- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-19
- Bylos Nr.
- TA-265-525/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03984-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų
- Pareiškėjas
- E. K.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos kalėjimų tarnyba), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 500 Eur žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. jis atliko arešto bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis, žeminančiomis jo orumą sąlygomis. Teigė, kad jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančioje mažo ploto patalpoje su dar septyniais asmenimis. Dėl ploto trūkumo nuolat kildavo konfliktų, kurie vos nesibaigdavo smurtu. Tokios sąlygos, pasak pareiškėjo, galėjo pakenkti jo psichinei sveikatai. Pareiškėjo teigimu, tualetas buvo toje pačioje patalpoje, kurioje buvo valgoma, nebuvo jokios ventiliacijos, langas patalpoje buvo mažas, pakankamai neatsidarydavo, kad galėtų patekti gryno oro. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži. Vienu metu išvesdavo pasivaikščioti aštuonis asmenis. Tai pareiškėjui taip pat kėlė nepatogumų.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2019 m. vasario 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d. Paaiškino, kad nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad iš prie atsiliepimo pridedamų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir judėjimo išrašų duomenų buvo matyti, kad aukščiau nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Teigė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas griežtai vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatomis.
5. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalaudavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką gyvenamosiose patalpose, todėl už kamerų valymą ir tvarką buvo atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Vilniaus PN neneigė, kad pastarieji, kaip laisvės atėmimo įstaiga, privalėjo sudaryti nuteistiesiems saugias jų gyvenimo sąlygas, atitinkančias higienos normų reikalavimus, į kurių turinį patenka ir reikalavimas užtikrinti, kad patalpose nebūtų graužikų ir kitų buitinių parazitų, o esant reikalui organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją). Siekiant palaikyti tinkamas gyvenimui sąlygas Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose, administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ teikia kokybiškas kenkėjų kontrolės paslaugas ir esant būtinybei Vilniaus PN patalpose yra atliekami kenkėjų naikinimo ir prevencijos prieš juos darbai, Vilniaus PN patalpų priežiūra bei profilaktiniai minėtų patalpų patikrinimai.
6. Dėl kamerų įrengimo atsakovo atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2–4 lovos įrengti stalai su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys buvo apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas, pasak atsakovo, atitiko nustatytus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus.
7. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitiko tuo metu galiojusių nacionalinių teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukštį sanitariniame mazge. Nurodė, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257; 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – Nr. 417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – Nr. 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose, anot atsakovo, įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreipė dėmesį, kad užuolaidos Lukiškių TI-K buvo įrengiamos nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. Taip pat pastebėjo, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC), atlikdamas tiek operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę savo nuožiūra, tiek pagal gaunamus suimtųjų bei nuteistųjų asmenų nusiskundimus, nereiškė pastabų nei dėl sanitarinių mazgų įrengimo gyvenamosiose kamerose, nei dėl privatumo užtikrinimo juose ir pan.
Atsiliepimas
8. Atsakovo atstovas taip pat paaiškino, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėjo (stebėjimas suprantamas kaip trumpas pasižiūrėjimas per akutę tam tikrais laiko tarpais) suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo griežtai vadovaujantis etikos taisyklėmis, stengdamiesi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
9. Dėl ventiliacijos atsakovo atstovas nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 17 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pažymėjo, kad HN 134:2015 reikalavimas mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos įrengimas privalomas asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.
10. Atsakovo atstovas teigė, kad vadovaujantis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, priimtos 952–ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d., 10 straipsnio 3 dalies 2 punktu, taip pat 27 straipsnio 1 dalimi, kiekvienam suimtajam turi būti sudarytos sąlygos ne mažiau nei vieną valandą per dieną mankštintis atvirame ore. Pagal SVĮ 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nurodė, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi 6 vienoje kameroje esantys suimtieji, bet ne daugiau, todėl pareiškėjo skunde minimi teiginiai yra nepagrįsti. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pažymėjo, pasivaikščiojimas gryname ore, yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems / nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Duomenų apie tai, į kokius pasivaikščiojimo kiemelius buvo vedamas pareiškėjas, atsakovas neturėjo, nes tokia apskaita nebuvo vedama.
11. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad remiantis Dokumentų valdymo sistemos (toliau – ir DVS) duomenimis buvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nebuvo konkretumo. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Be to, atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Manė, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – neteisėtų įkalinimo įstaigos veiksmų.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 29 d. d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo E. K. skundą, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.
13. Teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d. dėl to, kad jam nebuvo užtikrintos tinkamos, teisės aktų reikalavimus atitinkančios suėmimo sąlygos.
14. Dėl gyvenamojo ploto teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d., 1.3.1. punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 įsakymą Nr. V-124 panaikino ir tuo pačiu įtvirtino nuostatą (1.3. punktas), pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.). Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) buvo laikomas iš viso 29 paras. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2019 m. vasario 7 d. – Nr. 106 (plotas 7,38 kv. m; vienas asmuo kameroje) ir Nr. 119 (plotas 7,31 kv. m; vienas asmuo kameroje); nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. kovo 8 d. – Nr. 398 (plotas 32,33 kv. m); nuo 3 iki 8 asmenų kameroje). Atsižvelgiant į šiuos duomenis, teismas darė išvadą, kad paminėtuose teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo, pareiškėjui teko nuo 4,04 kv. m iki 8,08 kv. m. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl perpildytų kamerų teismo atmesti, kaip nepagrįsti.
15. Dėl ventiliacijos teismas nurodė, kad Tardymo izoliatorių, pataisos namų ir kitų laisvės atėmimo vietų bei policijos areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015). Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog įstaigos kamerose langai vėdinti buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Vilniaus PN taip pat nurodė, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos ginčui aktualiu laikotarpiu neatliko visuomenės sveikatos saugos kontrolės patikrinimų. Duomenų, kad pareiškėjas negalėjo vėdinti kamerų, byloje nebuvo.
16. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl kamerų vėdinimo būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją ar į kitą kompetentingą instituciją. Pabrėžė, kad teisės aktai neįpareigoja įkalinimo įstaigos administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi nuteistieji, būklės. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo nusiskundimai dėl kamerų vėdinimo teismo atmesti kaip nepagrįsti.
17. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (galiojo iki 2020 m. gruodžio 22 d.), 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėjo, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams (Taisyklių 2 p.). Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą buvo paaiškinta, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Taip pat buvo paaiškinta, kad gyvenamųjų kamerų duryse buvo įrengtas stebėjimo langelis arba akutė. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Vilniaus PN prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį. Prie atsiliepimo į skundą pridėtos nuotraukos, kuriose buvo matyti tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris ir tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, vaizdas.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo paaiškinimus bei tai, kad atsakovo atstovas nepateikė objektyvių įrodymų, kad konkrečiose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko reikalavimus privatumo užtikrinimo prasme, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų praktika, darė išvadą, jog sanitarinio mazgo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Be to, nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikoma ir po 4–8 asmenis, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi ir neturtinę žalą.
Atsiliepimas
19. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių teismas pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemų dydžiai nėra reglamentuoti teisės aktuose. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pasivaikščioti vienu metu buvo vedami visi 6 vienoje kameroje esantys suimtieji, bet ne daugiau. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyko dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Iš byloje pateiktų I ir III gyvenamojo korpuso tipinio pasivaikščiojimo kiemelio fotonuotraukų buvo matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose esančio ploto turėjo pakakti 6 asmenims. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių datų, kada ir į kokį pasivaikščiojimo kiemelį vienu metu buvo vedami aštuoni asmenys. Taip pat byloje nebuvo jokių duomenų, to nenurodė ir pareiškėjas, kad buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jis pataisos įstaigos administracijai būtų reiškęs kokias nors pretenzijas dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto. Teismas vertino ir tai, kad pasivaikščioti gryname ore yra suimtojo teisė, bet ne pareiga. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas šiuo aspektu neturėjo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.
Žemesnės instancijos teismas
20. Apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį (29 paras) privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
21. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę: pareiškėjui iš viso 29 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau pastarojo pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad 1 parą iš 29 pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 500 Eur suma viršijo jo patirtus neturtinius praradimus ir nebuvo adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 60 Eur suma.
III.
22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
23. Atsakovo atstovas atsiliepime pakartoja tuos pačius argumentus dėl sanitarinio mazgo, šalto vandens tiekimo, privatumo užtikrinimo, kuriuos buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui savo atsiliepime į skundą. Mano, kad sanitarinio mazgo atskyrimas ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ bei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 reikalavimus. Atsakovas pakartoja, jog teisės aktai nenumato kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimo nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Vilniaus PN tvirtina, kad visose gyvenamosiose kamerose nuo bendro kameros ploto sanitarinio mazgo patalpos buvo atitvertos 1,5 m. aukščio pertvaromis, o asmenų didesniam privatumui užtikrinti buvo įrengtos tam tikros užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
24. Atsakovo atstovo įsitikinimu, pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Atsakovo atstovas nurodo, kad taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d., atlyginimo priteisimo.
26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo teiginiai nepatvirtina minimalios gyvenamojo ploto normos, higienos normų (dėl vėdinimo) reikalavimų, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo pažeidimų, tačiau pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Apeliaciniame skunde atsakovas pakartotinai tvirtina, jog sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K atitiko teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga tik papildyti teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.
28. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.
29. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą, kadangi dėl to, jog gyvenamosiose patalpose sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
30. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas tik užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).
31. Kadangi nagrinėjamu atveju, remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida, toks sanitarinio mazgo atskyrimas, savaime nėra suderinamas su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu ir neužtikrina visiško privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad pareiškėjui iš viso 29 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau pastarojo pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad 1 parą iš 29 pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas
32. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad kadangi pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, tokios aplinkybės galėjo sukelti jam diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).
33. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (29 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismo jam priteista suma neturtinei žalai atlyginti – 60 Eur – turėtų būti sumažinta.
34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos kalėjimų tarnyba), apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.