- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-26
- Bylos Nr.
- I-1497-208/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- T. O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas T. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriuo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN) 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2016 m. gegužės 25 d. jis atlieka jam paskirtą nuobaudą – perkėlimą iš drausmės grupės į kamerų tipo patalpas 6 mėn. Paskyrus nuobaudą iš pareiškėjo buvo atimtas virdulys, todėl jis negali pasigaminti karštu vandeniu užpilamo maisto, arbatos ar kavos. Be to, pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymais leisti internetu pasikalbėti su broliu ir seserimi, tačiau jo prašymai nepagrįstai buvo atmetami nurodant, kad tam nėra galimybių. Teigia, jog 2016 m. rugpjūčio 16 d. būrio viršininkui jis parašė prašymą atnešti iš bibliotekos knygų, tačiau knygos pareiškėjui nebuvo atneštos. Be kita ko, nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. kameroje, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo šviesos, o pareigūnai į prašymus įjungti šviesą nereagavo.
Vilniaus PN, kuris atstovauja Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 17–21).
Vilniaus PN teigia, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 96 straipsnio 1 dalimi bei 3 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakyme Nr. 1R-79 „Dėl teisingumo ministio 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) 2.2.3 punktu nuteistieji, perkelti į drausmės grupę ar į kamerų tipo patalpas, negali naudotis asmeniniais elektros prietaisais. Vadovaujantis Įsakyme nustatytomis buitinio materialinio aprūpinimo normomis, pataisos įstaiga privalo aprūpinti elektriniais virduliais kalėjimų ir areštinių kameras bei pataisos namų kamerų tipo patalpas, išskyrus, kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas. Teigia, jog vadovaujantis 2016 m. balandžio 1 d. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir VTT), 124 punkto redakcija, BVK 102 straipsnio 1 ir 5 dalimis pataisos įstaigoms nustatyta pareiga organizuoti ir užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos tinkamos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu (tokia galimybė Vilniaus PN nuteistiesiems yra sudaryta, įstaigos teritorijoje įrengti taksofonai), numatant alternatyvą, kad esant techninėms galimybėms pataisos įstaigose būtų ir antras komunikacijos būdas – internetinė telefonija. Šiuo metu, siekiant tinkami įgyvendinti VTT 124 punkto pakeitimą, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos vertina pataisos įstaigų technines galimybes, rengia naudojimosi internetine telefonija tvarką, todėl ši paslauga pataisos įstaigose kol kas neteikiama. Dėl pareiškėjo teiginio, jog jam nebuvo išduotos knygos, Vilniaus PN pažymi, kad Vilniaus PN bibliotekininkas galėjo iš karto neišduoti prašomų knygų tik tuo atveju, jei tuo metu prašomų knygų bibliotekoje nebuvo, o kitam nuteistajam jas grąžinus į biblioteką, pastarosios nedelsiant buvo išduotos pareiškėjui. Bibliotekoje knygų kiekis nėra didelis ir jas išduoti tuo pačiu metu keliems nuteistiesiems yra neįmanoma. 2016 m. rugsėjo 5 d. su pareiškėju apie tai kalbėjo Vilniaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnas, kurio metu pareiškėjas buvo supažindintas su administracijos atliktais veiksmais, jam paaiškintas bibliotekininko darbo grafikas, po ko pats pareiškėjas nurodė, kad pretenzijų niekam neturi. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus PN kamerų tipo patalpos Nr. 12 tualete nebuvo tiekiama elektros energija, o savo nesutikimą grindžia Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros Kontrolinės techninės kamerų apžiūros protokolais. 2016 rugpjūčio mėnesį buvo pastebėti momentiniai kamerų tipo patalpų elektros energijos tiekimo sutrikimai, ir kadangi jie buvo momentiniai, Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros Kontrolinės techninės kamerų apžiūros protokoluose, elektros energijos tiekimą greitai atstačius, užfiksuoti nebuvo. Vilniaus PN nedelsiant ėmėsi priemonių elektros tiekimo sutrikimui pašalinti, po apžiūros, konstatuota, kad patys nuteistieji išardė kameroje buvusius kištukinius lizdus ir elektros energijos laidus. Dėl šios priežasties buvo sutrikęs elektros energijos tiekimas į kamerų tualetų patalpas. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjas skunde nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių, jo nurodytų tariamų pažeidimų, ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo paremtas tik samprotavimais ir prielaidomis, Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs dėl to, kad jį perkėlus į kamerų tipo patalpas iš jo buvo atimtas elektrinis virdulys, jam buvo neleidžiama paskambinti internetu, nebuvo laiku išduotos knygos iš bibliotekos bei 57 dienas tualete nebuvo šviesos.
Teismas pažymi, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas (LVAT 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-763/2013).
Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
BVK 96 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. Tuo tarpu 96 straipsnio 3 dalies 3 punktas nustato, kad elektros prietaisai ir kiti daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami iš nuteistųjų perkeltų į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas. Taigi, iš šios nuostatos akivaizdžiai matyti, jog pataisos įstaigos direktorius turi teisę priimti nutarimą paimti iš nuteistojo perkelto į kamerų tipo patalpas elektros prietaisus. Be to, pažymėtina, kad Įsakymo 2.2.3 punktas nustato, kad elektriniu virduliu aprūpinamos tik kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas. Ši nuostata patvirtina, kad pareiškėją perkėlus į kamerų tipo patalpą iš jo pagrįstai buvo atimtas elektrinis virdulys. Nesivadovauti galiojančiu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro priimtu Įsakymu Vilniaus PN administracija neturi pagrindo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.
Pasisakant dėl pareiškėjo teiginio, jog jam nebuvo sudaryta galimybė skambinti internetiniu ryšiu pažymėtina, kad VTT 124 punktas (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.) nustato, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Nagrinėjamu atveju iš teismui pateiktų pareiškėjo 2014 m. balandžio 18 d. telefoninių pokalbių apskaitos kortelės matyti, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisės aktais nustatyta teisė paskambinti telefonu (b. l. 29), to neginčija ir pareiškėjas, tačiau galimybė paskambinti internetine telefonija pareiškėjui nebuvo suteikta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad VTT 124 punkto lingvistinė ir loginė analizė leidžia daryti išvadą, kad galimybė kalbėti internetine telefonija yra alternatyvi komunikacijos priemonė, t. y. ji yra prilyginama telefoniniams skambučiams. Kitaip tariant, pataisos įstaigos privalo užtikrinti nuteistiesiems sąlygas skambinti telefonu, o esant galimybėms ir internetine telefonija. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui buvo sudarytos galimybės pasinaudoti jam įstatymu suteikta teise paskambinti telefonu, darytina išvada, jog galimybės skambinti internetine telefonija nesudarymas pareiškėjo teisių nepažeidė.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog ginčo laikotarpiu 57 dienas tualete nebuvo šviesos, tačiau su tokiu pareiškėjo argumentu teismas negali sutikti, nes iš teismui pateiktų Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus Kontrolinės techninės kamerų apžiūros protokolų matyti, jog elektros energijos tiekimo sutrikimai niekada nebuvo konstatuoti (b. l. 30–149). Be to, Vilniaus PN sutinka, kad 2016 m. rugpjūčio mėn. buvo pastebėti trumpalaikiai momentiniai elektros energijos tiekimo sutrikimai, tačiau nurodo, kad jie buvo nedelsiant pašalinti, o elektra buvo tiekiama nuolat. Jokių šiuos Vilniaus PN teiginius paneigiančių įrodymų byloje nėra, netikėti valdžios institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės taip pat nebuvo pažeistos.
Dėl pareiškėjo teiginio, jog jam iš karto nebuvo išduotos jo prašomos knygos pažymėtina, kad jokių pretenzijų Vilniaus PN administracijai pareiškėjas dėl to nėra pareiškęs, Vilniaus PN nurodė, kad knygos galėjo būti išduotos ne iš karto, nes tuo metu buvo pas kitą nuteistąjį. Abejoti tokiais valstybės institucijos paaiškinimais nėra pagrindo.
Apibendrinant tai kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Nenustačius vienos iš esminių viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, netikslinga šioje byloje vertinti likusias viešosios atsakomybės sąlygas, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo T. O. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.