- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-02
- Bylos Nr.
- 2A-73/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- S. V., A. V., uždarajai akcinei bendrovei „Transland“
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „SEB lizingas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės, Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. V. ir A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas, o priešieškinis atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-2618-392/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Transland“, S. V. ir A. V. dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo bei atsakovų S. V. ir A. V. priešieškinį ieškovui AB „SEB lizingas“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „SEB lizingas“ ir atsakovas UAB „Transland“ 2007 – 2008 metų laikotarpiu sudarė tokias sutartis: 2007 m. sausio 17 d. finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-010247, 2007 m. sausio 17 d. finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-010248, 2007 m. spalio 9 d. finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-100212, 2007 m. spalio 9 d. finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-100214, 2007 m. spalio 19 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2007-100275, 2008 m. sausio 21 d. finansinio lizingo sutartį Nr. 2008-010380, 2008 m. kovo 28 d. finansinio lizingo sutartį Nr. 2008-030594, 2007 m. spalio 19 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2007-100275 ir 2008 m. kovo 17 d. nuomos sutartį Nr. 2008-030300.
Šių sutarčių tinkamo vykdymo užtikrinimui ieškovas AB „SEB lizingas“ ir atsakovai S. V. bei A. V. sudarė šias laidavimo sutartis: 2007 m. sausio 17 d. laidavimo sutartimi Nr. LS2007-010247 atsakovai laidavo už finansinio lizingo sutarčių Nr. 2007-010247 ir Nr. 2007-010248 įvykdymą, 2007 m. spalio 9 d. laidavimo sutartimi Nr. LS2007-100212 – už finansinio lizingo sutarčių Nr. 2007-100212 ir Nr. 2007-100214 įvykdymą; 2007 m. spalio 24 d. laidavimo sutartimi Nr. 2007-100275 – už išperkamosios nuomos sutarties Nr. 2007-100275 įvykdymą, o 2008 m. gruodžio 15 d. laidavimo sutartimi Nr. LS2007-010247 – už finansinio lizingo sutarčių Nr. 2008-010380, 2008-030594 ir nuomos sutarties Nr. 2008-030300 įvykdymą.
Atsakovas UAB „Transland“ nuo 2009 m. sausio mėn. tinkamai nevykdė finansinio lizingo, išperkamosios nuomos ir nuomos sutarčių, todėl ieškovas AB „SEB lizingas“ 2009 m. gegužės 19 d. ir 2009 m. liepos 22 d. pranešimais šias sutartis nutraukė. Atsižvelgiant į tai, ieškovas AB „SEB lizingas“ 2009 m. liepos 9 d. kreipėsi į laiduotojus S. V. ir A. V., reikalaudamas įvykdyti atsakovo UAB „Transland“ iki sutarčių nutraukimo neįvykdytus įsipareigojimus. Kadangi tai padaryta nebuvo, ieškovas AB „SEB lizingas“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Transland“, S. V. ir A. V.: 1) 822 229,33 Lt įsiskolinimą, kurį sudaro 627 051,52 Lt nuostolis iš atsiimto turto realizavimo, 19 527,10 Lt papildomos išlaidos, 76 832,79 Lt palūkanos, 3 741,53 Lt nesumokėtas nuomos mokestis, 1 467,50 Lt kitų mokėjimų, 31 542,03 Lt kompensacija už išankstinį nuomos sutarties nutraukimą bei 62 066,86 Lt delspinigių; 2) 5 procentų metines palūkanas nuo 822.229,33 Lt sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) 12.222,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio, 900 Lt antstolio vykdymo išlaidas ir kitas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovai S. V. ir A. V. ieškovui AB „SEB lizingas“ pareiškė priešieškinį, kuriuo teismo prašė: 1) pripažinti 2008 m. gruodžio 15 d. laidavimo sutartį, sudarytą tarp AB „SEB lizingas“ bei S. V. ir A. V., negaliojančia nuo jos sudarymo dienos. Nurodė, kad 2008 m. pabaigoje, smarkiai pablogėjus situacijai pervežimų rinkoje, UAB „Transland“ negalėjo laiku mokėti visų mokėjimų pagal lizingo sutartis, todėl S. V. nuolat bendravo su AB „SEB lizingas“ atstovu dėl lizinguojamų daiktų nepadengtos vertės mokėjimų sustabdymo, paliekant tik palūkanų mokėjimą. 2008 m. gruodį AB „SEB lizingas“ atstovas patikino, kad kredito komiteto sutikimas gautas ir nurodyti mokėjimai bus atidėti metams. 2008 m. gruodžio 31 d. apie 16 – 17 val. AB „SEB lizingas“ atstovas pareikalavo, kad S. V. ir jo sutuoktinė A. V. nedelsiant atvyktų pasirašyti su mokėjimų atidėjimu susijusius dokumentus, kadangi tik iki 2008 m. pabaigos galioja sprendimas suteikti mokėjimų atidėjimą metams. Nuvykus į AB „SEB lizingas“ būstinę, atstovas patikino, kad visi dokumentai parengti pagal ankstesnį susitarimą ir liepė pirma pasirašyti laidavimo sutartį. Kai buvo pasirašyta laidavimo sutartis, AB „SEB lizingas“ atstovas pateikė pasirašyti mokėjimo atidėjimo dokumentus. Pasidomėjus dėl nelabai aiškių susitarimo sąlygų bei labai trumpo ir neaiškaus atidėjimo periodo (3 mėnesių), AB „SEB lizingas“ atstovas dar kartą patvirtino, kad susitarimas dėl visų turto vertės dengimo mokėjimų atidėjimo metams lieka galioti, o pasirašomi dokumentai yra tik formalumas. Tačiau pirmą naujų metų darbo dieną, susipažinus detaliau su pasirašytu mokėjimo grafiku, išaiškėjo, kad sudarytas atidėjimas neturi jokios realios reikšmės UAB „Transland“ finansiniams srautams, ir ne tik nepalengvina, bet net apsunkina jos padėtį. Todėl S. V. ir A. V. pakartotinai kreipėsi į AB „SEB lizingas“ atstovą, kuris dar kartą patikino, kad susitarimo dėl mokėjimų atidėjimo metams laikysis ir, kad UAB „Transland“ gali mokėti pagal faktines išgales, o ne pagal dokumentuose nurodytus įsipareigojimus. Nepaisant to, pasibaigus 3 mėnesių atidėjimo terminui, AB „SEB lizingas“ atsisakė pratęsti šį terminą, nutraukė visas lizingo sutartis bei pradėjo išieškojimą iš laiduotojų. Atsakovų įsitikinimu, 2008 m. gruodžio 15 d. laidavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento vadovaujantis CK 1.90 straipsniu, nes ši sutartis sudaryta iš esmės suklydus, kadangi S. V. ir A. V., pasirašydami laidavimo sutartį, manė, kad joje aptartas mokėjimų atidėjimo terminas, nors faktiškai abiem šalims priimtinas terminas buvo aptartas tik žodžiu. Žinodami tikrąsias pagrindinio sandorio pakeitimo sąlygas, S. V. ir A. V. tikrai nebūtų sudarę laidavimo sutarties. Be to, atsakovų nuomone, laidavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.91 straipsnį, kaip sudaryta apgaulės, ekonominio spaudimo sąlygomis ir dėl susidėjusių aplinkybių sudaryta labai nenaudingomis sąlygomis. S. V. ir A. V. taip pat nesutiko su AB „SEB lizingas“ reikalavimu priteisti solidariai iš jų 0,1 proc. delspinigių už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną, nes tai sudaro 36 proc. delspinigių per metus. Tuo tarpu netesybos atlieka ne baudos, o kompensacinę funkciją, todėl jei teismas nuspręstų tenkinti ieškinį, delspinigių dydis turėtų neviršyti 10 proc. per metus. Be to, atsakovų nuomone, iš AB „SEB lizingas“ pateiktų dokumentų visiškai neaišku, kaip buvo nustatyta realizuoto turto kaina, ar ji atitiko rinkos vertę ir ar tikrai reikalavimo dydis pagrįstas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad atsakovai S. V. ir A. V. iki ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo 2007 metų laikotarpiu su ieškovu AB „SEB lizingas“ buvo sudarę dar tris laidavimo sutartis ir tokiu būdu jau anksčiau ne vieną kartą laidavo už atsakovo UAB „Transland“ prievolių įvykdymą, todėl žinojo ar turėjo žinoti laidavimo sutartimi prisiimamų pareigų apimtį ir jų nevykdymo teisines pasekmes. Nurodė, kad atsakovų S. V. ir A. V. nurodomos iki ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo buvusios faktinės aplinkybės yra pagrįstos tik atsakovų paaiškinimais, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia atsakovų teiginius, jog ieškovo atstovai vengė raštiško bendravimo, kad buvo pažadėję, jog lizinguojamų daiktų nepadengtos vertės mokėjimą sustabdys metams, kad ginčijama laidavimo sutartis ir susitarimas dėl skolos grąžinimo buvo sudarytas tik 2008 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų atsakovai bylos nagrinėjimo metu nepaneigė. Pažymėjo, kad atsakovas S. V. yra atsakovo UAB „Transland“ vadovas, todėl jam kaip verslininkui, turinčiam patirtį sandorių sudaryme, dalyvaujančiam Lietuvoje įsteigtos ir registruotos įmonės valdyme bei žinančiam šios įmonės sudėtingą finansinę padėtį, yra taikytini ypač dideli apdairumo ir atidumo reikalavimai. Negana to, iki nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo atsakovai nesikreipė į teismą dėl sudarytų laidavimo sutarčių, tame tarpe ir ginčijamos laidavimo sutarties, pripažinimo negaliojančiomis, nors jau 2009 m. liepos 9 d.ieškovas AB „SEB lizingas“ kreipėsi į atsakovus, reikalaudamas įvykdyti atsakovo UAB „Transland“ iki sutarčių nutraukimo neįvykdytus įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tai, kad ieškovas, siekdamas išvengti galimų nuostolių, papildomai paprašė atsakovų garantuoti atsakovo UAB „Transland“ prievolių įvykdymą, atsižvelgiant į tuo metu buvusią šios įmonės sunkią finansinę padėtį, negali būti laikoma ekonominiu spaudimu, juo labiau, kad tarp ginčo šalių buvo susiklosčiusi praktika atsakovo UAB „Transland“ prievolių įvykdymą garantuoti sudarant laidavimo sutartis. Vilniaus apygardos teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo AB „SEB lizingas“ reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų 62 066,86 Lt delspinigių, lyginant su 121.295,72 Lt negautomis palūkanomis, nėra aiškiai per didelis ar nepagrįstas, todėl teismas neturi pagrindo jo mažinti, o atsakovai savo teiginio, kad ieškovas atsiimtą turtą pardavė už per mažą kainą, nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai S. V. ir A. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos argumentus:
1. Tikslu išsiaiškinti faktines aplinkybes, susijusias su ginčijamų laidavimo sutarčių sudarymu, atsakovai reikalavo pakviesti liudyti byloje ieškovo darbuotojus, tačiau teismas šį klausimą išsprendė tik žodžiu, nemotyvuotai atsisakydamas tenkinti prašymą, nors minėti liudijimai turi lemiamą įtaką įrodinėjant laidavimo sutarčių negaliojimą (ieškovo nesąžiningumą bei ekonominį spaudimą sudarant ginčijamus sandorius). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju teismas rėmėsi išimtinai tik ieškovo UAB „SEB lizingas“ nurodytais rašytiniais įrodymais ir tokiu būdu buvo pažeistos CPK 185 straipsnio nuostatos.
2. Teismas nemotyvuotai ir neargumentuotai atsisakė paskirti byloje ekspertizę dėl ieškovo UAB „SEB lizingas“ realizuoto turto vertės jo pardavimo momentu, o vadovaudamasis vien ieškovo pateiktais vidiniais dokumentais, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą (CPK 17 str.).
3. Ieškovas bando išvengti tikrosios 2008 m. gruodžio 15 d. ir 2008 m. gruodžio 17 d. sutarčių sudarymo datos, nes nustačius, jog minėti sandoriai ieškovo raginimu buvo pasirašyti paskutinės metų dienos vakare, taptų akivaizdu, jog ieškovas elgėsi nesąžiningai, spaudė atsakovus, nepaliko galimybės pasinaudoti atitinkamų specialistų konsultacijomis bei apgalvoti sudaromų sandorių pasekmių.
4. 2008 m. gruodžio 15 d. sandoris sudarytas iš esmės suklydus, o atsakovai, pasirašydami laidavimo sutartį, manė, jog sudarant sandorį buvo aptartas mokėjimų atidėjimo terminas (nors faktiškai abiems šalims priimtinas terminas buvo aptartas tik žodžiu).
5. Spręsdamas klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės ir/ar suklydimo, teismas turi nustatyti abiejų šalių galimą nesąžiningumą, tikslias sandorio aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas to nenustatinėjo.
6. Banko, kaip specifinio ūkio subjekto, veiklos ypatumai suponuoja didesnę jo atidumo ir rūpestingumo pareigą, o ieškovas aiškiai daugelį kartų pripažino, kad jį tenkina tik bendrovės atsakomybė už jos prievoles ieškovui ir prisiėmė riziką, susijusią su bendrovės nemokumu (bendrovė ieškovui nuolat teikė finansinės atskaitomybės dokumentaciją). Atsakovų nuomone, akivaizdu, kad nesant spaudimo ir apgaulės, laidavimo sutartis nebūtų sudaryta, nes šioje situacijoje protingas asmuo tikrai neprisiimtų rizikos atlyginti kelių šimtų tūkstančių litų nuostolio kito asmens kreditoriui, jei nesitikėtų gauti pagrįstų garantijų, jog šeimos verslas ir vienintelis pragyvenimo šaltinis nebus sužlugdytas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovas, turėdamas didelį pranašumą sutartiniuose kreditavimo santykiuose ir puikiai suvokdamas, kad pagrindinis skolininkas nemokus, pats parengė akivaizdžiai neparankius atsakovams pagrindinių sandorių sąlygų pakeitimus ir faktiškai perkėlė bendrovės skolą atsakovams.
7. Atsakovams buvo grasinama, kad nesudarius laidavimo sutarties, jų verslas bus sužlugdytas, prieš juos panaudotas tiesmukas ekonominis spaudimas, o atsakovai stipresnės sutartinių santykių šalies buvo priversti rinktis tarp neišvengiamo bendrovės sužlugdymo bei melagingų ieškovo pažadų išsaugoti jų verslą, jei bus sudaryti nepalankūs atsakovams sandoriai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB „SEB lizingas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovų prašyto iškviesti liudytojo L. P. parodymai (dėl laidavimo sutarties sudarymo laiko) nebūtų turėję esminės reikšmės nustatant aplinkybes, susijusias su atsakovų priešieškinio dalyku, o minėtam liudytojui prisiminti sutarčių sudarymo laiką apskritai būtų praktiškai neįmanoma, nes tuo metu klientų, su kuriais buvo sudarinėjamos panašios sutartys, buvo ne vienas. Prašymą skirti ekspertizę realizuoto turto vertei nustatyti atsakovai pateikė tik teismo posėdžio metu, nenurodydami nei teismo eksperto, kuris galėtų atlikti tokią ekspertizę, kandidatūros, nei konkrečių tokiam ekspertui užduotinų klausimų, nei galimos ekspertizės kainos ar prognozuojamos jos atlikimo trukmės. Be to, atsakovai nepateikė ir įrodymų, kurie būtų leidę manyti, kad ginčo turto kaina jo pardavimo metu galėjo būti didesnė. Pažymi, kad 2008 m. gruodžio 15 d. laidavimo sutartį atsakovai ginčija dviem visiškai skirtingais ir tuo pačiu vienas kitam prieštaraujančiais pagrindais. Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų aišku, kad už UAB „Transland“ prievolių įvykdymą jau anksčiau buvo ne kartą laiduota, todėl apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad ieškovas AB „SEB lizingas“ nei vienos finansinio lizingo sutarties sudarymo metu nereikalavo jokių papildomų užtikrinimo priemonių, yra aiškiai neteisingi. Iš UAB „Transland“ 2008 m. rugsėjo 30 d. prašymo, pasirašyto atsakovo S. V., matyti, kad pats atsakovas mokėjimus prašė atidėti iki 2009 m. balandžio 1 d, kas iš esmės ir buvo padaryta 2008 m. gruodžio 17 d. susitarimu (atidėti mokėjimai už 2009 m. sausio, vasario ir kovo mėn.). Bylos nagrinėjimo metu jokių įrodymų, kad jiems būtų buvę trukdoma susipažinti su šia sutartimi, atsakovai taip ir nepateikė, o pats atsakovas S. V., prašydamas atidėti mokėjimus, įrodinėjo, kad UAB „Transland“ nėra nemoki įmonė bei kad prašomas mokėjimų atidėjimas padės išspręsti susidariusias problemas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmę bylai turinčias aplinkybes, byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeidęs įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialios bei procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnis).
Savo priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atsakovai grindė dviem, kolegijos nuomone, vienas kitą paneigiančiais pagrindais. Viena vertus, atsakovai teigė, kad sutartį pasirašė suklydę dėl mokėjimų atidėjimo termino, kita vertus, nurodė, kad ginčo sutartis buvo pasirašyta esant ieškovo ekonominiam spaudimui bei nenaudingomis sąlygomis. Tačiau esant suklydimui asmuo neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes ir pasekmes, o pasirašydamas sandorį nenaudingomis sau sąlygomis asmuo sutarties aplinkybes suvokia, bet ją sudaro dėl kitos šalies ekonominio spaudimo (CK 1.90 straipsnis, 1.91 straipsnis). Be to, kalbant tiek apie atsakovų suklydimą, tiek apie ieškovo apgaulę bei ekonominį spaudimą sudarant ginčo sutartį, pažymėtina, kad analogiškomis pagal savo teisinę prigimtį ir pobūdį laidavimo sutartimis atsakovai prieš tai laidavo už kitas ieškovo ir trečiojo asmens sudarytas sutartis. Minėta aplinkybė patvirtina tai, kad atsakovams laidavimo sutarties sąlygos turėjo būti žinomos, o tarp šalių susiklostė bendradarbiavimo praktika, pagal kurią su trečiuoju asmeniu sudarytos lizingo sutartys buvo užtikrinamos atsakovų laidavimu. Atitinkamai šios aplinkybės neleidžia teigti, kad būtent ginčo sutartis buvo sudaryta neįprastomis aplinkybėmis, spaudžiant ieškovui. Pastebėtina ir tai, kad atsakovai sutarties galiojimą susiejo su ieškovo veiksmais atidedant skolos grąžinimą ne metams kaip ieškovas žadėjo, bet žymiai trumpesniam terminui. Tačiau atsakovai reikalavimo dėl tarp šalių 2008 m. gruodžio 17 d. sudaryto susitarimo dėl skolos grąžinimo nuginčijimo nereiškia, o iš paties atsakovo pasirašyto 2008 m. rugsėjo 30 d. rašto ieškovui matyti, kad jis prašė atidėti mokėjimus šešiems mėnesiams iki 2009 m. balandžio 1 d. Paminėtu susitarimu šis prašymas iš esmės buvo patenkintas, nes mokėjimai buvo atidėti už 2009 m. sausio, vasario ir kovo mėnesius. Tuo tarpu kokių nors įrodymų, patvirtinančių šalių derybas dėl mokėjimų atidėjimo metams, byloje nėra. Tiesa, apeliantai nurodo, kad ši aplinkybė galėjo būti nustatyta ieškovo darbuotojo liudytojo L. P. parodymais, kurį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti į teismo posėdį. Tačiau taip teigdami atsakovai šio liudytojo iškviesti į apeliacinės instancijos teismo posėdį neprašė. Tuo tarpu rašytiniai įrodymai, įskaitant pasirašytus apelianto, patvirtina teismo išvadų pagrįstumą, dėl ko teigti, jog pirmosios instancijos teismas, neapklausęs paminėto liudytojo, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, nėra pagrindo (CPK 239 straipsnio 1 dalis).
Apeliantai taip pat nurodo, kad ieškovo veiklos ypatumai suponuoja didesnę jo atidumo ir rūpestingumo pareigą, o jo nesąžiningumą patvirtina tai, kad ginčo sutartis buvo pasirašyta ieškovui žinant, kad pagrindinis skolininkas yra nemokus. Tačiau pažymėtina, kad pats atsakovas jau minėtame 2008 m. rugsėjo 30 d. rašte ieškovui nurodė, kad bendrovė ,,Transland“ yra moki, o prašomos atidėti skolos bus padengtos. Be to, jokiais įrodymais neparemti ir atsakovo teiginiai, kad ginčo sutartis buvo sudaryta ne 2008 m. gruodžio 15 d., o 2008 m. gruodžio 31 d.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsakovų priešieškinį atmesti (CK 1.90 straipsnis, 1.91 straipsnis). Tuo tarpu nenustačius atsakovų išduoto laidavimo rašto negaliojimo pagrindų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovams kyla pareiga atsakyti prieš ieškovą už skolininko UAB ,,Transland“ prievoles (CK 6.76 str.). Šiuo teisiniu pagrindu patenkinęs ieškinį pirmosios instancijos teismas, nustatydamas skolos, delspinigių bei nuostolių dydį, vadovavosi tiek lizingo sutarčių, už kurių tinkamą vykdymą buvo laiduojama, tiek ir kitais byloje surinktais įrodymais (2 t., 126, 127, 192-276, 311, 323). Atsakovai nenurodo konkrečių argumentų dėl šių sumų, tame tarpe ir dėl delspinigių dydžio, kurį pirmosios instancijos teismas argumentavo ieškovo negautomis palūkanomis, nepagrįstumo, bet nurodo, kad patenkinęs ieškinį teismas vadovavosi išimtinai ieškovo pateiktais dokumentais. Tačiau taip teigdami apeliantai konkrečių motyvų, dėl kurių šie įrodymai turi būti pripažinti nepatikimais ar nepakankamais, nenurodo, o kolegijos nuomone, abejoti šių įrodymų pagrįstumu nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis). Tiesa, atsakovai sprendimo nepagrįstumą grindžia teismo atsisakymu skirti ekspertizę. Tačiau sprendžiant dėl šio prašymo pagrįstumo pažymėtina, kad nors ieškinys buvo paduotas dar 2010 m. vasario 12 d., atsakovai savo procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, tokio prašymo nereiškė, o jį pateikė tik 2011 m. vasario 18 d. vykusio teismo posėdžio metu nenurodant nei eksperto kandidatūros, nei užduotinų klausimų, nei ekspertizės apmokėjimo galimybių, kas vertintina kaip siekis užvilkinti bylos nagrinėjimą bei prieštarauja CPK 7 straipsnio nuostatoms (3 t., 67 b. l.). Apeliantai taip pat nurodo, kad teismas dėl šio prašymo ir jo atmetimo priežasčių nepasisakė sprendime, tačiau šis klausimas buvo išspręstas protokoline teismo nutartimi (3 t., 68 b. l.).
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.