Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I1-2757-816/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00873-2020-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1; 20.2.3.2; 55.1.3

2020 m. gegužės 7 d.

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN, Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) teisių ir pareigų perėmėjos), priteisti 2 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. birželio 16 d., buvo pažeidžiama jo teisė į tinkamas suėmimo (kalinimo) sąlygas, dėl ko jis jautė tam tikrus nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, emocinę depresiją. Pareiškėjo nuomone, nežmoniškos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K iš esmės pasireiškė tuo, kad nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Taip pat nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Dėl netinkamai izoliuoto sanitarinio mazgo pareiškėjas buvo stebimas kito kameroje gyvenančio asmens, o pro gyvenamojoje kameroje įrengtą stebėjimo akutę jį nuolat stebėjo ir prižiūrėtojai.

Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. birželio 20 d. skirtingose kamerose. Kameros, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Dėl kamerų įrengimo nurodo, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2-4 lovos, yra įrengti stalai su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų, yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²). Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio, priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²), tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus.

Nurodo, kad pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Taip siekiama užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę įgyvendinant nustatytus reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymi, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Pažymi, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS) buvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė.

Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio ir pateko į laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo skunde nurodytais aspektais (iš esmės minimalus gyvenamasis plotas, privatumas naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu ir sanitarinio mazgo įrengimas) atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad žalą patyrė laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. birželio 16 d. Vilniaus pataisos namai atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2018 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. birželio 20 d. Vilniaus pataisos namai teismui pateikė suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelę. Šiuo atveju teismas neturi teisinio pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais objektyvais duomenimis, todėl ginčo laikotarpiu laikytinas laikotarpis nuo 2018 m. gegužės 16 d. iki birželio 20 d.

Bendrai kalbant apie tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimą pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą) nurodytu laikotarpiu laikant nuteistąjį šioje įstaigoje, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus ar neveikimą, nes teisėtais veiksmais padaryta žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.246 str. 3 d.). Tuo tarpu neteisėta veika pripažįstama tuomet, kai neįvykdoma įstatymuose nustatyta pareiga (neteisėtas neveikimas) arba atliekami veiksmai, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose (dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas), atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (detalizavus, jo manymu, netinkamas kalinimo sąlygas), institucijai, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, tenka pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu. Įrodinėjimo naštos palengvinimas pareiškėjui nereiškia, kad atsakovui gali būti perkeliama pareiškėjo pareiga apibrėžti skundo faktinį pagrindą, nurodant konkrečias, aiškiai, detalias kalinimo sąlygas, apibūdinti konkrečią dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų patirtą žalą. Taip pat pareiškėjas privalo bent nurodyti esamus konkrečius reikšmingus įrodymus, jų buvimo vietą (tuo atveju, jei yra apsunkinta galimybė juos gauti, pateikti). Pareiškėjui įvykdžius šiuos reikalavimus, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovo pusei paneigti skunde nurodomus konkrečius faktus. Pareiškėjui aiškiai ir konkrečiai nedetalizavus kalinimo sąlygų, o tik hipotetiškai, teoriškai svarstant, pateikiant bendro pobūdžio teiginius apie neva jo manymu netinkamas kalinimo sąlygas, nėra galimybės priešingai pusei pateikti konkrečius atsikirtimus į pareikštus skundo reikalavimus ar paneigti nekonkrečius pasvarstymus.

Taip pat šio pobūdžio bylose svarbu turėti omenyje, kad pareiškėjas įprastai yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas ir tai nelaikoma žiauriu elgesiu ar asmens kankinimu nei nacionalinės, nei Europos Sąjungos teisės kontekste. Laisvės apribojimo sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą, tačiau turi būti užtikrinama, kad asmuo laisvės atėmimo vietoje nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie būtini ir būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Taip pat taikomos poveikio, drausminimo, konkretaus režimo sąlygotos priemonės, įpareigojimai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams, nediskriminuojantys. Toliau pasisakytina dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų nuo 2018 m. gegužės 16 d. iki birželio 20 d. laikotarpiui Lukiškių TI-K atskirų aspektų (ne)pagrįstumo.

Dėl minimalaus ploto užtikrinimo

Pareiškėjas skunde teigia, kad nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (akto redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, įskaitant sanitarinio mazgo plotą, būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Remiantis PN pateiktais duomenimis, sanitarinio mazgo užimamas plotas yra apie 0,56 kv. m (b. l. 26). Byloje pateikta medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 16 d. iki birželio 20 d. buvo laikomas šiose kamerose: 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 117 (1 asmuo), 7,84 kv. m ploto kameroje Nr. 274 (1–2 asmenys), 7,23 kv. m ploto kameroje Nr. 372 (2 asmenys), 7,25 kv. m ploto kameroje Nr. 382 (1–2 asmenys). Atsižvelgiant į atsakovės atstovo pateiktus duomenis darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu asmeniškai pareiškėjui tekęs kameros plotas (atsižvelgiant į kamerose kartu su juo buvusių asmenų skaičių), neišskaičiavus sanitarinio mazgo užimamo ploto (0,56 kv. m), svyravo nuo 3,61 kv. m iki 7,84 kv. m, o išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, kameros plotas svyravo nuo 3,35 kv. m iki 7,28 kv. m. Taigi pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio (minimalus plotas 3 kv. m, o pareiškėjui atitekęs minimalus plotas buvo 3,35 kv. m), taip pat nepažeidžiant ir nacionalinės teisės aktų nuostatų (minimalus plotas 3,6 kv. m, o pareiškėjui atitekęs pats mažiausias plotas buvo 3,61 kv. m).

Teismas, atsižvelgęs į faktinius duomenis, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, konstatuoja, kad pareiškėjas gyvenamosiose kamerose buvo laikomas nepažeidžiant Konvencijoje bei nacionalinėje teisėje nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normos. Tai, kad pareiškėjas subjektyviai galėjo jaustis gyvenąs per mažo ploto kameroje, neduoda pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo juo naudojantis

Pareiškėjas teigia, kad nėra užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Dėl netinkamai izoliuoto sanitarinio mazgo jis buvo stebimas kito kameroje gyvenančio asmens, o pro gyvenamojoje kameroje įrengtą stebėjimo akutę jį nuolat stebėjo ir prižiūrėtojai.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (galiojanti akto redakcija nuo 2016 m. sausio 28 d.), kurios laikytinos specialiomis nuostatomis vertinant tardymo izoliatorių kamerų įrengimą, 14.5 papunktyje nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.

Vilniaus pataisos namai atsiliepime nurodo, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos yra atitverti 1,5 m sienele (pertvara) ir pakabinta užuolaida, kurią užsitraukti turi patys nuteistieji. Užuolaidos buvo visose kamerose pakabintos nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn., t. y. iš esmės iki šioje byloje aptariamo ginčo laikotarpio. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.). Nėra pagrindo netikėti atsakovės atstovo paaiškinimais dėl užuolaidų pakabinimo, patvirtintais ir fotonuotraukomis. Be to, ne kartą teismų praktikoje buvo analizuojamas ir vertinamas ginčo laikotarpis ir nustatyta, kad užuolaidos Lukiškių TI-K visose kamerose buvo įrengtos iki 2017 m. vidurio. Teisės aktuose nėra numatytas visiškas sanitarinio mazgo kamerose izoliavimas. Gali būti, esant techninėms galimybėms, kamerose įrengiama dušo kabina, kuri, panašiai kaip dušo užuolaida, iš esmės atlieka tą pačią funkciją – laikinos izoliacijos atliekant švarinimosi procedūras užtikrinimą. Pareiškėjas neteigė, kad kamerose esantis sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas dienele ir užuolaida, todėl atsakovui pateikus duomenis apie jų tinkamą įrengimą, nėra teisinio pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad jo privatumas buvo pažeistas ir dėl to, kad per kameros duryse esančią akutę prižiūrėtojai nuolat stebėdavo kalinius kamerose. Kaip nurodyta aukščiau nuteistieji turi specifinį teisinį statusą atlikdami laisvės atėmimo bausmę ar būdami suimti, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių ar privatumo suvaržymas yra neišvengiamas ir tai nelaikoma žiauriu elgesiu ar asmens kankinimu nei nacionalinės, nei Europos Sąjungos teisės kontekste. Be to, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ (galiojanti redakcija nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. liepos 9 d.) 14.2 papunktyje nustatyta, kad viršutinėje durų dalyje, ne mažesniame kaip 150 cm aukštyje nuo grindų, privalo būti įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Taisyklėse nėra numatyta, kad kuri nors kameros zona galėtų būti per stebėjimo akutę nematoma (aklina), nes stebėjimas laisvės atėmimo vietose būtinas siekiant užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinti vidaus tvarkos ir režimo reikalavimus, užkardyti konfliktines ar suicidines situacijas. Be to, nėra byloje duomenų, kad pareigūnai nuolat stebėtų kamerų patalpas, o be to, net ir atliekant stebėjimą pareigūnams taikomi etikos reikalavimai. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nėra teikęs nė vieno skundo dėl galimai neetiško pareigūnų elgesio, į ką būtų galėjusi įstaigos administracija sureaguoti.

Dėl to, įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus, nekonstatavus neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, nekyla ir valstybės civilinė atsakomybė, nes, kaip minėta, būtinas visų trijų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymas (egzistavimas) siekiant priteisti laisvės atėmimo bausmę atliekančiam asmeniui žalos atlyginimą. Neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip neįrodytas.

Teismas vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo A. P. skundą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.