Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjui A. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti (b. l. 33-34).

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai (b. l. 29-30). Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą, nenustatyta, todėl ji nagrinėta Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovams nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2007-2008 m., susidariusios dėl galiojusioje Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas A. K. 2007–2008 m. buvo statutinis valstybės tarnautojas ir dirbo Lukiškių TI-K.

Darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo A. K. 2007 m. buvo atskaityta 636,3 Lt, o 2008 m. – 2 612,9 Lt, iš viso 3 249,2 Lt (b. l. 8).

Valstybės tarnautojų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos įstatymas. Šio įstatymo VI skyriaus 23–26 str. nuostatos, kurios, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d., buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) p. nustatyti priedai.

Analogiškai darbo užmokestis buvo reglamentuojamas ir Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 ir 42¹ str.

Nuo 2009 m. sausio 1 d. į darbo užmokestį, apibrėžtą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str., atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 str. 2 d. nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nustatyti priedai.

Nepriemoka pareiškėjui atsirado 2007–2008 m., kai galiojo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata dėl priedų ribojimo. Taigi, nepriemoka susidarė pareiškėjo darbdaviui taikant jų taikymo metu galiojančias įstatymo nuostatas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Nei ginčytame Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (visiškai) atsiskaitęs ir to neneigia.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, teisingu atlyginimu už darbą nagrinėjamu atveju gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl taikyto ribojimo nebuvo išmokėta, sumokėjimas.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo nuostatas, minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį Nr. A662-1735/2010 ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas ir jo teisės prisiteisti darbo užmokesčio nepriemoką nepaneigia tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje: 2005 m. gruodžio 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011. Pastaroji Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Dėl to Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 ir aiškina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama tik į ateitį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta (taip pat ir jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), kad sprendžiant ginčus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pateiktais išaiškinimais nesivadovautina, nes ši byla tiek pagal savo faktines aplinkybes, tiek pagal keliamų reikalavimų pobūdį ir skirtingas teisines aplinkybes nėra analogiška darbo ginčo byloms.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d.). Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2010 m. liepos 13 d., taigi reikalavimui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, neišmokėtą per laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d., praleido ieškinio senaties terminą. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo taikyti ieškinio senatį, o pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių ir jas pagrindžiančių įrodymų dėl senaties termino atnaujinimo. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senatį. Todėl pritaikius Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą, pareiškėjas turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią nuo 2007 m. liepos mėnesio. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina suma mažinama dalimi už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str. reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal šio kodekso 298 str. darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų.

Lukiškių TI-K 2011 m. gruodžio 14 d. pateikė prašymą, kuriame prašo teismui patenkinus pareiškėjo reikalavimą, atidėti sprendimo vykdymą metams (b. l. 20). Prašymą motyvavo lėšų stygiumi, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo skundo tenkinimas ir nurodytos sumos priteisimas reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Teismas įvertina darbo užmokesčio nepriemokos ir reikalavimo senumą (pareiškėjas nepriemoką patyrė 2007–2008 m., skundas teismui pateiktas 2010 m. liepos mėnesį, byla išnagrinėta praėjus 1,5 metų), todėl sprendimo vykdymo atidėjimas dar metams neadekvačiai pažeistų pareiškėjo teisę ginti savo konstitucinę teisę į teisingą atlyginimą už darbą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, taip pat vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1856/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėj byloje Nr. A261-3291/2011, 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011), teismas daro išvadą, kad atsakovo prašymas atidėti sprendimo vykdymą netenkintinas.

2011 m. sausio 16 d. advokatas Edmundas Rusinas pateikė prašymą atlyginti pareiškėjui 79 Lt patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 26), tačiau byloje nėra duomenų, kad advokatas šioje byloje yra įgaliotas teikti tokius prašymus. Byloje esančios 2010 m. gegužės 27 d. sutarties dėl teisinės pagalbos Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 6) galiojimas baigėsi 2010 m. gruodžio 31 d. Be to, iš prie prašymo pridėto 2010 m. rugpjūčio 19 d. mokėjimo nurodymo kopijos (b. l. 28) matyti, kad S. C. advokatui sumokėjo 3 240, 00 Lt. Iš pateikto 2010 m. rugpjūčio 19 d. mokėjimo nurodymo teismas neturi galimybės spręsti prašomų atlyginti išlaidų klausimo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už šios bylos nagrinėjimą teisme jis patyrė 79 Lt bylinėjimosi išlaidų. A. K. turi teisę pateikti teismui įrodymus dėl išlaidų pagrindimo ne vėliau kaip per 14 d. nuo sprendimo įsiteisėjimo ir jo prašymas bus išspręstas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo priteisti 2 612,9 Lt (du tūkstančius šešis šimtus dvylika litų ir devyniasdešimt centų) neišmokėto darbo užmokesčio.

Kitą pareiškėjo A. K. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.