Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Aistės Česaitienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas K. Š., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. S. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2019 m. kovo 12 d., apie 15.30 val., būdamas prie (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su K. Š., grasindamas mažamečiui D. J., gimusiam 2005 m., tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – sumušti, suspardyti, tyčia pagrobė svetimą, D. J. priklausantį turtą – grynuosius pinigus – 5 eurus.

Motyvuojamoji dalis

8. Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad savo forma ir turiniu apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 304–307 straipsniuose keliamus reikalavimus, būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 305 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė; 2) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 3) įrodymų įvertinimo motyvai; 4) teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo.

9. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai priėmė sprendimą M. S. dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisini. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nuosprendis surašytas nepažeidus BPK reikalavimų ir, remiantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, šioje dalyje teismas pagrįstai priėmė M. S. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad nepagrįstas ir atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog nuosprendis surašytas pažeidžiant įstatymo reikalavimus, netinkamai įvertinus įrodymus, ir M. S. išteisintas nepagrįstai. Susipažinus su nuosprendžiu matyti, kad teismas išsamiai išdėstė visus bylos duomenis, juos vertino ir darė išvadas dėl išteisinimo. Kolegija konstatuoja, kad išteisinimas yra išsamiai ir teisiškai argumentuotas. M. S. dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad išteisintasis M. S. nepadarė veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, yra teisingos. Teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek M. S. kaltinančius, tiek ir jį teisinančius įrodymus, šiuos įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek ir lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl M. S. išteisinimo.

10. Kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

11. Nors prokurorė apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padaryta išvada, kad M. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. S. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

12. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

13. Pažymėtina, kad pagal BPK nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka prokuroro lūkesčių, nėra išteisinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

14. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, t. y. teismas įrodymus vertina ir sprendimus dėl esminių bylos aplinkybių, asmens kaltumo ar nekaltumo priima pagal savo vidinį įsitikinimą.

15. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

16. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas M. S. kaltės (nekaltumo) klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai M. S. dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisino.

17. Susipažinus su nuosprendžiu matyti, kad teismo nuosprendyje teismas išdėstė, vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus: kaltinamųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus ir kitus rašytinius bylos duomenis. Teismas vertino tą aplinkybę, kad kaltinamasis M. S. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neprisipažino, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, jis davė nuoseklius parodymus, jog nusikalstamos veikos nepadarė. Teismas nurodė tai, kad kaltinamojo M. S. kaltė buvo grindžiama kaltinamojo K. Š. parodymais, tačiau teismas įvertino tai, kad K. Š. parodymus ikiteisminio tyrimo metu keitė. Pirminės apklausos metu jis parodė, kad nusikalstamą veiką padarė vienas, vėlesnės apklauso metu parodė, jog nusikaltimą padarė veikdamas bendrai su M. S., teisminio nagrinėjimo metu taip pat parodė, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrai su M. S., tačiau jokio paaiškinimo, dėl ko pakeitė parodymus, nedavė, deklaratyviai teigdamas, jog bylos nagrinėjimo teisme metu geriau prisimena įvykio aplinkybes. Teismas akcentavo tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama vienarūšiais įrodymais, juolab kito kaltinamojo parodymais, kurie duoti neprisiekus dėl melagingų parodymų. Teismas nurodė ir vertino abiejų kaltinamųjų, kaltinamojo atstovės pagal įstatymą I. T. parodymus apie tai, kad K. Š. ir M. S., nors ir bendravo kurį laiką, tačiau vėliau susipyko dėl merginos, dėl ko, teismas darė išvadą, kad K. Š. turi pagrindo apkalbėti kitą kaltinamąjį. Taip pat teismas pasisakė, kad kaltinamojo M. S. kaltė buvo grindžiama ir nepilnamečių nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais. Nukentėjusysis ir nepilnamečiai liudytojai, tiesioginiai įvykio liudytojai davė nuoseklius parodymus, jog užpuolikai buvo du. Iš asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolo matyti, jog D. J., peržiūrėjęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato kartotekoje esančias ir kompiuterinėje sistemoje saugomas nuotraukas, paaiškino, kad K. Š. – asmuo, kuris atėmė iš jo pinigus prie (duomenys neskelbtini). Jį atpažino iš atmintyje įstrigusių veido bruožų. Taip pat D. J. nurodė sustoti prie M. S. nuotraukos, peržiūrėjus nuotrauką įdėmiau, parodė, kad tai tas pats asmuo, kuris buvo šalia K. Š. įvykio metu, jį taip pat atpažįsta iš atmintyje išlikusių veido bruožų. Taip pat iš asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolo matyti, jog liudytojas G. Z., peržiūrėjęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato kartotekoje esančias ir kompiuterinėje sistemoje saugomas nuotraukas, iš jam pateiktų 6 fotonuotraukų atpažino M. S.. Jį atpažino iš atmintyje išlikusių veido bruožų. Jis buvo vienas iš vaikinų, apie kurį jau davė parodymus. Be to, iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad liudytojas E. V. M. S. neatpažino. Tačiau šiuos duomenis teismas vertino ir gretino su kitais duomenimis ir nurodė, kad teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nukentėjusysis D. J. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, jog vieno užpuoliko jis visai neatsimena. Atsimena tik tą, kuris su jais kalbėjo. Kai nuėjo į policiją, jis atpažino tą vaikiną iš fotonuotraukos, atpažino tą vaikiną, kuris daugiausiai kalbėjo ir grasino; liudytojas G. Z. parodė, kad tų vaikinų jis neprisimena, bet jie buvo su mėlynomis striukėmis; liudytojas E. V. teisme parodė, kad užpuolikų išvaizdos nepamena, gal atpažintų iš nuotraukų, o tai reiškia, kad iš esmės teisme nei nukentėjusysis, nei tiesioginiai įvykio liudytojai savo parodymų dėl asmenų atpažinimo nepatvirtino. Be to, asmenų atpažinimo metu užfiksuotų minėtų parodymų patikimumas dėl M. S. atpažinimo kelia abejonių, nes apklausų metu nei vienas iš nepilnamečių nenurodė, pagal kokius konkrečius bruožus ar įsimintinus dalykus galėtų atpažinti juos užpuolusius asmenis, tik deklaratyviai nurodant, jog tai galimai yra tas asmuo pagal bendrus veido bruožus. Nagrinėjamu atveju, grindžiant nuosprendį, reikėtų remtis iš esmės ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais asmens parodymo atpažinti protokolais, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog apkaltinamasis nuosprendis lemiama apimtimi negali būti grindžiamas vien iš ikiteisminio tyrimo gautais duomenimis. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą garantijos nėra pažeidžiamos, jei kaltinamajam suteikiama pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimus parodymų davimo metu arba vėliau procese (mini pavyzdžius). EŽTT ne kartą konstatavo, kad gynybos teisės yra apribojamos su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto reikalavimais nesuderinama apimtimi tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi parodymais liudytojo, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme. Tais atvejais, kai kaltinamajam sudaromos realios galimybės dalyvauti liudytojo apklausoje, tačiau kaltinamasis tokia galimybe savo valia nepasinaudoja, EŽTT jurisprudencijoje laikoma, kad kaltinamasis iš esmės „nebyliai pritarė“ tokiai apklausai. Kartu pabrėžė, kad ikiteisminio tyrimo metu gautų parodymų panaudojimas savaime neprieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto nuostatoms, jei kaltinamajam buvo sudaryta tinkama ir pakankama proga ginčyti tokius parodymus tuo metu, kai jie duodami arba vėliau procese. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju, nukentėjusysis D. J. asmens parodymo atpažinti veiksmus atliko 2019 m. kovo 13 d., kur įvardino M. S., liudytojas G. Z. asmens parodymo atpažinti veiksmus atliko 2019 m. birželio 25 d. Šie asmenys pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausti 2019 m. kovo 26 d., kai tuo tarpu pranešimas apie įtarimą M. S. įteiktas tik 2019 m. balandžio 9 d., tokiu būdu užkertant jam kelią dalyvauti pas ikiteisminio tyrimo teisėją atliekamuose nepilnamečių liudytojo ir nukentėjusiojo apklausose bei užkertant kelią užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, taip nesuteikiant pakankamos ir tinkamos galimybės ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pranešimas apie įtarimą K. Š. įteiktas 2019 m. balandžio 1 d. Tą dieną jis davė parodymus, jog nusikalstamą veiką padarė vienas, nors tuo metu ikiteisminio tyrimo medžiagoje jau buvo duomenys ir apie antrą galimą įtariamąjį, tačiau apie šias aplinkybes K. Š. nebuvo apklaustas, tokių duomenų apklausos protokole nefiksuota. Tik vėlesnės apklausos metu jis parodymus pakeitė, tačiau duomenų apie tai, kodėl parodymai pakeisti, 2019 m. rugpjūčio 9 d. apklausos protokole neužfiksuota. Kaltinamasis M. S. nuo pat pirmosios apklausos parodė, jog kaltu neprisipažįsta, paaiškino, jog įvykio dieną dirbo. Ši jo pateikta versija iš dalies buvo tikrinama renkant duomenis apie tai, kur veikė jo naudojamas mobiliojo ryšio telefonas. Iš teisme prokurorės pateikto Užimtumo tarnybos išrašo matyti, kad M. S. naudojosi mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 163). Analizuojant tyrimo metu gautas UAB „(duomenys neskelbtini) “ išankstinio apmokėjimo abonentinio telefono numerio (duomenys neskelbtini) išklotines, matoma, kad nusikaltimo padarymo metu, t. y. apie 15.30 val., nėra telefono numerio jungimosi prie UAB „(duomenys neskelbtini) “ operatoriaus bokštų. Tačiau 15.20 val. telefono numeris jungėsi prie UAB „(duomenys neskelbtini) “ operatoriaus bokšto celės XX, adresu: (duomenys neskelbtini), kurios ryšio apėmimo perimetras apima dalį (duomenys neskelbtini) parko ir jo prieigas. Tačiau šie duomenys neleidžia daryti pagrįstos ir neginčytinos išvados, jog kaltinamasis M. S. buvo nusikaltimo vietoje ir padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taip pat šie duomenys nepaneigia kaltinamojo M. S. iškeltos versijos, jog įvykio metu jis buvo kitoje vietoje. Be to, kaltinamojo M. S. iškeltą versiją dėl savanorio darbų iš dalies patvirtino ir liudytojas V. G., paaiškinęs, jog iš tiesų kurį laiką M. S. atliko savanorio darbus, ateidavo pirmoje dienos pusėje. Jį apibūdino teigiamai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurių visetą vertinant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, būtų galima neginčijamai spręsti, kad M. S. yra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nesurinkus neginčytinų šio kaltinamojo kaltės įrodymų, abejonės aiškinamos jo naudai. Remdamasis teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais, apylinkės teismas darė išvada, jog neįrodyta, kad kaltinamasis M. S. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

18. Kolegija konstatuoja, kad šioms apylinkės teismo išvadoms pritartina, jos yra teisingos ir abejonių nekelia, todėl nekartojamos.

19. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad apeliantei nepriimtinos Kauno apylinkės teismo išvados dėl įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija su šiais prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka.

20. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad būtina vadovautis teisme duotais kaltinamojo K. Š. parodymais, kuriais patvirtinama, jog nusikaltime dalyvavo M. S.. Kolegija pažymi, kad šis argumentas nėra įtikinamas ir su juo sutikti negalima, nes kaip teisingai akcentavo apylinkės teismas, negalima bendrininko kaltės grįsti nenuosekliais kito kaltinamojo parodymais. Juo labiau, kad byloje yra duomenys (kaltinamųjų, atstovės pagal įstatymą parodymai) apie tai, kad K. Š. ir M. S. yra susipykę dėl merginos. Todėl yra pagrįsta teismo išvada, kad dėl to K. Š. turi pagrindo apkalbėti kitą asmenį su kuriuo jis yra susipykęs.

21. Apeliaciniame skunde akcentuojama į tai, kad asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokole užfiksuota, jog nukentėjusysis D. J., liudytojas G. Z. atpažino M. S. kaip antrą asmenį, dalyvavusį nusikaltime. Tačiau kolegija pažymi, kad prokurorė visiškai nevertina kitų bylos duomenų ir jų negretina su minėtų asmenų parodymais, ką priešingai padarė teismas. Teismas visiškai teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas nukentėjusysis D. J. nurodė, kad vieno užpuoliko jis visai neatsimena, o G. Z. nurodė, kad užpuolusių vaikinų jis neprisimena. Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų metu D. J., G. Z. nors ir atpažino M. S., tačiau nenurodė pagal kokius konkrečius bruožus ar įsimintinus dalykus juos atpažino. Todėl teismas teisingai pažymėjo, kad šiuo procesiniu dokumentu ir jame esančiais duomenimis negalima remtis, nes jame tik deklaratyviai nurodyta, jog tai galimai yra tas asmuo pagal bendrus veido bruožus. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 195 straipsnio 2 dalį, parodžius atpažįstančiam asmeniui parinktą asmenų, daiktų ar kitų objektų grupę, pasiūloma nurodyti asmenį, daiktą ar kitą objektą, apie kurį jis davė parodymus; pagal to paties straipsnio 3 dalį, jeigu atpažįstantis asmuo nurodo vieną iš parodytų asmenų, daiktų ar kitų objektų, jam pasiūloma paaiškinti, pagal kokias žymes ar ypatybes jis tą asmenį, daiktą ar kitą objektą pažino. Be to, kolegija pažymi, kad BPK 191 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą. Taigi, yra pagrindas konstatuoti, kad šios įstatymo normos nebuvo tinkamai įgyvendintos. Taip pat pažymėtina, kad liudytoju apklaustas E. V. neatpažino M. S. kaip asmens buvusio įvykio vietoje kartu su K. Š., nors šis liudytojas buvo kartu su D. J., G. Z., kai K. Š. įvykdė nusikaltimą prieš D. J.. Kolegija pažymi, jog yra svarbi ta aplinkybė ir vertina liudytojos E. Z. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kur apklausta tyrime ji aiškino, jog sūnus G. Z. nurodė, kad nežino, ar galėtų atpažinti juos užpuolusius vaikinus, o teisme liudytoja E. Z. nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu sūnus G. Z. atpažino M. S., tačiau dvejojo, nebuvo užtikrintas.

22. Skunde prokurorė nurodė, jog apylinkės teismas neobjektyviai vertino liudytojų M. P., D. P., E. Z., R. V., V. G. parodymus, vyresniojo tyrėjo L. V. tarnybinį pranešimą „Dėl telefono numerio išklotinės“. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais, todėl juos atmeta.

23. Nustatyta, kad liudytojais ikiteisminio tyrimo metu apklausti M. P. ir D. P. nurodė beveik analogiškas įvykio aplinkybes, kurias patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu, tačiau šių minėtų liudytojų parodymai yra laikytini išvestiniais, netiesioginiais, todėl nėra teisinio pagrindo jų laikyti kaip M. S. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šių asmenų parodymų įrodomoji vertė yra minimali, iš jų negalima padaryti pagrįstos išvados dėl M. S. kaltės. Iš minėtų asmenų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jie įvykio vietoje nebuvo, paties įvykio taip pat nematė. Minėti liudytojai M. P. ir D. P. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus ne apie jų pačių tiesiogiai matytas faktines aplinkybes, o atpasakojo D. J. pasakojimus. Tik esant galimybei nustatyti ir patikrinti pirminį informacijos šaltinį, galima daryti išvadą, jog liudytojo išvestiniai parodymai atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

24. Pagrįstas yra apylinkės teismo argumentas, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo L. V. tarnybiniame pranešime „Dėl telefono numerio išklotinės“ esanti informacija neleidžia daryti pagrįstos išvados, jog M. S. buvo nusikaltimo vietoje ir padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Todėl prokurorės apeliaciniame skunde pateiktas argumentas, kad šis dokumentas ir jame esanti informacija patvirtina, jog M. S. galimai galėjo įvykdyti nusikaltimą, yra tik prielaida. Kolegija pažymi, kad negalima prielaidomis grįsti asmens kaltę. Todėl apylinkės teismas darė teisingą išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurių visetą vertinant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, būtų galima neginčijamai spręsti, kad M. S. yra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir nesurinkus neginčytinų jo kaltės įrodymų, abejonės aiškinamos jo naudai.

25. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai priėmė sprendimą M. S. dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisini, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nuosprendis surašytas nepažeidus BPK reikalavimų ir, remiantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, šioje dalyje teismas pagrįstai priėmė M. S. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, jog nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 305 straipsnio reikalavimų ir M. S. pagrįstai išteisintas. Susipažinus su nuosprendžiu matyti, kad teismas išsamiai išdėstė visus bylos duomenis, juos vertino ir darė išvadas dėl išteisinimo. Kolegija konstatuoja, kad išteisinimas yra išsamiai ir teisiškai argumentuotas. M. S. dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad išteisintasis M. S. nepadarė veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, yra teisingos. Teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek M. S. kaltinančius, tiek ir jį teisinančius įrodymus, šiuos įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek ir lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl M. S. išteisinimo.

26. Nors prokurorė apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padaryta išvada, kad M. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

27. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. S. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes, konstatuoja, kad M. S. dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 10 d. nuosprendis paliekamas galioti, o Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus prokurorės Aistės Česaitienės apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus prokurorės Aistės Česaitienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.