašmenimis, F. – gimimo liudijimo vertime iš hebrajų kalbos į lietuvių kalbą; abiejuose dokumentuose pareiškėjo pavardė hebrajų kalba įrašyta vienodai. Taigi, pareiškėjui būtina pateikti paaiškinimą dėl pavardės rašybos; pateikęs šį dokumentą, pareiškėjas turėtų neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

3.4. Pareiškėjas šiuo metu yra kitos valstybės – Izraelio – pilietis, todėl atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę galėtų, jeigu atitiktų Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte įtvirtintą sąlygą, kai asmuo kartu gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. būti asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuoniu.

3.5. Pareiškėjas Prašyme nurodė, kad pasitraukė iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. – į Izraelį 1935 m., tačiau nenurodė, kas pasitraukė. Remiantis su Prašymu pateiktais dokumentais (Kariuomenės teismo 1939 m. spalio 7 d. rašto Nr. 7981 kopija), I. F. 1935 m. buvo leista emigruoti į Palestiną, E. F. (F.), gim. 1912 m. sausio 1 d. Lietuvoje, kuris nuo 1948 m. gegužės 15 d. buvo Izraelio pilietis, mirė 1997 m. kovo 1 d. Izraelyje. Be to, pareiškėjas gimė 1937 m. balandžio 5 d. Izraelyje.

3.6. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl dvigubos pilietybės suteikimo tik itin retais atvejais ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, aiškinant asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoką, neatsisakius kitos valstybės pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta asmenims, pasitraukusiems iš Lietuvos dėl ypatingų priežasčių, sietinų su okupacijos laikotarpiu, istoriniais, politiniais motyvais, t. y. priežasčių, sudarančių pagrindą pasitraukimą iš Lietuvos vertinti kaip išimtinį atvejį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimas, neatsisakius turimos kitos valstybės pilietybės, galės būti nagrinėjamas tik patikslinus aplinkybes, kurios visiškai atskleistų pareiškėjo tėvo pasitraukimo iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. motyvus ir, esant galimybei, pateikus tai patvirtinančius dokumentus bei pateikus paaiškinimą dėl pareiškėjo pavardės rašybos. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas negali pateikti dokumentų, patvirtinančių jo tėvo pasitraukimo iš Lietuvos dėl minėtų išskirtinių priežasčių, tuomet galėtų būti sprendžiamas pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimas pagal Įstatymo 9 straipsnį kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, vaikui, tik atsisakius turimos Izraelio pilietybės ir pateikus tai patvirtinantį dokumentą.

3.7. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarime Nr. 280 patvirtinto Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 21 punktu, pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas sustabdomas ir bus tęsiamas nuo papildomų dokumentų gavimo Departamente dienos.

4. Pareiškėjas 2016 m. kovo 21 d. paaiškinime, be kita ko, nurodė: jis gyvena Izraelyje, N. I., yra E. F. (F.), gimusio 1912 m. Lietuvoje, Panevėžio mieste, sūnus; jam iš pokalbių su tėvu žinoma, kad 194 m., po vokiečių įsiveržimo, bijodamas dėl savo gyvenimo, tėvas ir pareiškėjo motina pabėgo iš Lietuvos į Rusiją, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tėvas atvyko į Palestiną, į žydų tautos istorinę tėvynę; dėl pavardės rašybos pažymėtina, kad tėvas nemėgo visko, kas susiję su vokiečiais, nes jo šeimos nariai buvo nu­žudyti, ir dėl to nenorėjo, kad jo pavardė „F.“ skambėtų kaip vokiška, todėl pakeitė raidę „e“ į raidę „a“, šioje rašybos formoje ištariama pavardė ne taip, kaip vokiečių kalboje, ir tai skamba panašiau į jidiš kalbą; nuo to laiko iki tėvo mirties jo pavardė visuose dokumentuose buvo įrašyta kaip „F.“, nežiūrint to, kad jo­kiame oficialiame dokumente tai nepažymėta kaip pavardės rašybos pakeitimas, be to, hebrajų kalba pavardės „F.“ ir „F.“ išreiškia­mos vienodai; be to, jo, pareiškėjo, gimimo liudijime jo pavardė įrašyta kaip „F“, tačiau vėliau jo pavardė visuose Izraelio valstybės dokumentuose pažymėta kaip „F“; iš visų dokumentų, pateiktų su Prašymu, neabejotinai aišku, kad kalbama apie tą patį žmogų, juo labiau, kad kiti tėvo duomenys (gimimo data, tėvų vardai) nesiskiria.

5. Departamento Pilietybės reikalų skyrius 2016 m. balandžio 8 d. rašte Nr. (15/3-4)10K-14112 „Dėl papildomos informacijos ir dokumentų“ pareiškėjui, be kita ko, nurodė:

5.1. 2016 m. kovo 31 d. gautas pareiškėjo paaiškinimas, kuriame jis nurodė, kad pareiškėjo tėvai pabėgo iš Lietuvos į Rusiją vėliau, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, atvyko į Palestiną, taip pat gauta I. F. LTSR Pramonės projektavimo kontoros išduoto liudijimo Nr. 9, galiojusio iki 1941 gruodžio 31 d., kopija.

5.2. Šiuo metu Skyriuje turimuose dokumentuose esanti informacija yra prieštaringa: Prašyme pareiškėjas nurodė, kad (tėvai) pasitraukė iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., t. y. į Izraelį 1935 m., Kariuomenės teismo 1939 m. spalio 7 d. rašto Nr. 7981 kopijoje nurodyta, kad I. F. 1935 m. buvo leista emigruoti į Palestiną, be to, pareiškėjas gimė 1937 m. Izraelyje, bet I. F. LTSR Pramonės projektavimo kontora liudijimą Nr. 9 tikėtina išdavė jau po 1940 m. birželio 15 d., t. y. Sovietams okupavus Lietuvą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas prašomas pateikti dokumentus, patvirtinančius jo tėvo I. F. pasitraukimo iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. faktą, t. y. dokumentus, patvirtinančius jo kartu su pareiškėjo motina pabėgimo iš Lietuvos į Rusiją, vėliau, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui – atvykimo į Palestiną (taip pareiškėjas nurodė 2016 m. kovo 31 d. gautame Skyriui pateiktame paaiškinime) faktus.

5.3. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 21 punktu, Prašymo nagrinėjimas tebėra sustabdytas

6. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 10 d. papildomame paaiškinime, be kita ko, nurodė: 1935 m. jo tėvas išvyko į Palestiną, kur susipažino su būsima žmona R., ją vedė ir 1937 m. gimė pareiškėjas; 1938 m. tėvas kar­tu su pareiškėjo motina ir pareiškėju grįžo į Lietuvą, į Panevėžį, iš ten persikėlė į Kauną, kur dirbo iki išvykimo iš Lietuvos; 1941 m. vokiečiams įsiveržus į Lietuvą, tėvas pabėgo iš Lie­tuvos į Rusiją, iš Rusijos atvyko per Baku į Teheraną (Teherano policijos kelionės pažymėjimas 1942 m. prancūzų ir Irano kalbomis), po 2 m. (apytikriai) Teherane, 1943 m. tėvas su pareiškėjo motina ir pareiškėju atvyko į Palestiną; remiantis pasu (ID), išduotu tėvui Palestinoje, jis jau 1945 m. gyveno Palestinoje (notaro patvirtin­tas ID vertimas); nuo 1943 m., kai tėvas su šeima at­vyko į Palestiną, jis niekada nebuvo sugrįžęs į Lietuvą.

7. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2016 m. birželio 21 d. rašte Nr. 18-4645 „Dėl informacijos pateikimo“ pranešė Departamentui, kad pagal savo kompetenciją nenustatė aplinkybių, nurodytų Įstatymo 22 straipsnyje, dėl kurių gali būti atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Izraelio piliečiui G. F., gim. 1937 m. balandžio 5 d.

8. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo Prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, 2016 m. spalio 27 d. teikime Nr. (15/3-4)13P-302 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ pasiūlė Ministrui netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jis neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, kai asmuo turi kitos valstybės pilietybę. Teikime, be kita ko, nurodyta:

8.1. Pareiškėjas gimė 1937 m. balandžio 5 d. Izraelyje, gyvena Izraelyje, yra Izraelio pilietis, tai patvirtina Izraelio valstybės paso Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto 2011 m. birželio 21 d., kopija. Pareiškėjas iki Įstatymo įsigaliojimo nėra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės.

8.2. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

8.3. Dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo tėvo E. F. (F.; remiantis ankstesniais duomenimis, vardai – I., I., pavardė – F., F.), gim. 1912 m. sausio 1 d. Panevėžyje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, pateikti (E. F. Panevėžio miesto valdyba 1930 m. rugsėjo 10 d. išdavė pasą Nr. (duomenys neskelbtini); Lietuvos Pasiuntinybė Paryžiuje 1933 m. spalio 30 d. išdavė užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini); E. F. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės 1937 m.). Pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad jo tėvas E. F. turėjo ir kitų valstybių – Palestinos ir Izraelio – pilietybes (Britų Palestinos pasas Nr. (duomenys neskelbtini) I. F. (F.), gim. 1912 m. sausio 1d. Panevėžyje, gyv. Haifoje, buvo išduotas 1938 m. rugsėjo 2 d. Jeruzalėje; Izraelio valstybės išduotos pažymos, pažyminčios E. F. (F.), gim. 1912 m. sausio 1 d. Lietuvoje, Izraelio pilietybę, kopijoje nurodyta, kad patvirtinama, kad asmuo yra Izraelio pilietis nuo 1948 m. gegužės 15 d.).

8.4. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai; reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai, jeigu tai:

– asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas) (asmuo, ištremtas iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), kurie 1940 m. birželio 15 d.–1990 m. kovo 11 d. okupacinių režimų institucijų arba teismų sprendimuose buvo prievarta iškeldinti iš Lietuvos dėl pasipriešinimo okupaciniams režimams, politinių, socialinių ar kilmės motyvų);

– asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas) (asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje; ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją);

– 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas).

8.5. Pareiškėjas Prašyme nurodė, kad išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. – į Izraelį 1935 m. Pareiškėjas išvykimo iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę faktui patvirtinti pateikė:

– 2016 m. kovo 21 d. paaiškinimą, kuriame nurodyta, kad 1941 m. po vokiečių įsiveržimo, bijodami dėl savo gyvenimo, jo tėvas ir motina pabėgo iš Lietuvos į Rusiją, o pasibaigus Antrajam pasauliniam karui tėvas atvyko į Palestiną;

– 2016 m. gegužės 10 d. papildomą paaiškinimą, kuriame nurodyta, kad 1935 m. tėvas išvyko į Palestiną, kur susipažino su būsima žmona, ją vedė, gimė jis (pareiškėjas), o 1938 m. tėvas kartu su motina ir juo sugrįžo į Lietuvą, Panevėžį, iš ten persikėlė į Kauną, kur dirbo iki išvykimo iš Lietuvos, kad 1941 m., vokiečiams įsiveržus į Lietuvą, tėvas pabėgo iš Lietuvos į Rusiją, iš ten per Baku – į Teheraną, Iraną, kad apytikriai po 2 m. Teherane, 1943 m., tėvas kartu su pareiškėjo motina ir pareiškėju atvyko į Palestiną, kad pagal pasą (ID), tėvui išduotą Palestinoje, galima suprasti, kad jis jau 1945 m. gyveno Palestinoje;

– LTSR „Pramprojekto“ išduoto liudijimo Nr. 9, galiojusio iki 1941 m. gruodžio 31 d., kopiją, kurioje nurodyta, kad I. F. yra LTSR pramonės projektavimo kontoros inžinierius;

– Britų Palestinos paso Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto 1938 m. rugsėjo 2 d. Jeruzalėje, I. F. (F.), gim. 1912 m. sausio 1 d. Panevėžyje, gyv. Haifoje, kopiją, kurioje yra duomenys apie tai, kad: yra Palestinos pilietis, profesija – inžinierius, pasas iki 1943 m. rugsėjo 2 d. pratęstas Britų konsulate Bagdade, negalioja Ispanijai, Lietuvos konsulatas Palestinoje išdavė vizą Nr. 218 kelionei į Lietuvą ir atgal su teise sustoti Lietuvoje 60 dienų, viza galiojo 1938 m. rugsėjo 20 d. – 1939 m. kovo 20 d., kelionės tikslas – viešėti, 1938 m. spalio 15 d. užregistruotas Nr. 4516 Panevėžio m. policijos adresų biure Laisvės al. Nr. 39, Panevėžio apskrities viršininkas išdavė vizą Nr. 62 keliauti vieną kartą iš Lietuvos į užsienį nuo išdavimo (1938 m. gruodžio 28 d.) iki 1939 m. vasario 28 d., Panevėžio apskrities viršininko 1938 m. gruodžio 28 d. įrašas: „iš svet. I. F. už išgyventą Lietuvoje be vizos laiką nuo 1938-12-12 iki gruodžio 28 d. paimta 5 litai svetimšalio mokesčio“, Maskvoje 1941 m. kovo 12 d. ir 1941 m. gruodžio 1 d. vienam mėnesiui išduotos vizos į Palestiną (per Odesą ir Baku), tranzitinės vizos (išduotos Maskvoje atitinkamų valstybių institucijų) per Prancūziją (išduota 1941 m. balandžio 28 d.), Iraką, Turkiją, Iraną, ir kt.;

– asmens tapatybės kortelės 10475/He, išduotos 1945 m. lapkričio 23 d. Haifoje (tuo metu Palestina, dabar – Izraelis) E. F. (F.), kopiją, kurioje asmens gyvenamoji vieta nurodyta Haifoje, N. S., specialybė – inžinierius;

– Izraelio valstybės išduotos pažymos, pažyminčios E. F. (F.), gim. 1912 m. sausio 1 d. Lietuvoje, Izraelio pilietybę, kopijoje nurodyta, kad patvirtinama, kad asmuo – Izraelio pilietis nuo 1948 m. gegužės 15 d., ir nurodyta, kad asmuo mirė 1997 m. kovo 17 d.

8.6. Departamentas papildomai (į paklausimą) gavo Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. spalio 17 d. raštą Nr. R4-1445 „Dėl duomenų apie E. (I.) F. nuo 1937 m. iki 1940 m. pateikimo“, su kuriuo atsiųsti Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, „Lietuvos pilietybės nustojimo“ 1937 m. byloje esančių 1937 m. liepos 27 d. ir 1937 m. rugpjūčio 17 d. raštų, sąrašų byloje esančio 1939 m. kovo 24 d. rašto ir prie jo pridėto 1939 m. kovo 21 d. sudaryto sąrašo ištraukos, „Lietuvos pilietybės nustojimo (atleidimo)“ 1939 m. byloje esančio sąrašo (be datos) ištraukos, „Išėjusių iš Lietuvos pilietybės“ 1937 m.–1940 m. alfabeto knygos ištraukos, Užsienio reikalų ministerijos archyviniame fonde, susirašinėjimo, liudijimų ir kt. byloje esančio 1940 m. sausio 2 d. rašto, susirašinėjimo byloje esančių 1939 m.–1940 m. dokumentų apie I. F. kopijas, kuriose nurodyta, kad:

– leisti pil. I. F. išeiti iš Lietuvos pilietybės, įgyjant Palestinos pilietybę, kliūčių nėra;

– pil. I. F., gim. 1912 m. sausio 1 d. Panevėžyje, gyv. Palestinoje, Ministerijos rašte Nr. 53906 leista išeiti iš Lietuvos pilietybės, įgyjant Palestinos pilietybę (taip dokumente);

– priėmusių Palestinos pilietybę grąžintų užs. pasų (taip dokumente) sąraše įrašytas I. F., kurio paso Nr. (duomenys neskelbtini), duotas Liet. Pas. Paryžiuje (taip dokumente) 1933 m. spalio 30 d., paskutinis galiojimo terminas 1935 m. rugsėjo 1 d. ir 1937 m. rugpjūčio 17 d.;

– atsakydamas į Ministerijos 1939 m. spalio 13 d. raštą Nr. 22154 Lietuvos Pasiuntinybės Paryžiuje Konsuliarinis skyrius (taip dokumente) siunčia 1933 m. susirašinėjimą dėl I. F. pamesto paso ir jo užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), duotą Lietuvos Pasiuntinybėje Paryžiuje 1933 m. spalio 30 d.; taip pat nurodyta, kad šis pasas buvo pratęstas iki 1935 m. rugsėjo 1 d. ir anuliuotas Pasiuntinybėje 1939 m. liepos 12 d., nes Užsienio reikalų ministerijos 1939 m. liepos 6 d. pranešime (raštas Nr. 15196) I. F. natūralizacijos keliu (taip dokumente) įgijo Palestinos pilietybę;

– Britų Pasiuntinybė turi garbę atkreipti Ministerijos dėmesį į sekantį faktą: p. I. F., natūralizavęsis Palestinos pilietis, pereitais metais atvyko į Lietuvą su savo žmona ir sūnum atlankyti savo tėvus, gyvenančius Panevėžyje, Bataliono g. Nr. 2 (taip dokumente); pirm negu natūralizavosi Palestinos pilietybę, p. F. 1937 m. rugsėjo 9 d. gavo oficialų atleidimą iš Lietuvos pilietybės; p. F. dabar nori grįžti Palestinon kartu su savo šeima, tačiau Lietuvos atitinkamos įstaigos atsisako duoti jam vizą išvykti einant nuostatu (taip dokumente), kad jis, būdamas Lietuvos piliečiu, neatliko karinės prievolės Lietuvos kariuomenėje.

8.7. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad jo tėvas E. F. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., t. y. 1935 m., tačiau apie 1938 m. atvyko į Lietuvą kaip Britų Palestinos pilietis, kur gyveno ir dirbo, ir Antrojo pasaulinio karo metais kaip Britų Palestinos pilietis grįžo į Palestiną. Atsižvelgiant į tai, E. F. negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pareiškėjas dėl nurodytų priežasčių neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Pareiškėjui negali būti taikomas Įstatymo 7 straipsnio 4 punktas, vadinasi, jis neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakę kitos valstybės pilietybės.

8.8. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį Lietuvos Respublikos pilietybė neatkuriama, jeigu yra Įstatymo 22 straipsnio 1 ar 2 punkte nurodytų aplinkybių; nustatyta kad nėra aplinkybių, nurodytų Įstatymo 22 straipsnio 1 ar 2 punkte, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė pareiškėjui negalėtų būti atkurta. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta tik vieną kartą; anksčiau pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

9. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu, atsižvelgdamas į Teikimą, pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir su prašymu pateiktus dokumentus, 2016 m. lapkričio 24 d. įsakyme Nr. 1V-838 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. F. (G. F.) skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. 1V-838 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 9 punktą), taip pat įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą tenkinti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pabrėžtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas siekia, pasak jo, atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, išsaugodamas turimą Izraelio valstybės pilietybę.

2. Skundžiamas įsakymas priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 punktu bei 32 straipsnio 2 punktu. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai; reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (asmenys, ištremti iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., asmenys, išvykę iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. bei šių abiejų kategorijų palikuonys). Nors pareiškėjas ypač akcentuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktus, esą, jo tėvas E. F. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., o jis yra savo tėvo palikuonis, be to, nurodo, kad jo tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau teismas pabrėžia, kad šioje byloje esminė nuostata yra Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, aiškinant ją su šio straipsnio 1 dalimi (t. y. teisinis reguliavimas apie pilietybės atkūrimą). Teismo vertinimu, Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“ reiškia tai, kad tuo metu asmenys turėjo turėti iki svarbios tautai datos, t. y. 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuva buvo okupuota, Lietuvos pilietybę. Tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 dieną turėjo Lietuvos pilietybę ir vėliau buvo iki 1990 m. kovo 11 d. ištremti ar išvyko, bei jų palikuonys, gali pretenduoti į Lietuvos pilietybės atkūrimą. Pareiškėjo tėvas 1940 m. birželio 15 d. savo valia nebeturėjo Lietuvos pilietybės (dėl to ginčo nėra), todėl pareiškėjo tėvas ir juo labiau pareiškėjas neturi teisės atkurti pilietybės pagal Lietuvos Respublikos 9 straipsnio 1 ir 2 dalis.

Nors skundžiamas įsakymas grindžiamas Teikimu (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 8 punktą), kuriame ne visiškai tinkamai aiškinamos Pilietybės įstatymo nuostatos, tačiau šioje byloje faktinės aplinkybės tinkamai nustatytos, iš esmės tinkamai vertintos Pilietybės įstatymo kontekste, todėl skundžiamo įsakymo nėra teisinio pagrindo naikinti. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą tenkinti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo G. F. (G. F.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.