Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja S. Bystriakovienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47700-2016-0

2017 m. kovo 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. K. (D. K.), a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 90 parų arešto bausme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už, kad tiesiogiai pasiūlė duoti kyšį valstybės tarnautojui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, o būtent: 2016 m. spalio 9 d., apie 02.10 val., Klaipėdoje, Taikos pr., ties 55A pastatu, kai buvo sustabdytas vairuojantis automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sėdėdamas tarnybiniame automobilyje ant galinės sėdynės, tuo metu, kai pareigūnai spausdino asmens blaivumo patikrinimo kvitą bei ketino surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, valstybės tarnautojams – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės pareigūnams, t. y. specialistui D. K. (D. K.) ir vyriausiajai patrulei A. J., siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už vairavimą neblaiviam (jam nustatytas 1,14 prom. girtumas), siūlė susitarti bei duoti 400 Eur kyšį už tai, kad pareigūnai nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo.

Teismo posėdyje apelianto gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas kvestionuoja savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Teigia, jog jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios papirkti pareigūnus, siūlant jiems 400 Eur kyšį, todėl yra teisinis pagrindas jį išteisinti.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, tolydžiai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas.

Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas paminėtų normų reikalavimų nepažeidė, jas taikė tinkamai. Paskirta bausmė apeliantui tinkamai individualizuota, proporcinga jo padarytam nusikaltimui ir nelaikytina per griežta. Tiek veikos pavojingumas (nusikaltimo dalyko vertingumas, padarymo būdas, žalos dydis, tikslai ir motyvai), tiek kaltės forma (tiesioginė tyčia), nusikaltimo baigtumas, lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės bei kaltininko asmenybė buvo tinkamai įvertinta. Padarytas nusikaltimas valstybės tarnybai, kuria nuteistasis siekė išvengti atsakomybės už padarytą teisės pažeidimą (be kita ko, už vairavimą neblaiviam), kad nebūtų jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir skirta administracinė nuobauda.

Apeliantas kvestionuoja kaltę dėl jam inkriminuoto kvalifikuoto papirkimo padarymo, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto pozicija bei atmeta kaip nepagrįstus skundo argumentus, kad apylinkės teismo išvados nelogiškos, nesuprantamos, neatitinka bylos aplinkybių, o tik atkartoja prokuroro pareiškimo turinį.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio motyvus, apelianto argumentus, daro išvadą, jog nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad nagrinėjamoje situacijoje apeliantas veikė būtent tiesiogine tyčia. Apeliantas suprato, kad veikia nusikalstamai, t. y. siūlo pinigus policijos pareigūnams, turėdamas rimtą ketinimą išvengti administracinės atsakomybės už šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą bei objektyviai dėl to kilsiančių jam neigiamų padarinių (teisės vairuoti transporto priemones atėmimas; galimybės tęsti vairuotojo-ekspeditoriaus darbą netekimas) ir norėjo taip veikti.

Sugretinus apelianto Kelių eismo taisyklių pažeidimus užfiksavusių policijos pareigūnų D. K. ir A. J. tarnybiniuose pranešimuose, šių pareigūnų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžiuose, turinį su 2016 m. spalio 10 d. Apžiūros protokole (apžiūrėta CD laikmena su garso įrašu, darytu tarnybiniame automobilyje forminant apelianto pažeidimus) detaliai užfiksuoto pareigūnų ir apelianto pokalbio turiniu, matyti, jog apeliantas tiek pokalbio pradžioje, t. y. dar net nepradėjus rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, o tik tikrinant apelianto blaivumą alkotesteriu, tiek praėjus apie 8 minutėms, t. y. pareigūnams nustačius ir aiškiai pasakius apeliantui, kad pastarasis vairavo automobilį neblaivus bei atitinkamus alkotesterio duomenis atspausdinant, siekė neteisėto pareigūnų neveikimo vykdant įgaliojimus, o būtent tęsė siūlymą priimti 400 Eur kyšį.

Be to, apelianto siekį ir ketinimą papirkti pareigūnus patvirtina jo paties žodžių, aiškiai ir detaliai užfiksuotų bei girdimų minėtame garso įraše turinys. Apeliantas, pareigūno tarnybiniame automobilyje paklaustas apie tai, kokią baudą pastarasis siūlo pareigūnams sumokėti, atsakė, – „Už tai, kad esu blaivus“ (b. l. 24–26). Kitos apelianto išsakytos frazės – „prarasiu darbą“, „prašau jūsų pagalbos“, tik sustiprina teismo įsitikinimą, jog apeliantas suvokė situacijos rimtumą, gresiančią atsakomybę ir pasekmes, todėl jo neva kaip bauda įvardijamas siūlytas kyšis valstybės tarnautojams atspindi apelianto nenorą prisiimti atsakomybę apskritai ar bent kritiškai įvertinti savo elgesį.

Apelianto skundo teiginiai, jog jam nebuvo prasmės papirkti pareigūnus, nes pastarojo neblaivumas jau buvo nustatytas, administracinė procedūra pradėta ir pan., vertinami kaip ginčo įvykio situacijos eigą iškraipančios bei klaidinančios interpretacijos, kurios savaime nepaneigia įrodytos byloje aplinkybės – apeliantas siūlė nemenko dydžio kyšį (konkrečią pinigų sumą) pareigūnams, siekdamas jų neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus. Konstatuotina, jog apeliantas tiesiogiai siūlė pareigūnams kyšį ir tai darė pakankamai intensyviai, t. y. tiek pokalbio su pareigūnais pradžioje, tiek ir po neblaivumo nustatymo nenutraukė priešingo teisei pavojingo elgesio.

Duomenų, jog apeliantas, siūlydamas neva sumokėti baudą pareigūnams pažeidimų padarymo vietoje, siekė ne minėtų ketinimų, o bravūriškai ar pan. pasirodyti kitų asmenų akivaizdoje, byloje nėra ir teismas tokių aplinkybių nenustatė. Aplinkybė, jog su savimi apeliantas neturėjo siūlomo pareigūnams dydžio kyšio pinigų sumos, o tik 6,31 Eur, atsižvelgiant į tai, jog jis pažeidimo metu turėjo darbą – dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi bei pats teismui pripažino, jog pinigų būtų galėjęs pasiimti iš namų ar pasiskolinti bei įvertinus apeliantui aiškiai gresiančios atsakomybės už vairavimą neblaiviam sunkumą, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės. Pagrindo abejoti tuo, jog pareigūnams sutikus priimti iš apelianto kyšį, pastarasis siūlomo dydžio kyšio sumos nebūtų galėjęs objektyviai turėti ar įgyti bei paduoti pareigūnams, nėra.

Apelianto teiginiai, jog jis siūlė ne kyšį, o tik norėjo sumokėti baudą, vertinami kaip deklaratyvūs ir jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti teiginiai, paneigtini byloje apylinkės teismo teisingai nustatytais, ištirtais ir įvertintais įrodymais. Kita apelianto pirmosios instancijos teisme iškelta versija, jog dirbdamas vairuotoju-ekspeditoriumi užsienio valstybėse policijos pareigūnams sustabdžius ir išrašius kvitą dėl baudos, yra mokėjęs baudą pareigūnams vietoje, teismo pagrįstai įvertinta kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegijos nuomone, visi šie subjektyvaus pobūdžio teiginiai, versijos, pozicijos tėra paties nuteistojo nuomonė arba pasirinkta gynybos taktika, kuri prieštarauja bylos medžiagai, išanalizuotoms bei anksčiau konstatuotoms teisėjų kolegijos išvadoms dėl apeliacinio skundo argumentacijos. Tai, kad teismas priėmė ne tokį sprendimą, kokio tikėjosi apeliantas, nesudaro pagrindo skundžiamą nuosprendį pripažinti neteisėtu ir nereiškia, kad bylos faktiniai duomenys yra įvertinti neteisingai ar šališkai.

Kitos įvykio situacijos aplinkybės – apelianto nušalinimas nuo vairavimo, išduotas sutikimas leisti vairuoti transporto priemonę kitam asmeniui, apelianto pristatymas į komisariatą administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui, daiktų iš jo paėmimas policijoje laikinai saugoti neturi teisinės reikšmės apelianto nusikalstamos veikos kvalifikavimui, todėl papildomai neaptartinos. Teismas pažymi, kad apeliantas, kaip Lietuvos Respublikos pilietis ir kaip asmuo teisę vairuoti transporto priemones įgijęs Lietuvos Respublikoje, turėjo ir turi žinoti, kokia atsakomybė numatyta įstatyme už vairavimą esant neblaiviam. Apeliantas iki įvykio dienos dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi, taigi turėjo gerai žinoti dalyvavimo viešajame eisme tvarką, Kelių eismo taisyklių nuostatas bei atsakomybės už draudimo vairuoti neblaiviam atsakomybės ribas, galimas pasekmes dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Akivaizdu, jog apeliantas vengia kritiškai vertinti savo šiurkštaus elgesio – vairavimo neblaiviam mieste – aspektą, o sutelkia dėmesį į neva visiems logiškai suprastiną aplinkybę, jog pareigūnams nustačius vairuotojo neblaivumą, siekti juos papirkti nebėra prasmės ir apeliantui šiuo atveju taip pat nebuvo. Tačiau minėta įvykio situacijos eigos analizė paneigia šiuos deklaratyvius samprotavimus. Be to, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, apeliantas pareigūnui paaiškino, jog „ <...> išgėriau daugiau negu biškį vieną butelį alaus, nieko nevalgęs virš paros laiko <...>“. Ši aplinkybė leidžia pagrįstai teigti, kad apeliantas tiek sėsdamas vairuoti, tiek po to sustabdytas pareigūnų suprato, jog gali būti, kad yra neblaivus. Šiai aplinkybei pasitvirtinus, minėti aktyvūs apelianto veiksmai – dar kartą siūlant pareigūnams priimti kyšį, tęsėsi, šį kyšį bandant įvardyti kaip baudą, mokėtiną už tai, kad neva vairavo blaivus.

Apibendrinusi išdėstytas ir įvertintas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto skundžiamo nuosprendžio. Apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti teismo nuosprendį ir apeliantą išteisinti BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. pripažinti, jog apelianto veikoje nėra papirkimo požymių.

Dėl proceso išlaidų

Klaipėdos apygardos teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas išspręsti valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą – iš apelianto priteisti valstybei 52,11 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, ginant nuteistąjį apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Prašymas vertinamas kaip juridiškai nepagrįstas, todėl atmestinas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Vadinasi, gynėjo dalyvavimas, nepriklausomai nuo nuteisto apelianto valios, apeliacinėje instancijoje yra būtinas, įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje garantuojamą kaltinamojo teisę į gynybą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą dėl 52,11 Eur išlaidų priteisimo valstybei iš nuteistojo D. K. už teisinės pagalbos teikimą atmesti.