- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-24
- Bylos Nr.
- 2A-61-450/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00066-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas
- Atsakovas
- N. R.
- Ieškovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos
- Trečiasis asmuo
- Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės N. R.
apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį atsakovei N. R., trečiasis asmuo Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prašė įpareigoti atsakovę [statytoją] N. R. savo lėšomis per 2 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo dienos likviduoti savavališkos statybos padarinius, t.y. įrengti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), fasado apdailą pagal galiojančias Dieveniškių istorinio regioninio parko nuostatas vykdomoms statyboms. Ieškinys buvo grindžiamas aplinkybėmis, kad atsakovė N. R., neturėdama statybos leidimo, savavališkai rekonstravo gyvenamąjį namą, t.y. apkalė plastikinėmis dailylentėmis gyvenamojo namo išorines sienas, taip pažeisdama LR statybos įstatymo 3 str. 2 d. 3p., 12 str. 1 d. 4 p., 23 str. 1 d., taip pat Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 3 d. bei LR Aplinkos ministro 2002-08-10 įsakymu Nr. 441 patvirtinto Dieveniškių istorinio regioninio parko apsaugos reglamento 17.5 punkto reikalavimus. Dėl šių savavališkų veiksmų atsakovei 2009-01-23 buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. (101)11.11-16 ir statybos sustabdymo aktas Nr. (101)11.11-17. Pažymėjo, kad remiantis LR Statybos įstatymo 28 str. buvo pareikalauta iš atsakovės savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius, t.y. reikiamai pertvarkyti statinį pagal galiojančių įstatymų normas, tačiau savavališkos statybos padariniai pašalinti nebuvo.
Atsiliepimas
Atsakovė N. R. su ieškiniu dėl savavališkų statybos padarinių pašalinimo nesutiko, nurodydama, kad neturi lėšų plastikinėms dailylentėms pašalinti. Apie tai, kad namo rekonstrukcijai atlikti reikalingas leidimas, atsakovė patvirtino, kad žinojo, todėl bandė derinti su parko direkcija.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 30 d. sprendimu ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį atsakovei N. R., trečiasis asmuo Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo tenkino: įpareigojo atsakovę N. R. savo lėšomis per 2 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos likviduoti savavališkos statybos padarinius, t.y. pašalinti plastikines dailylentes nuo gyvenamojo namo išorinių sienų arba įrengti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), naują fasado apdailą pagal galiojančias Dieveniškių istorinio regioninio parko nuostatas. Teismas nustatė, kad atsakovės gyvenamasis namas yra Dieveniškių istorinio regioninio parko, kuris priklauso valstybės saugomoms teritorijoms, teritorijoje. Atsakovei N. R. buvo surašytas savavališkos statybos aktas bei statybos sustabdymo aktas, taip pat įteiktas reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo Nr. (100)11.55-121, tačiau reikalavimai nebuvo įvykdyti. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei teisės aktų keliamus reikalavimus statiniams valstybinės apsaugos zonose, kurioms priklauso ir Dieveniškių istorinis regioninis parkas, teismas sprendė, jog esant aplinkybėms, kad atsakovė, negavusi statybos leidimo, atliko pastato rekonstrukciją, t.y. statinio apkalinimą plastikinėmis dailylentėmis, kad pagal Dieveniškių istorinio regioninio parko apsaugos reglamento 10 punktą yra draudžiama, vadovaujantis LR Statybos įstatymo 28 str. taikytinas savavališkų statybos padarinių šalinimas. Teismas nurodė, kad jis taip pat atmeta atsakovės prašymą palikti atliktą namo rekonstrukciją tuo pagrindu, kad pagal Dieveniškių istorinio regioninio parko apsaugos reglamento imperatyvias nuostatas plastikinėmis dailylentėmis namas negali būti apkaltas. Vertindamas atsakovės motyvus dėl sunkios finansinės padėties teismas, konstatavo, kad atsakovė nepateikė savo sunkios turtinės padėties įrodymų, o vien tik sunki materialinė padėtis negali būti dingstimi nevykdyti teisės aktų reikalavimų, nors tam tikrais atvejais tai ir galėtų būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė N. R. prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
l. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino tokių aplinkybių, kad dėl savo gyvenamojo namo rekonstrukcijos apeliantė kelis kartus kreipėsi į Dieveniškių istorinio parko direkciją, tačiau rašytinio sutikimo dėl prašomų leisti įvykdyti gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbų išduota nebuvo, apsiribojus žodiniu sutikimu. Tai patvirtina faktas, jog Dieveniškių istorinio parko direkcijai priklausančioje teritorijoje ir šiuo metu yra rekonstruotų gyvenamųjų namų, kurių išorinės sienos apkaltos plastikinėmis dailylentėmis. Šių namų savininkai už tai jokių sankcijų nėra gavę.
2. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad namo išorinių sienų apkalimas plastikinėmis dailylentėmis yra nepriimtinas kultūros paveldo apsaugos požiūriu, nurodė, kad sutinka su aplinkybe, jog jai buvo surašytas savavališkos statybos aktas ir pažymi, kad ėmėsi veiksmų, kad įvykdytų pritaikytos sankcijos reikalavimą, tačiau dėl sunkios materialines padėties neturi galimybės pertvarkyti namo išorinių sienų. Atkreipė dėmesį, kad nei Dieveniškių istorinio regioninio parko apsaugos reglamente patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 441, nei Dieveniškių istorinio regioninio parko nuostatuose patvirtintu Lietuvos Respublikos 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490, nėra draudžiama statinius apkalti plastikinėmis dailylentėmis.
3. Pirmosios instancijos teismas klaidingai rėmėsi Dieveniškių istorinio regioninio parko apsaugos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčiu 10 d. įsakymu Nr. 441 10 ir 17 p., nes reglamento 10 p. paaiškinama reglamente vartojama sąvoka - lankomi objektai, o 17 p.- stovyklavietė, kurie akivaizdžiai nieko bendro su nagrinėjamu bylos dalyku neturi.
4. Dieveniškių istorinio regioninio parko apsaugos reglamento 31 p. nurodoma kokioms sąlygoms turi atitikti rekonstruoti gyvenamieji namai, esantys saugomoje teritorijoje, o šiose nuostatuose kategoriško draudimo renovuojant pastatus Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje naudotis plastikinėmis dailylentėmis nėra. Nesant besąlyginiam draudimui naudoti plastikinių dailylenčių, nėra pagrindo taikyti CK 4.103 str. 3 d. 2 p. Be to atkreiptinas dėmesys, kad CK 4.103 straipsnio turinys sprendimo priėmimo dienai, tai yra 2011 m. birželio 30 d., buvo Įstatymo leidėjo pakeistas- Nr. XI-993, 2010-07-02, Žin., 2010. Nr. 84-4402 (2010-07-15) ir jame nebebuvo teismo nurodytų reikalavimų.
5. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vadovavosi Statybų statymo 2 straipsnio 71 p. sąvoka - savavališka statinio statyba - nagrinėjamajai bylai, apeliantė atliko savo gyvenamojo namo išorinių sienų remontą (Statybų įstatymo 2 straipsnio 19 p.) - apkalė sienas dailylentėmis. Tokių darbų negalima vadinti savavališka statyba pagal Statybų įstatymo 2 straipsnio 71 p., nes nurodytame punkte savavališka statyba apibūdinama kaip statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Atlikti darbai negali būti vertinami kaip statinio rekonstravimas, nes statinys nebuvo perstatytas ir nebuvo pakeisti statinio matmenys. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teises vadovausis CK 4.103 str., nes nebuvo vykdoma savavališka statyba, o atliktas statinio paprastasis remontas (Statybų įstatymo 2 str. 19, 21 p.).
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad pati atsakovė neginčija savavališkos statybos fakto ir jį pripažįsta, todėl atsakovės materialinė padėtis neatleidžia jos nuo pareigos pašalinti savavališkos statybos padarinius. Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija negalėjo duoti atsakovei sutikimo nurodytai gyvenamojo namo rekonstrukcijai atlikti, kadangi to neleidžia galiojantys teisės aktai. Jokių duomenų apie tai, kad kiti gyvenamųjų namų savininkai savo namus yra apkalę plastikinėmis dailylentėmis, apeliantė nepateikia, todėl šioje dalyje apeliantės argumentai yra niekuo nepagrįsti. Atkreipė dėmesį, kad net ir esant paprastajam statinio remontui, atsakovės veiksmai prilygintini savavališkai statybai, kadangi ginčo objektas yra Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcijai priklausančioje teritorijoje, dėl ko atliktiems statybos darbams būtina gauti šio parko rašytinį pritarimą, kuris prilyginamas statybą leidžiančiam dokumentui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).
Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė N. R., (duomenys neskelbtini), Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje, neturėdama statybos leidimo savavališkai rekonstravo gyvenamąjį namą, t.y. apkalė plastikinėmis dailylentėmis gyvenamojo namo išorines sienas. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2009-01-23 surašė atsakovei N. R. savavališkos statybos aktą Nr. (101)11.11-16 ir statybos sustabdymo aktą Nr. (101)11.11-17. Iš atsakovės buvo pareikalauta likviduoti savavališkos statybos padarinius, iki 2009-07-31 savo lėšomis įrengti pastato fasado apdailą pagal galiojančius Dieveniškių istorinio regioninio parko nuostatas vykdomoms statyboms. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad atsakovės gyvenamas namas yra Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje ir priskiriamas kultūros paveldo objektams. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų. Pagal LR Statybos įstatymo 20 str. [Įst. redakcija galiojusi savavališkos statybos akto surašymo metu] pastato rekonstravimo atveju yra reikalingas rekonstravimo projektas, o pagal šio įstatymo 23 str. reikalingas leidimas rekonstruoti statinį. Atsakovė apeliaciniame skunde pripažįsta, kad ji neturėjo leidimo rekonstrukcijai ir nurodė, kad pastaroji kreipėsi į Dieveniškių istorinio regioninio parko direkciją, kuri neišdavė jai rašytinio sutikimo rekonstrukcijos darbams, apsiribojo žodiniu sutikimu. Pagal LR aplinkos ministro 2002-08-31 įsakymu Nr. D1-93 pakeisto Dieveniškių istorinio regioninio parko apsaugos reglamento, patvirtinto 2002-08-10 įsakymu Nr. 441 „Dėl Dieveniškių istorinio regioninio parko apsaugos reglamento patvirtinimo“ 17 p. istoriniame regioniniame parke esančiose sodybose, gali būti rekonstruojami ir remontuojami gyvenamieji namai ir jų priklausiniai, laikantis Statybos įstatymo, statybos techninio reglamento ir kita. Šio Reglamento 17.5 p. nustato reikalavimus pastatų statybai bei apdailai naudoti tradicines statybines medžiagas: medį, akmenį, tinką. Mūrinių pastatų išorinės sienos apkalamos lentomis ar dailylentėmis. Draudžiama statinius apkalti plastikinėmis dailylentėmis, todėl atmestinas atsakovės argumentas, kad nepateikti įrodymai dėl tokių plastikinių dailylenčių nepriimtinumo. Kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, LR Statybos įstatymo 2 str. 18 d. [įst. red. galiojusi teisinio santykio metu] numato, kad statinio rekonstravimas - statybos rūšis, kai yra tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti jo naują kokybę: <...> iš esmės keisti statinio fasadų išvaizdą (keičiant apdailą – jos konstrukcijas, medžiagas, įrengiant naujus statinio elementus <...>). 23 str. 5 d. numato, kad statybos leidimą išduoda savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas. Negavus nurodyto leidimo taikomas 28 str. savavališkų statybos padarinių šalinimas. Statybos įstatymas galioja ir valstybinės apsaugos zonose, tokiose kaip Dieveniškių istorinis regioninis parkas, todėl atsakovė, norėdama atlikti pastato rekonstrukciją, turėjo kreiptis dėl leidimo į aukščiau minėtą instituciją. Tačiau atsakovė į reikiamą instituciją nesikreipė ir statybos leidimo nėra gavusi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pačiai apeliantei pripažinus, kad ji neturi leidimo rekonstrukcijai, atmestinas argumentas dėl Dieveniškių istorinio parko direkcijoje gauto žodinio sutikimo dėl gyvenamojo namo rekonstrukcijos.
Taip pat atmestinas skundo argumentas, kad kiti namų savininkai, gyvenantys Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcijai priklausančioje teritorijoje, savo namus yra apkalę plastikinėmis dailylentėmis, tačiau jokių sankcijų nesulaukė. Visų pirma, atsakovė tokiam argumentui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų [CPK 178 str.], kita vertus toks argumentas niekaip nepanaikina atsakovės pareigos laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos dėl pastato fasado apdailos rekonstrukcijos darbų įforminimo ir regioniniame parke esantiems pastatams reikalaujamų naudoti statybai ir apdailai medžiagų panaudojimo.
Atsakovė teigia, kad ji atliko gyvenamojo namo išorinių sienų remontą [LR Statybos įstatymo 2 str. 19 p.], apkalė sienas dailylentėmis, todėl tokius darbus negalima pavadinti savavališka statyba sutinkamai su LR Statybų įstatymo 2 str. 71 p. Nurodė, kad jos atlikti darbai negali būti vertinami ir kaip statinio rekonstrukcija [LR Statybų įstatymo 2 str. 18 p., nes statinys nebuvo perstatytas ir nebuvo pakeisti statinio matmenys, todėl pasak atsakovės, tai nebuvo savavališka statyba, tik atliktas paprastas statinio remontas. Pagal LR aplinkos ministro 2002-12-05 įsakymu Nr. 622 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 9.9 p., kuris galiojo savavališkos statybos akto surašymo metu, statinio rekonstravimas yra tuomet, kai iš esmės pakeičiama fasadų išvaizda, o 9.9.3 p. reglamentavo, kad fasado išvaizda pasikeičia iš esmės, kai pakeičiamos išorės architektūros detalės į kitokias ar įrengiamos naujos. Nors pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus ir LR aplinkos ministro 2010-09-27 įsakymu Nr. D1-824 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12 p. statinio paprastasis remontas yra, kai siekiama atnaujinti esamą statinį, jo nerekonstruojant ir kapitališkai neremontuojant, o 12.4 p. konkretizuoja, jog fasadų ar stogo dangos keitimas priskiriamas paprastajam remontui, tačiau pagal Dieveniškių istorinio regioninio parko apsaugos reglamento 10 p. statiniai istoriniame regioniniame parke projektuojami, statomi ir rekonstruojami atsižvelgiant į vietovės kraštovaizdžio ypatumus bei tradicines Dzūkijos [Dainavos] etnografinio regiono architektūros savitumus, paveldo objektų reikalavimus. Kaip matyti iš Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcijos nuostatų 7.4 p. Direkcija pagal kompetenciją teikia išvadas dėl rekonstravimo pastatui esant istorinio regioninio parko teritorijoje, bet kokiu atveju parko rašytinis pritarimas buvo reikalingas ir jis nebuvo gautas. Esant Reglamente nustatytam besąlyginiam draudimui [17.5 p.] statinius apkalti plastikinėmis dailylentėmis, pirmos instancijos teismas teisėtai konstatavo savavališką statybą ir taikė CK 4. 103 str. pasekmes.
Atmestinas ir atsakovės argumentas dėl jos sunkios materialinės padėties. Viena vertus atsakovė tokio argumento nepagrindė [CPK 178 str.], kita vertus materialinė padėtis nesuteikia teisės nesilaikyti įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytos tvarkos, bei neatleidžia atsakovės nuo pareigos pašalinti savavališkos statybos padarinius, priešingu atveju nebūtų apgintas visuomenės, šiuo atveju viešasis interesas.
Atsakovė nurodė, kad pirmos instancijos teismas taikė CK 4.103 straipsnį, nors jo turinys sprendimo priėmimo dienai, tai yra 2011 m. birželio 30 d., buvo Įstatymo leidėjo pakeistas- Nr. XI-993, 2010-07-02, Žin., 2010 m. Nr. 84-4402 (2010-07-15) ir jame nebebuvo teismo nurodytų reikalavimų. LR CK 4.103 str. 3 d. įstatymo redakcija įsigaliojusi 2011-01-01 numato, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Pirmos instancijos teismas vadovavosi CK 4.413 str. 3 d. redakcija galiojusia iki 2011-01-01. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė atliko jai priklausančio gyvenamojo namo rekonstrukciją, apkalė gyvenamo namo išorę plastmasinėmis dailylentėmis, kas prieštaravo aukščiau aptartam Reglamentui. Pagal 2009-01-23 Savavališkos statybos akto ir 2009-01-23 Statybos sustabdymo akto surašymo metu galiojo Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatos [2001-11-08, įst. redakcija, su 2006-10-17 pakeitimais, įsigaliojusiais 2006-10-31], bei pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo metu galiojusią Statybos įstatymo 28 str. redakciją, teisėjų kolegija pažymi, kad palyginus Statybos įstatymo 28 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su anksčiau galiojusiu ir nustatytuoju Statybos įstatymo 28 straipsnyje, matyti, jog jis pakito taip, kad savavališkos statybos padarinių šalinimą reglamentuojančiose nuostatose įtvirtinta ne tik kompetentingų institucijų teisė išnagrinėjus savavališkos statybos aktus priimti atitinkamą sprendimą, bet ir teismo, nagrinėjančio bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinių teisinių pasekmių, teisė priimti atitinkamą sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Statybos įstatymo 28 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) yra numatyta ne tik teismo teisė įpareigoti statytoją per nustatytą terminą savavališkai statomą (pastatytą, rekonstruotą) statinį nugriauti arba jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.), bet ir tam tikrais atvejais kai tokia statyba (rekonstrukcija) neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams), atsižvelgus į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertinus administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą, leisti nustatytąja tvarka statytojui per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją (jei ji reikalinga) ir gauti statybą leidžiantį dokumentą (jei jis reikalingas). Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad atsakovei priklausantis gyvenamas namas randasi Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje, todėl apkalus gyvenamą namą plastikinėmis lentelėmis, kas iš esmės prieštarauja Reglamento nuostatomis, pirmos instancijos teismas iš esmės teisingai taikė tokios savavališkos statybos pašalinimo padarinius, kadangi jie neprieštarauja specialiame įstatyme - Statybų įstatymo 28 str. numatytiems pagrindams [CK 4.103 str. 3 d. red. galiojanti nuo 2011-01-01]. Pažymėtina, kad šiuo atveju esant imperatyviam Reglamento reguliuojančio istorinio regioninio parko rekonstrukcijos ir remonto tvarką pažeidimui, viešam interesui, kai tokia rekonstrukcija sukelia atitinkamus padarinius visuomenei ir aplinkai, nėra pagrindo taikyti kitokią pažeidimo pašalinimo tvarką.
Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.