Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. spalio mėn. iki 2018 m. lapkričio mėn.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog EŽTT ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų – teisės aktais nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos pažeidimo. Pareiškėjas nurodo, kad 2017 – 2019 metais jis buvo laikomas kameroje kartu su kitu asmeniu, kurios plotas, jo skaičiavimais, buvo nuo 7,7 m² iki 7,9 m².

Iš byloje esančių atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas buvo uždarytas šiose kamerose: 2017 m. spalio 1 d. uždarytas į kamerą Nr. 57, kurios plotas – 8,02 m² (1 asmuo kameroje); nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. spalio 27 d. į kamerą Nr. 57 (1 asmuo kameroje); nuo 2017 m. spalio 28 d. iki 2018 m. sausio 13 d. į kamerą Nr. 57 (2 asmenys kameroje); 2018 m. sausio 14 d. į kamerą Nr. 57 (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. vasario 24 d. į kamerą Nr. 57 (2 asmenys kameroje); 2018 m. vasario 25 d. į kamerą Nr. 57 (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. vasario 26 d. iki 2018 m. kovo 26 d. į kamerą Nr. 57 (2 asmenys kameroje); 2018 m. kovo 27 d. į kamerą Nr. 57 (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. į kamerą Nr. 57 (2 asmenys kameroje); 2018 m. balandžio 7 d. į kamerą Nr. 57 (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. balandžio 8 d. iki 2018 m. gegužės 17 d. į kamerą Nr. 57 (2 asmenys kameroje); 2018 m. gegužės 18 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; 2018 m. gegužės 24 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 57, kurios plotas – 8,02 m² (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. birželio 21 d. į kamerą Nr. 57 (2 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 22 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; 2018 m. liepos 5 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 57, kurios plotas – 8,02 m² (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. liepos 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 5 d. į kamerą Nr. 57 (2 asmenys kameroje); 2018 m. rugpjūčio 6 d. į kamerą Nr. 57 (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. į kamerą Nr. 57 (2 asmenys kameroje); 2018 m. rugpjūčio 31 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; 2018 m. rugsėjo 17 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 57, kurios plotas – 8,02 m² (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. spalio 28 d. į kamerą Nr. 57 (2 asmenys kameroje); 2018 m. spalio 29 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; 2018 m. lapkričio 2 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 57, kurios plotas – 8,02 m² (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. lapkričio 3 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. į kamerą Nr. 57 (2 asmenys kameroje) (b. l. 9–15).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.2 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

EŽTT praktikoje (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 str. galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į EŽTT pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 m² (b. l. 9–15).

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 m². Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 31 d. pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo. Kadangi Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.