Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją byla pagal nuteistojo O. B. gynėjo advokato Eriko Kaliačio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo O. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str.1 d. laisvės atėmimu 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. sausio 29 d.

Kardomosios priemonės – dokumento paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki bausmės vykdymo pradžios paliktos nepakeistos.

Byla dalyje dėl nukentėjusiosios V. T. pareikšto civilinio ieškinio nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. B. nuteistas už tai, kad 2015 m. gruodžio 12 d., apie 15.00 val., viešbučio „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), valgomojo kambario patalpose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja V. T., prieš jos valią, kai V. T. užmigo, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle, lytiškai su nukentėjusiąja santykiavo prieš pastarosios valią ir tokiu būdu išžagino V. T..

Apeliaciniu skundu nuteistojo O. B. gynėjas advokatas Erikas Kaliačius prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-24 nuosprendį panaikinti ir O. B. išteisinti. Apeliantas nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis yra naikintinas, nes teismas neatsižvelgė į visus bylos įrodymus bei netinkamai įvertino liudytojų parodymus.

Teigia, kad ginamasis neginčija atlikęs lytinį aktą su nukentėjusiąja, tačiau teismas turėjo išsiaiškinti, ar lytinis aktas buvo atliktas prieš jos valią. Lytinis santykiavimas prieš nukentėjusio asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens valia nebūtinai turi būti išreikšta tiesiogiai pasakant žodžiu apie savo sutikimą, būtina vertinti žmogaus elgesį visos situacijos kontekste, nes tarpusavio santykiai gali būti išreiškiami ir veido išraiška, akių kontaktu, balso intonacija, gestais, kūno judesiais ir pan. Taip pat būtina atsižvelgti ne tik į nukentėjusiosios elgesį po lytinio akto, bet ir į jos veiksmus iki tol, kurie suteikė pagrindo ginamajam manyti, jog nukentėjusioji neprieštarautų dėl lytinio santykiavimo ar netgi pati to norėtų. Tuo tarpu teismas nukentėjusiosios veiksmų iki atsigulimo į lovą nevertino kaip akivaizdžių ir nedviprasmiškai išreiškiančių norą lytiškai santykiauti su ginamuoju. Analizuojant byloje surinktus įrodymus, nukentėjusiosios elgesys turėtų būti vertintinas kaip provokuojantis, kurio įtakotas O. B. pagrįstai manė, jog ji nori lytinių santykių. Vien tai, kad liudytojai nepatvirtino fakto, jog nukentėjusioji nusirenginėjo, bučiavo ar glamonėjo ginamąjį, nepaneigia to, jog ji savo norą lytiškai su juo santykiauti išreiškė kitomis priemonėmis. Jos glaustymasis, sėdėjimas ant kelių, leidimas liesti krūtinę, provokuojančių šokių demonstravimas lygiai taip pat tūrėtų būti traktuojami kaip akivaizdus bandymas išreikšti savo siekį ar bent jau neprieštaravimą dėl artimesnio bendravimo su ginamuoju.

Apeliantas nurodo, kad teismas taip pat turėjo įvertinti, ar O. B. turėjo pagrindo tikėtis suartėjimo, ar bejėgiškoje būklėje atsidūrusi nukentėjusioji prieš tai leido suprasti, kad neprieštarautų lytiniams santykiams, ar ginamasis, atsižvelgdamas į nukentėjusiosios bendravimą iki lytinio akto, galėjo numanyti, jog ji pati norėtų su juo lytiškai santykiauti. Chronologiškai analizuojant įvykių seką matyti, kad nukentėjusioji pirmoji parodė iniciatyvą dėl bendravimo su O. B. dieną prieš pakviesdama jį į diskoteką, vėliau pati užmezgė dialogą, bandydama aiškintis, kodėl jis neatėjo į diskoteką, įvykio vakarą kartu leido laiką, šnekėjosi, kartu gėrė, valgė, sėdėjo jam ant kelių, leido liesti krūtinę, kalbėjo apie striptizą. Tokius nukentėjusiosios veiksmus patvirtino ir liudytoja M. K., kuri nurodė, jog nukentėjusioji šoko nepadorius šokius, savo veiksmais provokavo O. B.. Tačiau teismas neatsižvelgė į šios liudytojos parodymus, nors ji nesusijusi nei su ginamuoju, nei su nukentėjusiąja, todėl galėjo nešališkai įvertinti įvykio aplinkybes.

Pažymi, kad O. B. parodymai buvo nuoseklūs, jis nuo pat pirmosios apklausos aiškiai nurodė, jog lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, tačiau tai darė ne prieš jos valią. Jis neigė prievartinį lytinių santykių pobūdį, nes dėl nukentėjusiosios elgesio buvo įsitikinęs, jog ji pati nori lytiškai santykiauti. Lytinio akto metu, kai nukentėjusioji pašoko ir išstūmė jį iš lovos, O. B. nenaudojo smurto, siekdamas išvengti bet kokio konflikto, ramiai išėjo iš bendro kambario ir nuėjo miegoti. Jis nebuvo nei agresyviai nusiteikęs, nei turėjo tikslą atlikti su ja prievartinį lytinį aktą. O. B. negalėjo suvokti, kad daro nusikalstamą veiką, nes vertindamas ankstesnį tarpusavio bendravimą bei nukentėjusiosios elgesį, buvo pagrįstai įsitikinęs, kad lytinių santykių noras buvo abipusis, todėl jo veiksmai negali būti traktuojami kaip išžaginimas.

Nurodo, kad teismas buvo neobjektyvus teigdamas, jog O. B. neturėjo priežasčių manyti, kad nukentėjusioji nori su juo lytinių santykių, lytinius santykius atliko jai miegant bendro naudojimo patalpoje, būnant pašaliniams asmenims ir šios aplinkybės patvirtina, kad jis norėjo su ja lytiškai santykiauti, nepaisydamas nei vietos, nei kitų asmenų buvimo ir tai padarė prieš jos valią. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, kad ginamasis būtų tyčia, sąmoningai siekęs atlikti lytinį aktą su nukentėjusiąja suprasdamas, kad ji yra bejėgiškos būklės, nes miega, tuo tarpu lytinio akto atlikimo vieta ar kitų asmenų buvimas toje pačioje patalpoje savaime neįrodo aplinkybės, jog jis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią. Vien tai, kad jis norėjo lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja neįrodo fakto, kad jis ją išžagino. O. B. nurodė, kad toks noras buvo abipusis, kilęs ne staiga, o kaip tęstinis veiksmas, kilęs po jų tarpusavio bendravimo, jos akivaizdžių dėmesio ženklų jam, todėl lytiniai santykiai nebuvo prievartiniai.

Teigia, kad nukentėjusioji savo poziciją dėl įvykusio išžaginimo grindė vieninteliu argumentu, jog ji lytinio akto metu miegojo. Taip pat teismas nukentėjusiosios miegą dėl jos nesutikimo laikė esmine aplinkybe bei pasisakydamas dėl lytinio santykiavimo pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, rėmėsi teismų praktika, kurioje nurodoma, kad miegas gali lemti bejėgišką būklę. Tačiau teismas išvadą, jog nukentėjusioji lytinio akto metu miegojo, padarė remdamasis tik prielaidomis, o ne faktiniais įrodymais. O. B. parodė, jog prieš lytinį aktą ji prie jo prisiglaudė, jį glostė, tuo tarpu nukentėjusioji teigė, jog ji miegojo. Todėl šiais prieštaraujančiais parodymais negalima nustatyti tikrųjų įvykio aplinkybių. Tai, kad liudytoja T. K. parodė, jog nukentėjusioji prieš ginamajam atsigulant šalia jos nieko nesakė, negali būti vertinama kaip neginčijamas įrodymas, jog nukentėjusioji miegojo.

Nors teismas pažymėjo, kad O. B. bei liudytoja T. K. skirtingai nurodė laiką, praėjusį nuo nukentėjusiosios atsigulimo į lovą iki lytinio akto, tačiau toks neatitikimas atsirado dėl liudytojos parodymus perteikusios vertėjos netiksliai suformuluotos minties. Liudytoja T. K. apklausos metu negalėjo tiksliai atsakyti į klausimą, kiek laiko praėjo nuo nukentėjusios paguldymo į lovą iki ginamojo atsigulimo šalia, ji tik lakoniškai išsireiškė, kad viskas vyko ne ilgiau nei vieną valandą. Taip pat liudytoja M. K. nurodė, jog jai išėjus iš bendro naudojimo kambario, kuriame vėliau įvyko incidentas, nukentėjusioji teiravosi apie galimybę miegoti poilsio kambaryje, po to liudytoja M. K. nuėjo į virtuvę, kur po 15 minučių įbėgo susijaudinęs O. B., sakydamas, kad jis kažką padarė. Šios liudytojos parodymai patvirtina ginamojo nurodomą laiką nuo nukentėjusiosios atsigulimo į lovą iki jo prigulimo šalia. Be to, tikslus laiko skaičiavimas minutėmis neturi esminės įtakos veikos kvalifikavimui, svarbiau tai, kad visi liudytojai nurodė, jog laiko tarpas kai O. B. prigulė šalia nukentėjusiosios iki jo išmetimo iš lovos buvo kelios minutės. Todėl, jei nukentėjusioji iš tikrųjų būtų miegojusi ir buvusi bejėgiškos būklės, ji negalėtų po kelių minučių pašokti iš lovos, išstumti ginamąjį, susiorientuoti situacijoje, adekvačiai reaguoti į aplinką. Tačiau šioje situacijoje pastaroji pradėjo demonstratyviai rodyti, jog lytinių santykių nebenorinti. Be to, nukentėjusiosios elgesio po lytinio akto negalima sureikšminti bei suabsoliutinti ir tik iš ūmios pykčio reakcijos spręsti apie jos nesutikimą dėl lytinio santykiavimo, nes reikia vertinti nukentėjusiosios elgesį visos situacijos kontekste. Nukentėjusiosios rėkimas, puolimas praėjus vos kelioms minutėms po lytinio akto nėra pakankami patvirtinimai dėl prievartinio lytinio akto, tačiau toks elgesys patvirtina faktą, jog ji nebuvo bejėgiškos būklės, kuria O. B. būtų siekęs tyčia pasinaudoti. Teigia, kad nukentėjusiosios sprendimą kreiptis į policiją įtakojo konfliktinė situacija tarp jos bei O. B. tėvo, kuris stengdamasis apginti savo sūnų ją įžeidė ir paskatino pastarosios pyktį, dėl ko buvo surašytas pareiškimas dėl išžaginimo. Teismas nevertino liudytojos T. K. nurodytų aplinkybių, jog ji pati perspėjusi O. B., dar prieš jam atsigulant šalia nukentėjusiosios, kad pastaroji tuoj jam spirs ir nustums iš lovos. Akivaizdu, kad liudytoja T. K. buvo ne tik įsitikinusi, jog nukentėjusioji nebuvo bejėgiškos būklės, bet galėjo numatyti savo draugės elgesį panašioje situacijoje. Ši aplinkybė patvirtina, jog toks nukentėjusiosios elgesys buvo nuspėjamas bei jai būdingas atitinkamoje situacijoje, o ne išprovokuotas prievartinio lytinio akto. Be to, nukentėjusiajai pareiškimo surašymo metu buvo nustatytas 1.05 promilių girtumas, o lengvas girtumo laipsnis taip pat negalėjo turėti įtakos jos bejėgiškai būklei ir nesuvokimui su ja atliekamų veiksmų bei negalėjimui pasipriešinti. Tačiau jos intoksikacija alkoholiu įtakojo tai, kad ji klaidingai suvokė aplinką ir neteisingai interpretavo O. B. veiksmus kaip tyčinius, siekiant su ja atlikti lytinį aktą prieš jos valią.

Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismas nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė nusikalstamos veikos aplinkybes ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl nusikalstamos veikos sudėties.

Teismo posėdyje nuteistasis O. B. ir jo gynėjas advokatas Erikas Kaliačius prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

O. B. nuteistas už tai, kad 2015-12-12, apie 15.00 val., viešbučio „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), valgomojo kambario patalpose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja V. T., prieš jos valią, kai V. T. užmigo, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle, lytiškai su nukentėjusiąja santykiavo prieš pastarosios valią ir tokiu būdu išžagino V. T., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 str. 1 d.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, tokiu būdu pažeidė BPK 20 str. reikalavimus ir padarė nepagrįstas išvadas, kurių pagrindu O. B. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Vadovaujantis BPK 20 str. 3 d., įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 2 d., reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos taip pat įtvirtintos BPK 44 str.. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle reiškia, kad nukentėjusysis dėl savo fizinės ar psichinės būklės ypatumų – fizinių trūkumų, ligos, mažametystės, senatvės, psichikos sutrikimo ar kitokios liguistos ar nesąmoningos būsenos - negali suvokti aplinkos, su juo daromų veiksmų esmės arba kad ir suvokia, bet dėl bejėgiškos būklės negali pasipriešinti kaltininkui, o kaltininkas supranta, kad asmuo yra bejėgiškos būklės ir tuo pasinaudoja, t. y. lytiškai su juo santykiauja. Kai lytiškai santykiaujama su nuo alkoholio ar narkotikų apsvaigusiu asmeniu, bejėgiška būkle gali būti pripažintas tik toks apsvaigimo laipsnis, kai asmuo dėl to negali suvokti aplinkos, su juo daromų veiksmų esmės arba negali pasipriešinti.

Šioje byloje esminė aplinkybė, turinti reikšmės bylai išspręsti teisingai, yra ne pats lytinių santykių buvimas, nes O. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tvirtino lytiškai santykiavęs su V. T., o prievartinis jų pobūdis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apie nukentėjusiosios V. T. nesutikimą lytiškai santykiauti su O. B. ir kaltinamojo pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusiosios būkle, sprendė vien tik iš nukentėjusiosios ir jos draugės liudytojos T. K. parodymų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino kaltinamojo O. B. pateiktos versijos, kad jis nepasinaudojo bejėgiška nukentėjusiosios būkle ir su ja santykiavo ne prieš jos valią, taip pat netyrė ir kitų versijų. Teismas nepagrįstai atmetė kaltinamojo versiją bei jo argumentus, apsiribodamas lakonišku atsirašymu, kad kaltinamojo versijos vertintinos kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nukentėjusioji V. T. viso proceso metu teigė, kad ji nubudo nuo to, kad su ja vyko lytinis aktas ir pamatė, kad lytinį aktą atlieka O. B.. Neigė, kad sutiko su juo lytiškai santykiauti ar kitokiu būdu jį provokavo.

Tuo tarpu O. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su V. T. susipažino 2015-12-11, kai vakare su tėvu J. B. atvažiavo į viešbutį. V. iš vakaro jį kvietė į diskoteką, bet jis nėjo. 2015-12-12 jis su tėvu užėjo į viešbučio bendrą kambarį pavalgyti, kur sėdėjo V. T. su T. K. ir gėrė vermutą. Jie taip pat turėjo šampano ir maisto, todėl prisėdo prie jų ir visi kartu valgė, gėrė alkoholį ir kalbėjosi. Nukentėjusioji jo klausė, kodėl jis neatėjo į klubą, šoko, kalbėjo apie striptizą, sėdėjo šalia jo, leido jam rankomis liesti savo krūtinę, buvo ant jo atsisėdusi, matėsi, kad ji susijaudinusi. Po to jis ją nunešė į lovą. Nukentėjusioji buvo su marškinėliais, kurių buvo užsagstytos tik dvi sagos. V. T. judesiu paprašė jo prigulti, bet jis dar nuėjo parūkyti. Tėvui pasakė, kad ji nori artumo. Pastarasis atsakė, kad gali užleisti kambarį. Grįžęs atsigulė šalia ir ją apsikabino. Pastaroji prie jo prisiglaudė, pradėjo jį glostyti, jis taip pat glostė jai pilvą, po to pradėjo lytinį aktą ir kelis kartus pajudėjo. Jis suprato, kad V. T. norėjo su juo lytiškai santykiauti, nes prieš tai kartu gėrė, valgė, ji viena provokuojančiai šoko, buvo atsigulusi jam ant kelių, pati leido save liesti (t. 1, b. l. 161-164). Ikiteisminio tyrimo metu O. B. nurodė analogiškas aplinkybes (t. 1, b. l. 80-82, 94-101). Apeliacinės instancijos teisme O. B. patvirtino, kad iki lytinių santykių V. T. elgėsi provokuojančiai, jį gundė, leido liesti ją už krūtinės, sėdosi jam ant kelių, prieš jį šoko striptizą, nunešta į lovą paprašė prie jos atsigulti. Iš tokio jos elgesio jis suprato, kad ji nori lytinių santykių. Taigi, iš nuoseklių O. B. parodymų matyti, kad jis turėjo pagrindo tikėtis suartėjimo su V. T., nes ji savo elgesiu leido suprasti, kad neprieštarautų lytiniams santykiams. Chronologiškai analizuojant įvykių seką matyti, kad nukentėjusioji pirmoji parodė iniciatyvą dėl bendravimo su O. B. kviesdama jį į naktinį klubą, vėliau pati užmezgė dialogą, aiškinosi kodėl jis neatėjo į diskoteką, kartu leido laiką, šnekėjosi, kartu gėrė, valgė, sėdėjo jam ant kelių, leido liesti krūtinę, šoko ir kalbėjo apie striptizą.

Liudytojai J. B. ir T. K. patvirtino, kad iš vakaro V. T. kvietė O. B. į klubą, įvykio dieną visi kartu valgė ir vartojo alkoholį bendro naudojimo kambaryje, V. T. bendravo su O. B., užsnūdo jam ant kelių, po to jis ją nunešė ir paguldė į lovą, vėliau prigulė šalia jos (t. 1, b. l. 47-50, 56-58, 143-144, 158-160). Be to, liudytojas J. B. parodė, kad išėjęs parūkyti O. B. pasakė, jog V. T. jo nori, todėl liudytojas pasiūlė užleisti kambarį. Be to, provokuojančius nukentėjusiosios veiksmus patvirtino ir liudytoja M. K., kuri pirmosios instancijos teisme parodė, jog liudytojai atėjus į bendro naudojimo kambarį V. T. šoko provokuojančius šokius ir tokiais savo veiksmais provokavo O. B. (t. 1, b. l. 160-161). Tačiau teismas neatsižvelgė į šios liudytojos parodymus, nors ji nesusijusi nei su apeliantu, nei su nukentėjusiąja, todėl nešališkai įvertino įvykio aplinkybes. Juolab, kad pati nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog bendro naudojimo kambaryje vartojo alkoholį, bendravo su O. B. ir šoko.

Taigi, pirmosios instancijos teismas be pagrindo kritiškai vertino O. B. parodymus, kad jis dėl nukentėjusiosios elgesio buvo įsitikinęs, jog ji pati nori lytiškai su juo santykiauti. Jis negalėjo suvokti, kad daro nusikalstamą veiką, nes vertindamas ankstesnį tarpusavio bendravimą bei nukentėjusiosios elgesį, buvo pagrįstai įsitikinęs, kad lytinių santykių noras buvo abipusis, todėl jo veiksmai negali būti traktuojami kaip išžaginimas.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad O. B. lytiškai santykiavo su V. T. pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, kadangi byloje nepaneigti O. B. parodymai, jog atsigulęs prie V. T. jis nematė ir nesuprato, kad pastaroji miega, nes ji glostė jo ranką ir prie jo glaudėsi. Nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kad atsigulusi į lovą nukentėjusioji iš tikrųjų miegojo, nes jie parodė, jog nematė kas vyko lovoje.

Be to, asmuo, būdamas neblaivus, bejėgiškos būklės ir nejausdamas su juo atliekamų veiksmų, negali per kelias minutes išeiti iš šios būsenos. Tuo tarpu V. T. elgesys po įvykio rodo, kad ji adekvačiai suvokė situaciją, gerai orientavosi aplinkoje, gebėjo suvokti viską kas vyksta aplinkui, nes po neva jos atžvilgiu įvykdyto prievartinio lytinio akto buvo labai aktyvi – nustūmė O. B. nuo lovos ir mušė, ką patvirtina liudytojai J. B., T. K., R. J. bei specialisto išvada apie apeliantui padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 104-106), pati iškvietė policiją (t. 1, b. l. 10), atvykus policijos pareigūnams nurodė įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 11), nuvežta į policijos komisariatą davė parodymus (t. 1, b. l. 17). Esant tokioms aplinkybėms V. T. elgesys po įvykio nepatvirtina jos bejėgiškos būklės lytinio akto metu. Tuo tarpu O. B. po to, kai nukentėjusioji išstūmė jį iš lovos, jai nesipriešino, nebuvo agresyviai nusiteikęs, nenaudojo smurto, o siekdamas išvengti bet kokio konflikto, išėjo iš bendro naudojimo kambario ir nuėjo miegoti, todėl toks jo elgesys paneigia norą turėti prievartinius lytinius santykius.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad O. B. lytiškai santykiavo su V. T. prieš jos valią, pasinaudojęs bejėgiška jos būkle.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiajai išstūmus O. B. iš lovos, apelianto tėvas J. B. išvadino ją prostitute ir necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo, dėl ko pastaroji buvo šokiruota ir labai supyko. Šias aplinkybes patvirtino pati V. T. bei J. B. ir tuo metu bendro naudojimo kambaryje buvę asmenys, t. y. O. B., T. K. ir R. J.. Be to, tarnybiniame pranešime tyrėja I. G. nurodė, kad V. T. turėjo pretenzijų J. B. dėl moralinio (psichologinio) spaudimo ir įžeidinėjimo (t. 1, b. l. 11). Todėl kilusi staigi konfliktinė situacija tarp nukentėjusiosios V. T. ir O. B. tėvo galėjo įtakoti jos nepagrįstą sprendimą kreiptis į policiją dėl išžaginimo.

Apkaltinamasis nuosprendis priimamas tik tais atvejais, kai teismas nustato nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius kaltinamojo veikoje ir kai įrodo, kad kaltinamasis yra kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas patikimais įrodymais, gautais ištyrus visas byloje kilusias versijas, išaiškinus ir įvertinus prieštaravimus. Tuo tarpu šioje byloje pirmosios instancijos teismas, ištyręs inkriminuojamo nusikalstamo veiksmo aplinkybes, padarė netinkamas išvadas, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuotą veiką.

Esant tokioms aplinkybėms O. B. pagal BK 149 str. 1 d. turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji N. T. civilinio ieškinio atsisakė, todėl procesas dėl šio ieškinio yra nutraukiamas (BPK 112 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: O. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąsias priemones – dokumento paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Procesą dėl V. T. civilinio ieškinio nutraukti, pareiškėjai jo atsisakius.

Daiktinius įrodymus: apatines V. T. kelnaites, dėžę su patalyne, 2 vokus su seilių pavyzdžiais, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.