Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Julita Dabulskytė–Raizgienė, sekretoriaujant Valentinai Solovejienei, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui P. G., jo atstovui advokatui R. B., Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pinigų plovimo prevencijos valdybos Analizės skyriaus viršininkui Mariui Staniuliui, išnagrinėjusi P. G., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), dirbančio UAB „I“ generaliniu direktoriumi, administracinio nusižengimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. G., nuo 2014-12-09 būdamas UAB „I“ direktoriumi (ūkio subjekto vadovas pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 20 dalį) ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7 ir 8 dalimis, 37 straipsnio 12 dalies 1 punktu, privalėdamas organizuoti kasdieninę bendrovės veiklą ir atsakyti už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymą, nevykdė šių pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių reikalavimų UAB „I“: nustatyta, kad UAB „I“ nuo 2016-07-27 iki 2017-07-13 nebuvo atliekamas tinkamas tapatybės nustatymas prieš pradedant dalykinius santykius, kai klientas fiziškai nedalyvauja, nustatant jo tapatybę. Bendrovėje, vadovaujantis 2015-09-28 direktoriaus patvirtintu „Klientų aptarnavimo specialisto darbo vadovu“, kliento tapatybė buvo nustatinėjama iš a) asmens internetinėse registracijos formose nuotoliniu būdu nurodytų duomenų ir b) iš kliento asmeninės sąskaitos, esančios kredito įstaigoje atlikto 0,01 Eur mokėjimo nurodymo (kuris Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 14 punkto apibrėžiamas kaip „mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją“ ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau - PPTFPĮ) (redakcija, galiojusi iki 2017-07-13) 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 11 straipsnio 2 dalies 3 punktu, yra tik papildoma sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonė, o ne trečiosios šalies informacija apie klientą). UAB „I“, prieš pradedant dalykinius santykius, kai klientas fiziškai nedalyvaudavo, nustatant jo tapatybę, nebuvo daroma klientų tapatybę patvirtinančio dokumento puslapio, kuriame yra šio fizinio asmens nuotrauka, kopijos ir/arba šis dokumentas nebuvo nuskenuojamas, nors pagal PPTFPĮ (redakcija, galiojusi iki 2017-07-13) 16 straipsnio 9 dalį, jo kopiją privalo saugoti 10 metų (pagal PPTFPĮ 19 straipsnio 10 dalies redakciją, galiojančią nuo 2017-07-13 - 8 metus) nuo sandorių ar dalykinių santykių su klientu pabaigos dienos. Vadovaujantis PPTFPĮ 13 straipsnio 1 dalimi, finansų įstaigos ir kiti subjektai, vykdydami kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymą, gali naudotis trečiųjų šalių informacija apie klientą. UAB „I“ vadovaudamasi 2008-09-24 Vyriausybės nutarimu Nr. 942 patvirtintų Taisyklių dėl Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo (galiojo iki 2017-08-30) 10 punktu, nuotoliniu būdu taip pat gali nustatyti kliento tapatybę naudojant kvalifikuotą elektroninį parašą (jeigu kliento tapatybė, prieš išduodant kvalifikuotą sertifikatą, buvo nustatytajam fiziškai dalyvaujant ir vykdant Taisyklių 3.1 punkto reikalavimus). Taip pat tais atvejais, kai informacija apie asmens tapatybę patvirtinama Europos Sąjungoje išduotomis elektroninės atpažinties priemonėmis, veikiančiomis pagal aukšto arba pakankamo saugumo užtikrinimo lygio elektroninės atpažinties schemas, nustatytas reglamento (ES) Nr. 910/2014 8 straipsnyje arba kai naudojamos elektroninės priemonės, leidžiančios tiesioginį vaizdo perdavimą. Pažeidimą patvirtinantys atvejai: Nr. 2314875, 2016-07-27 elektroninė klientės R. S. byla, Nr. 2314810, 2016-07-27 elektroninė klientės S. V. byla, Nr. 2446060, 2017-01-02 elektroninė klientės S. K. byla, Nr. 2548917, 2017-05-02 elektroninė kliento A. B. byla, Nr. 2550454, 2017-05-03 elektroninė kliento I. P. byla, Nr. 2549006, 2017-05-02 elektroninė klientės M. Š. byla, Nr. 2445825, 2017-01-01 elektroninė klientės I. Š. byla, Nr. 2445823, 2017-01-01 elektroninė klientės V. Š. byla, Nr. 2548343, 2017-05-01 elektroninė kliento V. A. byla, Nr. 2549764, 2017-05-03 elektroninė kliento A. A. byla, Nr. 2408782, 2016-1 l-24 elektroninė klientės V. S. byla. Šiais veiksmais P. G. pažeidė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017-07-13) 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 9 straipsnio 11 dalį (atitinkamai PPTFPĮ redakcijos, galiojančios nuo 2017-07-13, 9 straipsnio 18 dalį), 9 straipsnio 14 dalį (atitinkamai PPTFPĮ redakcijos, galiojančios nuo 2017-07-13, 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą), 2008-09-24 Vyriausybės nutarimu Nr. 942 patvirtintų Taisyklių dėl Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo 5, 10, 10¹, 10², 10³, 10⁵ punktus (galiojo iki 2017-08-30, šios nuostatos nuo 2017-07-13 perkeltos į PPTFPĮ 11 straipsnį), FNTT Direktoriaus 2016 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. V-314 „Dėl techninių reikalavimų kliento tapatybės nustatymo procesui, kai tapatybė nustatoma nuotoliniu būdu, naudojantis elektroninėmis priemonėmis, leidžiančiomis tiesioginio vaizdo perdavimą, patvirtinimo“ 4, 12 punktus ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 198 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nors P. G. padarius ANK 198 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir nepripažįsta, visgi byloje surinkti, teismo ištirti ir įvertinti įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą ir konstatuoti, jog P. G. inkriminuotas kaltinimas įvykdžius administracinį nusižengimą pilnai pasitvirtino.

Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo imtis priemonių ir nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš pradėdami dalykinius santykius. Pagal šio straipsnio 8 punktą visais atvejais, kai yra nustatoma kliento ir naudos gavėjo tapatybė, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo tikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę, remdamiesi dokumentais, duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio. Finansų įstaigoms ir kitiems subjektams draudžiama vykdyti sandorius per banko sąskaitas, užmegzti dalykinius santykius, vykdyti sandorius, kai jie neturi galimybių įvykdyti šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. Apie tokius atvejus būtina nedelsiant pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (įstatymo 9 straipsnio 11 dalis). Tais atvejais, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę, atliekamas sustiprintas kliento tapatybės nustatymas (įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atlikdami sustiprintą kliento tapatybės nustatymą, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę arba kai yra didelė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmė, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo taikyti vieną ar kelias papildomas priemones (kliento tapatybei nustatyti panaudoti papildomus duomenis, dokumentus ar informaciją; panaudoti papildomas priemones, kuriomis siekiama patikrinti ar patvirtinti pateiktus dokumentus arba kuriomis reikalaujama iš finansų įstaigos duomenis patvirtinančio pažymėjimo; užtikrinti, kad pirmas mokėjimas būtų atliekamas per sąskaitą, kliento vardu atidarytą kredito įstaigoje) (įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1–3 punktai).

Minėtas įstatymo nuostatas detalizuoja kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių 20, 21, 22 punktai. Finansų įstaiga, nustatydama kliento tapatybę, kai klientas fiziškai nedalyvauja ją nustatant, vadovaudamasi įstatymo 2 straipsnio 22 dalimi, 13 straipsniu, gali pasinaudoti šių duomenų turėtojos – trečiosios šalies, kuri, pradėdama dalykinius santykius su klientu, yra atlikusi kliento tapatybės nustatymo procedūrą, turimais duomenimis. Taisyklių 10 dalis taip pat numato, kad finansų įstaigos ir kiti subjektai gali nustatyti klientų – Lietuvos Respublikos piliečių tapatybę jiems fiziškai nedalyvaujant, t. y. nuotoliniu būdu, naudojant kvalifikuotą elektroninį parašą, ir tik tais atvejais, jeigu kliento tapatybė, prieš išduodant jam kvalifikuotą sertifikatą, buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant bei vykdant taisyklių 3.1 punkto reikalavimus (Lietuvos Respublikos piliečio: vardas (-ai); pavardė (-ės); asmens kodas; nuotrauka; parašas). Trečioji šalis finansų įstaigoms pateikia dokumentų, susijusių su kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas bei kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju (įstatymo 13 straipsnio 4, 5 dalys).

Priešingai nei tikina administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, UAB „I“, prieš pradėdama dalykinius santykius su klientu, kuris fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę, privalėjo taikyti sustiprintus kliento tapatybės nustatymui keliamus reikalavimus. Įstatyme imperatyviai nurodoma, kad kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo ir kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo tvarką nustato Vyriausybė (9 straipsnio 14 dalis). Patvirtintų dokumentų kopijų turėjimas yra privalomas (Taisyklių 8, 9 punktai). Nustatant kliento tapatybę šiam fiziškai nedalyvaujant, gauti jo asmens dokumento originalą ir pasidaryti kopiją nėra galimybės, tačiau ši aplinkybė įstatyme yra aptarta finansų įstaigai ar kitam subjektui suteikiant teisę iš trečiosios šalies (šiuo atveju – banko) reikalauti dokumentų, susijusių su naudos gavėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-44-2014). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką duomenų apie klientą tikrinimas „Sodros“, „GRT“ „Creditinfo“ ir kt. informacinėse bazėse, 0,01 Eur mokėjimo pavedimo iš kliento banko sąskaitos gavimas tėra papildomos saugumo priemonės, kurios negali paneigti bendrojo reikalavimo turėti asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas, kai sudaromas sandoris nuotoliniu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-44-2014, 2AT-6-942-2015, 2AT-23-303/2015).

Nagrinėjamu atveju P. G. neneigė, jog UAB „I“, prieš pradedant dalykinius santykius tais atvejais, kai klientas fiziškai nedalyvaudavo, nustatant jo tapatybę, nebuvo daroma klientų tapatybę patvirtinančio dokumento puslapio, kuriame yra šio fizinio asmens nuotrauka, kopijos ir/arba šis dokumentas nebuvo nuskenuojamas. Bendrovėje kliento tapatybė buvo nustatinėjama iš asmens internetinėse registracijos formose nuotoliniu būdu nurodytų duomenų bei iš kliento asmeninės sąskaitos, esančios kredito įstaigoje atlikto 0,01 Eur mokėjimo nurodymo, be to, esant reikalui atlikta patikra valstybinėse ar kitose duomenų bazėse. Akcentavo, jog reikalavimas atlikti 0,01 Eur pavedimą, tiek ir prisijungimas per internetinę bankininkystę turi tokią pat teisinę galią kaip ir kvalifikuoto elektroninio parašo naudojimas. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad analogiški teiginiai buvo keliami ankstesnėje nusižengimo byloje, teismų sprendimuose yra išdėstyti išsamūs argumentai, paneigiantys iškeltą gynybinę poziciją, dėl ko šioje byloje teismas nemato pagrindo iš naujo vertinti ir aptarinėti klausimus, kurie buvo pilnai išspręsti. Grįžtant prie P. G. veiksmų vertinimo kaip esminės reikšmės neturintys laikytini tie argumentai, jog po 2016-12-01 esą išnyko reikalavimas daryti ir turėti dokumentų kopijas, taip pat, jog UAB „I“, nustatydama kliento tapatybę, kai klientas fiziškai nedalyvauja, naudojosi trečiosios šalies duomenims. Akcentuota, jog 2017-04-25 UAB „I“ kreipėsi į kredito įstaigas dėl patvirtinimo, kad banko klientų (fizinių asmenų) tapatybė yra nustatoma fiziškai jiems dalyvaujant išduodant banko elektroninės bankininkystės priemones ir vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-09-24 nutarimu Nr. 942 patvirtintų klientų ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklėmis taisyklių 3 punkte bei kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Bankai atsakė, kad veikloje vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, keli bankai patvirtino, kad išduodant banko elektroninės bankininkystės priemones, klientai dalyvauja fiziškai. P. G. nurodė manantis, kad esant reikalui kreipiantis į bankus dėl klientų asmens tapatybės dokumentų kopijų gavimo, bankai jas pateiktų. Tokia P. G. pozicija vertintina kritiškai. PPTFPĮ (redakcijos, galiojusios iki 2017-07-13) 13 straipsnyje numatyta, jog finansų įmonės ir subjektai, vykdydami kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymą, gali naudotis trečiųjų šalių informacija apie klientą ar naudos gavėją. Finansų įstaigos ir kiti subjektai gali nustatyti kliento ar naudos gavėjo tapatybę tiesiogiai jam nedalyvaujant, naudojant informaciją apie klientą ar naudos gavėją ir finansų įstaigų ir kitų subjektų arba atstovybių užsienyje, kai jie atitinka PPTFPĮ 2 straipsnio 22 dalyje trečiajai šaliai nustatytus reikalavimus.

Atkreiptinas dėmesys, jog PPTFPĮ (redakcijos, galiojusios iki 2017-07-13) 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog kliento ir naudos gavėjo tapatybė nustatoma prieš pradedant dalykinius santykius. Įstatymai nenumato galimybės kliento tapatybę patvirtinti jau po dalykinių santykių sudarymo. Iš bylos medžiagos matyti, jog UAB „I“ su kredito įstaigomis nebuvo pasirašiusi jokių klientų duomenų teikimo sutarčių arba sudarę kitokius įsipareigojimus, pagal kuriuos būtų atsiunčiamos klientų tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijos. Teismui pateikti įvairių bankų atsakymai į UAB „I“ paklausimą tik patvirtina tai, jog UAB „I“ su kredito įstaigomis, kurių kaip trečiosios šalies duomenims ji neva naudojosi, klientų duomenų teikimo srityje nebendradarbiauja. Dalis bankų, atsakydami į UAB „I“ paklausimą nurodė, jog klientams elektroninės bankininkystės priemones išduoda tik fiziškai jiems dalyvaujant banke, tačiau nei viename rašte nenurodyta, kad UAB „I“ būtų teikiamos klientų tapatybės dokumentų kopijos (t. 2, b. l. 151-156). 2017-05-10 „Swedbank“ rašte nurodyta, jog asmens duomenų teikimo sutarties sudarymui, tiek vienkartinio prašymo dėl asmenų duomenų vienkartinio perdavimo patenkinimui reikalinga abiejų šalių suderinta valia, tačiau šiuo metu bankas nei atlygintinai, nei už mokestį neteikia tokių paslaugų jokiems finansinių paslaugų tiekėjams ir artimiausioje ateityje neketina investuoti į šių paslaugų teikimą (t. 2, b. l. 155). Akivaizdu, jog tokie duomenys paneigia P. G. išsakytą nuomonę, jog UAB „I“ bet kada visus reikiamus fizinių asmenų duomenis ir dokumentus gali gauti iš kitų finansų įstaigų. Kaip jau minėta aukščiau, net ir esant galimybei tokius duomenis bei dokumentus gauti, jie turėjo būti gaunami iki pradedant dalykinius santykius su klientais, o ne po to. Negalima nepastebėti, jog iš UAB „I“ 2017-04-02 paklausimo finansinėms įstaigoms dėl informacijos apie klientų tapatybės nustatymo procedūras pateikimo matyti, kad UAB „I“ informacijos apie asmenų tapatybės nustatymą finansinėse įstaigose, išduodant asmenims elektroninės bankininkystės priemones, pasiteiravo tik 2017-04-02, t. y. jau po paskolų suteikimo daugumai iš administracinio nusižengimo protokole išvardintų klientų, todėl akivaizdu, jog bendrovėje nebuvo atliekamas tinkamas klientų tapatybės nustatymas prieš pradedant dalykinius santykius. Atstovo teiginiai neva Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-12-20 nutartyje e2AT-98-303/2013 pasisakė, jog trečioji šalis privalo pateikti finansų įstaigai prašomus dokumentus yra klaidingai interpretuojami. Minėtoje nutartyje kasacinės instancijos teismas viso labo pažymėjo, jog atsižvelgiant į PPTFPĮ 13 straipsnio 4 ir 5 dalis, trečioji šalis finansų įstaigoms pateikia dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju, kas savaime nereiškia trečiųjų šalių prievolės teikti klientų dokumentus pagal bendro pobūdžio paklausimus. Šioje byloje UAB „I“ nesiėmė jokių realių veiksmų, siekdama pasinaudoti galimybe iki dalykinių santykių su klientu ar naudos gavėju pradžios gauti iš trečiųjų šalių (bankų) nurodyto pobūdžio dokumentus.

Tokiu būdu išdėstyti ir teismo ištirti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad P. G., būdamas UAB „I“ direktoriumi, nevykdė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių reikalavimų UAB „I“ t .y. UAB „I“ nuo 2016-07-27 iki 2017-07-13 nebuvo atliekamas tinkamas tapatybės nustatymas prieš pradedant dalykinius santykius, kai klientas fiziškai nedalyvauja, nustatant jo tapatybę - bendrovėje, kliento tapatybė buvo nustatinėjama iš a) asmens internetinėse registracijos formose nuotoliniu būdu nurodytų duomenų ir b) iš kliento asmeninės sąskaitos, esančios kredito įstaigoje atlikto 0,01 Eur mokėjimo nurodymo, UAB „I“, prieš pradedant dalykinius santykius kai klientas fiziškai nedalyvaudavo, nustatant jo tapatybę, nebuvo daroma klientų tapatybę patvirtinančio dokumento puslapio, kuriame yra šio fizinio asmens nuotrauka, kopijos ir/arba šis dokumentas nebuvo nuskenuojamas. Tokie P. G. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ANK 198 straipsnio 1 dalį. Kaip jau buvo minėta anksčiau, šio nusižengimo sudėtis yra formali, todėl administracinei atsakomybei kilti užtenka vien tik pažeidimo fakto, nereikalaujant nustatyti padarinius, kilusius iš neteisėtų veiksmų. Padarinių nereikalavimas tik pabrėžia neteisėtų veiksmų pavojingumą. Tinkamai nenustačius tapatybės kyla didelė grėsmė finansiniam asmenų saugumui, sudaromos visos sąlygos nusikalstama elgesiui kilti. Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių tikslas kaip tik ir yra nukreiptas, siekiant užtikrinti viešąjį saugumą, apsaugoti valstybės sistemą nuo nusikalstamo poveikio. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens vadovaujamoje bendrovėje „I“ kliento tapatybės nustatymas nuotoliniu būdu buvo vykdomas aiškiai netinkamai, tokiu būdu keliant pavojų finansiniam asmenų saugumui. Negalima nepaminėti, kad pagrindą nagrinėjamai bylai suponavo tas faktas, jog ne dėl apsirikimo, kaip savo paaiškinime tikina P. G., o būtent tinkamai nenustačius asmens tapatybės buvo suteikti kreditai asmeniui (R. S. atvejis), kuris apie tokį faktą net nežinojo ir jokios finansinės naudos neprašė, kas tik dar kartą įrodo nusižengimo pavojingumą.

Negalima sutikti su gynybos teiginiais neva nagrinėjamu atveju buvo apsunkinta asmens teisė žinoti, kuo jis yra kaltinimas, kadangi protokolo turinys kelia abejones, neaiškus inkriminuojamo pažeidimo padarymo laikas (nurodomos skirtingos datos) ir pan. Atsakydamas į tokius teiginius, teismas pažymi, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo teisme nurodė, kad jam kaltinimas aiškus, iš gynybinės pozicijos taip pat matyti, jog P. G. aiškiai suprato, kokio nusižengimo padarymu yra kaltinamas, kokia to nusižengimo esmė, koks padarymo laikas yra inkriminuojamas. Ta aplinkybė, jog protokolo grafoje „nusižengimo padarymo vieta, data ir laikas“ yra nurodyta patikrinimo atlikimo data bei vieta (UAB „I“ buveinė) nedaro kaltinimo neaiškaus. Iš protokolo turinio aiškiai matyti, jog P. G. kaltinamas jam inkriminuotą nusižengimą padaręs laikotarpiu nuo 2016-07-27 iki 2017-07-13. Taip pat negalima sutikti, jog administracinio nusižengimo protokolas surašytas nesilaikant teisės aktais nustatytos procedūros. Tai, jog administracinio nusižengimo protokolas surašytas 2017-10-31, o patikrinimas atliktas 2017-08-09, niekaip nereiškia, jog buvo pažeistas atstovo minimo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008-05-10 įsakymo Nr. 46-V „Dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų atliekamų ūkio subjektų patikrinimų tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatos. 2017-08-09 atlikus UAB „I“ patikrinimą, 2017-08-21 buvo surašytas tarnybinis pranešimas, kuriuo atsižvelgiant į nustatytus faktus dėl pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimo tvarkos pažeidimų, buvo siūloma UAB „I“ pradėti administracinį procesą pagal ANK 198 straipsnio 1 dalį. Toks tarnybinis pranešimas buvo pateiktas vadovui, kuris sutiko su siūlymu pradėti administracinę teiseną. Tokios teisenos metu buvo atliekami tyrimui reikalingi veiksmai (renkami ir analizuojami dokumentai, apklaustas P. G., suteikiant pastarajam teisę teikti papildomus dokumentus). 2017-10-31 tarnybiniu pranešimu viršininkui pateiktas pasiūlymas pabaigti administracinį procesą, surašant P. G. administracinio nusižengimo protokolą. Iš tarnybiniame pranešime esančios Pinigų plovimo prevencijos valdybos viršininko rezoliucijos matyti, kad toks siūlymas buvo nedelsiant patvirtintas, o P. G. tą pačią dieną surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 198 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo laikyti, jog administracinis procesas pradėtas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Teismas, skirdamas administracinę nuobaudą, atsižvelgia į padaryto teisės pažeidimo pobūdį (padarytas administracinis nusižengimas, kuriuo kėsinamasi į prekybą, finansų sistemą ir statistiką), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančią aplinkybę – tame pačiame šio kodekso straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai, kol dar nepasibaigęs šio kodekso 40 straipsnyje nustatytas terminas (ANK 36 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Taip pat įvertinama P. G. asmenybė (aukštojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis, administracine tvarka baustas, turi galiojančią nuobaudą). Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad administracinio nubaudimo tikslai bus pasiekti paskyrus P. G. baudą, didesnę už ANK 198 straipsnio 1 dalies sankcijoje už numatytą baudos vidurkį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 198 straipsnio 1 dalimi, 572 straipsnio 1 dalimi, 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 636 straipsniu,

nutaria:

P. G. pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 198 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 5 000 (penkių tūkstančių) eurų dydžio baudą.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Išaiškinti, kad bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo skirti baudą išsiuntimo ar išdavimo jam dienos, o apskundus nutarimą skirti baudą, – ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarties, kuria skundas nepatenkintas, išsiuntimo ar išdavimo dienos. Bauda mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 1001, mokėjimo pavedime būtina nurodyti nusižengimo identifikacinį kodą (ROIK): 17074355656. Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos, bauda bus išieškoma priverstinai (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 676 straipsnio 1 dalis).

Išaiškinti, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 675 straipsnio 3 dalimi, po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.