Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-09-30 · Civilinė byla Nr. 2A-988-345/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-30
Bylos Nr.
2A-988-345/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Danutė Kutrienė, Henrichas Jaglinskis (pran.)
Ieškovas
R. M. R.
Atsakovas
UAB “(duomenys neskelbtini)”
Trečiasis asmuo
A. P., A. K., Vikis P
Advokatai
Romualdas Pėstininkas, Diana Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė
Kategorijos
  • 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-988-345/2010Procesinio sprendimo kategorija: 121.1.; 121.15.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. rugsėjo 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio, kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės ir Danutės Kutrienės, sekretoriaujant Jonei Markovičiūtei,

dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Dianai Gumbrevičiūtei-Kuzminskienei,atskovo atstovams advokatui Romualdui Pėstininkui, įgaliotam asmeniui V. P. O.,

viešajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. M. R. ir atsakovo UAB “(duomenys neskelbtini)” apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. R. ieškinį atsakovui UAB “(duomenys neskelbtini)”, tretieji asmenys A. P., A. K., Vikis P. O., V. P. ir J. P., dėl išmokų susijusių su darbo santykiais, priteisimo ir valdybos nutarimų pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas R. M. R. ieškiniu atsakovui UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, tretieji asmenys A. P., A. K., Vikis P. O., V. P. ir J. P., prašė priteisti iš atsakovo: 1) neišmokėtą darbo užmokestį 36 779,00 Lt, 2) po 0,06 % delspinigių už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną iki ieškovo atleidimo iš darbo dienos - 6732,92 Lt, 3) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, 4) 5 % dydžio metines palūkanas nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 5) bylinėjimosi išlaidas, 6) nustatyti priimto sprendimo dėl neišmokėto darbo užmokesčio skubų vykdymą. Taip pat ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančiais nuo jų priėmimo dienos: 1) 1994 m. gegužės 31 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ valdybos pasitarimo nutarimą „Dėl bendrovės administracijos narių pareigybinių atlyginimų nustatymo“, 2) 2002 m. sausio 4 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ valdybos pasitarimo nutarimą ,,Dėl darbo užmokesčio administracijos darbuotojams už 2001 m. gruodžio mėn.“, 3) 2004 m. spalio 29 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ valdybos pasitarimo nutarimą „Dėl bendrovės administracijos darbuotojų darbo apmokėjimo už 2004 m. lapkričio, gruodžio mėn.“ (protokolas Nr. 10), 4) 2005 m. rugpjūčio 3 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ valdybos pasitarimo nutarimą „Dėl darbo apmokėjimo nuostatų“ (protokolas Nr. 8), 5) 2006 m. kovo 20 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ valdybos posėdžio nutarimą „Dėl administracijos darbuotojams darbo užmokesčio koeficiento nustatymo kovo mėn. ir ...“ (protokolas Nr. 3), 6) 2006 m. gegužės 29 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ išplėstinio administracijos darbuotojų posėdžio nutarimą „Dėl 2005-08-05 darbo apmokėjimo nuostatų pakeitimo“ (protokolas Nr. 1).

Vilniaus miesto antras apylinkės teismas 2010 m. sausio 28 d. nusprendė ieškovo R. M. R. ieškinį atsakovui UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, tretieji asmenys A. P., A. K., V. P. O., V. P., J. P., dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo ir valdybos nutarimų pripažinimo negaliojančiais tenkinti iš dalies. Priteisė ieškovui R. M. R. iš atsakovo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 31 872,00 Lt neišmokėtą darbo užmokestį (iš priteistos sumos privalo būti atskaičiuoti fizinių asmenų pajamų mokesčiai) ir 2373,97 Lt delspinigių, viso 34 245,97 Lt (trisdešimt keturi tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt penki litai 97 ct). Priteisė ieškovui R. M. R. iš atsakovo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nesumokėtą vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. vasario 21 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos – 15 000,00 Lt (penkiolika tūkstančių litų). Nurodė, kad iš priteistos sumos privalo būti atskaičiuoti fizinių asmenų pajamų mokesčiai. Priteisė ieškovui R. M. R. iš atsakovo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nesumokėtą vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dalį už uždelstą atsiskaityti laiką, skaičiuojant po - 3537,60 Lt per mėnesį, nuo 2010 m. sausio 28 d. iki teismo sprendimo įvykdymo. Priteisė ieškovui R.i M. R. iš atsakovo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą 49 245,97 Lt nuo 2007 m. kovo 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas grąžino ieškovui R. M. R. 100 Lt žyminį mokestį. Taip pat, priteisė ieškovui R. M. R. iš atsakovo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ advokato pagalbai apmokėti 1200,00 Lt (vienas tūkstantis du šimtai litų 00 ct). Priteisė valstybei iš atsakovo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bylinėjimosi išlaidas (žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu) – 1597,00 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai devyniasdešimt septyni litai). Nurodė sprendimo dalį dėl 7861,33 Lt (septyni tūkstančiai aštuoni šimtai šešiasdešimt vienas litas 33 ct) darbo užmokesčio priteisimo ieškovui R. M. R. vykdyti skubiai. Likusią sprendimo dalį nukreipė vykdyti, sprendimui įsiteisėjus. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Šalies argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo iš dalies pakeisti Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimą priteisiant iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2001 m. gruodžio mėnesį bei 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius bei vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laiką, taip pat, prašo priteisti visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodo, kad pagal LR Darbo kodeksą (toliau – LR DK) 141 str. 1 d. darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną. Jis buvo atleistas 2007 m. vasario 20 d., todėl ir senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo šios dienos. Ieškovas sužinojęs, jog yra atleidžiamas ir jam nebus išmokamas priklausantis darbo užmokestis ne vieną kartą raštu kreipėsi į atsakovą, tačiau pastarasis į juos neatsižvelgė. Be to, ieškovas apie Valdybos protokolus, kurių pagrindu jam buvo sumažintas atlyginimas, sužinojo tik pareiškęs ieškinį atsakovui dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir gavęs atsakovo atsiliepimą bei išreikalautas protokolų knygas.

Ieškovas nurodo, jog teismas netinkamai taikė teisės normas reglamentuojančias ieškinio senatį, kadangi remiantis CK 1.127 str. 5 d. atsakovas, nepagrįstai sumažinęs darbo užmokestį ir neišmokėjęs darbo užmokesčio dalies, padarė tęstinį pažeidimą, kuris prasideda iš naujo kiekvieną dieną (nuo 2002 m. sausio 10 d.) iki pažeidimas nepašalinamas. Pažeidimas vyko kiekvieną dieną, nes nesumokėdamas darbo užmokesčio dalies atsakovas neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti.

Be to, apeliantas pažymi, jog trijų metų ieškinio senaties terminas ginčams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, nėra naikinamasis (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2008 J. P. v. AB „Kauno keliai"). Todėl, net ir tuo atveju, jei teismas nustatė, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas, nebuvo vertinama galimybė atnaujinti praleistą terminą dėl svarbių priežasčių, remiantis CK 1.131 str. 2 d., nors ieškovas teismui pateikė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą tuo atveju, jei teismas laikytų, kad ieškinio senaties terminą praleistas. Apeliantas nurodo, jog svarbia priežastimi atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą gali būti laikoma asmens senyvas amžius, sunki materialinė padėtis, menkas išsilavinimas (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-714/2002 V. N. v. M. Š.). Taigi dėl garbaus amžiaus bei teisinių žinių stokos ieškovas negalėjo tinkamai išnaudoti visų savo pažeistų teisių gynimo priemonių, neturėjo galimybės laiku pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba - ši aplinkybė taip pat gali būti pripažįstama svarbia priežastimi (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/1999 UAB „Klaipėdos autobusų parkas" darbuotojų profesinė sąjunga v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas ").

Ieškovas nurodo, jog teismas netinkamai išaiškino ir taikė DK 141 str. 3 d. nuostatas, kadangi visų pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, o, antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tai tokiu atveju darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008 D. L. v. „Fleming baldai"). Atsakovas ieškovui neišmokėjo darbo užmokesčio dalies, todėl jis privalo sumokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už visą uždelsimo laiką. Kilus ginčui, nagrinėtinam teisme, aplinkybė, kad darbdavys uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, išlieka teisiškai reikšminga ir lemia darbdavio pareigą sumokėti darbuotojui DK 141 str. 3 d. įvardintą arba, priklausomai nuo darbuotojui neišmokėtos sumos dydžio, proporcingai mažesnę sumą. Darbdavio, uždelsusio atsiskaityti su darbuotoju, prievolė atsiskaityti bei mokėti kaip sankciją atitinkamą išmoką darbuotojui yra tęstinė ir, minėta, apima visą uždelsimo laiką (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008 P. M. v. UAB „Swiss togistic"). Ieškovas pažymi, kad konkrečią pinigų sumą už uždelstą atsiskaityti laiką teismas priteisė remdamasis objektyviomis bylos nagrinėjimo užsitęsimo priežastimis bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas ne dėl ieškovo kaltės, tik iškėlęs bylą teisme dėl darbo užmokesčio skirtumo priteisimo jis sužinojo apie teisinį pagrindą (Valdybos protokolus) atlyginimui sumažinti, todėl turėjo juos nuginčyti. Šios bylos susijusios, todėl byla dėl darbo užmokesčio skirtumo priteisimo buvo sustabdyta teisėtai, tai buvo būtina siekiant objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, todėl neteisėtas ir nepagrįstas teismo sprendimas yra priteisti ieškovui tik dalį vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį. Be to, ieškovas nurodo, kad LR DK 141 str. 3 d. nustatytos išmokos dydis - konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką - nustatytas įstatymu ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes teigiant priešingai būtų paneigiamas įstatymas (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2006 D. S. v. „Alytaus tekstilė", LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008 P. M. v. UAB „S-wiss hgistic"). Todėl priteista konkreti pinigų suma yra nustatyta nepagrįstai, pažeidžia teisėtų lūkesčių principą ir yra neproporcinga atsakovo padarytam pažeidimui.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto antro apylibkės teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad teismas neteisingai taikė ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senatis negali būti taikoma, kadangi ieškovas nuo sužinojimo apie darbo užmokesčio sumažinimą iki kreipimosi į teismą dėl pažeistos teisės gynimo nepraleido trijų metų nustatyto senaties termino. Ieškovas neneigė, kad apie atlyginimo sumažinimą jis žinojo visą laiką. Teismo posėdžio metu jis nurodė, kaip po sumažinimo kilo jo nepasitenkinimas, pasakojo, kaip ėjo pas įmonės direktorių aiškintis. Atlyginimas ieškovui nuo 2006 m. birželio l d. pradėtas mokėti darbo užmokestis - 4200 Lt, kuri buvo nustatyta 2006 m. gegužės 29 d. įvykusio bendrovės išplėstinio administracijos darbuotojų posėdžio protokolu Nr. l ir bendrovės direktoriaus 2006 m. gegužės 29 d. bei 2006 m. gegužės 30 d. įsakymais. LR DK 296 str. numato, kad darbuotojas turi teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją per tris mėnesius nuo tada, kai sužinojo ar sužinojo, kad pažeistos jo teisės. Tai, kad ieškovas neatliko jokių veiksmų, devynis mėnesius dirbo gaudamas sumažintą algą, pagal tą patį dydį gavo išeitinę pašalpą už du mėnesius, rodo, kad jis sutiko su atlyginimo sumažinimu. Juolab, kad atlyginimas buvo nustatytas tokio dydžio, kokio pats ieškovas ir prašė. Teisme ieškovas pripažino, kad prašymą dėl fiksuoto darbo užmokesčio buvo pateikęs, tačiau ėmė aiškinti, kad sumą nurodė, kokią pageidautų gauti „į rankas". Ieškovas dirbo įmonės vyriausiuoju buhalteriu ir jam puikiai žinoma, kad visi prašymai dėl atlyginimo pateikiami nurodant pilną darbo užmokestį, neatskaičius mokesčių. Tuo atveju, jei ieškovas būtų laiku kreipėsis dėl, jo manymu, neteisėtai sumažinto atlyginimo, su kuriuo jis nesutinka, būtų nekilusios tokios teisinės pasekmės kaip delspinigių ar nesumokėto vidutinį darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimas. Jei liktų galioti tokia ieškininės senaties taikymo tvarka, darbuotojams sudaroma galimybė piktnaudžiauti teise, kadangi kiekvienas, po atlyginimo sumažinimo gali 35 mėnesius nieko nedaryti, tuomet išeiti iš darbo ir kreiptis į teismą.

Atsakovas nurodo, ieškovas valstybės įmonėje „(duomenys neskelbtini)" pradėjo dirbti 1992 m. spalio 1 d. vyriausiojo buhalterio pareigose ir jam buvo nustatytas 8500 talonų dydžio mėnesinis atlyginimas. Pasikeitus įmonės statusui iš valstybės įmonės į uždarąją akcinę bendrovę, tęsiant ankstesniąją veiklą, tarp šalių 1996 m. sausio 3 d. buvo pasirašyta Darbo sutartis Nr. 2, pagal kurios 1.2 punktą susitarta, kad „Darbuotojui nustatyta tarifinė alga 210 litų mėnesiui (Indeksuojama LR Vyriausybės nutarimu). Darbo užmokestis paskaičiuojamas priklausomai nuo projektavimo sutartyse numatytų ir kas mėnesį atliktų darbų aktuojamų sumų ir išmokamas užsakovui pasirašius atliktų darbų aktus. Darbuotojams, kurie turėdami gamybines užduotis neaktavo darbų, mokamas minimalios mėnesio algos dydžio avansas, vėliau išskaičiuojant jį iš vėlesnių mėnesių darbo užmokesčio." Byloje yra šios sutarties originalas, ieškovo pateiktas teismui 2007 m. rugsėjo 12 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu. Šiame egzemplioriuje sutarties 9 punktas nėra užpildytas, t.y. nėra įrašo apie jos pakeitimą ir šalių parašų, tai įrodo, jog sutartis nebuvo pakeista ir galiojo iki pat Ieškovo atleidimo iš darbo dienos. Atsakovas nurodo, jog byloje yra ir apelianto pateiktas teismui šios sutarties originalas. Tačiau šiame egzemplioriuje prie 1.2 punkto yra ne rašalu, akivaizdžiai kito asmens, nei visi kiti abiejuose sutarties egzemplioriuose pildžiusio asmens padaryti įrašai, vėliau tušinuku padarytas prierašas: „Mokamas vidutinis gamyb. darbuot. atlyginimo vidurkis, taikant valdybos nustatytą koef.“. Koeficientas nenurodytas. Šio prierašo nėra ieškovo pateiktos sutarties egzemplioriuje, ieškovas apie jį nieko nežinojo, ieškinyje juo nesirėmė. Dėl kokių darbo apmokėjimo sąlygų šalys iš tikrųjų susitarė šiuo atveju spręstina pagal ieškovo pateiktą darbo sutarties egzempliorių. Kad šio prierašo pasirašant sutartį nebuvo, patvirtina ta aplinkybė, jog jo nėra ieškovo pateiktoje sutartyje - šis prierašas nėra abiejų šalių laisvas valios išreiškimas, įformintas sutartyje, todėl negali būti laikomas ir darbo sutarties sąlyga. Pažymėtina, kad darbo sutarties keitimo tvarka yra tokia pati kaip ir jos sudarymo - pakeitimai įforminami abiejuose darbo sutarties egzemplioriuose (LR DK 99 str. 2 d., 120 str. 4 d.), susitarimą patvirtinant parašais rašytiniame darbo sutarties tekste. Pagal savo prigimtį darbo teisiniai santykiai yra sutartiniai teisiniai santykiai, jų atsiradimą lemia darbdavio ir darbuotojo suderinta valia, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas ribas, išreikšta ir įforminta darbo sutartyje (LR DK 93, 99 str.). Todėl, atsakovas nurodo, kad pirmos instancijos teismas neteisingai vertino byloje eančius rašytinius įrodymus ir konstatavo, kad darbdavys pagal darbo sutarties 1.2 punktą įsipareigojo darbuotojui mokėti Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą ir vidutinį gamybinių darbuotojų atlyginimo vidurkį taikant valdybos nustatytą koeficientą. Ši teismo išvada prieštarauja byloje esantiems dokumentams - abiems darbo sutarties originalams, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 263 str. reikalavimų ir negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Be to, atsakovas nurodo, jog šalių sudarytoje darbo sutartyje 1.2 punkte sulygtos tokios darbo apmokėjimo sąlygos, pagal kurias mokamas darbo užmokestis, susideda iš mėnesinės tarifinės algos, ne mažesnės nei Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga, ir papildomos atlyginimo dalies (priemokos), paskaičiuojamos priklausomai nuo projektavimo sutartyse numatytų ir kas mėnesį atliktų darbų aktuojamų sumų ir išmokamas užsakovui pasirašius atliktų darbų aktus. Pagal šį susitarimą ieškovo darbo užmokestis priklauso nuo kitų įmonės darbuotojų darbo kiekio ir kokybės, šios įmonės veiklos rezultatų, jos darbo paklausos ir pasiūlos projektavimo rinkoje, bet negalėjo būti mažesnis nei Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad LR DK 120 str. reglamentuojamos darbo sutarties sąlygų pakeitimas, o šio straipsnio 3 d. - specialioji norma dėl darbo apmokėjimo sąlygų, nurodytų LR DK 95 str. 3 d., pakeitimo. Pagal LR DK 10 str. l d., sistemiškai aiškinant LR DK 120 str. 3 d., atsižvelgiant į LR DK 95 ir 120 str., reglamentuojančių darbo sutarties sąlygas ir jų keitimą, sąsajas, kolegija padarė išvadą, kad LR DK 120 str. 3 d. nurodyta ne apie bet kokių, o apie darbo sutartyje sutartų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą. Taigi, darbdaviui keičiant darbo apmokėjimo sąlygas taip, kad nustatytosios darbo sutartyje lieka nepažeistos, LR DK 120 str. 3 d. nustatyti reikalavimai netaikytini (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d nutartis byloje Nr. 3K-3-300/2007; Teismų praktika 28, p. 84-89). Todėl šioje darbo sutartyje esant tokioms sulygtoms darbo apmokėjimo sąlygoms, kai darbo užmokesčio dydis ir apskaičiavimas sutartyje nėra detalizuotas ir nėra susietas su konkrečiu įmonės administracijos aktu, priimtu dėl tokio detalizavimo: apelianto valdymo organas (priklausomai nuo įstatų - valdyba arba direktorius), veikdamas kaip darbdavys, be ieškovo, kaip darbuotojo, rašytinio sutikimo, turėjo teisę savo aktu nustatyti priemokos dydį bei jos skaičiavimo tvarką ir savo nuožiūra juos keisti; ieškovas, kaip darbuotojas, negalėjo reikšti jokių reikalavimų, susijusių su tokiu darbo užmokesčio pakeitimu, tuo pagrindu, jog nėra jo, kaip darbuotojo, rašytinio sutikimo, nes šia darbo sutartimi sulygtos apmokėjimo sąlygos nekeičiamos, DK 120 str. 3 d. nustatyti reikalavimai tokiu atveju netaikytini ir jo rašytinis sutikimas nėra būtinas, išskyrus atvejį, jei dėl to jo darbo užmokestis taptų mažesnis nei Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga; ieškovas, kaip darbuotojas, galėjo tartis su darbdaviu dėl darbo sutarties pakeitimo detalizuojant darbo užmokesčio dydį bei jo apskaičiavimo tvarką arba nutraukti sutartį DK 125 str. arba 127 str..

Atsakovas nurodo, kad atsakovas tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad bendrovėje be darbo sutarčių, buvo sudaromos ir autorinės sutartys, pagal kurias autoriams, tai yra statybos projektų autoriams, architektams už kūrybinį darbą buvo mokami autoriniai atlyginimai. Taip pat nurodė ir pateikė teismui skaičiavimus, kad apskaičiuojant gamybinių darbuotojų mėnesinį darbo užmokesčio vidurkį, nuo kurio priklausė ieškovo kintamoji atlyginimo dalis, buvo klaidingai įtraukiamas ne tik gamybinių darbuotojų darbo užmokestis, bet ir sumos, išmokamos kaip autoriniai honorarai pagal sudarytas autorines sutartis. Todėl ieškovui buvo ženkliai permokėtas jam priklausantis darbo užmokestis. Viso permokėta suma sudaro 23 958 Lt. LR DK 186 str., vienareikšmiškai apibrėžia, kas sudaro darbo užmokestį. Pagal šį straipsnį darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartis. Dėl šios priežasties, apelianto nuomone, sąvokos „atlyginimas" interpretavimas negali būti kitoks, nei tai apibrėžia Darbo kodeksas. Vadovaujantis LR DK 224 str. 3 d. UAB „(duomenys neskelbtini)" negali iš darbuotojo išieškoti neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio, tačiau teismas taip pat negali ir toliau neteisingai taikyti įstatymą.

Atsakovas apsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinio skundo netenkinti, panaikinti Vilniaus miesto antro teismo 2010 vasario 28 d. sprendimą, o bylą nutraukti.

Atsakovas nurodo, kad LR DK 141 str. 3 d. nuostatos negli būti taikomos, kadangi yra paties ieškovo kaltė: ieškovas, dirbdamas vyriausiojo buhalterio pareigose netinkamai vykdė UAB „(duomenys neskelbtini)" direktoriaus 2001 m. kovo 1 d. patvirtintų Vyriausiojo finansininko (buhalterio) pareiginių nuostatų reikalavimus - nekontroliavo ar teisingai naudojamos darbo apmokėjimui skirtos lėšos, mokami tarnybiniai atlyginimai, laikomasi etatinės, finansinės ir kasos drausmės (Nuostatų 2.5.3 p. ir kt.) - ko pasėkoje darbuotojas, būdamas atsakingas už visas įmonės lėšas, pats savo sąmoningais veiksmais sudarė tokią situaciją, jog atsakovas neva liko skolingas ieškovui; bei su ieškovu, kaip darbuotoju, yra pilnai atsiskaityta jo atleidimo iš darbo metu – atsakovo įsakymai dėl darbo sutartimi nesulygtos priemokos prie minimalios mėnesinės algos skaičiavimo ir mokėjimo nėra įstatymų nustatyta tvarka nuginčyti ir yra galiojantys, sutinkamai su jais išmokėtas visas darbo sutartimi sulygtas darbo užmokestis bei ne mažesnės nei įstatymuose nustatytos kompensacijos, skaičiuojant nuo sulygto darbo užmokesčio.

Taip pat, atsakovas nurodo, kad ši byla nenagrinėtina teisme kadangi ieškovas pradėjo teisminį ginčą ne dėl priskaičiuoto, bet atleidimo iš darbo metu neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo (DK 141 str. 1-2 d., 295 str. 2 d. 5 p.), o dėl atsakovo direktoriaus įsakymų ir jų pagrindu skaičiuojamos ir mokamos priemokos, dėl kurios nebuvo sulygta jo 1996 m. sausio 3 d. sudarytoje darbo sutartyje, dydžio už 2001 m. gruodžio mėnesį, 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius, 2006 m. kovo mėnesį bei už laikotarpį nuo 2006 m. birželio iki 2007-02-20. Ieškovas nuo priėmimo į darbą iki atleidimo iš darbo dienos dirbo vyriausiojo buhalterio pareigose ir pagal Vyriausiojo finansininko (buhalterio) pareiginius nuostatus privalėjo kontroliuoti ar teisingai naudojamos darbo apmokėjimui skirtos lėšos, mokami tarnybiniai atlyginimai, laikomasi etatinės, finansinės ir kasos drausmės, todėl apie savo neva pažeistas teises į darbo sutartimi nesulygtą priemoką prie minimalios mėnesinės algos privalėjo sužinoti ir sužinojo ne vėliau kaip 2006 m. liepos 10 d., t.y. darbo užmokesčio už 2006 m. birželio mėnesį išmokėjimo dieną, ką apskųstame sprendime konstatavo ir teismas, bei pripažino pats ieškovas savo pateiktame apeliaciniame skunde. Per visą šį laikotarpį iki 2007 m. vasario 20 d. (atleidimo iš darbo dienos) ieškovas buvo darbo santykiuose su atsakovu, todėl savo teises, jeigu jos iš tikrųjų buvo pažeistos, galėjo ginti tik įstatymu nustatyta tvarka, t.y. Darbo kodekso XIX skyriuje sureglamentuota individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarka. LR DK 286 str. nustatyta, kad individualius darbo ginčus, jeigu šis Kodeksas arba kiti įstatymai nenustato kitokios nagrinėjimo tvarkos, nagrinėja darbo ginčų komisija arba teismas. LR DK 289 str. nustatyta, kad darbo ginčų komisija yra privalomas pirminis organas, nagrinėjantis darbo ginčus, jeigu šis Kodeksas ar kiti įstatymai nenustato kitos ginčo sprendimo tvarkos. Tai reiškia, kad darbuotojas dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo turi privalomai kreiptis į darbo ginčų komisiją. Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)" Vyriausiojo finansininko (buhalterio) pareiginių nuostatų 2.10,3 p.p. nesutarimus tarp vyriausiojo finansininko ir įstaigos (įmonės, bendrovės) vadovo šiuo atveju sprendžia bendrovės valdyba arba savininkas. Darbo ginčus, kurie nagrinėjami tiesiogiai teismuose, nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, reglamentuoja LR DK 295 str. 2 d. ir neapima šio atvejo. Kai darbuotojas, nesilaikydamas privalomos darbo ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme (darbo ginčų komisijoje) tvarkos, dėl darbo ginčo išnagrinėjimo kreipiasi tiesiogiai į teismą, t.y. nesilaikydamas individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos, nustatytos LR DK 285, 289, 295 str., ieškinio priėmimo teisme klausimas turi būti išsprendžiamas vadovaujantis imperatyviomis CPK 137 str. 2 d. 3 p., 412 str. l d. nuostatomis. Duomenų apie tai, jog ieškovas pasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, byloje nėra, ja jau nebegalima pasinaudoti, nes praleistas DK 296 str. nustatytas trijų mėnesių terminas (šiuo atveju skaičiuojant nuo 2006-07-10), ir išnyko teisė į teisminę gynybą, todėl, sutinkamai su CPK 22 str. l d. nuostatomis, pirmos instancijos teismas negalėjo nagrinėti šios bylos ir priimti sprendimo, kuriuo šalių ginčas išsprendžiamas iš esmės. Be to, atsakovas nurodo, kad jeigu darbuotojas su šiais reikalavimais nebuvo kreipęsis į darbo ginčų komisiją ir iki jo atleidimo iš darbo dienos LR DK 296 str. nustatytas trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas yra pasibaigęs, tai teismas nustatytą terminą turi taikyti pagal ieškinio senaties taisykles, nustatytas CK 1.126, 1.128-1.131 str. Šiuo atveju ieškovo reikalavimai buvo pareikšti praleidus jam taikytiną trijų mėnesių terminą, todėl šie reikalavimai pirmos instancijos teismo turėjo būti atmesti ir taikant CK 1.131 str. 1 d. įtvirtintas ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus ir vadovaudamasis CPK 320 str. nuostatomis dėl bylos nagrinėjimo ribų, turėtų vadovautis ir imperatyvia CPK 293 str. 2 p. nuostata.

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, tenkinti ieškovo apeliacinį skundą ir priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodo, kad atsakovas neteisingai aiškina teisės normas –LR DK 286 str. nurodo, kad individualius darbo ginčus nagrinėja darbo ginčų komisija ir teismas, o LR DK 295 str. 2 d. 5 p. nurodoma, kad nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose yra nagrinėjami darbo ginčai, kai darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo yra nutrūkę. Bendras senaties terminas darbo santykiams yra trys metai (LR DK 27 str. 2 d.), jeigu nenumatomas atskiriems reikalavimams trumpesnis ieškinio senaties terminas. DK 297 str. l d. nurodoma, kad sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas taikomas, jei darbuotojas nesutinka su būtinųjų darbo sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per kurį darbuotojas gali kreiptis į teismą. Pagal LR DK 95 str. l d., kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų darbo sąlygų - darbuotojo darbovietės ir darbo funkcijų. Darbo užmokestis yra aptariamas DK 95 str. 3 d., vadinasi, jis nepriskiriamas prie būtinųjų darbo sąlygų, vadinasi ieškiniams susijusiems su darbo užmokesčiu taikomas bendras trijų metų ieškinio senaties terminas.

Ieškovas pažymi, kad niekada nesutiko su sumažintu atlyginimu. Atsakovui buvo reiškiamos pretenzijos žodžiu, šioms nepadėjus - raštu, todėl savo teises ieškovas įgyvendino rūpestingai. Kadangi, pateikus darbdaviui pretenzijas atsakovas ieškovui sumokėdavo visą darbo užmokestį ir kurį laiką darbo užmokestį mokėdavo stabiliai, ieškovas turėjo pagrindą tikėtis, kad atleisdamas iš darbo atsakovas taip pat įvykdys savo pareigą visiškai atsiskaityti. Atsakovas teisme patvirtino apie nuolat vykusias diskusijas dėl neteisėto darbo užmokesčio sumažinimo ir kad po ginčų su ieškovu buvo atsiskaitoma visiškai. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovas niekada nesutiko su atlyginimo mažinimu, priešingai nei nurodo atsakovas.

Ieškovas nurodo, kad jokiuose teisės aktuose nėra numatyti apribojimai nutrūkus darbo santykiams darbuotojui kreiptis į teismą remiantis trijų metų ieškinio senaties terminu vien dėl to, kad prieš darbuotoją atleidžiant jis nesikreipė į darbo ginčų komisiją, todėl tokie atsakovo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini. Teisė kreiptis į teismą yra neatimama darbuotojo teisė ginti savo pažeistus interesus, jeigu gynyba atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad darbuotojas yra silpnesnė darbo santykių šalis, todėl jei tokia darbuotojo teisė būtų paneigta, būtų įtvirtinta absoliuti darbo santykių šalių nelygybė.

Taip pat, ieškovas nurodo, kad LR DK 120 str. 3 d. yra aiškiai nurodyta, kad darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas, keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Ieškovas nedavė darbdaviui jokio raštiško sutikimo dėl atlyginimo nustatymo, o jo prašymas negali būti laikomas raštišku sutikimu, nes jis buvo paduotas daugiau negu metai prieš priimant sprendimą nustatyti ieškovui fiksuotą atlyginimą, be to, jame buvo prašymas atsižvelgti į anksčiau mokėtus atlyginimus, o ne raštiškai pareikštas sutikimas su konkrečiu atlyginimu. Atsižvelgiant į tai, raštiškas sutikimas nebuvo duotas ir atlyginimas buvo sumažintas neteisėtai.

Ieškovas nurodo, kad LR DK yra aiškiai įtvirtinta, kad už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys, todėl tinkamai įforminti darbo sutartį ir jos pakeitimus yra darbdavio pareiga. Atsižvelgiant į tai, atsakovas negali remtis savo pareigų netinkamu vykdymu, nes atsakovas turėjo įstatyminę pareigą ieškovo darbo sutartyje įtvirtinti tapačius pakeitimus, kokie yra ir atsakovo turimame darbo sutarties egzemplioriuje. Teismas turėtų remtis atsakovo pateikta darbo sutartimi, nes ji yra oficiali, įregistruota ir saugoma darbdavio. Be to, byloje nebuvo ginčo dėl šios darbo sutarties sąlygos, abi šalys ją pripažino ir ja buvo vadovaujamasi viso proceso metu, atsakovas jos neginčijo pirmosios instancijos procese. Pažymėtina ir tai, kad atlyginimas ieškovui visada buvo mokamas remiantis šia darbo sutarties sąlyga, t.y. mokamas vidutinis gamybos darbuotojų atlyginimo vidurkis, taikant valdybos nustatytą koeficientą 2. Šie veiksmai rodo, kad dėl tokios darbo sutarties sąlygos šalių buvo susitarta ir kad ši darbo sąlyga buvo taikoma praktikoje, nepaisant fakto, kad ji nėra nurodyta ieškovo pateiktoje darbo sutartyje. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis darbo santykių stabilumo principu, atsakovo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Be to, ieškovas nurodo, kad tarp šalių susiklosčius tam tikrai praktikai, kai mokant atlyginimą buvo atsižvelgiama ir į autorines sutartis, turėtų būti laikoma šalių susitarimu dėl atlyginimo, todėl esant tokiam susitarimui, negalima buvo mažinti atlyginimo. Tam buvo reikalingas rašytinis ieškovo sutikimas (LR DK 120 str. 3 d.). Toks skaičiavimas buvo darbdavio kaltė ir neapsižiūrėjimas, todėl darbuotojas dėl to negali nukentėti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).

Byloje nustatyta, jog ieškovas R. M. R. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pradėjo dirbti 1992 m. spalio 1 d. vyriausiojo buhalterio pareigose (b. l. 84, 1 t.) ir jam buvo nustatytas 8500 talonų dydžio mėnesinis atlyginimas. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2007 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 04-P (b. l. 16, 1 t.) ieškovas nuo 2007 m. vasario 20 d. pagal DK 127 str. 2 p. buvo atleistas iš darbo. Darbo laikotarpiu tarp šalių 1996 m. sausio 3 d. buvo pasirašyta Darbo sutartis Nr. 2 (b. l. 155, 1 t.), pagal kurios 1.2 punktą susitarė, kad darbdavys įsipareigoja darbuotojui mokėti Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą ir vidutinį gamybinių darbuotojų atlyginimo vidurkį, taikant valdybos nustatytą koeficientą. Nustatyta, kad ieškovui laikotarpiu nuo 1994 m. sausio – 2001 m. lapkričio mėn., 2002 m. sausio – 2004 m. spalio mėn., 2005 m. sausio - 2006 m. gegužės mėn. ieškovui buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo paskaičiuotas pagal vidutinį gamybinių darbuotojų atlyginimo vidurkį, taikant koeficientą ,,2“ plius LR Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (b. l. 120 - 130, 3 t.).

Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl ieškovo darbo užmokesčio sumažinimo už keturis darbo pas atsakovą metu laikotarpius: 1) 2001 m. gruodžio mėn., 2) 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėn., 3) 2006 m. kovo mėn. bei 4) 2006 m. birželio – 2007 m. sausio mėn. Kiekvienu nurodytu laikotarpiu ieškovo darbo užmokestis buvo sumažintas atsakovo nurodytais iš esmės skirtingais pagrindais. Tarp šalių nekilo ginčo, jog ieškovo darbo užmokesčio dydis buvo skaičiuojamas pagal minėtoje darbo sutartyje nustatytus kriterijus, t. y. pagrindinis atlyginimas, kurį sudarė LR Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga, ir papildomas atlyginimas, kurį sudarė bendrovės gamybinių darbuotojų darbo užmokesčio vidurkis, kuriam buvo taikomas valdybos nustatytas koeficientas. Tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl koeficiento dydžio.

Teisėjų kolegija, ieškovo argumentą, jog senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo atleidimo dienos, vertina kaip nepagrįstą. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo 10 str. 4 d. įtvirtinta nuostata reiškia, kad darbuotojas savo pažeistas teises dėl neišmokėto darbo užmokesčio, kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, gali apginti, pareikšdamas ieškinį teisme per tris metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, jog Darbo sutarties 2.1 punktu šalys susitarė, jog darbo užmokestis mokamas: avansas – mėnesio 20 - 23 d., atlyginimas – mėnesio 8 – 10 d., todėl laikytina, kad ieškovas apie savo pažeistą teisę sužinojo būtent tą dieną, kada buvo išmokėtas mažesnis darbo užmokestis. Todėl, ieškovas praleido trijų metų senaties terminą ginčyti pažeistą teises.

Ieškovas argumentas, jog nebuvo vertinama galimybė atnaujinti praleistą terminą dėl svarbių priežasčių t.y. senyvo amžiaus, sunkios materialinės padėties bei menko išsilavinimo, atmestinas, kaip nepagrįstas, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas turi universitetinį išsilavinimą, iki 2007 m. vasario 20 d. įmonėje ėjo vyriausiojo finansininko pareigas, už kurias gavo atlyginimą.

Ieškovas apeliaciniu skundu ginčijo pirmos instancijos priteistos sumos, už uždelstą atsiskaityti su ieškovu laiką, dydį. Teisėjų kolegija, daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas šią sumą paskaičiavo teisingai, kadangi teismas, atsižvelgęs į bylos nagrinėjimo objektyvias užsitęsimo priežastis – civilinės bylos dėl darbo užmokesčio priteisimo sustabdymą ir vėliau sujungimą su nagrinėjama byla dėl priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, įrodymų rinkimą ir patikslintų ieškinių priėmimą, nemažą kiekį trečiųjų asmenų įtraukimą į bylos nagrinėjimą ir jiems procesinių dokumentų įteikimo bei dviejų paskirtų teismo ekspertizių atlikimo trukmę, kt., įvertino ieškovo mėnesinio darbo užmokestį, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, nusprendė, kad ieškovui iš atsakovo UAB ,,Miestprojektas“ už uždelstą atsiskaityti su ieškovu laiką nuo ieškovo atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos priteistina – 15 000 Lt. Nuo 2010 m. sausio 28 d. iki teismo sprendimo įvykdymo ieškovui R. M. R. iš atsakovo priteisė nesumokėtą vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dalį už uždelstą atsiskaityti laiką, skaičiuojant po - 3537,60 Lt per mėnesį.

Atsakovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė senaties terminą, nes LR DK 296 str. numatyta, jog darbuotojas turi teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją per tris mėnesius nuo tada, kai sužinojo, kad pažeistos jo teisės, o ieškovas neatliko jokių veiksmų ir devynis mėnesius dirbo gaudamas sumažintą algą, atmestinas. Individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja LR DK XIX skyriaus normos. LR DK 286 str. nurodyta, kad individualius darbo ginčus, jeigu LR DK arba kituose įstatymuose nenustatyta kitokios nagrinėjimo tvarkos, nagrinėja: 1) darbo ginčų komisija; 2) teismas. Pagal DK 289 str. įtvirtintą bendrąją taisyklę darbo ginčams taikoma privaloma išankstinė nagrinėjimo tvarka, jeigu šis Kodeksas ar kiti įstatymai nenustato kitos ginčo sprendimo tvarkos. Tai reiškia, kad jeigu LR DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos tam tikro individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos, tokio darbo ginčo nagrinėjimas priskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai, ir darbuotojas dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo turi privalomai kreiptis į darbo ginčų komisiją. Privalomos išankstinės tvarkos išimtys nurodytos DK 295 str. 2 d., vienas tokių atvejų – kai darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo yra nutrūkę (DK 295 str. 2 d. 5 p.) (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2009 A.B. v. UAB „Igviro“, LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2009 S.P. v. AB „Mažeikių nafta“). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas į teismą kreipėsi 2007 m. kovo 7 d., o UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo iki 2007 m. vasario 20 d., vadinasi darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovo kreipimosi į teismą metu jau buvo nutrūkę, todėl ieškovas pagrįstai pateikė ieškinį teismui. Be to, šiuo ginčo atveju taikytinas bendras trijų metų senaties terminas, numatytas LR DK 27 str. 2 d., kurio ieškovas nepraleido, kadangi, kadangi LR DK 297 str. 1 d. numato, jog darbuotojas, nesutikdamas su būtinųjų darbo sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos turi teisę kreiptis į teismą, o darbo apmokėjimo sąlygos nepriskiriamos prie būtinųjų darbo sąlygų pagal kodekso 95 str..

Atsakovas nurodo, jog darbo sutartyje Nr. 2, buvo nustatyta, jog darbdavys darbuotojui moka nustatytą tarifinę algą (indeksuojama LR Vyriausybės nutarimu) – 210 Lt, o darbo užmokestis paskaičiuojamas priklausomai nuo projektavimo sutartyse numatytų ir kas mėnesį atliktų darbų aktuojamų sumų ir išmokamas užsakovui pasirašius atliktų darbų aktus. Taip pat, nurodo, kad teismas turėjo vadovautis ieškovo, o ne atsakovo pateikta Darbo sutarties kopija, kurioje nėra prierašo „Mokamas vidutinis gamyb. darbuot. atlyginimo vidurkis, taikant valdybos nustatytą koef.“. Šie atsakovo argumentai atmestini, kadangi, pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, jog byloje nebuvo ginčo dėl šios darbo sutarties bei šios sąlygos, abi šalys ją pripažino ir ja buvo vadovaujamasi viso proceso metu, atsakovas jos neginčijo pirmosios instancijos teisme, be to, atlyginimas ieškovui visada buvo mokamas remiantis šia darbo sutarties sąlyga, t.y. mokamas vidutinis gamybos darbuotojų atlyginimo vidurkis, taikant valdybos nustatytą koeficientą 2. Teisėjų kolegija nurodo, jog, vienoje iš darbo sutarčių originalų prirašyti pakeitimai, nereiškia kad ši sutartis negali būti taikoma ir teismas privalo remtis sutartimi, kurioje nėra pakeitimų, kadangi darbo sutartis, kurią teismui pateikė atsakovas, yra originalas, jokių duomenų apie tai, kad ši sutartis yra suklastota byloje nėra. Todėl, pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atsakovo pateikta darbo sutartimi, kurioje nurodyta, kad darbdavys įsipareigoja darbuotojui mokėti Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą ir vidutinį gamybinių darbuotojų atlyginimo vidurkį, taikant valdybos nustatytą koeficientą.

Atsakovo argumentas, kad jis, be ieškovo, kaip darbuotojo, rašytinio sutikimo, turėjo teisę savo aktu nustatyti priemokos dydį bei jos skaičiavimo tvarką ir savo nuožiūra juos keisti, atmestinas, vadovaujantis LR DK 120 str. 3 d.. Be to, LR DK 93 str. apibrėžta darbo sutarties sąvoka apima ir darbdavio pareigą užtikrinti darbuotojui darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu, o darbo sutarties šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginus su ta, kurią nustato šis kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis (LR DK 94 str. 2 d.). Darbo sutarties keitimo tvarka turėtų būti tokia pati kaip ir jos sudarymo, susitarimą patvirtinant parašais rašytiniame darbo sutarties tekste. Dėl to negali būti laikoma darbo sutarties pakeitimu darbdavio priimtas įsakymas; darbuotojo parašas tokiame įsakyme negali būti prilyginamas pasirašymui rašytiniame darbo sutarties tekste (LAT nutartis civilinėje byloje 3K-3-53/2008 V. K. ir V. L. D v. UAB „JOFA“ ). Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgiant į tai, kad darbo sutartyje nurodyta, jog ieškovui mokamas vidutinis gamybinis darbuotojo atlyginimo vidurkis, taikant valdybos nustatytą koeficientą bei tai, kad buvo taikomas koeficientas 2, daroma išvada, kad atsakovas neteisėtai sumažimo ieškovo atlyginimą. Dėl to taikomas koeficiento dydis, kuris buvo iki atsakovo įsakymo, kuriuo buvo sumažintas atlyginimas, priėmimo.

Atsakovas nurodė, kad bendrovėje buvo sudaromos ir autorinės sutartys, pagal kurias autoriams buvo mokami atlyginimai ir apskaičiuojant gamybinių darbuotojų mėnesinį darbo užmokesčio vidurkį buvo klaidingai įtraukiamos šios sumos. Ieškovo ir atsakovo pasirašytoje darbo sutartyje nėra numatyta ar atlyginimas, mokamas pagal autorines sutartis, bus įtraukiamos skaičiuojant gamybinių darbuotojų mėnesinį atlyginama. Taip pat, nenurodyta ir tai, kad jos nebus įtraukiamos. Darbo sutarties 1.2 punkte nurodyta, kad darbo užmokestis paskaičiuojamas priklausomai nuo projektavimo sutartyse numatytų ir kas mėnesį atliktų darbų aktuojamų sumų. Sutartyje šie darbai nedetalizuojami. Todėl, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad darbai, atlikti pasirašius autorines sutartis, taip pat patenka į darbo sutartyje numatytų atliktų darbų aktuojamų sumų sąrašą, nes ir gamybinių darbuotojų ir darbuotojų, dirbusių pagal autorines sutartis gautos sumos buvo laikomos atsakovo pajamomis. Be to, teisėta ir pagrįsta pirmos instancijos teismo išvada, jog esant tokiai situacijai, kai ieškovui darbo pas atsakovą laikotarpiu darbo užmokestis buvo skaičiuojamas įskaitant ir autorinius atlyginimus, darytina išvada, jog šalys buvo sulygusios dėl darbo užmokesčio dydžio, kai į ,,vidutinį gamybinių darbuotojų atlyginimo vidurkį“ buvo įskaičiuojami ir autoriniai atlyginimai. Aplinkybę, jog autoriniai atlyginimai buvo įtraukiami apskaičiuojant ieškovo atlyginimą pripažįsta ir atsakovas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi (LR CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, todėl apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis LR CPK 96 str. iš atsakovo 22,65 Lt priteistinos valstybei pašto išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovo prašymas priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas, kadangi pirmos instancijos teismas pagrįstai ieškovui proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteisė patirtas bylinėjimosi išlaidas, be to, apie išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos procese nėra pateikta duomenų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutarė:

Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ į.k. (duomenys enskelbtini) 22,65 Lt pašto išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkas Henrichas JaglinskisTeisėjos Romualda JanovičienėDanutė Kutrienė