- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-10
- Bylos Nr.
- eI2-1757-815/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00044-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Jovita Einikienė, Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- DELFI
- Atsakovas
- Žurnalistų etikos kontrolieriaus tarnyba
- Trečiasis asmuo
- O. Š.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ atstovui advokatui A. Č. (A. Č.),
atsakovės Žurnalistų etikos kontrolieriaus tarnybos atstovei šios tarnybos vyresniajai patarėjai J. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka naudojant informacinių technologijų priemones išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ skundą atsakovei Žurnalistų etikos kontrolieriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui O. Š. (O. Š.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėja UAB „Delfi“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektorius 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (SK-113, 2019) SPR-228 „Dėl socialinio tinklo (duomenys neskelbtini) paskyroje „O. S.“ (2019-03-04) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Žurnalistų etikos inspektorių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą.
2. Pareiškėja paaiškina, jog Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Nurodo, kad 2019 m. kovo 4 d. savo profilyje socialiniame tinkle viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas O. Š. (toliau – ir Skleidėjas) paskelbė pranešimą (postą), kuriame buvo teigiama: „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir ginčo teiginys). Žurnalistų etikos inspektoriaus teigimu, kad šis teiginys yra ne apie pareiškėją, o apie A. Z.. Pareiškėja nesutinka su Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) pozicija, kadangi jis nevertino pareiškėjos ginčijamų teiginių, kaip visumos, ir ignoravo jų tarpusavio logines sąsajas. Ne Inspektorius, o pareiškėja tinkamai apibrėžė ginčo ribas. Kaltinimas A. Z. nupirkus net kelis pareiškėjos žurnalistus neatsiejamas nuo kaltinimo žurnalistams „parsidavus“. Nesuprantamas argumentas, kodėl aptariamas teiginys yra nesusijęs su pareiškėja.
3. Pareiškėjos teigimu, Skleidėjas kelių pareiškėjos žurnalistų papirkimą pateikia kaip objektyviai egzistuojantį ir neginčytiną faktą. Jis pabrėžia, kad nupirkti net keli žurnalistai, taigi jam žinomas tiek nupirkimo faktas, tiek nupirktųjų skaičius. Šios informacijos atitikimas tikrovei gali ir turi būti patikrintas. Šiuo atveju negalima sutikti su Inspektoriaus bandymu Skleidėjo kategoriškai paskleistą melagingą žinią paversti „nuomone“. Inspektorius nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams. Neatitinkančia tikrovės pripažintina ir subjektyviai, vienpusiškai pateikiama informacija, kuria iškraipomos arba nutylimos įvykių, reiškinių sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais ir reiškiniais. Nors diskusijoms internete būdingos aštresnės „natūralios“ kalbos konstrukcijos, didesnis emocionalumo lygis, tačiau jose turi būti paisoma pagarbos kito asmens teisėms principo. Atsakomybė Skleidėjui kyla ir tuo atveju, kai tikrovės neatitinkanti informacija paskleista internete, socialiniame tinkle.
4. Pažymi, kad vykdydamas savo pareigą įrodyti teiginį apie kelis nupirktus pareiškėjos žurnalistus, Skleidėjas ir jo atstovė nurodė kelias publikacijas, tariamai įrodančias ginčo teiginį, kitų įrodymų pateikta nebuvo. Inspektorius sutiko su Skleidėju, kad teiginį apie kelis nupirktus žurnalistus įrodo advokato ir apžvalgininko straipsniai. Nesuprantama kaip advokatas, teisininkas ir lobistas gali būti sutapatintas su pareiškėjos žurnalistu. Jis net nėra žurnalistas. Advokato ar lobisto už iš kliento gautą atlygį atlikti veiksmai nereiškia, kad jis buvo „nupirktas“. Negali būti vadinamas pareiškėjos žurnalistu ir nepriklausomas apžvalgininkas A. U.. Jį teisiniai santykiai sieja ne su pareiškėja, o su kita bendrove, kurioje jis eina direktoriaus pareigas. Pareiškėja yra nesusijusi su minėto asmens veikla socialiniuose tinkluose. Būdamas influenceris (nuomonės formuotojas), jis laisvas skelbti pranešimus (postus), kurie yra nesusiję su žurnalistika, tuo labiau su pareiškėja. Nei Skleidėjo, nei Inspektoriaus nurodyti straipsniai nėra pagrindas teigti, kad buvo nupirktas bent vienas pareiškėjos žurnalistų. Priešingas tvirtinimas neatitinka tikrovės, nes sąmoningai nutylimos arba iškraipomos sąsajos ir priežastiniai ryšiai.
5. Jeigu žurnalistas ar jo vadovas, kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, vykdydamas savo įgaliojimus priima kyšį, tai kvalifikuojama kaip nusikalstama veika pagal Baudžiamąjį kodeksą. Skleidėjas paskelbė jokiais realiais faktais neparemtus ir tikriems faktams prieštaraujančius kaltinimus pareiškėjos žurnalistams, kad jie buvo nupirkti, t. y. priėmė kyšius. Taigi Skleidėjas melagingai apkaltino neįvardytus pareiškėjos žurnalistus nusikaltimų padarymu.
6. Pareiškėjos valdytojo dalykinė reputacija neatsiejama nuo naujienų portalo ir jo žurnalistų reputacijos. Taigi pareiškėjai nepriimtina, kai tikrovės neatitinkančiais kaltinimais pažeidžiama bendrovės dalykinė reputacija. Saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys privalo elgtis sąžiningai „informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. Demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, net diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiamo pobūdžio formuluočių. Kaltinimai nusikalstamų veikų padarymu priskiriami teiginiams, galintiems rimtai paveikti reputaciją. Skleidėjas negali „švaistytis“ išgalvotais kaltinimais, o padaryta žala dalykinei reputacijai nekelia abejonių. Apkaltindamas žurnalistus nusikaltimų padarymu, Skleidėjas sukėlė rimtas teisines pasekmes. Skleidėjo žinomai neteisėti veiksmai netoleruotini ir negali būti traktuojami kaip leistina kritika. Inspektorius ignoravo žeminantį ir kaltinantį ginčijamų teiginių pobūdį, todėl kaltinimus žurnalistų papirkimu pavertė nuomone, kuria nesiekiama žeminti pareiškėjos ir jos žurnalistų. Pareiškėja pabrėžia, jog trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas. Tai pripažino ir Inspektorius.
II
1. Atsakovė Žurnalistų etikos kontrolieriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
2. Tarnyba nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog atsakovė klaidingai nustatė ginčo ribas. Nagrinėjant skundus dėl galimai pažeistos asmens dalykinės reputacijos, būtina nustatyti, jog paskleista informacija yra apie pareiškėją. Nagrinėjamu atveju tai ir buvo padaryta, įvertinus ginčo objektu esantį teiginį. Ginčo teiginys yra ne apie pareiškėją, o apie A. Z.. Šią išvadą atsakovė padarė atsižvelgdama į teismų praktikos reikalavimą pranešimą (postą) vertinti kaip visumą, visos informacijos, visų faktinių aplinkybių, sąlygojusių tos informacijos paskelbimą, kontekste, o ne izoliuotai, kaip tą daro pareiškėja.
3. Ginčo teiginys yra paskelbtas 2019 m. kovo 3 d. vykusių savivaldybių tarybų rinkimų kontekste. Visos pastraipos, kurioje paskelbtas aptariamas teiginys, kontekstas ir prasminis turinys leidžia teigti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo šiuo pranešimu reiškia savo asmeninį požiūrį ir kritikuoja rinkimuose dalyvavusį asmenį, jo, kaip politiko, kandidato į merus, veiklos, rinkiminės kampanijos, politinės reklamos metodus, pasirinktą veikimo būdą, kryptingumą. Akivaizdu, kad Skleidėjo pranešimas iš esmės yra apie A. Z.. Ginčijamo teiginio turinys ir pateikimas nepalieka abejonių, kad jame kritikuojamas minėto asmens elgesys, t. y. pagalba atitinkamoms įmonėms per savo kadenciją, tvirtas korupcinis tokių pagalbą gavusių įmonių užnugaris, (duomenys neskelbtini). Tik teiginio dalis yra aktuali sprendžiant dėl pareiškėjos dalykinės reputacijos gynimo, nes tik šiame kontekste, kritikuojant politinės reklamos metodus žiniasklaidoje, buvo paminėtas pareiškėjos pavadinimas. Atsakovė tinkamai nustatė apie pareiškėją paskelbtos informacijos apimtį, todėl negalima teigti, kad Tarnyba klaidingai apibrėžė ginčo ribas.
4. Pareiškėjos pretenzijos dėl netinkamo žinios ir nuomonės atribojimo iš esmės yra grindžiamos klaidinga vieno iš konteksto išimto perkeltine reikšme pavartoto žodžio (posakio) interpretacija. Reikšminga aplinkybe, jog įrašas buvo paskelbtas socialinio tinklo asmeninėje paskyroje. Pasisakymai, posakiai asmeninėse socialinių tinklų paskyrose pasižymi didesniu emocionalumo laipsniu, tokiai raiškai būdingos aštresnės, „natūralios“ kalbos konstrukcijos, literatūrinių išraiškos priemonių vartojimas. Atsakovė yra įsitikinusi, kad nagrinėjamu atveju nuomonės ir žinios atribojimo klausimas buvo išspręstas tinkamai ir kad ji atsižvelgė į visus teismų praktikoje suformuotus žinios bei nuomonės atskyrimo kriterijus.
5. Priešingai nei teigia pareiškėja, ginčo teiginys laikytinas ne žinia, o nuomone, nes yra pateiktas subjektyvus, individualus požiūris, asmens žinomų aplinkybių, įvykių ir situacijos vertinimas. Skirtingai nei faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) teiginiai negali būti įrodomi, jiems netaikomi tiesos ir tikrumo kriterijai, tačiau jiems taip pat neturi trukti faktinio pagrindo. Analizuojant ginčo teiginį ne izoliuotai, o viso įrašo kontekste, matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo juo išryškina užsakomosios informacijos žiniasklaidoje skelbimo problemą, kai žiniasklaida yra „nuperkama“, t. y. uždirba tenkindama verslo ir (ar) politikos atstovų interesus, ypač rinkiminiu laikotarpiu. Visuomenės informavimo priemonėse, siekiant vaizdingiau ir įdomiau perduoti informaciją, gali būti panaudotos literatūrinės išraiškos priemonės. Ginčo teiginyje žodis „nupirkti kelis žurnalistus“ yra pavartotas pertekline prasme, panaudojant literatūrinės išraiškos priemonę hiperbolę, o posakis „nėra pigus malonumas“ frazeologizmą. Teiginys yra paremtas subjektyviu vertinimu, o ne fakto konstatavimu. Nuomonei negali būti taikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Nagrinėjamu atveju Skleidėjas paskelbė nuomonę, todėl nekyla pareigą ją įrodyti. Tokiu atveju svarbu tik, kad nuomonė turėtų faktinį pagrindą bei būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai.
6. Įrodinėjant nuomonės faktinį pagrįstumą svarbu, kad Skleidėjas pranešime mini A. Z. „gerbėjus už pinigus“, kurie „tiesiog rėkė apie šiukšlyną ir blogai tvarkomą Vilnių“. Skleidėjas ginčo teiginyje paskleistą nuomonę grindė tikrovėje vykusiais faktais, t. y. paties A. U. prisipažinimu apie pardavinėjamą nuomonę, publikacijomis, kuriose reiškiama aštri kritika Vilniaus miesto savivaldybei dėl jos kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo. A. U. yra žurnalistas, pareiškėjos tekstų autorius. Jis pats save būtent taip ir pristato savo socialinio tinklo paskyroje. A. I., nors ir nėra žurnalistas, tačiau kaip teisininkas ir lobistas, taip pat ne kartą rengė publikacijas pareiškėjos portalui. Tokios aplinkybės leidžia teigti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo ginčo teiginiu išreiškė individualų suvokimą, subjektyvią nuomonę, kuri turi pakankamą faktinį pagrindą, yra pareikšta sąžiningai ir etiškai, siekiant supažindinti visuomenę su kritika A. Z. ir užsakomąją informaciją skelbiančiai žiniasklaidai. Paskleistos nuomonės raiška atitinka kritikos sąvoką, įtvirtintą Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje.
7. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju teiginio vertinime dalykinės reputacijos gynimo požiūriu nebuvo nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo siekė pažeminti ar sumenkinti pareiškėjos dalykinę reputaciją. Tai, kad publikacijoje paskleista pareiškėjai nepalanki kritiška informacija, nereiškia, kad buvo peržengtos teisės skleisti informaciją ribos (spaudos laisvė).
Atsiliepimas
8. Atsakovė nesutinka su argumentu, kad Skleidėjas apkaltino pareiškėjos žurnalistus nusikaltimų padarymu. Pareiškėja nepagrįstai trečiojo suinteresuoto asmens buitinės kalbos žodį „nupirkti“, pavartotą perkeltine reikšme, traktuoja kaip konkretų kaltinimą konkretaus nusikaltimo padarymu. Atsakovė nesutinka, kad Skleidėjo nuomonėje paskelbtas buitinės kalbos žodis turi būti vertinamas kaip pareiškėjos kaltinimas teisine prasme. Trečiasis suinteresuotas asmuo nėra teisininkas, ginčo teiginiu jis viešai samprotavo ir kritikavo žiniasklaidos priemonių teikiamas viešinimo paslaugas, užsakomąją informaciją politiniame kontekste. Tokiu būdu reikšdamas savo kritišką nuomonę siekė ne sumenkinti pareiškėją, jai pakenkti ar apkaltinti nusikaltimo padarymu, o sukelti viešąją diskusiją svarbiu visuomeniniu klausimu. Teisės aktai nedraudžia visuomenės informavimo priemonėse pateikti kritiško tam tikrų asmenų ar reiškinių vertinimo. Aplinkybė, kad trečiojo suinteresuoto asmens pranešime buvo aptariami neigiami užsakomąją informaciją skelbiančių žiniasklaidos priemonių veiklos aspektai nesudaro pagrindo teigti, jog paskelbus nagrinėjamą ginčo teiginį pareiškėjo žurnalistai buvo apkaltinti nusikaltimo padarymu. Pareiškėja neadekvačiai (perdėtai) jautriai reaguoja į informacijos apie neigiamus veiklos aspektus paskelbimą.
9. Atsakovės įsitikinimu, Skleidėjo paskelbtos informacijos tikslas – ne pažeminti pareiškėją ar pakenkti jos geram vardui, o išreikšti savo požiūrį viešąjį interesą atitinkančia tema. Taip pat atkreipti dėmesį į užsakomosios informacijos žiniasklaidoje problemą, kontekste paminint ir pareiškėją. Tokia saviraiška yra susijusi su pagrįstu visuomenės interesu, turi visuomeninę reikšmę. Šiais atvejais taikomas griežtas (siaurinamasis) saviraiškos laisvės ribojimo aiškinimas net tokiam informacijos ar idėjų skleidimui, kuris gali šokiruoti ar trikdyti. Be to, sprendžiant konstitucinių vertybių – asmens teisės į gerą vardą apsaugos ir teisės į informacijos laisvę – derinimo ir pusiausvyros klausimą, kai vyksta diskusija dėl bendrojo intereso klausimų, pirmenybė teikiama informacijos laisvei. Informacijos laisvė apima ir teisę reikšti kritišką, o kartais išsakyti net šokiruojančią poziciją tam tikrais aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas tarnauja pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų formavimui, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė.
10. Pažymi, kad byloje nėra ginčo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra laikomas viešosios informacijos rengėju (skleidėju), o jo paskyra yra visuomenės informavimo priemone. Atsakovė priėmė motyvuotą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka tiek faktinio, tiek teisinio pagrįstumo reikalavimus.
III
1. Trečiasis suinteresuotas asmuo O. Š. atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad kaltinimas A. Z. nupirkus kelis pareiškėjos žurnalistus neatsiejamas nuo kaltinimo pareiškėjos žurnalistams parsidavus ir, kad netinkamai buvo apibrėžtos ginčo ribos. Sprendimu Inspektorius įvertino visą trečiojo suinteresuoto asmens pranešimo turinį, jo reikšmę ir pagrindinę mintį, t. y. pagrįstai konstatavo, kad Skleidėjas išreiškė savo asmeninį požiūrį į 2019 m. vykusių savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvavusio kandidato vykdytos rinkiminės kampanijos ir politinės reklamos metodus, jų kryptingumą. Nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjos nurodytame teiginyje būtų reiškiama nuomonė apie pareiškėją. Pareiškėja teiginio dalį interpretuoja savaip ir tuo pačiu iškraipo teiginio dalies, o iš esmės ir viso pranešimo tikrąją prasmę. Tik ginčo teiginio dalis yra susijusi su pareiškėja, t. y. dalis, kurioje minimas jos pavadinimas.
3. Nėra pagrindo sutikti su argumentais, kad Inspektorius nevertino Skleidėjo teiginių visumos ir (ar) ignoravo tarpusavio logines sąsajas. Inspektorius įvertino pranešime išdėstytos nuomonės turinį, pagrįstai sprendė, kad pranešimas savo esme yra apie A. Z.. Todėl ir vertino būtent tą trečiojo suinteresuoto asmens teiginio dalį (kontekstą), kuri yra susijusi su pareiškėja. Nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad Sprendime buvo netinkamai apibrėžtos ginčo ribos.
4. Ginčo teiginį pareiškėja vertina izoliuotai bei iškreipiant teiginio esmę, t. y. nurodo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo be jokių užuolankų tariamai paskleidė konkretų faktą (žinias), kad konkretus asmuo nupirko (davė kyšį) konkrečiam skaičiui pareiškėjo žurnalistų. Atkreipia dėmesį, kad atribojant žinią nuo nuomonės turi būti analizuojamas visas pranešimo turinys, o ne vienas konkretus išsireiškimas ar pranešimo dalis izoliuotai nuo viso pranešimo konteksto. Ginčijamame Sprendime teisingai pažymėta, kad šio pranešimo dalimi trečiasis suinteresuotas asmuo siekė išryškinti užsakomosios informacijos žiniasklaidoje skelbimo problemą, kai žiniasklaida yra „nuperkama“, t. y. uždirba tenkindama verslo ir (ar) politikos atstovų interesus, ypač rinkiminiu laikotarpiu. Žodis „nupirkti“ pavartotas perkeltine prasme išryškinant egzistuojančią užsakomųjų straipsnių žiniasklaidoje praktiką, ypatingai rinkiminiu laikotarpiu, bet neturint omenyje konkretų faktą ir (ar) įvykį apie pareiškėjos žurnalistų papirkimą.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo, reikšdamas kritišką požiūrį apie A. Z. rinkimės kampanijos viešinimą per visuomenės informavimo priemones, paminėjo ir pareiškėją (jos žurnalistus), kaip vieną iš žiniasklaidos priemonių užsiimančia užsakomosios informacijos skelbimu. Tokią nuomonę susidarė vadovaudamasis viešai prieinama informacija, kurioje pareiškėjos valdomose interneto portaluose talpinamos publikacijos autorių, tendencingai kritikuojančių Vilniaus miesto savivaldybės sprendimus, kurie yra nenaudingi tam tikroms verslo grupėms. Vienas iš tokių publikacijų autorių net yra prisipažinęs, kad „pardavinėja savo nuomonę“ (t. y. viešai yra prisipažinęs, kad už užmokestį sukritikavo naująją pastatų administravimo tvarką). Trečiojo suinteresuoto asmens reiškiama nuomonė apie paminėtas žiniasklaidos priemones nebuvo išgalvota, o turėjo ir faktinį pagrindą.
7. Skundžiamame Sprendime Inspektorius pagrįstai konstatavo, kad Skleidėjas ginčo teiginiu išreiškė individualų suvokimą, subjektyvią nuomonę, kuri turi pakankamą faktinį pagrindą, yra pareikšta sąžiningai, etiškai ir kuria buvo siekta atkreipti dėmesį į užsakomosios informacijos žiniasklaidoje problemą, šiame kontekste paminint ir pareiškėją.
8. Sprendime nebuvo konstatuota, kad pareiškėjos žurnalistų nupirkimą įrodo jos minėtų asmenų straipsniai. Sprendime buvo pažymėta, kad trečiojo suinteresuoto asmens nuomonę (subjektyvų vertinimą) apie užsakomosios informacijos žiniasklaidoje skelbimo problemą, kurią trečiasis suinteresuotas asmuo išreiškė ir ginčo teiginiu, suformavo tikrovėje vykę faktai, t. y. paties A. U. prisipažinimas apie pardavinėjamą nuomonę, taip pat publikacijos, kuriuose reiškiama labai aštri kritika Vilniaus miesto savivaldybei dėl jos kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo. Sprendime buvo tik konstatuotas Skleidėjo nuomonės faktinis pagrindas, bet ne tam tikros konkrečios išvados apie pareiškėjos žurnalistų papirkimą.
9. Šiuo atveju nėra svarbūs teisiniai santykiai, susiklostę tarp pareiškėjos ir jos paminėtų asmenų, o svarbu tai, kad šių autorių straipsniai buvo publikuojami pareiškėjos valdomame žiniasklaidos portale; juo labiau eiliniam skaitytojui (portalo vartotojui) negali būti žinomi tarpusavio teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir minimų asmenų, ar jie su pareiškėja sudarę darbo, paslaugų ar kitą civilinio pobūdžio sutartis, kurių pagrindu rašo publikacijas pareiškėjai. Argumentai, kad paslaugų teisiniai santykiai ją sieja ne tiesiogiai su minimu žurnalistu, bet su kita bendrove, kurioje jis eina direktoriaus pareigas, yra formalūs ir deklaratyvūs. Trečiojo suinteresuoto asmens paminėtuose straipsniuose jų autoriumi nurodytas būtent minėtas žurnalistas. Taigi vien tai, kad asmenys juos siejančiu teisiniu pagrindu formaliai nėra laikytini pareiškėjos žurnalistais, nereiškia, kad jie negali būti siejami su pareiškėja, kuriai jie rengia straipsnius, kurie yra publikuojami pareiškėjos valdomame žiniasklaidos portale.
10. Paaiškina, kad jis perteikė viešai prieinamais duomenimis pagrįstą nuomonę, kad pareiškėja, būdama viena žinomiausių šalyje visuomenės informavimo priemonių, naudojasi žurnalistų paslaugomis, kurių nuomonės gali būti „nupirktos“; šiuo atveju turėta omenyje, kad viešinimo paslaugų pirkimas iš visuomenės informavimo priemonių gali būti vykdomas teisėtai, civilinių sandorių pagrindu, sudarant sutartis. Vertinant viso pranešimo (posto) turinį ir kontekstą, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ginčo teiginiu trečiasis suinteresuotas asmuo paskleidė žinias, kad pareiškėjos žurnalistai priėmė kyšius, t. y. padarė Baudžiamojo kodekso 255 straipsnyje įtvirtintą nusikaltimą. Toks pareiškėjos vertinimas yra akivaizdžiai perdėtas ir nepagrįstas. Sprendimas yra teisėtas, ginčas išnagrinėtas visapusiškai nustačius visas faktines aplinkybes, tinkamai įvertinus pranešimo (posto) turinį ir kontekstą, teisingai nustačius ginčo ribas, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą.
IV
1. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas advokatas A. Č. (A. Č.) prašė skundą tenkinti jame nurodytais pagrindais.
2. Teismo posėdyje atsakovės Žurnalistų etikos kontrolieriaus tarnybos atstovė J. K. prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą ir teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
V
Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:
1. Pareiškėja Inspektoriui 2019 m. kovo 18 d. pateikė skundą, kuriame nurodė, jog Skleidėjas savo socialinio tinklo paskyroje pasidalino pranešimu, kuris neatitinka tikrovės ir pažeidžia pareiškėjos dalykinę reputaciją. Pareiškėja prašė pripažinti, jog Skleidėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, jį už tai įspėti bei įpareigoti informaciją pašalinti.
2. 2020 m. gruodžio 21 d. priimtas nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo Tarnyba pareiškėjos skundą dėl Skleidėjo paskleistos informacijos pripažino nepagrįstu. Atsakovė nurodė, jog įvertinus ginčo teiginio („(duomenys neskelbtini)“) paskelbimo aplinkybes, jo pobūdį, formuluotę, patį įrašą (postą) kaip visumą, darytina išvada, kad jo tikslas buvo ne pažeminti pareiškėją ar pakenkti jos geram vardui, o išreikšti savo požiūrį viešąjį interesą atitinkančia tema, atkreipti dėmesį į užsakomosios informacijos žiniasklaidoje problemą, šiame kontekste paminint ir pareiškėją. Tokia saviraiška yra susijusi su pagrįstu visuomenės interesu, turi visuomeninę reikšmę. Šiais atvejais taikomas griežtas (siaurinamasis) saviraiškos laisvės ribojimo aiškinimas net tokiam informacijos ar idėjų skleidimui, kuris gali šokiruoti ar trikdyti. Be to, sprendžiant konstitucinių vertybių – asmens teisės į gerą vardą apsaugos ir teisės į informacijos laisvę – derinimo ir pusiausvyros klausimą, kai vyksta diskusija dėl bendrojo intereso klausimų, pirmenybė teikiama informacijos laisvei. Informacijos laisvė apima ir teisę reikšti kritiką, o kartais išsakyti net šokiruojančią poziciją tam tikrais aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas, atsakovės įsitikinimu, tarnauja pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų formavimui, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė. Sprendime nurodyta, jog trečiasis suinteresuotas asmuo ginčo teiginiu išreiškė individualų suvokimą, subjektyvią nuomonę, kuri turi pakankamą faktinį pagrindą, yra pareikšta sąžiningai ir etiškai, siekiant supažindinti visuomenę su kritika A. Z. ir užsakomąja informaciją skelbiančiai žiniasklaidai. Ginčo teiginiu paskleistos nuomonės atitinka asmens kritikos sąvoką. Skleidėjas siekė ne sumenkinti pareiškėją, o sukelti viešą diskusiją. Tvirtinimai spaudoje negali būti prilyginami kaltinimams baudžiamajame procese.
VI
1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Inspektoriaus Sprendimą, kuriuo buvo nustatyta, kad paskleidžiant ginčo teiginį pasiriktas saviraiškos būdas atitiko nuomonės raiškai keliamus reikalavimus, todėl nepažeidė Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 2 punktą).
2. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje kyla ginčas dėl teisės aiškinimo ir taikymo, ginčo teiginio vertinimo teisės kontekste. Kitaip tariant, nėra ginčo, kad ginčo teiginys „(duomenys neskelbtini)“ buvo paskleistas 2019 m. kovo 4 d. trečiojo suinteresuoto asmens profilyje socialiniame tinkle (duomenys neskelbtini), kad Skleidėjas yra traktuojamas viešosios informacijos rengėju (skleidėju), o jo paskyra yra visuomenės informavimo priemone.
3. Pirmiausia teismas pasisakys dėl pareiškėjos argumentų, kad, esą, ginčo teiginys yra žinia, o ne nuomonė. Pareiškėja teigia, kad Skleidėjas apkaltino pareiškėjos žurnalistus kyšių ėmimu, kaltino nusikaltimų darymu, todėl paskleidė žinią, atitinkamai sukėlė neigiamas pasekmes pareiškėjos reputacijai. Teismas nesutinka su tokia pareiškėjos pozicija. Skleidėjas savo pranešime išreiškė piktdžiugišką/sarkastišką nuomonę apie tai, kad A. Z. nepavyko savivaldos rinkimuose. Tai matyti iš viso Skleidėjo pranešimo teksto, prasidedančio sakiniu „(duomenys neskelbtini)“ ir kuriame pasisakoma apie A. Z. nesėkmę savivaldos rinkimuose. Ginčo teiginys „(duomenys neskelbtini)“ taip pat turi būti vertinamas viso pranešimo teksto kontekste, be kita ko, teiginio „Nepadėjo nei dideli pinigai, nei reklama žurnale „(duomenys neskelbtini)““ kontekste. Todėl Tarnyba iš esmės tinkamai sprendė, kad Skleidėjas pirmiausia pasisakė apie savivaldos rinkimus Vilniuje, apie jų dalyvį A. Z., apie pastarojo esamas ar tariamas veiklas, be kita ko, su žiniasklaidos priemonėmis, rinkimų metu ir jo nesėkmę savivaldos rinkimuose.
Paminėtina, kad Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje nustatyta, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 82 dalyje nustatyta, kad žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas, tikri (teisingi) duomenys. Aiškindamas šias sąvokas kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016 39 punktą; 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-403/2021 44 punktą).
4. Vertinant ginčo teiginį ir jį paskleidusį trečiąjį suinteresuotą asmenį, pabrėžtina, kad Skleidėjas nėra teisininkas, socialiniame tinkle (duomenys neskelbtini) teikiamų samprotavimų, jų tekstų negalima lyginti su oficialiais teisiniais argumentuotais tekstais. Jeigu teismų sprendimai, oficialūs teisiniai tekstai grindžiami racionaliu samprotavimu (angl. reasoning), kuomet pateikiami argumentai (tiesa, Lietuvos teismų sprendimų argumentavimas priskirtinas kontinentiniam argumentavimo modeliui – sprendimuose didelė reikšmė teikiama silogizmui, teismo motyvuose neatsispindi atskiros teisėjų nuomonės ar diskusija (žr. Teisės teorija. Vilniaus universiteto vadovėlis: Vilniaus universiteto leidykla, 2020, p. 294, par. 589), vyraujantis teismų sprendimų argumentavimo stilius yra griežtos struktūros, labai lakoniškas (ten pat, par. 587)), tai kasdieniame samprotavime argumentų nereikėtų kruopščiai ieškoti. Priešingai, kasdieniame mąstyme prielaidų (kurios nėra įrodinėjamos) (R. N.. Prielaida. Visuotinė lietuvių enciklopedija. https://www.vle.lt/straipsnis/prielaida/) teisingumas yra dažniausiai tikėtinas, todėl ir išvados yra tikėtinos (žr. J. D.. Samprotavimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. https://www.vle.lt/straipsnis/samprotavimas/). Antai, Tarnyba apie tai Sprendime nurodė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo ginčo teiginiu išreiškė individualų suvokimą, subjektyvią nuomonę, kuri turi pakankamą faktinį pagrindą, yra pareikšta sąžiningai ir etiškai, siekiant supažindinti visuomenę su kritika A. Z. ir užsakomąja informaciją skelbiančiai žiniasklaidai.
Ginčo teiginys pateiktas asmeniniame pranešime, prasidedančiame sakiniu „(duomenys neskelbtini)“, t. y. jame yra pateiktas subjektyvus, individualus požiūris, asmens žinomų aplinkybių, įvykių ir situacijos vertinimas. Skirtingai nei faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) teiginiai negali būti įrodomi, jiems netaikomi tiesos ir tikrumo kriterijai, tačiau jiems taip pat neturi trukti faktinio pagrindo. Ginčo teiginys „(duomenys neskelbtini)“ suformuluotas taip, kad tiesiogiai nėra teigiama, kad žurnalistai buvo nupirkti, bet iš konteksto galima padaryti išvadą, kad Skleidėjas asmeniškai suprato, jog A. Z. rinkimuose pasiviešinti naudojosi užsakomaisiais straipsniais įvairiose žiniasklaidos priemonėse, tačiau ir tai politikui nepadėjo įtakoti vilniečių požiūrio apie jį.
Akcentuotina, kad pasisakymai, posakiai asmeninėse socialinių tinklų paskyrose pasižymi didesniu emocionalumo laipsniu, tokiai raiškai būdingos aštresnės, „natūralios“ kalbos konstrukcijos, literatūrinių išraiškos priemonių vartojimas. Minėta ir tai, kad kasdieniame samprotavime argumentų nereikėtų kruopščiai ieškoti; priešingai, kasdieniame mąstyme prielaidų teisingumas yra dažniausiai tikėtinas, todėl ir išvados yra tikėtinos. Analizuojant ginčo teiginį ne izoliuotai, o viso pranešimo (įrašo) kontekste, matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo juo išryškina užsakomosios informacijos žiniasklaidoje skelbimo problemą, kai žiniasklaida yra „nuperkama“, t. y. uždirba tenkindama verslo ir (ar) politikos atstovų interesus, ypač rinkiminiu laikotarpiu. Ginčo teiginyje žodis „nupirkti kelis žurnalistus“ yra pavartotas perkeltine prasme, panaudojant literatūrinės išraiškos priemonę hiperbolę, o posakis „nėra pigus malonumas“ frazeologizmą. Teiginys yra paremtas subjektyviu vertinimu, o ne fakto konstatavimu. Nagrinėjamu atveju Skleidėjas paskelbė nuomonę, todėl nekyla pareiga ją įrodyti. Tokiu atveju svarbu tik, kad nuomonė turėtų faktinį pagrindą bei būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai.
5. Pareiškėja teigia, kad Skleidėjas paviešino faktą apie žurnalistų nusikalstamas veikas, taip pat Skleidėjas nepagrindė, kad pareiškėja skelbia užsakomuosius straipsnius. Teismas dar kartą pabrėžia, kad Skleidėjo ginčo teiginys negali būti prilyginamas kaltinimams baudžiamajame procese, taip pat nustatyti A. U. ir A. I. pavyzdžiai yra pakankami Skleidėjo nuomonės faktiniam pagrindui pagrįsti. Pareiškėjos argumentai, kad Skleidėjo kasdienis mąstymas ir kalba turėtų būti pateikti tokiais argumentais kaip oficialūs teisiniai tekstai (pvz., besiremiantys Baudžiamojo kodekso nuostatomis), nedera su atviroje pilietinėje visuomenėje ir teisinėje valstybėje propaguojamais sąžinės laisve ir nuomonių pliuralizmu, nes, pritarus pareiškėjos pozicijai, kasdienėje kalboje apskritai nebebūtų jokios laisvės, o reikėtų kalbėti argumentais (gal net teisiniais).
6. Kartu teismas pabrėžia, kad net ir kasdienis samprotavimas, ypač paskleistas visuomenės informavimo priemonėje, turi būti etiškas, sąžiningas. Teismas sutinka su atsakovės vertinimu, kad Skleidėjo paskelbtos informacijos tikslas – ne pažeminti pareiškėją ar pakenkti jos geram vardui, o išreikšti savo požiūrį viešąjį interesą atitinkančia tema. Taip pat atkreipti dėmesį į užsakomosios informacijos žiniasklaidoje problemą, kontekste paminint ir pareiškėją. Tokia saviraiška yra susijusi su pagrįstu visuomenės interesu, turi visuomeninę reikšmę. Šiais atvejais taikomas griežtas (siaurinamasis) saviraiškos laisvės ribojimo aiškinimas net tokiam informacijos ar idėjų skleidimui, kuris gali šokiruoti ar trikdyti. Be to, sprendžiant konstitucinių vertybių – asmens teisės į gerą vardą apsaugos ir teisės į informacijos laisvę – derinimo ir pusiausvyros klausimą, kai vyksta diskusija dėl bendrojo intereso klausimų, pirmenybė teikiama informacijos laisvei. Informacijos laisvė apima ir teisę reikšti kritišką, o kartais išsakyti net šokiruojančią poziciją tam tikrais aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais.
7. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad panaikinti Žurnalistų etikos inspektorius 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (SK-113, 2019) SPR-228 „Dėl socialinio tinklo (duomenys neskelbtini) paskyroje „O. S.“ (2019-03-04) paskelbtos informacijos“ nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Žurnalistų etikos inspektorių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą.
8. Nors trečiasis suinteresuotas asmuo prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kurios jam priklauso, nes, atmetus skundą, jo teisės buvo apgintos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis), tačiau jų nepagrindė. Todėl šis prašymas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiojo suinteresuoto asmens O. Š. (O. Š.) prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.