- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-14
- Bylos Nr.
- I1-1469-362/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01595-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas M. K. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisti 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Skunde pareiškėjas M. K. nurodė, kad nuo 2012 metų iki 2023 metų jis buvo kalinamas Šiaulių kalėjime, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atvykus į Šiaulių kalėjimą, jis būdavo patalpinamas į laikino sulaikymo kameras, kur praleisdavo nuo 3 iki 5 valandų. Sąlygos šiose kamerose neatitiko higienos normų. Patalpa būdavo perpildyta, joje šalta, drėgna, smarvė, sienos padengtos pelėsiu, stalų nėra, elektros instaliacija pavojinga gyvybei, visi rūko, pilna dūmų, tualetas netvarkingas, neaptvertas, ventiliacijos nebuvo. Po to jis būdavo perkeliamas į karantino patalpas, kur tualetas atvira skylė, stalų nebuvo, grindys šlapios, elektros apšvietimas labai silpnas, langas mažas, išdaužtu stiklu. Dėl šių pažeidimų jis patyrė nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, bendravimo sumažėjimą, emocinę depresiją, sveikatos pablogėjimą, tuo pačiu patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių kalėjime, priteisti 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Priimant skundą, buvo nustatyta, jog pareiškėjas M. K. jau buvo kreipęsis į teismą dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu, dėl netinkamų sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriaus (šiuo metu Šiaulių kalėjimo) laikino sulaikymo ir karantino kamerose, tad skundas dalyje už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. priimtas nebuvo, o priimta tik už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 01 d. iki2023 m. birželio 19 d. (skundo padavimo data)
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepimu ir papildomu atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.
Atsakovas nurodė, kad trumpalaikio sulaikymo (karantino) kameros nėra laikomos gyvenamosiomis kameromis, tad higienos normos joms netaikomos. Suimtieji ir nuteistieji, jiems atvykus į Šiaulių kalėjimą, atlikus Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 (su pakeitimais, taisyklės galiojo iki 2020-01-21) 10 punkte numatytus veiksmus, bei vadovaujantis 11 punktu, kol įforminami dokumentai bei bus atlikta krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25 (su pakeitimais, taisyklės galiojo iki 2022-12-31), 11 p. numato, kad asmenys, atliekant privalomus įstatymo numatytus veiksmus, laikinai, bet ne ilgiau kaip penkioms valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 202-12-30 įsakymu Nr. 1R-444, galiojančių iki šiol, 12 p. numato, kad asmenys, atliekant privalomus įstatymo numatytus veiksmus, laikinai, bet ne ilgiau kaip keturioms valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Duomenys apie laikomų asmenų skaičių tokiose kamerose nėra kaupiami. Trumpalaikio sulaikymo kameroje tualetas yra tupimas, sanitarinis mazgas atitvęrtas. Prie sienų įrengti suolai. Patikrinimų dėl sąlygų šiose kamerose aktualiu laikotarpiu atliekama nebuvo. Papildomai pateiktoje informacijoje nurodoma, kad asmenys, atvykę į Šiaulių kalėjimą, patalpinami į laikino sulaikymo kameras, kur sanitarinis mazgas yra atitvertas, jose įrengta dirbtinė ištraukiamoji ventiliacija, stalų nėra. Kamerose rūkyti draudžiama. Trumpalaikio sulaikymo kamerose (jas pareiškėjas įvardija karantino kameromis) sanitariniai mazgai atitverti, yra suolai ir stalai, langas, elektros apšvietimas, jose rūkyti draudžiama.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių kalėjime sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo M. K. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Šiaulių kalėjime jis buvo laikomas kamerose, kur jos neatitiko higienos normų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Pažymėtina, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009). Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, jog asmens teisės yra pažeidžiamos ne nuo tada, kai teismas pripažįsta, jog jos buvo pažeidžiamos, o atlikus neteisėtus, teisės normoms prieštaraujančius veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nuo 2012 metų periodiškai kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (dabar Šiaulių kalėjimas), elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl higienos normų reikalavimų, išdėstytų Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktuose. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą , kuriame prašoma taikyti ieškinio senaties terminą, įrodymų, dėl ko ieškinio senaties terminas turėtų būti netaikomas, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2023 m. birželio 19 d. (spaudas ant voko), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2020 m. birželio 19 d.
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2023-06-28 pažymos Nr. SV-24-18057 „Dėl M. K.“, pareiškėjas į Šiaulių kalėjimą bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2020-06-19 iki 2023-06-19 buvo pristatytas 13 kartų, vadinasi tiek pat kartų jis buvo patalpintas į laikino sulaikymo ir trumpalaikio laikymo kameras. Laikino sulaikymo kamera Nr. 4, kur visą laiką buvo laikomas pareiškėjas, yra 18,03 kv. m ploto. Asmenų skaičiaus, laikomų vienu metu šioje kameroje, nustatyti negalima, nes tokie duomenys kaupiami nėra.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo laikino sulaikymo kamerose.
Iš pateikto Lietuvos Kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo resocializacijos skyriaus 202-06-29 pažymos matyti, kad atsakymo matyti, kad nuo 2018-01-01 iki 2023-06-19 pareiškėjas neteikė skundų dėl sąlygų Šiaulių kalėjime.
Susipažinus su pareiškėjo M. K. asmens sveikatos istorijos įrašais, darytina išvada, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių kalėjime metu nagrinėjamu laikotarpiu asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjui būtų buvusios diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su pareiškėjo buvimu Šiaulių kalėjime.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos laikino sulaikymo ir trumpalaikio laikymo kamerose.
Vertinant higienos sąlygas pareiškėjo buvimo laikino sulaikymo ir trumpalaikio buvimo kamerose, pastebėtina, jog pareiškėjas nurodo, jog kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, šalta, drėgna, smarvė, sienos padengtos pelėsiu, stalų nėra, elektros instaliacija pavojinga gyvybei, visi rūko, pilna dūmų, elektros apšvietimas labai silpnas, langas mažas, išdaužtu stiklu, daugiau higienos sąlygų pažeidimai nedetalizuoti, kuriose tai kamerose, vienoje ar visose, nenurodoma. Lietuvos higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ yra netaikomi laikino sulaikymo kameroms.
Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją su skundais nekreipė, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog atsakovas tik nurodo, kad sanitariniai mazgai kamerose yra su tupimais tualetais, atitverti, tačiau tam pagrįsti nepateikia jokių įrodymų, nors teismas 2023-06-22 nutartimi buvo įpareigojęs pateikti visą su byla susijusią medžiagą ir atskirai įpareigojęs pateikti įrodymus, kaip yra įrengti sanitariniai mazgai, o 2023-12-12 nutartimi teismas konstatavo, jog nėra pateikti jokie įrodymai apie sanitarinių mazgų įrengimą, kada buvo įrengtos pertvaros, tačiau ir ši nutartis neįvykdyta. Įvertinus šias aplinkybes bei traktuojant abejones pareiškėjo naudai, laikytina, jog atsakovas neįrodė, jog tinkamas privatumas laikino sulaikymo ir trumpalaikio sulaikymo kamerose yra užtikrinamas, bei imtasi tinkamų priemonių blogo kvapo nebuvimui kamerose.
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymas Nr. V-245 “Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo” nustatė inventoriaus buvimą kalėjimo kamerose, tačiau nėra nustatyta baldų būtinumas laikino sulaikymo ir trumpalaikio laikymo kamerose. Atsakovas nurodo, kad suolai atsisėsti įrengti visose kamerose, stalai tik trumpalaikio sulaikymo kamerose. Nesant privalomumo įrengti stalus visose laikino buvimo kamerose, argumentas atmestinas.
Vertinat pareiškėjo nurodytus pažeidimus, susijusius su rūkymu laikino sulaikymo ir trumpalaikio laikymo kamerose, pastebėtina, jog šiose kamerose apskritai draudžiama rūkyti, duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs skundus dėl kitų asmenų netinkamų veiksmų, nepateikta, tad argumentas yra atmestinas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių kalėjime, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių kalėjime pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas ir kitas sąlygas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos kalėjimų tarnybos administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių kalėjimo administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Šiaulių kalėjime būtent netinkamos kalinimo sąlygos (privatumo neužtikrinimas ir blogas kvapas laikino sulaikymo ir trumpalaikio laikymo kamerose, kas galėjo sukelti papildomus nepatogumus abejones traktuojant pareiškėjo naudai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, pas gydytojus pareiškėjas dėl to nesikreipė), įvertinus ir tai, jog ilgalaikio pažeidimų poveikio nenustatyta, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje numatoma, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį Nr.-996-1062/2020 ), atsižvelgdamas ir į tai, kad pažeidimai ilgalaikiai nebuvo, pareiškėjas Šiaulių kalėjimo laikino sulaikymo ir trumpalaikio laikymo kamerose buvo per trejus metus tik 13 kartų ne daugiau, kaip jis pats nurodo, kaip po 3-5 valandas, kurių metu dėl blogo kvapo jo teisės galėjo būti pažeidžiamos, ir į tai, kad nebuvo užtikrinamas privatumas sanitariniame mazge, ne tik pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu, bet ir kitiems asmenims tai darant, kas gali sukelti neigiamas emocijas tai priverstiems stebėti asmenims, tame tarpe ir pareiškėjui, teismas vertina, jog šioje byloje nėra pagrindo nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, tad reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais tenkintinas, priteisiant pareiškėjui 65 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo M. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 65 (šešiasdešimt penki) Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.