Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

ieškovė I. N. pareiškė teisme ieškinį, prašydama panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT prie ŽŪM) 2012-10-16 sprendimą Nr. 1T-(7.5)-83 ir įpareigoti atsakovą užbaigti 1523 kv.m. ploto žemės sklypo Nr. 59, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo procedūrą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad NŽT prie ŽŪM Trakų skyrius (toliau - Skyrius) išnagrinėjo jos prašymą dėl žemės sklypo pardavimo individualiai gyvenamojo namo statybai ir 2012-07-05 raštu atsisakė jį tenkinti. Su tokiu skyriaus sprendimu ieškovė nesutiko ir jį skundė atsakovui. Atsakovas 2012-10-16 sprendimu jos skundą atmetė. Atsakovas nustatė, kad Trakų rajono Afonino kolūkio įgaliotinių susirinkime, įvykusiame 1990 m. lapkričio 5 d., nutarta jai skirti 0,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) individualaus gyvenamojo namo statybai. Trakų rajono Senųjų Trakų apylinkės taryba 1993 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu skyrė jai žemės sklypą Nr. 59 individualaus gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini). Trakų rajono valdyba 1993 m. lapkričio 10 d. potvarkiu Nr. 350v suteikė ir leido išsipirkti jai 1523 kv. m ploto žemės sklypą Nr. 59, esantį (duomenys neskelbtini). 1994 m. gruodžio 30 d. mokėjimo pranešime ieškovei nurodyta už perkamą žemės sklypą sumokėti 23,01 Lt. Lietuvos žemės ūkio Trakų skyrius 1994 m. gruodžio 30 d. nurašė minėtą sumą iš nebalansinės ieškovės sąskaitos. Ieškovė nurodė, kad pats atsakovas nustatė, jog pagal faktines aplinkybes jai žemės sklypas buvo suteiktas minėtų institucijų ir ji už tą sklypą yra visiškai atsiskaičiusi, t.y. iš esmės tarp šalių įvyko žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandoris, tačiau atsakovas neteisėtai atsisako užbaigti šį sandori, nors iki šiol disponuoja ieškovės pinigais, sumokėtais už jai išskirtą žemės sklypą. Nurodė, kad ypatingai prieštaringi atsakovo argumentai pateikti sprendimo pabaigoje, kuomet atsakovas vertindamas priimto Trakų rajono valdybos 1993 m. lapkričio 10 d. potvarkio Nr. 350v turinį, atkreipė dėmesį, kad šio potvarkio priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklės, tačiau pagal šį nutarimą Trakų rajono valdyba savo priimtu potvarkiu galėjo tik leisti pirkti žemės sklypą tačiau nesuteikti, t. y. pagal šiuo nutarimu patvirtintą tvarką asmenims, turintiems teisę be aukciono įsigyti valstybinės žemės sklypus individualiems gyvenamiesiems namams statyti, žemės sklypai turėjo būti parduodami pagal jų pateiktus prašymus, įvertinus kitus dokumentus, o ieškovė tokios tvarkos nesilaikė, t.y. neatliko visų būtinų pagal minėtą tvarką veiksmų. Skyrius savo neteisėtą sprendimą grindė ir Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 bei Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, priimtu 1994-14-26, tačiau neatkreipė dėmesio, kad žemės sklypas ieškovei buvo išskirtas pagal ankščiau galiojusius teisės aktus. Atsakovas teisingai nurodė, kad žemės sklypo individualaus namo statybai skyrimą asmenims 1990 m. reglamentavo Žemės kodeksas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 1970 m. gruodžio 16 d. įstatymu Nr. VII-1076 „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos žemės kodekso patvirtinimo“, kuris galiojo nuo 1971 m. liepos 1 d. iki 1994 m. liepos 20 d. ir neteko galios nuo 1994 m. liepos 21 d. Atsakovas taip pat teisingai nurodė, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, iš esmės keitėsi valstybės ir savivaldos institucijos ir jų struktūra. Pagal Afonino kolūkio įgaliotinių susirinkimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymo 24 str. 1 d. 8 p. tik savivaldybės skyrė žemės sklypus, vykdė žemės naudojimo ir apsaugos, žemėtvarkos valstybinį valdymą bei kontrolę ir įstatymo nustatyta tvarka sprendė kitus klausimus. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 14 str. buvo išvardyti šie aukštesniosios pakopos savivaldybės organai: valdžios organas - Liaudies deputatų taryba, valdymo organai - rajono (apskrities) valdytojas ir jo vadovaujama valdyba bei respublikos miesto ir jo vadovaujama valdyba, revizijos komisija. Šio įstatymo 11 str. 3 p. buvo nustatyta, kad žemės skyrimo juridiniams ir fiziniams asmenims klausimai salėjo būti svarstomi ir sprendžiami tik apylinkės, gyvenvietės (valsčiaus) ir rajono (apskrities) miesto tarybos sesijoje. Tačiau atsakovas neteisingai konstatavo, kad žemės sklypo suteikimo pradėta procedūra nebuvo baigta. Senųjų Trakų apylinkės taryba 1993-08-05 XI sesijos I šaukimo sprendimu „Dėl žemės sklypų išskyrimo Senųjų Trakų kaime“, jau pagal atsakovo nurodytą teisinį reguliavimą turėjo savarankišką teisę nuspręsti dėl žemės sklypo skyrimo ieškovei ir sprendimu iš esmė buvo patvirtintas Afonino kolūkio įgaliotinių susirinkimo sprendimas ir tai pagal analogiją atitiko galiojusio Žemės įstatymo žemės sklypų suteikimo teisinį reguliavimą. Atsakovas neatkreipė dėmesio į tai, kad Trakų rajono valdyba 1993 m. lapkričio 10 d. potvarkyje Nr. 350v aiškiai nurodė savarankišką teisinį pagrindą, kuriuo valdyba ieškovei suteikė ir leido išsipirkti 1523 kv.m. ploto žemės sklypą Nr. 59, esantį (duomenys neskelbtini), t.y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 6.1.4 p., kuriame vienareikšmiškai nurodyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami piliečiams, nuolat gyvenantiems kaime ir norintiems pagerinti gyvenimo sąlygas - žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti apylinkės, kurioje šie asmenys gyvena, teritorijoje. Valdyba įvertino visas reikšmingas aplinkybes prieš priimdama tokį sprendimą, todėl nėra pagrindo atsakovui remtis aplinkybe, kad ieškovė neįvykdė kokio nors formalaus teisės akto reikalavimo, priešingai, ieškovė prievoles įvykdė tinkamai ir laiku, todėl ir atsakovui tenka pareiga iki galo užbaigti žemės sklypo pardavimo procedūrą.

Ieškovės atstovė adv. I.Balčiūnaitė prašė ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1993-07-28 - 1995-07-21 valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimą ir nuomą reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintos taisyklės, kuriose nebuvo nustatytas terminas valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti. Ieškovė ir valstybės įgaliota institucija faktiškai sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį, kuris nebuvo įformintas iki galo. Ieškovė išreiškė valią įsigyti valstybinės žemės privačion nuosavybėn, pateikė visus reikalingus sandoriui dokumentus ir sumokėjo už žemės sklypą. Valstybės įgaliota institucija taip pat aiškiai išreiškė valią parduoti ieškovei valstybinės žemės sklypą, parengė žemės sklypo įkainojimo aktą, priėmė sprendimą parduoti ieškovei skirtą žemės sklypą, nustatė žemės sklypo buvimo vietą, plotą ir kainą, suderino parengtą sklypo geodezinį planą su nustatytomis ribos posūkio taškų ir riboženklių koordinatėmis, priėmė iš ieškovės pinigus už perkamą žemės sklypą, tačiau valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, kuria galutinai įforminamas sandoris, nesudarė. Per visą laikotarpį nuo Trakų rajono valdybos 1993-11-10 potvarkio Nr. 350v „Dėl žemės sklypų privačių namų valdoms pardavimo“ priėmimo valstybei atstovaujančios institucijos vienareikšmiškai neatsisakė sudaryti su ieškove valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Ją nuolat tikino, kad sutartis bus sudaryta, kadangi ji yra sumokėjusi už žemės sklypą, o Trakų r. valdybos potvarkis yra galiojantis. Ieškovė yra teisiškai neišprususi, neturėjo specialių žinių, patirties, pasitikėjo valstybinėmis institucijomis, buvo apmokėjusi už žemės sklypą visą kainą, jai buvo išduotas suderintas žemės sklypo planas, todėl net nenumanė, kad bus atsisakyta sudaryti sutartį, o valstybės įgaliotos institucijos nenurodė papildomų veiksmų, kuriuos ieškovė turėtų atlikti siekdama sutarties sudarymo. Ieškovė visiškai pagrįstai tikėjosi, kad pirkimo – pardavimo sutartis su ja bus sudaryta, ji, atlikusi visus jai priklausančius veiksmus, turėjo teisėtų lūkesčių, kad procese dėl valstybinės žemės įsigijimo jokių kliūčių nėra, tuo labiau, kad kompetentingos institucijos jų taip pat nenurodė, liepė laukti, žadėjo parengti sutartį ir pakviesti ją pasirašyti, todėl ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo, kai gavo atsakovo raštišką atsisakymą, kad jos prašymą atsisakoma tenkinti ir sutartis su ja nebus sudaryta. Paaiškino, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nuosekliai plėtojamoje ir gausioje praktikoje tokio pobūdžio bylose akcentuoja, jog, sprendžiant, kada asmuo, siekiantis privatizuoti žemės sklypą, sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, jog valstybinės žemės įsigijimas privačion nuosavybėn, atliekamas pagal žemės įsigijimą reglamentuojančius teisės aktus, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą žemės sklypą sumokėjimą, sklypo plano ir pirkimo –p ardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą, ir dėl to užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; daugelį šių veiksmų turėjo atlikti atsakovas, be to, tam tikra seka; asmenų, pageidaujančių privatizuoti žemės sklypą, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų (pavyzdžiui, kol neatliktas turto įkainojimas, neturėjo galimybės už jį atsiskaityti) ir todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai; teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis; pareiga informuoti, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos atliko atitinkamus veiksmus, po kurių turi sekti sklypo pirkėjo veiksmai, teko šioms tarnyboms; teisiniai santykiai, susiklostantys dėl valstybinės žemės sklypo privatizavimo, vertinant juos paprasto asmens požiūriu, sudėtingi ir specifiški; kitai santykio šaliai – atsakovui – sklypų privatizavimas buvo teisės aktų priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti žemės sklypą įgyvendinimą; netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti ir įgyvendinusiems visas teisės aktų jiems priskirtas su tuo susijusias pareigas. Ieškovei ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2012 m., kai ji buvo informuota apie negalėjimą galutinai įforminti valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sandorio, t.y. kai jai buvo atsakyta raštu, kad atsakovas neketina užbaigti pardavimo sandorio. Be to, ieškovės teisių pažeidimas yra tęstinis, t.y. atsakovas savo pareigų neatliko kiekvieną dieną, todėl ieškinio senaties terminas kiekvieną dieną ieškovei prasideda iš naujo.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip paduotą praleidus teisės aktuose nustatytus terminus, o jeigu teismas nuspręstų, kad ieškovės ieškinys paduotas nepraleidus teisės aktuose nustatyto termino, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad žemės sklypo individualaus namo statybai skyrimą asmenims 1990 m. reglamentavo Žemės kodeksas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 1970 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. VII-1076 „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos žemės kodekso patvirtinimo“, kuris galiojo nuo 1971 m. liepos 1 d. iki 1994 m. liepos 20 d. ir neteko galios nuo 1994 m. liepos 21 d., Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 14 d. nutarimas Nr. 364 „Dėl individualinės statybos“, kuris galiojo nuo 1988 m. gruodžio 14 d. iki 1991 m. liepos 11 d. ir neteko galios nuo 1991 m. liepos 12 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimui Nr. 278 „Dėl individualios statybos“, kuris neteko galios nuo 1992 m. gegužės 25 d. Žemės kodekso 125 str. 1 d. buvo numatyta, kad darbininkams, tarnautojams ir kitiems piliečiams iš gyvenamųjų vietovių žemės, valstybinio rezervo žemės ir miško fondo žemės suteikiami žemės sklypai individualiniams gyvenamiesiems namams statyti. Žemės kodekso 13 str. nustatė žemės sklypų suteikimo naudotis tvarką. Žemės sklypai buvo skiriami remiantis Lietuvos TSR Ministrų Tarnybos nutarimu arba rajono, miesto, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarnybos vykdomojo komiteto sprendimu, TSR Sąjungos įstatymų, šio Kodekso ir kitų Lietuvos TRS įstatymų nustatoma tvarka. Žemės kodekso 14 str. buvo įtvirtintas sąrašas organų, turėjusių teisę suteikti žemės sklypus, ir šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse buvo numatyta, kad rajonų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai suteikia iki 10 hektarų bendro ploto žemės sklypus, išskyrus žemę, nurodytą šio kodekso 46 straipsnio antrojoje dalyje; miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai suteikia žemės sklypus iš miestų žemės, išskyrus žemę, nurodytą šio kodekso 46 laipsnio antrojoje dalyje; Lietuvos TSR Ministrų Taryba suteikia žemės sklypus iš visų žemių, nepriklausomai nuo suteikiamo sklypo dydžio. Pagal Individualinės statybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl individualinės statybos“, 14 p. sklypai individualinei statybai buvo suteikiami kaime gyvenantiems arba dirbantiems asmenims nuolatinėje jų darbo arba gyvenamojoje vietoje, taip pat kitiems asmenims, kuriems ši teisė suteikta TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymų. Šių nuostatų 15 p. buvo nustatyta, kad pilietis, norėdamas gauti sklypą individualinio gyvenamojo namo statybai kaime, turėjo paduoti kolūkio valdybai, tarybinio arba kito valstybinio ūkio, įmonės, organizacijos, kurios teritorijoje nori statyti namą, vadovui pareiškimą, kuriame pareiškėjas ir visi pilnamečiai jo šeimos nariai, numatantys keltis į pastatytą individualinį gyvenamąjį namą, pasižada patuštinti turimą gyvenamąją patalpą valstybinio ar visuomeninio butų fondo name, gyvenamųjų namų ar gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo name arba asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name, o avarinį arba griautiną namą - nugriauti. Nuostatų 16 p. nustatė, kad sklypas individualinei statybai kaime buvo suteikiamas: kolūkio teritorijoje - kolūkio narių visuotinio (įgaliotinių) susirinkimo nutarimu, tarybinio arba kito valstybinio ūkio, įmonės, organizacijos teritorijoje - atitinkamo tarybinio arba kito valstybinio ūkio įmonės ar organizacijos vadovo įsakymu. Nutarimas ar įsakymas įsigaliodavo, kai jį savo sprendimu patvirtindavo apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas, o jeigu kolūkio, tarybinio arba kito valstybinio ūkio, įmonės ar organizacijos gyvenvietė įsteigta rajono pavaldumo mieste ar miesto tipo gyvenvietėje, - to miesto ar gyvenvietės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas. Pagal Afonino kolūkio susirinkimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymo 24 str. 1 d. 8 p. tik savivaldybės skyrė žemės sklypus, vykdė žemės naudojimo ir apsaugos, žemėtvarkos valstybinį valdymą bei kontrolę ir įstatymo nustatyta tvarka sprendė kitus klausimus. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 14 str. buvo išvardinti šie aukštesniosios pakopos savivaldybės organai: valdžios organas - Liaudies deputatų taryba, valdymo organai - rajono (apskrities) valdytojas ir jo vadovaujama valdyba bei respublikos miesto ir jo vadovaujama valdyba, revizijos komisija. Šio įstatymo 11 str. 3 p. buvo nustatyta, kad žemės skyrimo juridiniams ir fiziniams asmenims klausimai galėjo būti svarstomi ir sprendžiami tik apylinkės, gyvenvietės (valsčiaus) ir rajono (apskrities) miesto tarybos sesijoje. Atsakovas nurodė, kad žemės sklypas individualinei statybai kaime ieškovei I. N. galėjo būti suteikiamas 1990 m. lapkričio 5 d. Afonino kolūkio įgaliotinių susirinkimo metu, tačiau savo sprendimu šį suteikimą turėjo patvirtinti apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas, todėl žemės sklypo suteikimo pradėta procedūra nebuvo baigta. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 str. 5 d. 3 p. nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti individualiems gyvenamiesiems namams statyti miesto ir kaimo gyenamosiose vietovėse ir už šiuos žemės sklypus nustatyta tvarka įmokėtos įmokos pinigais ar valstybės vienkartinėmis išmokomis. Pagal šią nuostatą žemės sklypai individualiems veriamiesiems namams statyti parduodami be aukciono, jeigu jie buvo suteikti juos naudojantiems asmenims teisės aktų nustatyta tvarka. Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 2.3 p. nurodyta, kad asmenys gali įsigyti nuosavybėn suteiktus iki 1992 m. vasario 7 d. miestuose ir iki 1992 m. kovo 15 d. - kitose vietovėse žemės sklypus individualiems (vienbučiams ir dvibučiams) gyvenamiesiems namams statyti, taip pat apylinkių tarybų sprendimu iki Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos (1993 m. liepos 28 d.) suteiktus individualiems (vienbučiams ir dvibučiams) gyvenamiesiems namams statyti kaimo gyvenamosiose vietovėse žemės sklypus, kuriuose nėra asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ar įrenginių (statomų ar pastatytų) ir už kuriuos iki Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos (2004 m. vasario 21 d.) įmokėtos įmokos valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais. Vadovaujantis šia nuostata, valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie suteikti iki atitinkamos datos (iki 1992 m. vasario 7 d. - miestuose; iki 1992 m. kovo 15 d. - kitose vietovėse; iki 1993m. liepos 28 d. - jeigu kaimo gyvenamojoje vietovėje žemės sklypą suteikė apylinkės taryba). Atsakovas nurodė, kad Trakų rajono Senųjų Trakų apylinkės taryba neturėjo įgaliojimų priimti 1993 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą. Vėliausiai panašaus pobūdžio sprendimą Senųjų Trakų taryba galėjo priimti iki 1993 m. liepos 28 d. 1993 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas, kuriuo Senųjų Trakų taryba ieškovei I. N. skyrė žemės sklypą Nr. 59 individualaus gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini), priimtas pasibaigus nustatytam terminui ir tokiu atveju jis yra negaliojantis. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos“ (galiojo nuo 1992 m. vasario 7 d. iki 1993 m. liepos 28 d.), reglamentavo valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimą ir nuomą, tarp jų ir žemės sklypų individualiems gyvenamiesiems namams statyti pardavimą be aukciono iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ įsigaliojimo. Šio nutarimo 4.1.2 p. buvo nustatyta, kad piliečiams, kuriems iki šio nutarimo priėmimo dienos suteikti žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti, žemės sklypai parduodami be aukciono. Jeigu tokio sklypo nuomininkas per vienerius metus nuo sklypo suteikimo naudotis dienos nepaklojo namo pamatų, šis sklypas jam neparduodamas, o sklypo naudojimo (nuomos) sutartis miesto (fajono) valdybos potvarkiu nutraukiama. Šio nutarimo 10.6.1 p. buvo nustatyta, kad miestų ir rajonų valdybos buvo įpareigotos nuo nutarimo priėmimo dienos (t. y. nuo 1992 m. vasario 7 d.) nutraukti žemės sklypų skyrimą ne konkurso tvarka Lietuvos Respublikos miestų teritorijoje, o kitose vietovėse - nuo 1992 m. kovo 15 d. Rajonų miestuose ir kitose vietovėse iki 1992 m. kovo 15 d. žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti bei kitai ne žemės ūkio veiklai vietos savivaldybės sprendimu galėjo būti suteikiami naudotis ta tvarka, kuri galiojo iki šio nutarimo priėmimo dienos (asmenims, kurie pagal šį nutarimą turėjo teisę įsigyti žemės sklypus ne konkurso tvarka, galėjo būti nustatyta pirmenybė), o pagal 10.6.2 p. miestų ir rajonų valdybos buvo įpareigotos nuo 1992 m. kovo 15 d. žemės sklypus individualiems gyvenamiesiems namams statyti suteikti neatlygintinai, parduoti ir nuomoti tik pagal šį nutarimą. Vadovaudamosi šiomis nuostatomis, miestų (rajonų) valdybos galėjo priimti sprendimus dėl žemės sklypų individualiems gyvenamiesiems namams statyti suteikimo naudoti iki šiame nutarime nustatytų datų. Vėliau, asmenims, turintiems teisę be aukciono įsigyti žemės sklypus individualiems gyvenamiesiems namams statyti, valstybinės žemės sklypai turėjo būti parduodami (bet neskiriami), t.y. pagal asmens pateiktą prašymą bei kitus dokumentus turėjo būti atlikta žemės sklypo pardavimo procedūra (parengti reikalingi dokumentai) bei sudaryta valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių nustatyta tvarka. Remiantis Nutarimo Nr. 10.6.1 p., žemės sklypų skyrimą ne konkurso tvarka Lietuvos Respublikos teritorijoje organizavo miestų ir rajonų valdybos. Senųjų Trakų apylinkės tarybos 1993 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo ir Trakų rajono valdybos 1993 m. lapkričio 10 d. potvarkio Nr. 350v priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ (galiojo nuo 1993 m. liepos 28 d. iki 1995 m. liepos 21 d.). Nutarimo Nr. 550 6.1.2 punkte buvo nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami piliečiams, kuriems iki 1992 m. vasario 7 d. respublikos miestuose ir iki 1992 m. kovo 15 d. kitose vietovėse suteikti žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti. Nutarimo Nr. 550 6.1.4 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami piliečiams, nuolat gyvenantiems kaime ir norintiems pagerinti gyvenimo sąlygas - žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti apylinkės, kurioje šie asmenys gyvena, teritorijoje. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ (galiojo nuo 1995 m. liepos 22 d. iki 1999 m. birželio 9). Atsakovas nurodė, kad pagal nutarimo Nr. 89, nutarimo 550 ir nutarimo Nr. 987 nuostatas, asmenys, kuriems žemės sklypai individualiai statybai buvo suteikti miestų (rajonų) valdybų sprendimais, išskirti į atskirą grupę, kuriai šie naudojami žemės sklypai turėjo būti parduodami (sudaromos pirkimo-pardavimo sutartys) be aukciono. Visiems kitiems asmenims, pagal šių nutarimų nuostatas turėjusiems teisę be aukciono (ne konkurso tvarka) įsigyti žemės sklypus individualiems gyvenamiesiems namams statyti, šie žemės sklypai turėjo būti parduodami (vykdoma pardavimo procedūra pagal asmenų pateiktus prašymus ir kitus dokumentus bei sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis) be atskiro suteikimo naudoti šiuos žemės sklypus. Vertinant priimto Trakų rajono valdybos 1993 m. lapkričio 10 d. potvarkio Nr. 350v turinį, pažymėjo, kad jame nurodyta, jog šis potvarkis buvo priimtas vadovaujantis nutarimu Nr. 550. Atkreipė dėmesys, kad šio potvarkio priėmimo metu iš tikrųjų galiojo nutarimas Nr. 550, tačiau pagal šį nutarimą Trakų rajono valdyba savo priimtu potvarkiu galėjo tik leisti pirkti žemės sklypą, tačiau nesuteikti, t. y. pagal šiuo nutarimu patvirtintą tvarką asmenims, turintiems teisę be aukciono įsigyti valstybinės žemės sklypus individualiems gyvenamiesiems namams statyti, žemės sklypai turėjo būti parduodami pagal jų pateiktus prašymus, įvertinus kitus dokumentus. I. N. šios tvarkos nesilaikė, t.y. neatliko visų būtinų pagal minėtą tvarką veiksmų ir prarado galimybę įsigyti minėtą žemės sklypą Nr. 59, esantį (duomenys neskelbtini). Žemės įstatymo 10 str. 7 d. nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų pardavimo aukcione ir be aukciono tvarką nustato Vyriausybė, todėl vykdant valstybinės žemės sklypų individualiems gyvenamiesiems namams statyti pardavimo procedūra bei sudarant valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis turi būti vadovaujamasi šiuo metu galiojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 nuostatomis. Pažymėjo kad vadovaujantis nutarimo Nr. 89, nutarimo Nr. 550 ir nutarimo Nr. 987 nuostatomis bei galiojančiais teisės aktais, šiuo metu nėra teisinio pagrindo ieškovei I. N. parduoti žemės sklypą Nr. 59, esantį (duomenys neskelbtini). Prašė vadovaujantis 1964 CK 84-86 str. taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti, kadangi ieškovė ieškinį galėjo pateikti iki 1997 m. gruodžio 30 d., t. y. praėjus ne daugiau kaip 3 (trims) m. nuo 1994 m. gruodžio 30 d. įvykdyto mokėjimo, tačiau ieškinį pateikė tik 2012-11-28, t. y. praėjus daugiau kaip 18 m. Taip pat pažymėjo, kad ieškovė neprašo atnaujinti praleisto teisės aktais nustatyto termino.