- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-30
- Bylos Nr.
- 1S-772-185/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
Teisėjas A. Sadauskas Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.16.1.2.2.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. rugpjūčio 30 d.
Panevėžys
teismo posėdyje išnagrinėjęs įtariamojo Ž. M., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), nevedusio, dirbančio (duomenys neskelbtini), teisto: įtariamo padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje, skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui, bei susipažinęs su bylos medžiaga,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Ž. M. įtariamas tuc. kad 2012 metais liepos mėnesio pabaigoje ir rugpjūčio mėnesio pradžioje, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, du kartus, žinodamas, kad A. I., gim. 2001 m. ir A. B., gim. 2004 m. yra mažametės, pasinaudodamas jų bejėgiška būkle, automooiliu Audi A l00, AVANT, valst. numerio ženklas (duomenys neskelbtini) nuvežė į mišką tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytą vietą bei apsvaiginęs alkoholiu lytiškai santykiavo, t.y. išžagino mažametes A. I. ir A. B..
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 140 str., įtariamasis Ž. M. buvo laikinai sulaikytas 2012m. rugpjūčio 17 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012m. rugpjūčio 18 d. nutartimi Ž. M. skirta kardomoji priemonė – suėmimas 1 (vienam) mėnesiui, motyvuojant tuo, kad įtariamasis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdyti procesui bei daryti naujus BPK 122 str. 4 d. nurodytus nusikaltimus.
Šalies argumentai
Skundu Ž. M. prašo kardomąją priemonę - suėmimą pakeisti į švelnesnes - įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Suimtasis nurodo, kad teismas, skirdamas griežčiausią kardomąją priemonę, neatsižvelgė į tai, kad su sugyventine augina tris mažamečius vaikus, kuriuos, dirbdamas (duomenys neskelbtini) darbininku, pilnai išlaiko, prižiūri sergančią mamą, turi pastovią gyvenamąją vietą. Administracine tvarka nebaustas, duomenų, kad gali slapstytis ar trukdyti procesui, byloje nėra.
Teismo posėdyje prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Įtariamojo prašymas vietoj suėmimo skirti švelnesnę kardomąją priemonę, nesusijusią su laisvės atėmimu, negali būti tenkinamas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia suimtojo dėmesį į tai, jog aukštesnysis teismas, BPK 130 straipsnyje nustatyta tvarka nagrinėja skundus tik dėl suėmimo paskyrimo ar šios kardomosios priemonės termino pratęsimo pagrįstumo. Pirmiau nurodyto straipsnio nuostatos nesuteikia aukštesniajam teismui teisės pakeisti suėmimą kita kardomąja priemone. Tokia teismų praktika įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 50, kurio 26 punkte nurodyta, jog išnagrinėjęs suimtojo skundą arba jo gynėjo skundą BPK 130 straipsnio tvarka, aukštesniojo teismo teisėjas gali atmesti skundą arba jį patenkinti ir panaikinti nutartį skirti suėmimą arba pratęsti jo terminą. Tačiau, aukštesniojo teismo teisėjas negali pakeisti paskirtos arba pratęstos kardomosios priemonės kita kardomąja priemone.
Kardomosios priemonės – suėmimo skyrimas yra griežtai reglamentuotas imperatyvių BPK įtvirtintų normų, t.y. suėmimas gali būti skiriamas tik esant kardomosios priemonės taikymo pagrindams, numatytiems BPK 122 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose bei sąlygoms numatytoms BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, BPK 121 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamos nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, minėtų normų pažeidimų nenustatė.
Susipažinęs su bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas Ž. M. nutarties priėmimo metu buvo paskirta pagrįstai. Byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių Ž. M. įtarti jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu - tai duomenys, esantys nukentėjusiųjų A. I. ir A. B., liudytojų P. P. ir S. B. parodymuose.
Ž. M. pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje, padarymo, kurios priskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str.) Minėto straipsnio sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo penkerių iki penkiolikos metų (BPK 122 straipsnis 8 dalis).
Pagrįstą manymą, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, gali patvirtinti BPK 122 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės – tai įtariamojo šeiminė padėtis, nuolatinė gyvenamoji vieta, darbo santykiai, sveikatos būklė, ankstesnis teistumas, ryšiai užsienyje ir kitos aplinkybės. Skundo motyvus – su sugyventine augina tris mažamečius vaikus, kuriuos, dirbdamas UAB „Dominaris“ darbininku, pilnai išlaiko, prižiūri sergančią mamą, turi pastovią gyvenamąją vietą - akivaizdžiai nusveria, kaltinimo sunkumas ir BK 149 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatyta labai griežta laisvės atėmimo bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 "Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą" 8 punktas). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad neišnykęs teistumas suponuotų teismui pareigą skirti griežtesnę bausmę. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria išvadai dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto suėmimo pagrindo buvimo.
Apylinkės teismas pagrįstai suėmimą Ž. M. paskyrė ir BPK 122 str. 1 d. 2 p. numatytu pagrindu, manydamas, kad įtariamasis trukdys procesui. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios mažametės A. I. ir A. B. gyvena kaimynystėje su įtariamuoju. Nukentėjusiosios A. B. ir liudytojos P. P. apklausos protokoluose užfiksuota, kad Ž. M. liepė mažametėms apie įvykį niekam nepasakoti, grasindamas susidorojimu. Taigi, nėra abejonės, kad šalia gyvenančio, daug vyresnio ir ne kartą teisto įtariamojo buvimas laisvėje galėtų paveikti nukentėjusiąsias, o įtariamasis turėtų galimybę joms daryti įtaką ir tai trukdytų nustatyti byloje tiesą, juolab, kad nukentėjusiosios dar nėra apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo.
Pagal susiformavusią teismų praktiką, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį darant nusikaltimus, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos ir kiti duomenys. Įtariamajam Ž. M. inkriminuota nusikalstama veika yra įtraukta į nusikaltimų, numatytų BPK 122 str. 4 d. sąrašą. Praeityje teistas net penkis kartus, daromi nusikaltimai savo pobūdžiu sunkėja. Taigi, įtariamojo neigiamai orientuota asmenybė, sistemingai daranti nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas leido daryti išvadą, kad iki nuosprendžio priėmimo jis gali daryti nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Taigi, skunde nurodytais motyvais naikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012m. rugpjūčio 18 d. nutartį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 str., teismas
NUTARIA:
Įtariamojo Ž. M. skundą atmesti.
Ši nutartis neskundžiama.