Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-12-13 · Civilinė byla Nr. 2-1384/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-13
Bylos Nr.
2-1384/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Kolegita“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Ieškovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1384/2012 Procesinio sprendimo kategorija 110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Kolegita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4369-340/2012 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Kolegita“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sutarties ir jos pakeitimų pripažinimo niekiniais bei dėl nepagrįstai išmokėtų kompensacijų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: pripažinti 2008-06-03 sutartį Nr. A72-711(7.13-ŪK3) ir vėlesnius jos pakeitimus niekiniais – sudarytais pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas; netenkinus pirmojo reikalavimo, pripažinti 2008-06-03 sutartį A72-711(7.13-ŪK3) ir jos pakeitimus negaliojančiais – sudarytais pažeidžiant viešojo juridinio asmens kompetenciją, pažeidžiant viešojo juridinio asmens tikslus; iš atsakovo UAB „Kolegita“ priteisti nepagrįstai (vadovaujantis niekine (negaliojančia) sutartimi) išmokėtas 1 737 373,47 Lt dydžio kompensacijas; netenkinus pirmųjų prašymų, pripažinti, kad sutartis nutraukta nuo 2009-01-01 UAB „Kolegita“ nutraukus keleivių vežimą; priteisti iš atsakovo UAB „Kolegita“ 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo visos priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovui UAB „Kolegita“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui UAB „Kolegita“ ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis 1 737 373,47 Lt sumai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą grindė grėsme teismo sprendimo įvykdymui dėl didelės pareikšto reikalavimo sumos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi areštavo atsakovui UAB „Kolegita“ priklausantį, tiek pas atsakovą, tiek pas kitus asmenis esantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą bei turtines teises neviršijant ieškinio sumos 1 737 373 Lt; nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turtinių teisių, areštavo atsakovo pinigines lėšas, esančias atsakovo bankų sąskaitose, neviršijant ieškinio sumos, uždraudė areštuotą turtą perleisti tretiesiems asmenims bei juo disponuoti, įskaitant, bet neapsiribojant draudimu turtą parduoti, mainyti, dovanoti, kitaip perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti šį turtą bei iš jo kylančias teises; leido iš areštuotų lėšų mokėti mokesčius valstybei (valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai), atlyginimus darbuotojams bei atsiskaityti su ieškovu. Teismas nurodė, kad kaip matyti iš ieškinyje nurodytų aplinkybių ir pateiktų rašytinių įrodymų, ieškovas ginčija 2008-06-03 Vilniaus miesto savivaldybės (ieškovo), atstovaujamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir UAB „Kolegita“ pasirašytą sutartį „Vežti keleivius autobusais vietinio reguliaraus susisiekimo maršrutais“, teigdamas, kad sutartis ir jos pakeitimai sudaryti pažeidžiant teisės aktuose nustatytus imperatyvus; kompensuojant nuostolius atsakovui UAB „Kolegita“ sumokėta 1 737 373,47 Lt kompensacija išmokėta be teisinio pagrindo. Teismas, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, sprendė, jog nėra pagrindo manyti, kad pateiktieji įrodymai negalėtų būti pagrindu ieškiniui tenkinti. Taip pat teismas atsižvelgė ir į tai, jog aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, teismų praktikoje preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas. Šiame ieškinyje ieškovo nurodyta ieškinio suma – 1 737 373,47 Lt, laikytina pakankamai didele, ir tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Patenkinus ieškinį, ši suma būtų priteista iš atsakovo, tačiau atsakovui perleidus turtą ar jo atžvilgiu sudarius apsunkinimo sandorius, šią sumą būtų sudėtinga arba negalima išieškoti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB „Kolegita“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti, atsisakius panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, prašo nustatyti, kad bendrovei leidžiama iš areštuotų lėšų ne tik mokėti mokesčius valstybei (valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai), atlyginimus darbuotojams, atsiskaityti su ieškovu, bet ir atsiskaityti su kuro tiekėjais bei automobilių techninę priežiūrą ir remonto darbus atliekančiomis bendrovėmis. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas atsakovui arešto pritaikymą iš esmės grindė tik didelės sumos reikalavimu. Toks pagrindas yra nepagrįstas, įvertinus tai, kad atsakovas ilgą laiką dirbo ypatingo atsakingumo ir patikimumo reikalaujančiame viešojo transporto sektoriuje. Todėl jei reikėtų atlyginti reikalaujamą sumą, atsakovas tai galėtų padaryti.

2. Atsakovo veikla yra specifinė – jis užtikrina, kad būtų atlikta Vilniaus miesto savivaldybei priskirta viešoji funkcija – kokybiškas miesto gyventojų pervežimas. Pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – turto areštas, ne tik neigiamai veikia atsakovo komercinę veiklą, sudaro neigiamą įspūdį verslo klientams, bet ir daro bendrovės funkcionavimą neįmanomu.

3. Atsižvelgiant į atsakovo verslo specifiką ir į tai, kad atsakovas veža keleivius viešuoju transportu, būtina panaikinti areštą ar nustatyti, kad atsakovas gali iš areštuotų lėšų atsiskaityti ir su kuro tiekėjais bei automobilių techninę priežiūrą ir remonto darbus atliekančiomis bendrovėmis. Priešingu atveju atsakovas negalėtų vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų miestui ir pervežti miesto gyventojų, todėl sutriktų Vilniaus miesto viešojo transporto sistema, nutrūktų visos atsakovo vykdomos keleivių vežimo sutartys, o tai sukeltų įmonės bankrotą.

Atsiliepimas

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:

1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą ir teisėtumą nulemia didelė ieškinio reikalavimo suma ir atsakovo veiksmai. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių gerą finansinę įmonės būklę, kas galėtų būti vertinama kaip pagrindas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

2. Teismas laikinąsias apsaugos priemones parinko vadovaudamasis ekonomiškumo, proporcingumo principu, taikė laikinąsias apsaugos priemones būtinas būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d nutartis civ. byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009). Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nėra dėl didelės pinigų sumos priteisimo ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kartu su atskiruoju skundu turi pateikti teismui jo gerą turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus. Tai gali būti duomenys iš viešų registrų apie registruotino turto sudėtį, jam nustatytus apsunkinimus, turto likvidumą, kredito įstaigų duomenys iš sąskaitų apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir įsiskolinimus.

Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad teismas įvertino, jog 1 737 373,47 Lt ieškinio suma yra didelė. Atsakovas neįrodė, kad ieškovo reikalavimas pagal jo turimo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė. Tokie įrodymai nepateikti taip pat ir apeliacinės instancijos teismui, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė nėra paneigta.

Apeliantas skunde nurodė, kad taikytos apsaugos priemonės turi būti panaikintos, nes jos neproporcingai apriboja juridinio asmens ūkinę komercinę veiklą. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susijusios su tam tikrais suvaržymais, todėl vien tai, kad atsakovas patiria tam tikrus nepatogumus kasdienėje veikloje, nėra pagrindas pripažinti, jog pritaikytos priemonės yra neekonomiškos ir pažeidžiančios šalių interesų pusiausvyrą. Kaip nustatyta aukščiau, teismas vadovavosi interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principais, nes taikė tokias priemones, kurios minimaliai riboja juridinio asmens ūkinę komercinę veiklą, t. y. visų pirma nurodė areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o ne pinigines lėšas, ir tik jo nepakakus – pinigines lėšas, iš kurių, be kita ko, leido atsiskaityti su ieškovu, darbuotojais, mokėti įstatymo nustatytus privalomus mokėjimus (CPK 3, 7 str.). Dėl to nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad yra pažeisti tokių priemonių taikymo principai, kad neproporcingai apribota apelianto ūkinė komercinė veikla.

Be to, pagal CPK 148 straipsnio 2 dalį teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, o pritaikęs jas panaikinti, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba už jį yra laiduojama, įkeičiamas turimas turtas. Atsakovas taip pat turi teisę prašyti teismo laikinąsias apsaugos priemones pritaikyti konkrečiam turtui arba jas pakeisti kitomis (CPK 148 str. 1 d.). Taip pat atsakovas, manydamas, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jis gali patirti žalą, turi teisę prašyti teismo taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 146 str.). Taigi atsakovas turi keletą procesinių galimybių išvengti arba maksimaliai sumažinti nuostolius, galinčius kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Apeliantas atskiruoju skundu prašo leisti iš areštuotų lėšų atsiskaityti su tiekėjais bei automobilių techninę priežiūrą ir remonto darbus atliekančiomis bendrovėmis. Tačiau apeliantas įrodymais nepagrindė apie bendrovės būtinus mokėjimus ir jų dydį, todėl negalima spręsti klausimo dėl leidimo atsiskaityti su tiekėjais ir remonto darbus atliekančiomis bendrovėmis. Ši aplinkybė lemia, kad nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį, patikslinant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsakovui taikė laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjaiAlė Bukavinienė Gintaras Pečiulis Donatas Šernas