- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-13
- Bylos Nr.
- A-261-2181-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00489-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- J. B.
- Atsakovas
- Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. B. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2010 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 4R-39 dėl pareiškėjos 2009 m. gruodžio 22 d. skundo nagrinėjimo, įpareigoti Inspekciją visapusiškai įvertinti Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės O. K. veiksmų teisėtumą, duodant nurodymą tyrėjui A. R. neteisėtai panaudoti pareiškėjos asmens duomenis ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 26-1-00001-09, įpareigoti Inspekciją taikyti poveikio priemones kaltiems asmenims bei įpareigoti sunaikinti pareiškėjos asmens duomenis su užklausimu VĮ Registrų centrui baudžiamojoje byloje Nr. 26-1-00001-09.
Šalies argumentai
Skunde (b. l. 1-3) pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.109 straipsnis numato, kokios prievolės gali būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, šiame baigtiniame sąraše nėra įtrauktas nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas. Pareiškėjos ir sutuoktinio T. B. turto teisinis režimas reglamentuotas CK 3.87 straipsnio 1 dalimi, t. y. taikomas bendrosios jungtinės nuosavybės režimas. Byloje buvo atskiras užklausimas dėl įtariamojo T. B. turto, neklausiant, ar jis yra kam nors perleidęs nekilnojamąjį turtą, ar yra bendraturtis. Užklausimas VĮ Registrų centrui surašytas po mėnesio po užklausimo dėl įtariamojo turto. Išieškojimą iš bendraturčių turto reglamentuojanti CK 4.91 straipsnio 2 dalis apibrėžia tikslias ribas dėl nusikaltimu padarytos žalos padarymo. Pareiškėjos sutuoktinio nusikalstama veika, kuria jis įtariamas ir kaltinamas, nėra susijusi su nusikalstamu būdu įgytomis lėšomis ar turtu, nes ši nusikalstama veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį. Pareiškėja nėra materialiai atsakinga už įtariamojo veiksmus, todėl nebuvo jokio pagrindo naudoti pareiškėjos asmens duomenis ikiteisminio tyrimo byloje. Pažymėjo, kad sprendime atmesti pareiškėjos skundą nepateikti įrodymai apie tai, kad prokurorė O. K. ar tyrėjas A. R. įpareigoti tvarkyti pareiškėjos asmens duomenis. Neginčijama, kad prokurorė, palaikydama valstybinį kaltinimą, siekia teisėto intereso. Tačiau užklausimas su pareiškėjos asmens duomenimis ikiteisminio tyrimo byloje neturi jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjos nuomone, buvo pažeista konstitucinė teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą.
Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 15-17) atsakovas nurodė, kad pagal CK 3.88 straipsnį turtas, įregistruotas viešajame registre vieno iš sutuoktinio vardu ir nesant įrašų, kad tai yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Iki 2001 m. birželio 30 d. galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnyje buvo numatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, bei kad sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, be to, toks turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Atsižvelgiant į tai, nekilnojamas turtas, įgytas iki 2001 m. liepos 1 d., buvo registruojamas vieno asmens vardu be jokių papildomų įrašų apie juridinius faktus, susijusius su nuosavybės forma. Nekilnojamojo turto registro nuostatai įsigaliojo tik 2002 m. liepos 18 d. Nuostatų 51 straipsnyje nustatyta, kad žyma apie bendrąją jungtinę nuosavybę daroma laikantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 19 straipsnyje nustatytos tvarkos: registruojant bendrąją jungtinę nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, registre savininkais turi būti nurodomi abu sutuoktiniai. Jeigu tai nenurodyta, bendrosios jungtinės nuosavybės teisė į tą daiktą gali būti registruojama abiejų sutuoktinių rašytiniu prašymu. Taigi turto registracija, atlikta iki 2002 m. liepos 18 d. vieno sutuoktinio vardu, negali pakeisti CK 3.87 straipsnyje įtvirtintos bendros jungtinės nuosavybės formos. Dėl to ikiteisminio tyrimo metu buvo reikalinga nustatyti, ar įtariamojo T. B. sutuoktinės vardu yra registruota nekilnojamojo turto.
CK 3.117 straipsnio 1 dalis nustato prezumpciją, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. CK 4.80 str. 2 d. nurodyta, kad bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima iš jos išieškoti. Kreditorius baudžiamajame procese įgyja civilinio ieškovo procesinį statusą. Tai, kad pareiškėja nepatenka į baudžiamojo proceso kodeksu nustatytų proceso dalyvių ratą, netrukdo prokurorams tvarkyti pareiškėjos asmens duomenis. Asmens duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnyje nustatyti asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijai, kuriems esant preziumuojama, kad galima tvarkyti asmens duomenis. Prokurorė pareiškėjos asmens duomenis rinko teisėtai. Galimu turto arešto atveju nebūtų sudarytos prielaidos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 151 straipsnio pažeidimui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo siekiama nustatyti, kokį nekilnojamąjį turtą turi įtariamasis, tiek asmenine, tiek bendrąją nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kurio bendraturčio vardu registruotas turtas.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto apylinkės prokuratūra su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 100-102) nurodė, kad BPK 117 straipsnis numato prokuroro pareigą pareikšti civilinį ieškinį tais atvejais, kai žala padaroma valstybei arba socialiai saugomam asmeniui ir ieškinys nėra pareikštas. Pagal BPK 116 straipsnį turi būti imamasi priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti, viena iš jų – surasti įtariamajam priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. Ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl T. B. nusikalstamų veiksmų pagal BK 135 straipsnį. Bylos aplinkybės davė pagrindą daryti išvadą apie galimo civilinio ieškinio pareiškimą procese, nes žalą patyrė ir nukentėjusysis, ir valstybė. Įvertinus tai, kad T. B. santuokoje gali turėti turto bendrosios jungtinės nuosavybės teise, imtasi priemonių nustatyti tokiam turtui. Perduodant bylą teismui, privaloma pateikti visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus ir dokumentus, susijusius ne tik su nusikalstama veika, bet ir su pareikštais byloje civiliniais ieškiniais. Teisę susipažinti su bylos medžiaga turi visi proceso dalyviai, todėl pareiškėjos teiginiai, kad nukentėjusiajam ir jo advokatui buvo paviešinti jos asmens duomenys, nepagrįsti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjos J. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariatas (toliau – Kauno apskrities Kauno m. VPK Dainavos PK) 2009 m. sausio 1 d. pateikė pranešimą prokurorui apie pradėtą ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 26-1-00001-09 pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorė O. K. 2009 m. sausio 5 d. pavedė ikiteisminį tyrimą atlikti Kauno apskrities VPK Kauno m. Dainavos PK. 2009 m. sausio 7 d. T. B. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. 2009 m. sausio 7 d. patikrinus T. B. asmens duomenis nustatyta, kad T. B. 2000 m. birželio 9 d. yra sudaręs santuoką su J. B..
2009 m. sausio 12 d. Kauno apskrities VPK tyrėjas, nurodęs, jog yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 26-1-00001-09, kreipėsi su rašytiniu paklausimu į VĮ Registrų centro Kauno filialą su prašymu pateikti informaciją, ar T. B. turi registruoto nekilnojamojo turto Lietuvoje. 2009 m. sausio 21 d. rašte VĮ Registrų centro Kauno filialas nurodė, kad T. B. nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų neturi.
Prokurorės O. K. žodiniu nurodymu tyrėjui A. R. buvo nurodyta išreikalauti duomenis apie T. B. sutuoktinės turimą turtą. 2009 m. kovo 12 d. Kauno apskrities VPK tyrėjas A. R., nurodęs, jog yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 26-1-00001-09, kreipėsi su rašytiniu paklausimu į VĮ Registrų centro Kauno filialą su prašymu skubiai pranešti, ar J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Kaune, turi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto Lietuvoje. 2009 m. kovo 17 d. rašte VĮ Registrų centro Kauno filialas nurodė, kad J. B. nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų neturi.
2009 m. gegužės 18 d. T. B. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Teismas analizavo byloje esančius dokumentus (b. l. 25, 26, 27-29, 30, 31, 22-24, 5-6).
Teismas, sistemiškai analizuodamas 1996 m. birželio 11 d. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo Nr. I-1374 (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 4 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2 punkto, 27 straipsnio 1-2 dalių, 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų nuostatas padarė išvadą, jog duomenų subjekto teisės, įskaitant teisę žinoti (būti informuotam) apie savo asmens duomenų tvarkymą, nėra absoliuti. Vienas iš tokių atvejų, kai minėta duomenų subjekto teisė yra ribojama, yra tuomet, kai atliekamas nusikalstamų veikų tyrimas. Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnis nustato, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas. Todėl darytina išvada, kad baudžiamojo proceso veiksmai, atliekant ikiteisminį tyrimą byloje, patenka į Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo sritį, t. y. atitinka teisėtą interesą. Lygindamas Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies 2 punkto ir 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punkto atveju įstatymų leidėjas nustato išimtį, kada duomenų subjekto informuoti apie tai, jog tvarkomi jo asmens duomenys, nebūtina, ir atitinkamai duomenų subjektas negali pasinaudoti Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje numatyta teise pareikšti savo nesutikimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjos asmens duomenis tvarkė – paklausimą VĮ Registrų centrui dėl pareiškėjos vardu turimo nekilnojamojo turto siuntė – ikiteisminio tyrimo pareigūnas A. R., vykdydamas prokurorės nurodymus atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 26-1-00001-09.
Teismas pažymėjo, kad asmens duomenys buvo tvarkomi minėtiems asmenims įgyvendinant oficialius įgaliojimus, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktus valstybės bei savivaldybių institucijoms. Teismas konstatavo, kad buvo Įstatyme nustatyti pagrindai (Įstatymo 5 str. 1 d. 3, 5, 6 p.) tvarkyti pareiškėjos asmens duomenis – rinkti informaciją dėl pareiškėjos vardu registruoto nekilnojamojo turto ir buvo įstatyme nustatyta išimtis dėl atliekamo baudžiamojo persekiojimo, kuriai esant yra ribojamos duomenų subjekto teisės žinoti apie informacijos rinkimą, todėl asmens duomenys buvo tvarkomi teisėtai. Inspekcija išnagrinėjusi pareiškėjos skundą konstatavo Įstatyme nustatytų pagrindų tvarkyti pareiškėjos asmens duomenis buvimą, dėl to neturėjo pagrindo konstatuoti pareiškėjos privataus gyvenimo neliečiamumo teisės tvarkant asmens duomenis pažeidimo bei ginti šią teisę.
Teismas pažymėjo, kad Inspekcija analizavo BPK normas, kuriomis vadovavosi valstybės pareigūnai atlikdami skundžiamus veiksmus, CK normas, kuriomis buvo grindžiamas būtinumas atlikti tam tikrus veiksmus baudžiamojoje byloje. Inspekcija, nagrinėdama skundą, privalo vadovautis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu ir būtent pagal šį įstatymą nagrinėti pažeidimo buvimą ar nebuvimą, vertinti, ar buvo šiame įstatyme nustatytas pagrindas tvarkyti asmens duomenis. Nustačius tokį pagrindą, dėl pareigūnų oficialių įgaliojimų įgyvendinimo atliekant veiksmus baudžiamojoje byloje, šių pareigūnų veiksmų vertinimas turėtų būti analizuojamas kitame kontekste ir kitų subjektų, įgaliotų vertinti tokių pareigūnų procesinius veiksmus baudžiamojoje byloje arba spręsti klausimą dėl tarnybinės atsakomybės. Pareiškėja inicijavo tokius tyrimus. Pareiškėja buvo padavusi skundą apygardos prokurorui. Dėl pareiškėjos paduotų skundų buvo atliekas tarnybinis patikrinimas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmų. Šių skundų tyrimas negali turėti tiesioginės įtakos Inspekcijos, kaip Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo vykdymo priežiūros institucijos, sprendimų turiniui (Įstatymo 36, 41, 42, 51 str.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime yra pasisakęs, jog Konstitucijos 22 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, kuris apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Tačiau taip pat pažymėta, jog teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: 1) tai daroma įstatymu; 2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; 3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; 4) yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad ginčijamu atveju pareiškėjos asmens duomenų tvarkymas atitinka minėtas sąlygas, todėl nėra pagrindo konstatuoti konstitucinio principo į žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimo.
III.
Pareiškėja J. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas (b. l. 131-132) grindžiamas šiais argumentais:
1. Baudžiamojo proceso įstatymai nenumato jokių apribojimų pareiškėjos, kaip įtariamojo sutuoktinės, atžvilgiu.
2. BPK nurodo imperatyviai kokiais atvejais kiti asmenys atsako už įtariamųjų veiksmus (53,55, 151 str.).
3. Atliekant ikiteisminį tyrimą ar baudžiamąjį persekiojimą, BPK nustato konkrečias proceso dalyvių teises ir pareigas, ir atvejus, kada baudžiamasis persekiojimas gali būti vykdomas. Pareiškėjos atžvilgiu nebuvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, jai nebuvo suteiktas joks procesinis statusas
4. Teismas nevertino fakto, kad ginčijamu atveju teisėtumas yra apibrėžiamas ne tik Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, kuris turėtų būti laikomas bendrąja teisės norma, bet ir specialiąja teisės norma – BPK normomis, kurios imperatyviai nurodo, kas ir kokiais atvejais yra atsakingas už įtariamojo veiksmus, ir kokiu atveju ir kam galima taikyti nuosavybės teisių apribojimą.
Šalies argumentai
Atsakovas valstybinė duomenų apsaugos inspekcija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 140-142) nurodė, kad:
1. Pareiškėjos asmens duomenų tvarkymas atitinka Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, kadangi prokurorė O. K. vykdydama Prokuratūros įstatymo nustatytas funkcijas, atliko ikiteisminį tyrimą dėl apeliantės sutuoktinio T. B. ir pagrįstai ėmėsi priemonių nustatyti T. B. turtą, ar jo dalį, esantį bendrąja jungtine nuosavybe su apeliante, siekdama užtikrinti civilinį ieškininį (BPK 116 str.).
2. BPK X skyriaus normos reglamentuoja civilinio ieškinio institutą baudžiamajame procese. Dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos asmuo turi teisę pareikšti civilinį ieškinį kaltinamajam (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 309 str.). Tais atvejais, kuomet žala padaroma valstybei arba socialiai saugomam asmeniui ir ieškinys nėra pareikštas BPK 117 straipsnis numato prokuroro pareigą tokį civilinį ieškinį pareikšti. Civilinio ieškinio užtikrinimui įstatymas (BPK 116 str.) įsakmiai nurodo, kad „<...> ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam <...> priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį.
3. BPK 113 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. CPK 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Pareiškėjos, kaip bendroje jungtinėje nuosavybėje esančio turto bendrasavininkės, teisinis suinteresuotumas tokios bylos atveju yra akivaizdus.
4. Tai, kad pareiškėja nepatenka į baudžiamojo proceso kodeksu nustatytų proceso dalyvių ratą, netrukdo prokurorams, turintiems pareigą įtvirtintą BPK 1 straipsnyje, tvarkyti pareiškėjos J. B. asmens duomenis.
5. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punktu nustatyta, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto apylinkės prokuratūra su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 137-139) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Pažymėjo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Apeliacinės intonacijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir prašė jo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Bylos ginčas yra dėl pareiškėjos duomenų panaudojimo atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamoje byloje.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos duomenys buvo naudojami teisėtai ir pareiškėjos teisės nebuvo pažeistos.
Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia teisės taikymo ir aiškinimo ginčo santykiams nesutikimo argumentais.
Bylos įrodymai patvirtina, kad Dainavos PK KP NTS tyrėjas panaudojo pareiškėjos vardą, pavardę, asmens kodą, gyvenamą vietą 2009 m. kovo 12 d. teikdamas paklausimą VĮ Registrų centrui dėl jos vardu registruoto nekilnojamojo turto (b. l. 58).
Pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnį Asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu - duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai.
Šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi nustatyta, kad duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys.
Pagal šį teisinį reguliavimą policijos tyrėjo paklausimas kvalifikuotinas kaip asmens duomenų tvarkymas (naudojimas). Pareiškėjos duomenys, kurie buvo panaudoti užklausiant VĮ Registrų centrą, dėl jos vardu registruoto turto yra dalis jos privataus gyvenimo ir šių duomenų apsauga garantuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniu dėl asmens privataus gyvenimo neliečiamumo bei saugoma Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu. Šio straipsnio 2 dalimi nustatytos išimtys kada valstybės institucijos gali įstatymų nustatyta tvarka apriboti šią teisę. Vienas iš nurodytų atvejų – kai tai būtina užkirsti kelią nusikaltimams.
Šiuos tikslus įgyvendindamos valstybės institucijos turi atitinkamų pareigų, susijusių su duomenų apie privačius asmenis kaupimu, apdorojimu ir saugojimu. Valstybės institucijos, turėdamos privilegijuotą padėtį prieiti prie asmens duomenų ir įgyvendindami savo įgaliojimus, privalo vadovautis privataus gyvenimo neliečiamumo principu ir bet koks asmens duomenų naudojimas be asmens sutikimo turi būti teisėtas, tai yra tokių duomenų panaudojimas turi būti leidžiamas įstatymo.
Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punktu nustatyta, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.
Remdamasis minėtu teisiniu reguliavimu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šio ginčo atveju pareiškėjos asmens duomenų tvarkymas buvo naudojamas siekiant užtikrinti atlygintinos žalos padarytos nusikaltimu baudžiamoje byloje yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui, todėl valstybės institucijos panaudojusios pareiškėjos duomenis veikė dėl teisėto intereso ir jos teisės į privatų gyvenimą nepažeidė.
Šio ginčo apimtyje, pagal pareiškėjos pateiktą skundą, atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai administracinis teismas pagrįstai netyrė policijos tyrėjo ir ikiteisminį tyrimą kontroliavusios prokurorės veiksmų baudžiamojo proceso kodekso kontekste, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalį administraciniams teismams nepriskirtina tirti prokurorų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų susijusių su bylos tyrimu.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
J. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.