Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei A. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos Ž. V. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl VMI 2018-10-31 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-359 ir MGK 2019-05-02 sprendimo Nr. S-57 (7-233/2018) teisėtumo bei pagrįstumo. Teismas nagrinėjamu atveju analizuos ar pareiškėja vykdant individualią veiklą pagal verslo liudijimą privalėjo registruotis PVM mokėtoja ir mokėti su tuo susijusius mokesčius, vadovaujantis tuo, jog tuo pačiu metu pareiškėjai priklausė daugiau nei 50 proc. uždarųjų akcinių bendrovių akcijų, o pelnas iš bendrovių ir vykdomos veiklos viršijo 45 000 Eur.

Pareiškėja 2018-10-05 pateikė pastabas dėl 20108-09-05 patikrinimo akto (MGK bylos medžiaga, b. l. 26–27), pažymėdama, kad nors pareiškėja formaliai ir yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) akcininkė, faktiškai šias bendrovės kontroliuoja pareiškėjos sutuoktinis, be to, pareiškėjos vykdoma veikla yra visiškai nesusijusi su nurodytų bendrovių vykdomomis veiklomis, todėl tarp pareiškėjos vykdomo verslo ir jos sutuoktinio kontroliuojamo verslo neegzistuoja ekonominio ryšio. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, vykdydama veiklą pagal verslo liudijimą 2013-2017 m. laikotarpiu, kiekvienais metais mažiausiai vieną kartą atvykdavo į VMI išsiimti verslo liudijimo, nepaisant to, apie PVM prievoles mokesčių administratorius nei karto neperspėjo ir apie jas neinformavo.

VMI 2018-10-31 sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-359 patvirtino 2018-09-05 patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotus 16 231,82 Eur PVM, 1 858,23 Eur GPM, 2 170,83 Eur PSD įmokų, 1 085,43 Eur PSD įmokų baudą, 8 053,58 VSD įmokų, 4 026,80 Eur VSD įmokų baudą, paskyrė 1 623 Eur baudą, 186 Eur baudą, atleido pareiškėją nuo apskaičiuotų 5 112,14 Eur PVM delspinigių, 450,89 Eur GPM delspinigių (MGK bylos medžiaga, b. l. 12–16). Pareiškėja 2018-11-23 pateikė skundą MGK, prašydama panaikinti VMI 2018-10-31 sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-359. MGK ginčijamu 2019-05-02 sprendimu Nr. S-57 (7-233/2018) patvirtino VMI 2018-10-31 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-359.

Teismas pažymi, kad PVM įstatymo (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-01-01) 71 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kai tas pats asmuo (vienas ar kartu su kitais asmenimis, kurie pagal šį įstatymą laikomi su juo susijusiais) kontroliuoja keletą juridinių asmenų, visi jo kontroliuojami juridiniai asmenys ir jis pats (jeigu jis pats vykdo ekonominę veiklą) privalo pateikti prašymus įregistruoti juos PVM mokėtojais, jeigu bendra visų jų gauta ar gautina atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo šio straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, neatsižvelgiant į tai, kad kiekvieno tokio asmens ar dalies jų gauto ar gautino atlygio suma yra mažesnė už nustatytą ribą. Teismas pastebi, kad pagal PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes (išskyrus į kitas valstybes nares tiekiamas naujas transporto priemones) ir (arba) teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 45 000 eurų.

Nustatytas reglamentavimas pareiškėjos atveju reiškia, kad jai teko pareiga teikti prašymą mokesčių administratoriui įregistruoti ją PVM mokėtoja jeigu bendra už jos vykdomą ekonominę veiklą ir (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) ekonominę veiklą gauta atlygio suma už patiektas prekes ir (ar) suteiktas paslaugas per paskutinius 12 mėnesių buvo didesnė nei 45 000 Eur.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja kartu su sutuoktiniu valdo daugiau kaip 50 procentų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) akcijų (MGK bylos medžiaga, b. l. 142) ir kad pareiškėjos bei šių bendrovių gauta atlygio suma už patiektas prekes ir (ar) suteiktas paslaugas per paskutinius 12 mėnesių buvo didesnė nei 45 000 Eur. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje pateikti pareiškėjos pajamų žurnalų duomenys už 2013 m.–2018 m. laikotarpį (MGK bylos medžiaga, b. l. 45–48, 86–135), taip pat (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apmokestinamųjų tiekimų suvestinė (MGK bylos medžiaga, b. l. 49), pareiškėjos pateiktos metinės pajamų deklaracijos (MGK bylos medžiaga, b. l. 54–75).

Daugiau nei 50 proc. apimties akcijų valdymas sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėja atitinka PVM įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą apmokestinamąjį asmenį kontroliuojančio asmens sąvoką. Teismas sutinka su ginčijamuose sprendimuose išdėstyta pozicija, kad dviejų uždarųjų akcinių bendrovių kontrolė yra pakankama daryti išvadą, kad yra kontroliuojami keletas juridinių asmenų PVM įstatymo 71 straipsnio 7 dalies prasme. Pagal Dabartinį Lietuvių kalbos žodyną žodis „keletas“ aiškinamas kaip kelių grupė, keli (http://lkiis.lki.lt/), todėl, teismo vertinimu tiek dviejų juridinių asmenų, tiek didesnio nei dviejų juridinių asmenų kontrolė yra pakankama sąlyga nagrinėjamu atveju taikyti PVM įstatymo 71 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą reglamentavimą. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) akcijų kilmės ar dėl faktinės pareiškėjos įtakos bendrovių veikloje priimamiems sprendimams nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos, nes nurodytos PVM įstatymo nuostatos pareigą registruotis PVM mokėtoja siekia didesnio nei 50 proc. akcijų valdymo faktu (PVM įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 71 straipsnio 7 dalis), taigi tai yra pakankama sąlyga kontrolės veiksmams apmokestinamojo asmens atžvilgiu nustatyti.

Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos išdėstytus argumentus, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) veikla nėra ekonominiu požiūriu susijusi su pareiškėjos vykdoma individualia veikla, todėl jos atžvilgiu PVM įstatymo 71 straipsnio 7 dalies nuostatos negalėjo būti taikomos. Teismas pažymi, kad vadovaujantis Europos Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl PVM mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva) 11 straipsniu, kiekviena valstybė narė gali atskiru apmokestinamuoju asmeniu laikyti tos valstybės narės teritorijoje įsisteigusius asmenis, kurie, būdami teisiškai savarankiški, yra glaudžiai susiję finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais. Pirmiausiai pastebėtina, kad Direktyvos 11 straipsnyje įtvirtinta nuostata valstybėms narėms suteikia tik teisę, bet ne pareigą atskiru apmokestinamuoju asmeniu laikyti tos valstybės narės teritorijoje įsisteigusius asmenis, kurie būdami teisiškai savarankiški, yra glaudžiai susiję finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais. Vertinant PVM įstatymo 71 straipsnio 7 dalies nuostatas, kurios yra imperatyvaus pobūdžio ir įpareigojančios registruotis PVM mokėtoju jeigu bendras asmens ir jo kontroliuojančių juridinių asmenų atlygis už prekes ir (ar) paslaugas viršija 45 000 Eur sumą, teismas daro išvadą, kad įstatymų leidėjas neįtvirtino galimybės nurodytos Direktyvos 11 straipsnyje savo nacionaliniuose teisės aktuose, todėl toks elgesio variantas pagal nacionalinius teisės aktus nėra galimas. Kadangi imperatyvios PVM įstatymo 71 straipsnio 7 dalies nuostatos įpareigojo pareiškėją registruotis PVM mokėtoja nuo 2013 m., to nepadarius, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos atžvilgiu apskaičiavo papildomai mokėtiną PVM, GPM, VSD, PSD sumas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ginčijami sprendimai dalyje dėl pareiškėjai apskaičiuotų papildomai mokėtinų 16 231,82 Eur PVM, 1 858,23 Eur GPM, 8 053,59 VSD įmokų, 2 170,83 Eur PSD įmokų sumų laikytini pagrįsti ir teisėti, priimti tinkamai vadovaujantis taikytinų teisės aktų nuostatomis, todėl naikinti ginčijamų sprendimų šioje dalyje teismas neturi pagrindo.

Dėl atleidimo nuo paskirtos baudos

Pareiškėja savo skundu taip pat prašo būti atleista nuo paskirtų baudų, paaiškindama, kad nuo 2013 m. vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimą ir kiekvienais metais šį verslo liudijimą pratęsinėjo, nepaisant to, VMI nei prasitęsiant verslo liudijimą, nei deklaravus pajamas (MGK bylos medžiaga, b. l. 53) su pareiškėja nesusiekė. Teismas pažymi, kad VMI, priimdama ginčijamą sprendimą konstatavo, kad pareiškėja viso tikrinto laikotarpio metu vykdė individualią veiklą įsigijusi verslo liudijimus ir mokesčių administratorius turėjo realias galimybes žinoti apie pareiškėjos kontroliuojamas įmones, todėl šios aplinkybės leido mokesčių administratoriui žymiai anksčiau įvertinti mokėtojos prievoles ir suteikti aktyvią pagalbą, siekiant užtikrinti efektyvų mokesčių administravimą. Tokių aplinkybių pagrindu mokesčių administratorius atleido pareiškėją nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo, o MGK ginčijamu sprendimų tokį VMI sprendimą paliko nepakeistą. Teismas pažymi, kad mokesčių administratorius gali atleisti mokesčių mokėtoją nuo paskirtų baudų tik MAĮ įtvirtintais pagrindais (MAĮ 141 straipsnis).

Pastebėtina, kad sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos atleidimo nuo baudų mokėjimo, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, LVAT, nagrinėdamas mokesčių mokėtojų atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindus, vadovaujasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindais, bet ir laikosi pozicijos, kad nagrinėjant mokesčių mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių ir skirtų baudų klausimus, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus (pavyzdžiui: LVAT 2011-10-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-2343/2011; 2011-09-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-3447/2011; 2011-10-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-2544/2011; 2011-09-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2144/2011).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, kad atsižvelgiant į tai būtų galima skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali ir kt.; įstatymuose už įstatymų pažeidimus nustatomos baudos turi būti tokio dydžio, koks yra būtinas siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti įstatymų laikymąsi, nustatytų pareigų vykdymą (Konstitucinio Teismo 2000-12-06, 2001-10-02, 2004-01-26, 2005-11-03, 2005-11-10, 2008-01-21 nutarimai).

Akcentuotina, kad vienas iš MAĮ 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų VMI uždavinių yra padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius tiek priimdamas ginčijamą sprendimą, tiek teismo posėdžio metu pripažino, kad mokesčių administratorius galėjo anksčiau įvertinti pareiškėjos mokestines prievoles ir taip užtikrinti efektyvų mokesčių administravimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja individualią veiklą įsigijusi verslo liudijimą vykdė visą tikrinamą laikotarpį nuo 2013 m. iki 2018 m., taigi kiekvienais metais verslo liudijimas turėjo būti pratęsiamas, nepaisant to, VMI pareiškėjai jokių pastabų dėl mokestinių prievolių vykdymo visą laikotarpį nereiškė. Nurodytų aplinkybių kontekste, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai paskirtos baudos (1 085,43 Eur PSD įmokų bauda, 4 026,80 Eur VSD įmokų baudą, PVM 1 623 Eur bauda, GPM 186 Eur bauda) neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Teismas ir mokesčių administratorius nenustatė, kad pareiškėja piktnaudžiautų savo teisėmis, atsisakytų bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ar kitaip slėptų savo padarytą pažeidimą. Be to, pats mokesčių administratorius pripažino ir savo kaltę dėl neefektyvaus mokesčių administravimo pareiškėjos atveju, šiuo pagrindu atleido pareiškėją nuo priskaičiuotų delspinigių, tačiau nesant įstatyminio pagrindo neturėjo galimybės atleisti pareiškėją nuo jai paskirtų baudų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, VMI 2018-10-31 sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-359 dalis, kuria pareiškėjai paskirta 1 085,43 Eur PSD įmokų bauda, 4 026,80 Eur VSD įmokų bauda, 1 623 Eur PVM bauda ir 186 Eur GPM bauda naikintina kaip neteisėta bei nepagrįstą (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėja skunde nurodė prašanti priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias pagrindžiantys dokumentai bus pateikti bylos nagrinėjimo metu. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismas pažymi, kad pareiškėja pateikė dokumentus tik dėl sumokėto žyminio mokesčio, kitų dokumentų, kurie pagrįstų jos patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas nepateikė.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašė panaikinti VMI 2018-10-31 sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-359 ir jį patvirtinantį MGK sprendimą, teismas laiko, kad bendra VMI ginčijamu sprendimu priskaičiuota mokestinė prievolė, įskaitant ir paskirtas baudas, siekė 35 235,7 Eur. Tuo tarpu teismas atleido pareiškėją nuo bendros paskirtos 6 921,23 Eur baudos sumos (1 085,43 Eur PSD įmokų bauda, 4 026,80 Eur VSD įmokų baudą, PVM 1 623 Eur bauda, GPM 186 Eur bauda), taigi buvo tenkinta 19,64 proc. pareiškėjos skundo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai priteistina 4,52 Eur sumokėto žyminio mokesčio suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos Ž. V. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos 2018-10-31 sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-359 dalį, kuria pareiškėjai paskirta 1 085,43 Eur privalomo socialinio draudimo įmokų bauda, 4 026,80 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų bauda, 1 623 Eur pridėtinės vertės mokesčio bauda ir 186 Eur gyventojų pajamų mokesčio bauda.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019-05-02 sprendimo Nr. S-57 (7-233/2018) dalį, kurioje patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos 2018-10-31 sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-359 dalis dėl 1 085,43 Eur privalomo socialinio draudimo įmokų baudos, 4 026,80 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų baudos, 1 623 Eur pridėtinės vertės mokesčio baudos ir 186 Eur gyventojų pajamų mokesčio baudos mokėjimo.

Likusią pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti pareiškėjai Ž. V. iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 4,52 Eur (keturis eurus 52 euro centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.