Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjos atstovui V. O., atsakovo atstovams Brigitai Stankevičiūtei bei V. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Olkusjana“ skundą atsakovui Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui (trečiasis suinteresuotasis asmuo Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūra) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja UAB „Olkusjana“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūros (toliau – ir Agentūra) 2011-12-23 Privalomąjį nurodymą Nr. VR-16.2-17 (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 2) panaikinti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2012-01-19 sprendimą Nr. VR-1.7-126 (toliau – ir Sprendimas).

Pagrįsdama savo reikalavimus, pareiškėja paaiškino, kad Agentūros valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius V. M. 2011-12-23 surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo pareiškėją: pateikti įmonės gaminių sąrašą, kur skystame ar kietame (ledas) pavidale naudojamas vanduo, tai yra, kas turėtų įtakos susidarančių nuotekų kiekiui; vadovaujantis įmonėje gaminamų gaminių receptūra nurodyti, kiek 1 kg gaminio yra vandens (svorio vienetais); visą informaciją pateikti per 2011 metasi vykdytą gamybinę veiklą. Privalomasis nurodymas buvo apskųstas Departamentui, tačiau minėtu Departamento 2012-01-19 sprendimu, skundas atmestas.

UAB „Olkusjana“ nurodo, kad ginčijamas Privalomasis nurodymas prieštarauja Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 str. 6 p. nuostatai, nurodančiai kada gali būti duodamas privalomasis nurodymas, nes tokių pagrindų atsakovė nenustatė.

Vadovaujantis Aplinkos kontrolės įstatymo 20 str. 1 d. 4 p., privalomajame nurodyme turi būti nurodyta, kokius pažeidimus, jų pasekmes arba veiksnius, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas arba kokias aplinkos atkūrimo priemones turi įgyvendinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas. Tačiau ginčijamame Privalomajame nurodyme jokie pažeidimai ir galinčios kilti neigiamo pasekmės nenustatyti.

Pareiškėja mano, Privalomasis nurodymas negali būti grindžiamas ir Agentūros 2011-11-15 patikrinimo aktu Nr. 153 (toliau – ir Aktas), nes šiame akte kalbama apie 2010–2011 metais ūkininkų laukų neva neteisėtą laistymą pareiškėjos gamybos nuotekomis. Tačiau nurodytos aplinkybės yra nesusijusios su nurodymu pateikti informaciją apie sunaudoto vandens kiekį. Pažymi, kad įmonėje jau virš 10 metų yra naudojamas įrengtas vandens gręžinys, o iš jo paimamas vandens kiekis apskaitomas metrologinius reikalavimus atitinkančiais apskaitos prietaisais. Pareiškėja ne kartą buvo tikrinta pareigūnų. Jiems žinoma, kad per parą sunaudojamo vandens kiekis neviršija 5 m³.

Įstatymas garantuoja aplinkos apsaugą vykdantiems pareigūnams teisę gauti informaciją iš įmonių ir fizinių asmenų. Tai yra administracinė našta ūkio subjektams, atitraukianti nuo tiesioginės veiklos. Skundžiamu Privalomuoju nurodymu pareiškėjai nustatyta prievolė pateikti tokias periodines ataskaitas apie savo ūkinę veiklą, kurių teikimo nenumato nei vienas teisės aktas, nes įmonė nepriskirtina Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklėse nurodytiems vandens vartotojams. Be to, Privalomasis nurodymas pateikti pareiškėjos gaminamų gaminių receptūras su duomenimis apie vandens kiekį šiuose gaminiuose yra neteisėtas ir todėl, kad kiekvieno gaminio receptūra yra pareiškėjos komercinė paslaptis.

Atsakovas atsiliepime (b. l. 24–25) nurodė, jog su skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Įstatymo 18 str. nurodyti privalomųjų nurodymų teikimo atvejai, kurių 1 p. numato, jog „kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių Įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti“. Todėl, Agentūros surašytas Privalomasis nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat pažymėjo, kad Privalomojo nurodymo teikimo pagrindas yra ne tik Įstatymo 18 str. 1 p., bet ir 12 str. 1 d. 13 p., numatantis, kad pareigūnai turi teisę gauti iš juridinių ir fizinių asmenų informaciją, reikalingą užkirsti kelią aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimams, išaiškinti pažeidimus ir nustatyti pažeidėjus, patraukti juos atsakomybėn, taip pat gauti informaciją apie ūkinės veiklos poveikį aplinkai, informaciją, susijusią su mokesčiais už aplinkos teršimą bei gamtos išteklių naudojimą. Todėl, atsižvelgiant į Akte užfiksuotus UAB „Olkusjana“ padarytus aplinkosauginius pažeidimus, vykdant aplinkosauginių pažeidimų prevenciją ir siekiant išvengti tolimesnių aplinkosauginių pažeidimų kartojimo, pareiškėjai buvo pateiktas Privalomasis nurodymas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra su skundo reikalavimaisi nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 34). Pažymėjo, kad Agentūra yra struktūrinis Departamento padalinys, todėl jos pozicija sutampa su Departamento teismui pateiktame atsiliepime išdėstyta pozicija.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjos atstovas patvirtino skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo Departamento atstovai prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat pažymėjo, kad ginčijamas privalomas nurodymas yra įvykdytas, nes prašoma informacija buvo suteikta.

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Agentūra 2011-12-23 surašė Privalomąjį nurodymą Nr. VR-16.2-17, kuriuo įpareigojo UAB „Olkusjana“: pateikti įmonės gaminių sąrašą, kur skystame ar kietame (ledas) pavidale naudojamas vanduo, tai yra, kas turėtų įtakos susidarančių nuotekų kiekiui; vadovaujantis įmonėje gaminamų gaminių receptūra nurodyti, kiek vandens (svorio vienetais) yra gaminio 1 kg; visą informaciją pateikti už 2011 metais vykdytą gamybinę veiklą; minėtus nurodymus įvykdyti iki 2012-01-05 (b. l. 8).

UAB „Olkusjana“ kreipėsi į Departamentą su skundu, kuriame prašė panaikinti Agentūros 2011-12-23 Privalomąjį nurodymą Nr. VR-16.2-17 (b. l. 9).

Departamento 2012-01-19 sprendimu Nr. VR-1.7-126 pareiškėjos skundas buvo atmestas ir Agentūros 2011-12-23 Privalomais nurodymas paliktas nepakeistas (b. l. 10).

Agentūros 2012-04-04 patikrinimo akto Nr. VR-16.10-18 1.7 p. pažymėta, kad 2011-12-23 Privalomajame nurodyme Nr. VR-16.2-17 prašoma suteikti informacija atsakovei buvo pateikta.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d. nuostatomis, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 str. 1 d. nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, jog jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Nustatytas reglamentavimas patvirtina, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d., 22 str. 1 d. nuostatas, ne kartą pažymėta, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ar nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (2007-10-04 nutartis adm. byloje Nr. AS16-420/2007 ir kt.)

Agentūros 2012-04-04 patikrinimo akto Nr. VR-16.10-18 1.7 p. patvirtina, kad pareiškėja Agentūros Privalomajame nurodyme Nr. VR-16.2-13 prašomą informaciją atsakovei pateikė, t. y. ginčijamame akte nustatytus įpareigojimus įvykdė.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Agentūros 2011-12-23 Privalomąjį nurodymo Nr. VR-16.2-17 panaikinimas pareiškėjai nesukels jokių teisinių pasekmių. Kaip minėta, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti (2008-10-06 nutartis adm. b. Nr. A442–1669/2008).

Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai sprendžiama, kad pareiškėjos skundas, kuriuo prašoma panaikinti Agentūros 2011-12-23 Privalomąjį nurodymą ir Departamento 2012-01-19 sprendimą, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundo reikalavimas atmestas, netenkintinas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Olkusjana“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.