- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-04
- Bylos Nr.
- 2A-791-425/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27047-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas, Ramunė Čeknienė, Laimutė Sankauskaitė
- Pareiškėjas
- R. B., V. B.
- Suinteresuotas asmuo
- I. B.
- Kategorijos
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-791-425/2018
teisėjas Dariuš Lučinski Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27047-2017-9
2018 m. gruodžio 4 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų, kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimutės Sankauskaitės ir veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,
uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų R. B. ir V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-33749-960/2017 pagal pareiškėjų R. B. ir V. B. pareiškimą suinteresuotam asmeniui I. B., išvadą teikiančiai institucijai byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriui dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu tam tikrose srityse ir globos nustatymo bei globėjo ir turto administratoriaus paskyrimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pirmosios instancijos teismui pateiktu pareiškimu pareiškėjai prašė pripažinti I. B. neveiksnia turtinių santykių srityje: asmeninių pajamų ir išlaidų tvarkymas, susijęs su smulkiais buitiniais sandoriais (maisto produktų įsigijimas, sumokėjimas už komunalines paslaugas ir pan.); asmeninių pajamų ir išlaidų tvarkymas, susijęs su lizingo, daiktų pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutarčių sudarymu, paskolų, vartojimo kreditų sutarčių sudarymu ir pan.; kilnojamojo turto naudojimas, valdymas ir disponavimas juo (kilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo sandoriai ir kt.); nekilnojamojo turto naudojimas, valdymas ir disponavimas juo (nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo sandoriai ar kt.); paveldėjimo teisiniai santykiai (palikimo priėmimas, testamento sudarymas ir kt.); dalyvavimas ūkinėje komercinėje veikloje (juridinių asmenų steigimas, buvimas juridinio asmens dalyviu, vertimasis individualia veikla ir kt.); kitos turtinių santykių sritys; asmeninių neturtinių santykių srityje: savitvarkos įgūdžių sritis (tinkama gyvenamojo būsto priežiūra ir pan.); sveikatos priežiūros sritis (kreipimasis dėl sveikatos priežiūros paslaugų, gebėjimas naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų poreikio įvertinimas ir pan.); šeimos santykių sritis (santuokos sudarymas, asmens gebėjimas įgyvendinti tėvų valdžią – auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, įvaikinti ir kt.); asmens gebėjimas būti globėju (rūpintoju), pagalbininku pagal sutartį dėl pagalbos priimant sprendimus; darbo teisinių santykių sritis (asmens gebėjimas sudaryti darbo sutartį, atitinkančią jo galimybes, poreikius ir pan.); kitos asmeninių neturtinių santykių sritys. Pripažinus I. B. neveiksnia tam tikrose srityse, taip pat prašė nustatyti, kad I. B. reikalinga globa ir paskirti jos mamą R. B. I. B. globėja ir turto administratore.
2. Nurodė, kad I. B. nuo ankstyvos kūdikystės diagnozuotas specifinis mišrus raidos sutrikimas, vėliau diagnozuotas gilus protinis atsilikimas, neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. I. B. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo ar kito vertingo turto neturi, nuolat gyvena su pareiškėjais jiems priklausančiame name, o dėl sunkios sveikatos būklės I. B. reikalinga nuolatinė priežiūra, kurią užtikrina mama bei specialiai samdoma auklė. Kadangi pareiškėja R. B. iš esmės rūpinasi visais dukters poreikiais ir interesais, o taip pat dirba tik dalį darbo dienos siekdama tinkamai rūpinti šeimos poreikiais, būtent jos skyrimas globėja geriausiai atitiktų I. B. interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškimą tenkino iš dalies: pripažino I. B. neveiksnia asmens gebėjimų pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus srityse: 1) turtinių santykių srityse: asmeninių pajamų ir išlaidų tvarkymas, susijęs su smulkiais buitiniais sandoriais (maisto produktų įsigijimas, sumokėjimas už komunalines paslaugas ir pan.); asmeninių pajamų ir išlaidų tvarkymas, susijęs su lizingo, daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarčių sudarymu, paskolų, vartojimo kreditų sutarčių sudarymu ir pan.; kilnojamojo turto naudojimas, valdymas ir disponavimas juo (kilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo sandoriai ir kt.); nekilnojamojo turto naudojimas, valdymas ir disponavimas juo (nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo sandoriai ar kt.); paveldėjimo teisiniai santykiai (palikimo priėmimas, testamento sudarymas ir kt.); dalyvavimas ūkinėje komercinėje veikloje (juridinių asmenų steigimas, buvimas juridinio asmens dalyviu, vertimasis individualia veikla ir kt.); 2) asmeninių neturtinių santykių srityse: savitvarkos įgūdžių sritis (tinkama gyvenamojo būsto priežiūra ir pan.); sveikatos priežiūros sritis (kreipimasis dėl sveikatos priežiūros paslaugų, gebėjimas naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų poreikio įvertinimas ir pan.); šeimos santykių sritis (santuokos sudarymas, asmens gebėjimas įgyvendinti tėvų valdžią – auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, įvaikinti ir kt.); asmens gebėjimas būti globėju (rūpintoju), pagalbininku pagal sutartį dėl pagalbos priimant sprendimus; darbo teisinių santykių sritis (asmens gebėjimas sudaryti darbo sutartį, atitinkančią jo galimybes, poreikius ir pan.). Taip pat nustatė I. B. globą šiose nurodytose asmens gebėjimų pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus srityse, jos globėja ir jai priklausančio turto administratore paskiriant pareiškėją R. B.. Likusioje dalyje pareiškimas atmestas.
4. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad dėl sergamos ligos – gilaus protinio atsilikimo, suinteresuotas asmuo I. B. negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, todėl yra pagrindas pripažinti suinteresuotą asmenį neveiksniu pareiškėjų nurodomose konkrečiose turtinių santykių srityse. Tačiau, atsižvelgęs į tai, kad pareiškime, byloje esančioje išvadoje ir teismo psichiatrijos ekspertizės akte nėra pateiktas baigtinis suinteresuoto asmens I. B. gebėjimų pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus kitose srityse sąrašas bei siekdamas apsaugoti ir užtikrinti neįgalaus asmens visapusišką bei lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui, sprendė, kad suinteresuotas asmuo I. B. pripažintina neveiksnia tik konkrečiai nurodytose srityse nepripažįstant jos neveiksnia kituose neįvardintuose turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse (Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 1 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.10 straipsnio 1 dalis).
5. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pakankamas pagrindas pareiškėją R. B. paskirti suinteresuoto asmens globėja.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
6. Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje pareiškimas nebuvo tenkintas, ir suinteresuotą asmenį I. B. pripažinti neveiksnia visose pareiškime nurodytose turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse.
7. Nurodo, kad dėl sergamos ligos suinteresuotas asmuo negeba savarankiškai suprasti informacijos ir priimti sprendimų, paaiškinti priimtų sprendimų priežasčių, įvertinti aplinkybių ir numatyti veiksmų pasekmes, o taip pat savarankiškai atlikti veiksmų. Tokia būklė yra visose srityse, tiek turtinių, tiek asmeninių neturtinių interesų apimtyje, o suinteresuotas asmuo, nepaisant ilgamečių pastangų, visiškai nekalba, nesugeba bendrauti, negali skaityti ir rašyti, nesupranta parašo esmės, nesuvokia savo pagrindinių poreikių bei nesugeba jų patenkinti, o taip pat nesuvokia pavojingų veiksmų pasekmių, dėl ko yra priklausoma nuo aplinkinių žmonių. Atsižvelgiant į tai, nėra suprantamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nepripažinti suinteresuoto asmens neveiksnia visa pareiškime nurodytoje apimtyje, kadangi nagrinėjamu atveju tik visiškas asmens veiksnumo ribojimas gali užtikrinti tinkamą globotinio atstovavimą, jo teisių ir teisėtų interersų apsaugą. Išvadą, kad suinteresuotas asmuo negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti visose turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse, nagrinėjamu atveju padarė tiek socialinis darbuotojas, tiek ekspertas, susipažinęs su medicinine informacija. Priimtame skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė turtinių ar asmeninių neturtinių santykių srities, kurioje suinteresuotas asmuo galėtų ir gebėtų savarankiškai priimti sprendimus, kas papildomai pagrindžia, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tam tikrose srityse suinteresuotas asmuo galėtų veikti savarankiškai.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuoto asmens atstovė advokatė prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
9. Nurodo, kad byloje esančioje išvadoje bei pateiktame teismo psichiatrijos ekspertizės akte nėra konkrečiai detalizuojamos kitos asmens gebėjimų pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus sritys. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, tiek išvadoje, tiek teismo psichiatrijos ekspertizės akte nėra pateiktas baigtinis suinteresuoto asmens gebėjimų pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus kitose srityse sąrašas. Todėl siekiant apsaugoti ir užtikrinti neįgalaus asmens visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui asmuo buvo pripažintas neveiksniu tik konkrečiose įvardintose srityse. Taip pat pažymima, kad įgyvendinant Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas, įstatymų leidėjas atsisakė absoliutaus neveiksnumo instituto ir numatė veiksnumo ribojimą tik konkrečiose srityse. Dėl šios priežasties, siekiant apriboti asmens veiksnumą, veiksnumas gali būti nustatomas konkrečiose srityse, siekiant užtikrinti neįgaliųjų asmenų teises ir pagrindines laisves. Veiksnumas yra ribojamas asmenims, kurie turi psichikos sutrikimą, tačiau tik konkrečiose srityse, kurios yra būtinos šio asmens teisių ir interesų įgyvendinimui bei apsaugai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas pirmosios instancijos teismas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, o taip pat atsižvelgdamas į tai, kad apeliaciniu skundu nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas pareiškėjų pareiškimas, pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų ir civilinę bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose.
11. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl asmens pripažinimo neveiksniu apimties, t.y. skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas suinteresuotą asmenį neveiksniu pripažino tik konkrečiose pareiškime nurodytose turinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse. Apeliaciniu skundu pareiškėjai tvirtina, kad suinteresuoto asmens sveikatos būklė neleidžia jai savarankiškai priimti sprendimų visos, net ir konkrečiai nenurodytose srityse, dėl ko suinteresuotas asmuo neveiksniu turi būti pripažintas ir kitose, pareiškime nurodytose, srityse.
12. CK 2.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo, kuris dėl psichikos sutrikimo negali suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu toje srityje. Taigi neveiksnumo instituto taikymo ir globos neveiksniu pripažintam asmeniui nustatymo tikslas yra siekis įgyvendinti ir apginti psichinės ligos ar proto negalios ištikto žmogaus teises ir interesus, apsaugoti jį nuo potencialios žalos pačiam sau, taip pat eliminuoti realios grėsmės, kad gali būti padaryta esminės žalos aplinkinių sveikatai ir (ar) gyvybei, buvimą (CK 3.238 straipsnio 1 dalis).
13. Sprendžiant asmens veiksnumo ribojimo klausimą vienodai svarbūs yra abu veiksnumo vertinimo – medicininis ir teisinis – kriterijai, kurie turėtų būti taikomi integraliai; nustatant asmens neveiksnumą psichikos ligos ar sutrikimo sunkumo vertinimas labiau sietinas su teisinių kriterijų nustatymu, t. y. asmens neveiksnumui svarbus klausimas, ar asmens negalėjimas suprasti savo veiksmus ar juos valdyti yra tokio sunkaus laipsnio, kad tokiam asmeniui būtina globa. Tais atvejais, kai yra inicijuojamas teisminis procesas dėl asmens neveiksnumo nustatymo, konkretaus asmens veiksnumas turėtų būti nustatomas įvertinant konkretų teisinio kriterijaus (gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ar tuos veiksmus valdyti) laipsnį, kuris galėtų būti apibrėžiamas konkrečiomis asmens gyvenimo sritimis, kuriose toks asmuo gali veikti savarankiškai.
14. Be to, CK 2.10 straipsnio 2 dalis, taip pat CPK 468 straipsnio 1 dalis įpareigoja teisėją teismo sprendime nurodyti baigtinį sričių, kuriose asmuo pripažįstamas neveiksniu, sąrašą. Tai reiškia, kad teismas, priimdamas sprendimą tenkinti pareiškimą, asmenį turi pripažinti neveiksniu ne visose Aprašo 10 punkte nurodytose turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse – o įvardijant tik konkrečias sritis, aktualias neveiksniu tam tikrose srityse pripažįstamam asmeniui. Tai reiškia, kad tie atvejai, kai asmuo pripažintinas neveiksniu praktiškai visose srityse, iš esmės paneigiamas naujasis teisinis neveiksnumo reglamentavimas, todėl yra negalimas. Pagrindinis principas, kuriuo šios kategorijos bylose turėtų vadovautis teismas, yra kuo mažesnis asmens veiksnumo ribojimo principas.
15. Į bylą pateikti įrodymai – suinteresuoto asmens medicininiai dokumentai, Vilniaus miesto socialinės paramos centro socialinio darbuotojo 2017-06-01 Išvada dėl asmens gebėjimo pasirūpinti savimi ir priimti kasdieninius sprendimus (13 b. l.), Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017-01-16 Darbingumo lygio pažyma (16 b. l.) bei 2017-01-16 Specialiųjų poreikių nustatymo pažyma (17 b. l.), Siuntimai į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (19 – 20 b. l.), Specialiųjų poreikių indekso vertinimo klausimynas (21 b. l.), suinteresuoto asmens Psichologinio tyrimo išvada (22 b. l.), Vilniaus specialiosios mokyklos charakteristika (23 b. l.), VŠĮ „Nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnyba“ 2017-09-05 Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (67 – 70 b. l.) – patvirtina, kad suinteresuotas asmuo I. B. turi sunkių sveikatos sutrikimų – jai konstatuotas gilus protinis atsilikimas, dėl ko ji negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir negali jų valdyti. Tokią išvadą skundžiamame sprendime visiškai padarė ir pirmosios instancijos teismas.
16. Kartu pirmiau aptartų įrodymų turinys rodo ir tai, kad suinteresuoto asmens I. B. sveikatos sutrikimai iš esmės yra diagnozuoti nuo gimimo, jai neterminuotai nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis (17 b. l.), iki pensinio amžiaus, nors jai yra pareiškimo padavimo metu buvo vos 19 metų, nustatytas 25 proc. darbingumas, ji visiškai nekalba, neskaito, nerašo; nesugeba bendrauti; nesupranta kalbos ar, juo labiau, parašo esmės; nesuvokia savo poreikių; daro pavojingus veiksmus sau ir kitiems asmenims; negeba pasirūpinti savimi (higiena, maistas); neskiria valgomo nuo nevalgomo; nesuvokia savo sveikatos būklės; gali liesti nepažįstamus žmones ir kt. (13 – 14, 16, 17, 19 – 20, 21, 22, 23, 67 – 70 b. l.). Duomenų, paneigiančių tokias aplinkybes, į bylą pateikta nebuvo, dėl ko nėra pagrindo abejoti, kad suinteresuoto asmens būklė yra kitokia, t.y. kad suinteresuotas asmuo vis dėlto geba savarankiškai priimti sprendimus tam tikrose turtinių ar asmeninių neturtinių santykių srityse. Plačiau aptarti ir nagrinėti šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, kadangi tokie duomenys nėra ginčijami.
17. Esminis klausimas nagrinėjamu atveju yra tas, ar pareiškėjų reikalavimas, pripažinti suinteresuotą asmenį neveiksniu ir pareiškime nurodytose „kitose“, tačiau konkrečiai neįvardintose, turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse, yra pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks reikalavimas yra nepagrįstas.
18. Išties, 2017-09-05 Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2017-06-01 Išvadoje dėl asmens gebėjimo pasirūpinti savimi ir priimti kasdieninius sprendimus nurodyta, kad suinteresuotas asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti visuose turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse. Tačiau skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime, byloje esančioje išvadoje ir teismo psichiatrijos ekspertizės akte nėra pateiktas baigtinis suinteresuoto asmens I. B. gebėjimų pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus kitose srityse sąrašas bei siekdamas apsaugoti ir užtikrinti neįgalaus asmens visapusišką bei lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, nepripažino suinteresuoto asmens neveiksniu pareiškėjų prašoma apimtimi.
19. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal šiuo metu formuojamą tarptautinę bei nacionalinę praktiką, siekiant apsaugoti ir užtikrinti neįgalaus asmens visapusišką bei lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui, iš esmės nėra galima nustatyti asmens neveiksnumo bendrai visose srityse, konkrečiai neišsiaiškinus bei nenurodant ir nedetalizuojant konkrečių sričių, kuriose asmuo pripažįstamas neveiksniu.
20. Pabrėžtina, kad spręsdamas dėl šalies faktinio veiksnumo, teismas, visų pirma, turi vadovautis asmens civilinio veiksnumo prezumpcija, kuri reiškia, kad teisiškai asmuo laikomas veiksniu tol, kol neįrodyta priešingai. Asmens veiksnumo prezumpciją privaloma taikyti kiekvienam veiksmui ar sprendimui, kurį asmuo atlieka ar priima. Kadangi asmens veiksnumas atskirais laikotarpiais ir skirtingose situacijose gali kisti, todėl jį privaloma vertinti kiekvienu atveju individualiai, nepaisant to, ar yra abejonių dėl asmens veiksnumo, gerbiant asmens privatumą ir orumą. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos, kurią Lietuvos Respublika ratifikavo 2010 m. gegužės 27 d., 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad neįgalieji turi teisinį veiksnumą lygiai su kitais asmenimis visose gyvenimo srityse, įtvirtina sutrikusios psichikos asmenų veiksnumo maksimalaus išsaugojimo principą, pagal kurį, atsižvelgiant į tai, kad gali egzistuoti įvairaus laipsnio nesugebėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar juos valdyti ir kad jis gali kisti, visiškas sutrikusios psichikos asmenų teisinio veiksnumo atėmimas neturėtų būti neišvengiamas tokių asmenų teisinės apsaugos priemonių įgyvendinimo rezultatas. Taikant apsaugos priemones sutrikusios psichikos asmenims, neturėtų būti automatiškai visiškai panaikinamas asmens veiksnumas (žr. Winterwerp v. the Netherlands, no. 6301/73, judgement of 24 October 1979). Didesnis asmenų, turinčių psichinės sveikatos sutrikimų, pažeidžiamumas reikalauja ir didesnio teismų atidumo (žr. Herczegfalvy v. Austria, no. 10533/93, judgement of 24 September 1992). Dėl to, byloje dėl asmens pripažinimo neveiksniu sprendžiant asmens neveiksnumo klausimą, labai svarbu kuo išsamiau išanalizuoti asmens psichinės ligos ar proto negalios pasekmes jo socialiniam gyvenimui, sveikatai, turtiniams interesams, jo paties ir aplinkinių saugumui, įvertintini asmens gebėjimus įvairiose socialinio gyvenimo srityse, ypač tose, kuriose, konstatavus asmens neveiksnumą, kyla sunkių įstatyme nustatytų padarinių – suvaržomos pagrindinės asmens teisės ir laisvės, nustatomi įvairūs draudimai ir (ar) apribojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2008; 2012 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-166/2012; 2012 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-220/2012). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, taip pat tikslą skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis žmogaus laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui, jų lygų dalyvavimą įvairiose visuomenės gyvenimo srityse įstatyme buvo įtvirtinta galimybė asmenį pripažinti neveiksniu ar apriboti jo veiksnumą tik tam tikrose srityse (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 2-845-381-381/2015).
21. Pabrėžtina, kad aktuali Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 465 straipsnio redakcija buvo papildyta nustatant papildomus įpareigojimus pareiškėjui, t.y. prie pareiškimo pateikti sveikatos priežiūros įstaigos pažyma ir socialinio darbuotojo išvadą apie asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu tam tikroje srityje, gebėjimą pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus savarankiškai ar naudojantis pagalba konkrečiose srityse. Taigi, atživelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiškėjai, besikreipiantys dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu, iš esmės privalo nurodyti sritis, kuriose pareiškėjas siūlo pripažinti asmenį neveiksniu.
22. Dėl pirmiau išdėstyto, atsižvelgiant į šiuo metu egzistuojantį teisinį reguliavimą bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, apeliacinio skundo argumentai dėl suinteresuoto asmens pripažinimo neveiksniu visose turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse, yra atmetami, kaip nepagrįsti.
23. Papildomai pažymėtina, kad asmens psichinės sveikatos apsauga, įtvirtinta tarptautiniuose teisės aktuose, be kita ko, apima ir valstybės nustatomas priemones, užtikrinančias psichikos sutrikimų turinčių ar proto negalios ištiktų asmenų teisių apsaugą teisminiuose procesuose svarstant jų neveiksnumo nustatymo klausimus. Taigi teismo sprendimas dėl asmens, sergančio psichikos liga ar turinčio proto negalią, pripažinimo neveiksniu (ribotai veiksniu) turėtų būti pagrįstas išsamiais, protingais ir svariais vertinimais, atliktais teisingo, visus įstatyme nustatytus procesinius reikalavimus atitinkančio teisminio nagrinėjimo metu, priimtas vadovaujantis šio asmens interesų apsaugos tikslais ir tik įsitikinus, kad tuo konkrečiu atveju asmens teisių ir laisvių suvaržymo pagrindai yra svarbūs bei pakankami, ir šis jo privataus gyvenimo (Konvencijos 8 straipsnis, Konstitucijos 22 straipsnis) apribojimas nebus neproporcingas teisėtam tikslui apsaugoti jo paties ir kitų asmenų sveikatą bei interesus (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2008).
24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nenurodydamas „kitas sritis“, kuriose suinteresuotas asmuo buvo prašomas pripažinti neveiksniu, užtikrino, kad neveiksnumas asmeniui iš esmės nustatomas konkrečiose srityse, kas, visiškai atitinka įtvirtintą teisinį reglamentavimą, t.y. įstatymo leidėjo valią naujai sureguliuoti neveiksnumo nustatymo teisinį pagrindą, atsižvelgiant į aktualias tarptautinės teisės nuostatas.
25. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus bei taikius materialinės ir procesinės teisės nuostatas, o taip pat šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, dėl ko jį keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Dėl to skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.