- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-02
- Bylos Nr.
- 2A-543-544/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-03229-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Zina Mickevičiūtė
- Atsakovas
- R. S.
- Ieškovas
- V. K.
- Kategorijos
- 21.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-543-544/2011
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 2 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Zinos Mickevičiūtės, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei, dalyvaujant atsakovei R. S., ieškovui V. K.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-93-828/2011 pagal ieškovų V. K. ir V. K. ieškinį atsakovei R. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Ieškovas V. K. prašė priteisti iš atsakovės 1400 Lt skolą, 64,24 Lt palūkanų, ieškovas V. K. - 1200 Lt skolą, 55,07 Lt palūkanų bei po 5 % metinių palūkanų už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovai nurodė, kad atsakovė 2009-05-08 įsipareigojo per vieną mėnesį sumokėti jiems nurodytas sumas, tačiau savo įsipareigojimo neįvykdė ir skolos negrąžino. Atsakovė buvo UAB „Keružis", kurioje jie dirbo pagal darbo sutartis, vadovė, o jos vyras buvo vienintelis šios bendrovės akcininkas. Nutraukus darbo sutartis su UAB „Keružis" bendrovė jiems liko skolinga nurodytas pinigų sumas už darbą ir jas įsipareigojo sugrąžinti asmeniškai bendrovės vadovė pagal jos laisva valia ir negrasinant pasirašytus skolos raštus (1 t., b. l. 2-3).
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011-05-26 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas nustatė, kad 2009-05-08 atsakovė per vieną mėnesį įsipareigojo sumokėti ieškovams V. K. - 1400 Lt, V. K. - 1200 Lt surašydama dėl to skolos raštus. Šių sumų atsakovė ieškovams nesumokėjo. Pagal darbo sutartis ieškovas V. K. dirbo UAB „Keružis" nuo 2009-01-20 iki 2009-05-06, ieškovas V. K. - nuo 2009-02-23 iki 2009-05-06. 2009-11-27 UAB „Keružis" iškelta bankroto byla ir ji pripažinta likviduojama. UAB „Keružis“ direktore dirbo atsakovė, o jos vieninteliu akcininku buvo jos vyras S. S.. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad tarp jos ir ieškovų nesusiklostė prievoliniai santykiai, nes nustatė, kad 2009-05-08 surašydama skolos raštus atsakovė įsipareigojo per vieną mėnesį sumokėti ieškovams nurodytas skolos sumas, tokiu būdu ji atliko veiksmus, kuriais sukėlė teisines pasekmes - sukūrė pareigą sau sumokėti nurodytas sumas nustatytais terminais ieškovams bei teises ieškovams reikalauti iš jos šių sumų sumokėjimo, t. y. sudarė sandorius (CK 1.63 str., 1.136 str. 1 d., 2 d. 1 p.). Teismas pažymėjo, kad atsakovės argumentai apie tai, kad ieškovams skolą turėjo sumokėti UAB "Keružis", neturi įtakos sandorių galiojimui ir jų vykdymo privalomumui. Bylos įrodymai leidžia daryti išvadą kad sandoriams sudaryti galėjo būti pagrindas ir UAB „Keružis" galėjo likti skolinga ieškovams, ką patvirtino ieškovai, nurodydami, jog jiems pagal jų susitarimą su bendrovės atstovais turėjo būti mokamas didesnis nei nurodytas darbo sutartyse darbo užmokestis, o neišmokėtą sulygtą užmokestį ir įsipareigojo grąžinti atsakovė. Šiuos ieškovų paaiškinimus patvirtina liudytojo A. M. parodymai, administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga. Todėl teismas sprendė, jog atsakovė galėjo prisiimti juridinio asmens, kurio vadovė buvo ji ir kurio dalyvis buvo jos sutuoktinis, galimai egzistavusias prievoles ieškovams. Teismas atmetė kaip neįrodytą atsakovės teiginį, kad sandoriai negalioja, nes jos valia, išreikšta sandoriuose, neatitiko jos tikrosios valios, o sandoriai sudaryti grasinimų įtakoje. Priešieškinys byloje dėl sandorių nuginčijimo nepareikštas, į teisėsaugos institucijas daugiau nei du metus dėl galimų grasinimų, vertimo sudaryti sandorius nesikreipta. Teismo vertinimu, atsakovės nurodomi kaip grasinimai - pranešimas apie galimus nekonkrečius mokesčių įstatymų pažeidimus bendrovėje, kurios vadovė buvo atsakovė - jei ir būtų nustatyta, jog jie buvo išsakyti, negalėtų būti laikomi realiais grasinimais CK 1.91 str. 4 d. prasme. Teismas atsižvelgė ir į tai, jog atsakovė yra vidutinio amžiaus, subrendusi, išsilavinusi moteris, sandorių sudarymo metu ėjo bendrovės, turinčios ne vieną darbuotoją vadovės pareigas, todėl jai keliami didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai dėl jos atliekamų veiksmų, tame tarpe - ir sandorių. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė laisvanoriškai sudarė nurodytus sandorius, kuriuos išreiškė tikrąją laisvą savo valią. Nustatęs visas būtinas nurodytų sandorių galiojimo sąlygas, o sandorių negaliojimo pagrindų nenustatęs ir sandoriams nesant niekiniams, teismas padarė išvadą, kad atsakovės 2009-05-08 sudaryti sandoriai galioja ir jie turi būti vykdomi (CK 1.136 str. 2 d. 1 p.). Kadangi atsakovė juos vykdyti atsisako, todėl ieškovų reikalavimai teisėti, pagrįsti ir tenkintini (CK 1.138 str. 4 p., CK 6.37 str., 6.210 str. 1 d., 6.261 str., 2 t., b. l. 37-39).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė R. S. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą 2011-05-26 ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovų ieškinį. Nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino faktinių bylos aplinkybių, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas (CK 1.63 str., 1.136 str. 1 d. 2 d. 1 p.), procesinės teisės normas (CPK 330 str., 331 str.), priėmė sprendimą nesivadovaudamas ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, byloje esančiais faktiniais duomenimis ir neatsižvelgdamas į atsakovės pateiktus įrodymus. Teigia, jog byloje esantys įrodymai nesudarė pagrindo tenkinti ieškinį. Ieškovai neturi teisėto pagrindo reikalauti iš jos pinigų. Juos siejo tik darbo, o ne prievoliniai teisiniai santykiai. Ji neturi atsakyti už UAB „Keružis" prievoles ieškovų atžvilgiu, jei tokių prievolių ir yra. Ieškovai prievolę kildina iš darbo santykių, nurodo, kad nutraukus darbo sutartį bendrovė nesumokėjo jiems priklausiusio darbo užmokesčio, kuris nebuvo apskaitomas. Todėl neaišku, iš ko teismas padarė išvadas apie jos asmeniškai prisiimtas UAB „Keružis" prievoles. Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. A2.1.2786-452/2009, susijusi su nelegaliu darbu ir neapskaitytu darbo užmokesčiu, joje taip pat pateikti skolos rašteliai, kurių pagrindu ieškovai reikalauja sumokėti skolą. Nelegalaus darbo ir neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo faktai nepatvirtinti, nes byloje nepriimtas joks sprendimas. Todėl Panevėžio miesto apylinkės teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo konstatuoti įmonės galimai egzistavusias prievoles ieškovams, kurias ji, kaip fizinis asmuo, galėjo prisiimti kaip asmeninę prievolę, nes toks teismo konstatavimas gali sukelti teisines pasekmes už teisės pažeidimus, kurių nepadarė ir kurie nebuvo patvirtinti teismo sprendimu nagrinėjant minėtą administracinę bylą. Kadangi byloje nenustatyta, kad tarp šalių buvo sudarytos tokios piniginės prievolės, už kurių termino įvykdyti praleidimą įstatymas numato įstatyminių palūkanų mokėjimą, nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo priteisti įstatyme nustatyto dydžio palūkanas, nes priteisus darbo užmokesčio skolą nėra pagrindo taikyti LR CK normų (2 t., b. l. 41-42).
Atsiliepimo į apeliacinį skundą ieškovai nepateikė.
Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-05-26 sprendimas paliktinas nepakeistu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (LR CPK 329 str.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija sutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, argumentams ir motyvams, kurių pagrindu buvo padaryta išvada ieškinį tenkinti, todėl visų jų nekartoja.
Apeliacinio skundo argumentai vertinti nepagrįstais. Prievolės atsiranda iš sandorių ar kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 str.). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (LR CK 6.156 str. 1 d.). Bylos medžiaga nustatyta, kad 2009-05-08 rašytiniais skolos rašteliais atsakovė įsipareigojo mėnesio laikotarpyje padengti 1400 Lt skolą V. K. ir 1200 Lt skolą V. K. (1 t., b. l. 6-7). Byloje neginčijama, kad minėtų raštelių tekstą sudarė ir juose pasirašė atsakovė ir ieškovai. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai. Skolos numatytu terminu nebuvo grąžintos. CK 6.38 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais, draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę. Įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. Ieškovai savo reikalavimams pagrįsti pateikė 2009-05-08 skolos raštus, kurie yra nenuginčyti. Jie atitiko sandorio turiniui ir formai keliamus reikalavimus. Byloje nenustatytas faktinis ir teisinis pagrindas sandorius vertinti kaip niekinius (CK 1.78 str. 1 d.). Atsakovė nepareiškė priešieškinio ir 2009-05-08 skolos raštelių nenuginčijo bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, tame tarpe – ir atsikirtimuose minėtu CK 1.91 str. pagrindu dėl atsakovės valios trūkumo sudarant sandorius. Iš skolos raštelių matyti, kad skolą grąžini yra įsipareigojusi asmeniškai atsakovė, o ne bendrovė UAB „Keružis“ ar atsakovė kaip bendrovės atstovė (direktorė). Atsakovė buvo ieškovų, kurie dirbo eiliniais darbuotojais, darbdavė, turinti patirtį verslo srityje. Atsakovės sutuoktinis buvo pagrindinis bendrovės akcininkas. Todėl niekuo nepagrįsti atsakovės teiginiai apie ieškovų grasinimus, gąsdinimus jai ir vertimą sudaryti sandorius yra neįtikinami.
CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teiginius turi įrodyti ta šalis, kuri juos teigia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus, teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus pagal šiuos principus, turėjo pagrįstą pagrindą pripažinti, kad labiau tikėtina, jog faktinės aplinkybės buvo tokios, kokias jas nurodo ieškovai, o ne atsakovė. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliantės skundo motyvų dėl netinkamo bylos įrodymų vertinimo. Teismas nustatęs, kad atsakovė iki 2009-06-08 turėjo įvykdyti skolos raštais prisiimtas pinigines prievoles, tačiau jų neįvykdė, pagrįstai CK 6.37 str., 6.210 str. 1 d., 6.261 str. pagrindais priteisė palūkanas ir procesines palūkanas. Skolos sumos priteistos skolinių raštelių pagrindu, kaip neįvykdyta piniginė prievolė, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl skolos priteisimo pagal darbo teisnius santykius reglamentuojančias teisės normas vertintini nepagrįstais. Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėtos administracinės bylos Nr. A2.1.2786-452/2009 baigtis neturi esminės reikšmės šio ieškinio išsprendimui, nes ieškovų ieškinys kildinamas ne iš administracinės bylos dėl nelegalaus darbo ar finansinės apskaitos pažeidimų, bet iš dvišalio šalių sudaryto civilinio teisinio sandorio. Dėl išdėstyto daroma išvada, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.
Kadangi apeliantei suteikta 100 procentų apmokama antrinė teisinė pagalba, atmetus apeliacinį skundą iš jos valstybei išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteisiamos (2 t., b. l. 43, CPK 99 str.).
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.