- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-06
- Bylos Nr.
- 2-2041/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02056-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Alė Bukavinienė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Skolų departamentas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Laisvai“
- Kategorijos
- 106.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Skolų departamentas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Skolų departamentas“ pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Laisvai“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl kreditoriaus teisės kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Skolų departamentas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iškelti atsakovui UAB „Laisvai“ bankroto bylą bei bankroto administratoriumi skirti UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“. Nurodė, kad atsakovas ieškovui skolingas 6 516,03 Lt pagal 2012 m. liepos 5 d. tarp ieškovo ir pradinio kreditoriaus UAB „Telšių praktika“ sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį, taip pat 2 345,76 Lt delspinigių bei 1 000 Lt išlaidų, patirtų dėl teisinių paslaugų apmokėjimo ir skolos išieškojimo. Ieškovas 2012 m. liepos 25 d. išsiuntė atsakovui įspėjimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau atsakovas iki šiol ieškovui skolos nesumokėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo UAB „Skolų departamentas“ pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui UAB „Laisvai“ iškėlimo ir pareiškimą grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010 yra konstatavęs, jog kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto. Teismas nustatė, kad ieškovas nepateikė duomenų, ar susidariusį įsiskolinimą iš viso bandė išieškoti teismine tvarka. Teismas, atsižvelgęs į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas gali būti įgyvendintas kitu būdu, tai yra pateikiant ieškinį apylinkės teismui (kreipiantis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo ir pan.) dėl skolos priteisimo. Tuo tarpu kreipimasis į apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip pažeistų teisių gynimo priemonė yra nesuderinta su proporcingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nes įmonei iškėlus bankroto bylą, ji praranda galimybę disponuoti turtu bei savarankiškai dalyvauti ūkiniuose, komerciniuose ir kituose teisiniuose santykiuose, tai yra įmonė praranda materialinį ir procesinį veiksnumą (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 1 p., 14 str. 1 d. 1 p.). Kadangi įstatymo leidėjas yra numatęs kitus pažeistų teisių gynimo būdus, kurie pagal teismų praktiką, turėtų būti išnaudoti prieš kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas atsisakė priimti ieškovo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir išaiškino ieškovui teisę savo teises ginti paduodant ieškinį ginčo teisenos tvarka apylinkės teisme pagal atsakovo buveinės vietą (CPK 3 str. 1 d., 135 str., 137 str. 2 d. 2 p.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas UAB „Skolų departamentas“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį panaikinti, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir išreikalauti iš atsakovo duomenis apie jo finansinę būklę. Nurodo šiuos argumentus:
kadangi ieškovas yra atsakovo kreditorius, jis turi teisę pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo 4 str., 5 str. 1 d. 1 p.). Teismui apribojus šią kreditoriaus teisę, buvo pažeistas viešasis interesas;teismas neturėjo pagrindo atmesti pareiškimo, nes nebuvo įstatyme įtvirtintų atsisakymo kelti skolininkui bankroto bylą pagrindų (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 3 d.). Be to, teismas netyrė atsakovo finansinės būklės, nepareikalavo ją atspindinčių įrodymų. Iš ieškovo pateikto VSDFV išrašo matyti, kad atsakovas yra skolingas VSDF biudžetui, kas reiškia, kad jis skolingas ne tik ieškovui;pareiškimas atitinka turiniui ir formai keliamus reikalavimus bei proporcingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, nes ieškovas atsakovui skambino, bandė tartis gražiuoju bei įspėjo dėl bankroto bylos iškėlimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.
Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus Įmonių bankroto įstatymo nustatytas išimtis. Vadinasi, teismas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo gali atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bendraisiais atsisakymo priimti ieškinį pagrindais. Kaip vienas iš tokių pagrindų yra nurodytas atvejis, kuomet ieškinys neteismingas tam teismui, kuriam jis paduotas (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Vadovaujantis šiuo pagrindu teismas patikrina ieškinio (ginčo) rūšinį, teritorinį, išimtinį, sutartinį teismingumą (CPK 25-32 str.) bei nustačius jo pažeidimą, atsisako ieškinį priimti kaip neteismingą tam teismui. Paprastai ieškinio (ginčo) teismingumas yra nustatomas pagal ieškinio dalyko (reikalavimo) bei faktinio pagrindo pobūdį. Tačiau nustatinėjant ieškinio teismingumą paties ieškinio pagrįstumas nėra vertinamas. Apskritai ieškinio priėmimo stadijoje ieškinio pagrįstumas nėra vertinamas. Šioje proceso stadijoje yra tikrinami tik ieškiniui kaip procesiniam dokumentui keliami procesinio pobūdžio turinio ir formos reikalavimai (CPK 111 str., 115 str., 135 str., 137 str.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą skolininkui dėl bankroto bylos iškėlimo kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui (CPK 137 str. 2 d. 2 p.), motyvuodamas tuo, kad kreditorius iš pradžių turėjo kreiptis į apylinkės teismą dėl skolos iš skolininko priteisimo. Iš šių pirmosios instancijos teismo motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas jau pareiškimo priėmimo stadijoje, įvertinęs pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumą, nusprendė, kad ieškovas pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių dėl skolos nesumokėjimo gynimo būdą ir tuo pagrindu atsisakė priimti ieškinį. Kadangi, kaip aukščiau nutartyje nurodyta, ieškinio priėmimo stadijoje ieškinio pagrįstumas nėra vertinamas, teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad teismas šiuo atveju nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas turi kreiptis į teismą dėl skolos iš skolininko išieškojimo ir atsisakė tuo pagrindu priimti ieškinį kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui (CPK 12 ir 178 str.).
Be to, skundžiamoje nutartyje nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010, kasacinis teismas konstatuodamas, jog kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos priemone, nurodė, jog kreditorius, prieš kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo, turi privalomai jį įspėti apie kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o ne privalomai prieš tai kreiptis į teismą su ieškiniu dėl skolos išieškojimo.
Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas savo teise kreiptis į teismą teisminės gynybos kaip ir bet kuria kita procesine teise privalo naudotis sąžiningai (CPK 5 str., 42 str. 5 d.). Paaiškėjus, kad pareiškėjas šia teise piktnaudžiavo, nesąžiningai pareikšdamas nepagrįstą ieškinį, pareiškėjui gali būti skirta iki 20 000 Lt bauda (CPK 95 str. 2 d.). Todėl teismui nustačius, kad atsakovas neatitinka Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų bei paaiškėjus, kad ieškovas tą žinojo jau pareiškimo pateikimo teismui metu, teismas galėtų spręsti dėl baudos skyrimo ieškovui CPK 95 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu. Apie ieškovo žinojimą jau pareiškimo pateikimo metu, kad pareiškimas nepagrįstas, galima būtų spręsti iš to, kad ieškovas turėjo priėjimą prie juridinių asmenų registro, VSDFV bei VMI duomenų bazių ir galėjo susipažinti su atsakovo finansiniais duomenimis bei juos įvertinti; taip pat atsižvelgus į tai, kad ieškovas pastoviai kreipiasi į teismą su pareiškimais dėl bankroto bylų iškėlimo skolininkams bei vėliau juos atsiima/atsisako, skolininkams patenkinus ieškovo finansinius reikalavimus ir pan.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas turi pasirinkti kitą savo teisių gynimo būdą bei kreiptis į teismą dėl įsiskolinimo priteisimo bendrąja ginčo teisenos tvarka. Todėl ieškovo atskirasis skundas tenkinamas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartis naikinama ir pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį panaikinti.
Ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Skolų departamentas“ pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Laisvai“ priėmimo klausimą perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.