- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-09-24
- Bylos Nr.
- I-3322-331/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01351-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė, Nijolė Žalnieriūnienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- A. R.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
- Advokatai
- Darius Bačinskas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Puzinskaitės ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Dariui Bačinskui, atsakovės atstovėms Daivai Gasiūnaitei, Leonardui Urbanovičiui (Leonard Urbanovič), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl leidimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundais (b. l. 1-6, 18-25) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2013-03-28 išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1387 (toliau – ir Leidimas) dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013-03-28 leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1387 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjui priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš Energetikos ministerijos ir Lietuvos valstybės bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad 2012-06-21 Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 7 dalyje buvo numatyta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) teisė ir pareiga kiekvienais metais peržiūrėti fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Tačiau kartu šioje normoje buvo aiškiai nurodyta, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai taikomi tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Taigi, 2012-06-21 Įstatyme buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. 2012 metais elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas 2012-02-06 Komisijos nutarimu Nr. 03-23. Tačiau nuo 2013-02-01 įsigaliojusio 2013-01-17 Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu yra numatyta, kad asmenims, iki 2012-12-31 pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą ir iki 2012-01-31 negavusiems leidimo gaminti elektros energiją, yra taikoma 2013-01-17 Įstatymo 20 straipsnio dalis, kai elektros energija iš gamintojo superkama 12 metų laikotarpiu tarifu, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Nuo 2013-01-01 ir 2013-04-01 elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne daugiau 30 kW, galiojo 2012-09-28 Komisijos nutarimu Nr. 03-282 nustatytas fiksuotas tarifas - 1,25 Lt/kWh.
Nurodo, kad pareiškėjui išduotame Leidime gaminti yra numatyta, kad „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Vadinasi, nors leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą pareiškėjas gavo 2012-12-19, t.y. galiojant 2012-06-21 Įstatymo redakcijai, ir pagrįstai tikėjosi, kad jam 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos bus taikomas 2012 metais galiojęs 1,44 Lt/kVVh fiksuotas tarifas, tačiau faktiškai pareiškėjui bus taikomas 1,25 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo išdavimo (2013-03-28) metu. Tokia ginčijamo Leidimo nuostata iš esmės reiškia, kad tiesiogiai taikant 2013-01-17 Įstatymą ir pareiškėjui nustatant Leidimo išdavimo dieną galiojantį tarifą įstatymas yra taikomas atgal, pakeičiant 2012-06-21 Įstatymu nustatytą reguliavimą, t.y. pareiškėjui taikomas fiksuotas tarifas yra sumažinamas 0,19 Lt/kWh, kas atitinkamai preliminariais skaičiavimais reiškia 22 116 Lt dydžio nuostolius (9 700 kWh metinė projektinė energijos gamyba x 12 metų x 0,19 Lt/kWh).
Pareiškėjo įsitikinimu, Energetikos ministerija, išduodama Leidimą, privalėjo užtikrinti, jog jame būtų nustatytas leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo dieną galiojęs tarifas. Priešingu atveju yra pažeidžiami teisės aktai ir pareiškėjo teisėti lūkesčiai bei interesai.
Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, teigia, kad Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013-02-01 ir negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, susiklosčiusiems iki 2013-02-01. Energetikos ministerija, išduodama Leidimą ginčijamoje dalyje, neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas ir tuo pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą.
Akcentavo, kad gavus leidimą plėtrai, su kurio išdavimo momentu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo siejamas elektros energijos supirkimo tarifo nustatymas, pareiškėjui buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog, išpildžius nustatytas sąlygas (pastačius elektrinę ir gavus Leidimą), visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Šiuo atveju Energetikos ministerijos pareiškėjui išduotas Leidimas, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo išdavimo dieną, sąlygojo tiek teisėtų lūkesčių, tiek teisinio tikrumo, tiek ir teisinio saugumo principų pažeidimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat mano, jog Energetikos ministerija, išduodama pareiškėjui Leidimą gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo išdavimo dieną, akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo.
Pažymėjo, kad dėl aptartų neteisėtų Energetikos ministerijos veiksmų pareiškėjas patiria žalą, negautą pajamų forma, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp leidimo plėtrai ir Leidimo išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y 0.19 Lt/kWh, už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB LESTO parduotą elektros energijos kilovatvalandę. Faktiškai iki 2013-05-15 pareiškėjas yra pagaminęs ir į perdavimo tinklą pateikęs 865,6 kWh elektros energijos, kas atitinkamai reiškia 164,46 Lt dydžio žalą negautų pajamų forma (865,6 kWh x 0,19 Lt/kWh). Taip pat pažymėjo, kad nuostolius pareiškėjas patiria kiekvieną dieną ir juos patirs iki pat teisės pažeidimo pašalinimo. Šiai dienai tikslaus nuostolių dydžio apskaičiuoti yra objektyviai neįmanoma, kadangi jis priklauso nuo faktiškai pagamintos ir parduotos elektros energijos kiekio ir pažeidimo termino, todėl pareiškėjas prašo priteistą žalą, skaičiuojamą po 19 Lt/kWh už kiekvieną pareiškėjo pagamintą ir AB LESTO parduotą elektros energijos kilovatvalandę nuo Leidimo išdavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2013, Nr. 12-560) (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui (b. l. 74-78).
Atsiliepimas
Atsakovė Energetikos ministerija su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 43-49) paaiškino, kad įstatymų leidėjas, turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: vienintelė plačiai vystoma technologija šiuo laikotarpiu - saulės šviesos energijos elektrinės. Ministerijai buvo pateikiami tūkstančiai prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios elektrines. Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai paliestų ne tik fizinius asmenis, vartojančius elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmones, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius (grįžtamąją galią turinčius) teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai.
Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo nurodytą turtinę žalą. Pareiškėjas teikia subjektyvius pamąstymus apie menamą žalą. Teigia, kad nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, vadovavosi galiojančiu teisiniu reguliavimu, todėl nėra atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo bei priežastinio ryšio tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas
Byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjui A. R. 2013-03-28 leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1387 nustatytų veiklos sąlygų teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 62).
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012-12-19 atsakovė pareiškėjui išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-5964 (b. l. 27). Leidimu pareiškėjui suteikta teisė vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Nurodyta, kad elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reglamentuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: elektrinės pavadinimas – Alfasolar Pyramid Medvalakis, 0,01 MW instaliuota galia, saulės elektrinės tipas, 9700 kWh projektinė metinė elektros energijos gamyba.
Pareiškėjas 2013-03-14 pateikė atsakovei prašymą gaminti elektros energiją (b. l. 50).
2013-03-28 pareiškėjui išduotas leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1387, kuriuo reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniais techniniai duomenys – elektrinės pavadinimas Alfasolar Pyramid Medvalakis, saulės elektrinės įrengtoji galia 0,009945 MW (b. l. 62).
Pareiškėjas savo teisių ir interesų galimą pažeidimą sieja su pasikeitusiu saulės energetikos skatinimo teisiniu reglamentavimu.
Pagal Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktą (redakcija, galiojusi iki 2013-02-01) saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą. Įstatymo 20 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 2013-02-01, buvo nustatyta, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. <...> Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 punktas); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 punktas); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 punktas); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 punktas).
Nuo 2013-02-01 įsigaliojusio Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktą vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų yra saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus. Įstatymo 20 straipsnio 6 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2013-02-01) nustatyta, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Remiantis šio Įstatymo straipsnio 8 dalimi numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.
Nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad pareiškėjui leidimas plėtoti elektros gamybos pajėgumus buvo išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusi iki 2013-02-01, o leidimas gaminti elektros energiją - pagal pakeistą saulės energetikos plėtros reglamentavimą, galiojantį nuo 2013-02-01. Taigi, įsigaliojus Įstatymo pataisoms, nuo 2013-02-01 skatinimo kvotų paskirstymas buvo sustabdytas, nes, kaip nurodė Energetikos ministerija atsiliepime, suminė elektrinių galia viršijo įstatyme nurodytus 10 MW (b. l. 48).
Atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes, jog dėl leidimo gaminti elektros energiją pareiškėjas kreipėsi 2013-03-14, šis leidimas jam buvo išduotas 2013-03-28, todėl atsakovė pagrįstai vadovavosi leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis įstatyminėmis nuostatomis ir Leidime nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Taigi, remiantis aukščiau minėtu teisiniu reglamentavimu atsakovė neturėjo pagrindo leidime įtvirtinti nuostatos, kad elektros energijos supirkimui turi būti taikomi tarifai pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, t.y. atsakovė neturėjo įstatyminio pagrindo vadovautis teisinio santykio atsiradimo metu negaliojusiomis teisės normomis. Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes su Leidimo gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013-02-26 nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenumato.
Pareiškėjas reikalavimą dėl ginčijamo leidimo dalies panaikinimo reiškia teigdamas, kad jo teisėti lūkesčiai pažeisti, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasis, kad pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Teismas su tokiais teiginiais sutikti negali, nes teisės doktrinoje numatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Teismas su pareiškėjo argumentais dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nesutinka ir dėl leidime plėsti energijos gamybos pajėgumą nurodytos sąlygos, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, pareiškėjas jau gavęs šį leidimą negalėjo pagrįstai tikėtis, kad turėdamas leidimą gaminti elektros energiją elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tuo remdamasis teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.
Esant nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui, teismas daro išvadą, kad Energetikos ministerijos 2013-03-28 leidimas Nr. LG-1387 ginčijamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pagrįstas teisės aktais, nėra teisinio pagrindo jį naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, o taip pat įpareigoti Energetikos ministeriją 2013-03-28 leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1387 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Pareiškėjas teismo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjui priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme nustatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis LVAT praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LVAT administracinė byla Nr. A17-499/2007)
Ginčijamą 2013-03-28 leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1387 Energetikos ministerija priėmė remdamasi jo išdavimo metu galiojančia Įstatymo redakcija, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento - neteisėtų veiksmų - negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo A. R. argumentus dėl turtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl jų nepasisako.
Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismui nekyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio konstitucingumo, todėl netenkintinas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl A. R. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Netenkinus pareiškėjo skundo, bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas
nusprendžia:
pareiškėjo A. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.