- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-22
- Bylos Nr.
- 1A-95-557-2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius (pirm.), Linas Pauliukėnas, Stasys Valužis
- Nuteistasis
- A. Š.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus, teisėjų Stasio Valužio ir Lino Pauliukėno,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2006-12-15 nuosprendžio, kuriuo A. Š. nuteistas pagal BK 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 7 mėnesiams, BK 63 str. 1 d., 4 d. tvarka šią bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu (su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi padarytais pakeitimais) paskirta bausme, galutinai nubaustas laisvės atėmimu 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nuosprendžiu baudžiamoji byla V. L. ir D. N. atžvilgiu nutraukta, šių asmenų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka nėra skundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Š. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su skundžiamu nuosprendžiu atleistais nuo baudžiamosios atsakomybės asmenimis, 2006 m. rugsėjo 5 d. apie 1 val. iš E. D. gyvenamojo namo kiemo (duomenys neskelbtini) pagrobė E. D. priklausantį 1240 litų vertės turtą: 300 litų vertės motociklą "JAVA", 100 litų vertės motociklą "Honda", 800 litų vertės nerūdijančio plieno talpą ir 40 litų vertės metalinį kampainį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo nuosprendį pakeisti dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės, ir paskirti kitos rūšies bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, neva jis padarė apysunkį nusikaltimą, kadangi jo padarytas nusikaltimas yra kvalifikuojamas pagal BK 178 str. 1 d., kurio sankcijoje numatyta maksimali bausmė iki trejų metų laisvės atėmimo, o BK 11 str. 3 d. numatyta, kad tais atvejais, kai didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo, nusikaltimas laikomas nesunkiu. Teismas motyvavo, kad skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, tačiau nenurodė, kurios iš aukščiau išvardintų aplinkybių sunkina ir kurios lengvina jo atsakomybę. Teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, neslėpė ir sąžiningai nurodė kitus asmenis, dalyvavusius nusikaltimo padaryme (BK 59 str. 1 d. 2 p.), atsiprašė nukentėjusiosios, jai kartu su kitais kaltininkais atlygino padarytą žalą ir nukentėjusioji civilinio ieškinio byloje nereiškė (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Pagal BK 54 str. 2 d. 5 p., skiriant bausmę privalu atsižvelgti į kaltininko asmenybę. Nusikaltimo padarymo metu jam jau buvo sukakę 19 metų amžiaus. Kadangi jam labai nesisekė mokslas, mokslą teko nutraukti, pastaruoju metu jis dirba pas ūkininkus įvairius atsitiktinius ūkio darbus, gaudamas šiokias tokias pajamas, kurios yra jo vienintelis pragyvenimo šaltinis. Iš šių lėšų padeda ir sunkia nepagydoma liga sergančiai motinai. Į visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė. Teismas visiškai nepasisakė ir nevertino tos aplinkybės, kad pagal savo suvokimą ir socialinę brandą jis prilygsta nepilnamečiui. BK 81 str. 2 d. numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo suėję aštuoniolika metų amžiaus, bet nebuvo suėję 21 metai amžiaus, privalėjo svarstyti klausimą, ar jo atžvilgiu nebuvo galima taikyti teisės normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą nepilnamečiui. BK 178 str. 1 d. yra numatyta ne viena, o kelios bausmių rūšys. Atsižvelgiant į visas anksčiau minėtas faktines aplinkybes, jam paskirta aiškiai per griežta bausmė. BK 75 str. 1 d. nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 str. 1 d. nuostatos nedraudžia taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, nusikalstamą veiką padariusiam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, ar nebuvo galima jo atžvilgiu taikyti BK 92 str. nuostatas, kurios buvo pritaikytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-11-28 nutartimi, t. y. tik keletą dienų prieš skundžiamo nuosprendžio priėmimą. Atsižvelgiant į visas anksčiau minėtas aplinkybes ir į tai, kad jis kritiškai vertina savo elgesį, stengėsi sušvelninti nusikaltimo pasekmes, atsiprašė nukentėjusiosios, su ja susitaikė, yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliantas teisus teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad jis padarė apysunkį nusikaltimą. Skundžiamu nuosprendžiu A. Š. nuteistas pagal BK 178 str. 1 d., kurio sankcijoje numatyta bausmė iki trejų metų laisvės atėmimo, o pagal BK 11 str. 3 d. toks nusikaltimas laikomas nesunkiu, todėl nuoroda, jog A. Š. padarė apysunkį nusikaltimą, iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama.
Apelianto argumentai dėl BK 59 str. 1 d. 2 p. ir 3 p. numatytų aplinkybių nepripažinimo nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nėra pagrįsti. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, padėjimas išaiškinti ją ir joje dalyvavusius asmenis yra tada, kai kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei nurodo nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Nors nuteistasis iš esmės pripažino savo kaltę padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, tačiau, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo eigos, jis buvo apklaustas jau po to, kai savo parodymus apie įvykio aplinkybes davė nukentėjusioji E. D. ir jos vyras J. D., apžiūrėta ne tik vieta, iš kurios buvo pavogti daiktai, bet ir vieta, kurioje J. D. rado pavogtus daiktus, taip pat apžiūrėti E. D. pateikti sportinis batelis ir šlepetės, kurių padų raštai atitiko vagystės vietoje apžiūros metu užfiksuotus batų pėdsakus ir kurie priklausė asmenims, su kuriais nuteistasis padarė nusikaltimą, t. y. byloje buvo surinkti iš esmės visi duomenys, leidžiantys pagrįstai įtarti A. Š. ir jo bendrininkus vagystės padarymu. Išdėstytos aplinkybės neduoda pagrindo teigti, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą ir padėjo išaiškinti jame dalyvavusius asmenis laisva valia, o ne verčiamas surinktų įrodymų. Pripažįstant kaltininko prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte teismams išaiškinta, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Nuoširdų gailėjimąsi nusikaltus apeliantas bando grįsti byloje esančiu 2006-12-15 nukentėjusiosios pareiškimu, jog ji su nuteistuoju susitaikė ir jam atleido, tačiau iš tos pačios dienos teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusioji atleido tik V. L., tuo tarpu A. Š. ji neatleido, nes pastarasis nesilaikė susitarimo padėti nukentėjusiajai atlikti ūkio darbus, kuris buvo jos pareiškimo dėl susitaikymo pagrindas (b. l. 163). Taigi vien formalus nukentėjusiosios atsiprašymas, priimant dėmesin jo elgesį po nusikaltimo, nerodo nuteistojo nuoširdaus gailėjimosi dėl to, ką padarė.
Žalos atlyginimas ar pašalinimas teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai nukentėjusiajam atsilygina pats kaltininkas ar jo valia kiti asmenys. Iš 2006-09-05 įvykio vietos ir daiktų apžiūros, kuriose vagyste apkaltinti asmenys nedalyvavo, ir po to sekusios nukentėjusiosios vyro J. D. apklausos protokolų (b. l. 17-23, 24-25) matyti, jog visus pavogtus daiktus J. D. rado iki nuteistojo pirmosios apklausos, iškart po vagystės važinėdamas pamiškėmis ir ieškodamas daiktų, kurie po apžiūros buvo jam grąžinti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai pagrobtos vertybės grąžinamos ne nuteistųjų, o pačių nukentėjusiųjų ar teisėsaugos institucijų pastangomis, nelaikytina, jog nuteistasis atlygino padarytą žalą (Teismų praktika, Nr. 13, p. 282). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs A. Š. elgesį po nusikaltimo ir žalos atlyginimo aplinkybes, pagrįstai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai reglamentuoti BK XI skyriuje. BK 81 str. 2 d. numato, priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, teismo teisę, bet ne pareigą šio skyriaus nuostatas taikyti asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai tuo atveju, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui. Duomenų apie A. Š. psichinės veiklos sutrikimus ar nepakankamą, sulėtėjusį vystymąsi ar brandą, kurie keltų abejones dėl jo amžių atitinkančios socialinės brandos, byloje nėra. Kita vertus, byloje nustatyta, jog A. Š. ir jo bendrininkai, žinodami apie nukentėjusiųjų namo kieme laikomą turtą, nusikaltimą planavo ir rengė iš anksto, dieną važinėdami automobiliu dar kartą apžiūrėjo ketinamus pavogti daiktus ir nusprendė, kad dabar turi tinkamą priemonę (automobilį su priekaba) nusikaltimui padaryti, grobiamą turtą per du kartus išvežė ir paslėpė miške, vėlgi susitarę kitą dieną pagrobtus daiktus atiduoti į metalo laužą, o gautus pinigus (maždaug po 100 litų kiekvienam) išleisti pramogoms. Išvardytos aplinkybės, apibūdinančios nusikaltimo pobūdį bei motyvus, patvirtina, kad A. Š. veiksmai atitiko jo sumanymą, kilusį iš savanaudiškų tikslų, ir įrodo, jog jis gerai orientavosi socialinėje aplinkoje. Pažymėtina dar ir tai, kad atsakomybė už vagystę atsiranda nuo 14 metų, todėl nėra pagrindo manyti, jog A. Š., būdamas 19 metų 7 mėnesių ir 13 dienų amžiaus, nevisiškai suvokė savo veikos nusikalstamą pobūdį.
Kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliaciniame skunde bandoma išvesti nepagrįstą analogiją tarp sprendimo nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 92 str. nuostatas ankstesnėje byloje, ir galimumo taikyti BK 92 str. nuostatas, skiriant bausmę už naują nusikaltimą. Ankstesniu nuosprendžiu A. Š. buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, kurias padarė būdamas nepilnametis, todėl, remiantis imperatyvia BK 81 str. 1 d. nuostata, jo atžvilgiu ir buvo taikytos BK XI skyriaus normos, reglamentuojančios nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Tuo tarpu dėl aukščiau jau paminėtų aplinkybių taikyti BK XI skyriaus normas A. Š. atžvilgiu šioje byloje nėra pagrindo.
BK 75 str. 1 d. nuostatos formaliai nedraudžia atidėti bausmės vykdymą asmeniui, nusikalstamą veiką padariusiam ankstesnės bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, jeigu atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau, kolegijos vertinimu, nuteistojo A. Š. asmenybė bei nusikaltimo pobūdis ir pavojingumo laipsnis rodo, kad bausmės tikslų, paskyrus švelnesnę bausmę ar atidedant bausmės vykdymą, pasiekti nuteistojo atžvilgiu nebus galima. Nežiūrint jauno amžiaus, nuteistasis A. Š. yra recidyvistas, naują tyčinį savanaudišką nusikaltimą padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės už dvi tyčines nusikalstamas veikas, bausmės vykdymo atidėjimo metu, praėjus tik 7 mėnesiams po nuosprendžio priėmimo. Pagal byloje sukauptus duomenis turėdamas dvi galiojančias administracines nuobaudas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, ir nepaisydamas to, jog vagystės išvakarėse policijos pareigūnai jau buvo užfiksavę, kad A. Š. eilinį kartą automobilį vairavo be teisių, darydamas nusikaltimą, jis vėl vairavo automobilį, neturėdamas tam teisės. Nuteistasis oficialiai nedirba ir nesimoko. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad iš lėšų, gautų už atsitiktinius ūkio darbus, padeda išsilaikyti sunkiai sergančiai motinai, tačiau apylinkės teisme teigė priešingai, jog tėvų išlaikomas yra jis pats, be to, pinigus, kuriuos tikėjosi gauti už vogtus daiktus, buvo numatęs skirti ne šeimos labui, o asmeniniams poreikiams. Kaip jau minėta, A. Š. kelis kartus baustas administracinėmis nuobaudomis, pagal byloje esančią informaciją jam paskirtų baudų, kurių jis iki šiol nėra sumokėjęs, bendra suma yra 3050 litų (byloje nėra duomenų apie nuteistajam paskirtos baudos už automobilio vairavimą 2006-09-03 be vairuotojo pažymėjimo dydį). Akivaizdu, jog savo neatsakingu priešingu teisei elgesiu nuteistasis nei kiek neprisideda prie savo šeimos gerovės kėlimo ir stumia ją į vis sunkesnę materialinę padėtį. Išdėstytos aplinkybės duoda pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog padarytas naujas tyčinis savanaudiškas nusikaltimas yra logiška A. Š. gyvenimo būdo ir elgesio pasekmė. Tokiu savo elgesiu, nepateisinęs teismo jam parodyto pasitikėjimo, A. Š. demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti nusikaltimus.
BK 56 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ Nr. 40 3.1.13 punkte išaiškino teismams, jog teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistojo A. Š. atžvilgiu dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba skiriant švelnesnės rūšies bausmę, šioje byloje nenustatė, todėl visiškai sutinka su apylinkės teismo sprendimu skirti jam griežčiausią sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę. Paskirdamas nuteistajam ženkliai mažesnę už sankcijos vidurkį, artimesnę sankcijos minimaliam dydžiui laisvės atėmimo bausmę ir prie jos prijungdamas tik vieną mėnesį ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nuteistojo jauną amžių, į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, kad vogti daiktai buvo grąžinti nukentėjusiajai bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas reikšmingas, tame tarpe ir nuteistojo padėties lengvinimui galinčias turėti įtakos bylos aplinkybes. Teismas, skirdamas A. Š. bausmę, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, tinkamai parinko tiek bausmės rūšį, tiek ir jos trukmę. Laikyti paskirtą bausmę aiškiai per griežta iš švelninti ją bei atidėti jos vykdymą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p., 332 str.,
nutaria:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nuosprendį pakeisti:
pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuorodą, jog nuteistasis A. Š. padarė apysunkį nusikaltimą ir laikyti nustatytu, jog nuteistasis A. Š. padarė nesunkų nusikaltimą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.