Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-08 · Administracinė byla Nr. A-442-2927-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-08
Bylos Nr.
A-442-2927-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03072-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Antanas Ablingis, Dainius Raižys (pran.)
Pareiškėjas
D. Š.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Arūnas Koskus
Kategorijos
  • 9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A442-2927/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03072-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjai D. Š.,pareiškėjos atstovui advokatui Arūnui Koskui,atsakovo atstovei Raimondai Juodkaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-63-50 patvirtino nurodymus pareiškėjai sumokėti 28 869 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 14 052 Lt GPM delspinigių ir 2 887 Lt GPM baudos.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2010 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 68-227 patvirtino Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. 14.4-63-50.

Šalies argumentai

Pareiškėja skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 68-227 bei Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. 14.4-63-50.

Pareiškėja nurodė, kad 1990 m. kovo 14 d. pagal paskolos raštelį paskolino V. Š. 1 300 JAV dolerių, kurių jis negrąžino daugiau kaip 13 metų. 2003 m. gruodžio 14 d. tarp pareiškėjos ir V. Š. buvo sudaryta novacijos sutartis, kuria V. Š. vietoje paskolos grąžinimo įsipareigojo neatlygintinai pareiškėjai perleisti žemės sklypą, esantį Motaičių kaime, Šiaulių rajone. Todėl žemės sklypo perleidimas pareiškėjai pagal vėliau sudarytą dovanojimo sutartį buvo skolininko V. Š. prievolės įvykdymas. Gautas žemės sklypas negali būti laikomas pareiškėjos pajamomis natūra bei apmokestinamas pajamų mokesčiu. Pareiškėja nurodė, kad mokesčių administratorius minėta novacijos sutartimi nesirėmė teigdamas, jog ji realiai nebuvo sudaryta. Tačiau mokesčių administratorius neturi teisės spręsti sutarties galiojimo klausimų.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja pagal 2006 m. birželio 15 d. dovanojimo sutartį iš V. Š. gavo 110/200 žemės sklypo dalių, esančių Motaičių kaime, Šiaulių rajone. Dovanota žemės sklypo dalis šalių buvo įvertinta 2 518,00 Lt. Kilus abejonėms dėl ginčo turto vertės, vietos mokesčių administratorius kreipėsi į nepriklausomus turto vertintojus dėl tikrosios rinkos vertės nustatymo. Pagal UAB „Inreal“ išvadas, ginčo turto rinkos vertė dovanojimo sutarties sudarymo dieną buvo 95 000 Lt. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja šiuo atveju gavo 95 000 Lt pajamų natūra, kurios pagrįstai buvo apmokestintos. Atsakovas nurodė, kad V. Š. nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2004 m. sausio 9 d. buvo išvykęs iš Lietuvos. Pareiškėja nėra deklaravusi šiam asmeniui suteiktos paskolos ir nepateikė 1990 m. kovo 14 d. paskolos sutarties. Tai liudija, kad 2003 m. gruodžio 14 d. novacijos sutartis bei 1990 m. kovo 14 d. paskolos sutartis sudarytos nebuvo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjos skundu taip pat nesutiko.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėja pagal 2006 m. birželio 15 d. dovanojimo sutartį iš V. Š. gavo 110/200 žemės sklypo dalių, esančių Motaičių kaime, Šiaulių rajone. Šis pareiškėjos gautas turtas buvo pagrįstai apmokestintas kaip natūra gautos pajamos (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 ir 15 dalys, 5 straipsnio 1 dalis, finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtintos Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkos 5.1 punktas). Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog V. Š. nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2004 m. sausio 9 d. buvo išvykęs iš Lietuvos. Pateiktose gyventojo turto ir pajamų deklaracijose pareiškėja nėra deklaravusi V. Š. suteiktos paskolos. Pareiškėja mokesčių administratoriams 1990 m. kovo 14 d. paskolos sutarties taip pat nepateikė. Todėl mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad 2003 m. gruodžio 14 d. novacijos sutartis bei 1990 m. kovo 14 d. paskolos sutartis sudarytos nebuvo. Teismas nurodė, kad šiuo atveju yra taikomos atitinkamos mokesčių teisės normos, o sutarčių galiojimo klausimai pagal civilinę teisę nėra sprendžiami.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą patenkinti.

Pareiškėja nurodo, kad ši byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Ji pareiškė nušalinimą visai teisėjų kolegijai, tačiau nušalinimo klausimas liko išspręstas. Jau po teismo sprendimo paskelbimo buvo atsiųstas raštas, kuriame nurodyta, jog pareiškimas dėl nušalinimo pateiktas po bylos išnagrinėjimo iš esmės, todėl teismas negali jo nagrinėti. Tačiau pareiškimą dėl nušalinimo pareiškėja grindė aplinkybėmis, paaiškėjusiomis jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, todėl turėjo teisę jį paduoti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio 6 dalis). Pareiškėja nurodo, kad šiame mokestiniame ginče nepagrįstai nesiremta tarp jos ir V. Š. sudaryta novacijos sutartimi. Viešoji ir privatinė teisė nėra izoliuotos viena nuo kitos, todėl teisės ir pareigos, kurias šalys įgyja sudarydamos privatinės teisės prasme teisėtą sandorį, negali būti nepripažįstamos viešosios teisės. Jeigu nusprendžiama nesivadovauti tam tikrais juridiniais faktais, toks nesivadovavimas turi būti pagrįstas. Šiuo atveju atsakovas teigė, kad sutartis yra fiktyvi, nes tam tikru laikotarpiu V. Š. nebuvo Lietuvoje, tačiau, atsižvelgiant į šiuolaikinių komunikacijos priemonių galimybes, tokio motyvo nepakanka išvadai, jog sutartis sudaryta tik siekiant išvengti mokestinės prievolės. Pareiškėja nurodo, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta jai ir jos atstovui nedalyvaujant bei nepagrįstai netenkinus prašymo bylos nagrinėjimą atidėti. Tuo tarpu jos iniciatyva yra atliekamas ginčo žemės sklypo vertinimas. Preliminariais vertintojų paskaičiavimais, žemės sklypas dovanojimo sutarties sudarymo metu buvo vertas ne daugiau kaip 20 000 – 30 000 Lt, o tai neatitinka mokesčių administratoriaus nurodytos vertės. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėja ketino reikšti prašymą dėl ekspertizės skyrimo turto vertei nustatyti, tačiau, apribojus jos teisę dalyvauti procese ir teismui paskubomis išnagrinėjus bylą, ji prarado tokią galimybę.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėja pagal 2006 m. birželio 15 d. nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartį iš V. Š. gavo pajamų natūra, kurios pagrįstai buvo apmokestintos dovanotą turtą įvertinus 95 000 Lt. Pareiškėjos nurodytos 2003 m. gruodžio 14 d. novacijos sutartis bei 1990 m. kovo 14 d. paskolos sutartis sudarytos nebuvo, o tikrovės neatitinanti novacijos sutartis buvo pateikta siekiant išvengti mokėtino pajamų mokesčio. Nagrinėjamu atveju mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą reglamentuoja atitinkamos mokesčių teisės normos, o pareiškėjos pateikta novacijos sutartis pagal šias normas yra tik vienas iš įrodymų, kuriais remdamasis mokesčių administratorius gali apskaičiuoti mokestį. Mokesčių administratoriui nagrinėjamu atveju nebuvo teisinės būtinybės vadovautis Civilinio kodekso normomis ir analizuoti novacijos sutartį jos galiojimo aspektu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje byloje ginčijamais mokesčių administratorių sprendimais teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai buvo nurodyta sumokėti papildomą gyventojų pajamų mokestį bei su juo susijusias delspinigių ir baudos sumas. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl mokesčių administratorių sprendimų panaikinimo.

Šiame mokestiniame ginče pagrįstai buvo nesiremta pareiškėjos pateikta 2003 m. gruodžio 14 d. novacijos sutartimi (b. l. 69). Šios sutarties tekste nurodyta, kad ji sudaryta Šiauliuose ir kad ją pasirašo V. Š., tačiau patikrinimo metu buvo nustatyta, kad V. Š. nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2004 m. sausio 9 d. buvo išvykęs iš Lietuvos, o tai reiškia, jog minėtos sutarties sudarymo metu jis negalėjo būti Šiauliuose. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo abstraktaus pobūdžio teiginį, jog, vertinant minėtą sutartį, reikia atsižvelgti į šiuolaikinių komunikacijos priemonių galimybes, tačiau ji nepaaiškina, kokiu tuomet konkrečiu būdu ir aplinkybėmis V. Š. pasirašė Šiauliuose sudarytą sutartį. Be to, nei patikrinimo, nei mokestinio ginčo metu pareiškėja nepateikė jos nurodomo 1990 m. kovo 14 d. paskolos raštelio, kuris, jos teigimu, buvo novacijos sutarties sudarymo pagrindas. Taip pat 1998 m. kovo 30 d. pildytoje gyventojo turto ir pajamų deklaracijoje (b. l. 106-107) pareiškėja nenurodė, jog 1990 m. kovo 14 d. V. Š. suteikė paskolą, nors tokie duomenys deklaracijoje turėjo būti nurodomi. Visa tai sudaro pagrindą atmesti pareiškėjos versiją, jog 2006 m. birželio 15 d. žemės sklypo dalies dovanojimo sutartis tarp jos ir V. Š. buvo ne savarankiškas, o kitų ankstesnių sandorių pagrindu sudarytas sandoris. Juolab, kad ir pačioje 2006 m. birželio 15 d. dovanojimo sutartyje nėra jokių nuorodų, kad ji yra susijusi su kokiais nors kitais anksčiau sudarytais sandoriais (b. l. 82-83).

Pareiškėja taip pat tvirtina, jog mokesčių administratoriaus nustatyta jai dovanotos žemės sklypo dalies vertė (95 000 Lt), nuo kurios buvo apskaičiuotas mokestis, yra neteisinga ir turėtų būti žymiai mažesnė. Tokiai savo pozicijai pagrįsti pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė jos užsakymu UAB korporacijos „Matininkai“ sudarytą 2011 m. balandžio 1 d. turto įvertinimo ataskaitą Nr. 40A0-1104-0001, kurioje nurodyta ginčo turto rinkos vertė 2006 m. birželio 15 d. – 23 800 Lt. Teisėjų kolegija, sulyginusi šią ataskaitą su mokesčių administratoriaus pasitelkto turto vertintojo UAB „Inreal“ sudaryta 2009 m. gegužės 29 d. turto rinkos vertės nustatymo ataskaita Nr. 09/05-104S (b. l. 120-136), kurioje nurodyta ginčo turto rinkos vertė 2006 m. birželio 15 d. – 95 000 Lt, mano, jog šiuo atveju turi būti vadovaujamasi būtent pastarąja, mokesčių administratoriaus pasitelkto turto vertintojo sudaryta, ataskaita. Nors abiem turto vertinimo atvejais buvo taikomas lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) metodas, tačiau mokesčių administratoriaus pasitelkto turto vertintojo ataskaitoje šio metodo taikymas, teisėjų kolegijos nuomone, buvo tikslesnis, nes buvo konkrečiai įvertintas ir 2006 metais egzistavęs privačių namų valdų rinkos suaktyvėjimas ginčo žemės sklypo buvimo vietovėje bei reali perspektyva pakeisti sklypo paskirtį, panaudojant jį namų valdų formavimui ir gyvenamųjų namų statybai, taip pat remtasi didesniu analogų skaičiumi ir pardavimo analogais, įvykusiais artimesniu vertinimo datai (2006 m. birželio 15 d.) laiku.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatidėjo bylos nagrinėjimo ir išnagrinėjo bylą jai bei jos atstovui nedalyvaujant. Tačiau sutikti su tokia pareiškėjos pozicija nėra pagrindo. Pareiškėjos atstovo prašyme atidėti bylos nagrinėjimą nebuvo nurodyta apie kokius nors pareiškėjos ketinimus teikti teismui papildomus įrodymus ar reikšti papildomus prašymus. Vienintelė teismo posėdžio atidėjimo priežastis buvo atstovo užimtumas kitoje byloje, į kurį teismas, turėdamas omenyje tai, jog pareiškėjos atstovavimu teismo posėdyje buvo susirūpinta ir atitinkamas pavedimas atstovui įformintas likus tik dviem dienom iki posėdžio, turėjo teisę neatsižvelgti. Juolab, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, numatanti, jog bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Be to, aptariamu atveju galimybė teikti papildomus paaiškinimus ir įrodymus pareiškėjai buvo suteikta apeliacinės instancijos teisme ir šia galimybe pareiškėja naudojosi.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, nes ji pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai, bet į tai nebuvo atsižvelgta. Iš bylos matyti, jog nušalinimas buvo grindžiamas iš esmės tik tuo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija priėmė pareiškėjai nepalankų procesinį sprendimą teismo posėdžio atidėjimo klausimu. Tačiau tokia pareiškėjos motyvacija nekelia abejonių teisėjų nešališkumu. Teisėjai šiuo atveju siekė pagal proceso normas išspręsti iškilusį klausimą ir nėra jokio pagrindo teigti, kad jie galėjo būti suinteresuoti pareiškėjai nepalankaus procesinio sprendimo priėmimu.

Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Artūras Drigotas Dainius Raižys