- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-26
- Bylos Nr.
- 2S-534-368/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02657-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Mockevičius
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) ŽŪK „Baltas lašas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ŽŪK „Baltas lašas“ prašė teismo iškeldinti atsakovę UAB „Laimoza“ ir priteisti nuostolius bei palūkanas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: įpareigoti atsakovę nutraukti vykdomą veiklą - apgyvendinti žmones ir teikti maisto ir gėrimų teikimo paslaugas - t.y. viešbučio ir kavinės darbą, bei kitą veiklą - ieškovei nuosavybės teise priklausančiame pastate, esančiame (adresu: duomenys neskelbtini) bei areštuoti atsakovės kilnojamųjų daiktų, esančių pastate (adresu: duomenys neskelbtini) už 35000 Eur sumą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino iš dalies. Pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojo atsakovę UAB „Laimoza” nutraukti vykdomą veiklą (žmonių apgyvendinimo ir maisto bei gėrimų (maitinimo) teikimo paslaugas, t. y., viešbučio ir kavinės darbą) bei kitą veiklą ieškovui ŽŪK „Baltas lašas“ nuosavybės teise priklausančiame pastate, esančiame (adresu: duomenys neskelbtini). Areštavo ne didesnei kaip 5369,42 Eur sumai atsakovei UAB „Laimoza” priklausantį kilnojamąjį turtą, esantį pastate (adresu: duomenys neskelbtini). Kitoje dalyje prašymą atmetė.
Atsakovė UAB „Laimoza“ pateikė atskirąjį skundą prašydama panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 26 d. nutarties dalį ir atmesti ieškovės reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojimą UAB „Laimoza“ nutraukti vykdomą veiklą. Nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės yra kilęs ginčas dėl 2018-02-21 turto pardavimo iš varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais, dėl ko atsakovė 2018-04-20 pateikė ieškinį Šiaulių apygardos teismui ir kol nėra išnagrinėtas teisme minėtas ginčas, atsakovė neišsikelia iš patalpų, esančių (adresu: duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog ieškovė neįrodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, be to, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškinio reikalavimu, yra neproporcingos. Šiuo metu atsakovė vykdo viešbučio – restorano veiklą viešbutyje „Saulininkas“, kuriame pagal darbo sutartis dirba 12 žmonių, yra apgyvendinti visi 13 kambarių, juose gyvena NATO misiją Lietuvoje vykdantys Vokietijos kariškiai, yra patvirtinta ir daugiau užsakymų. Nutraukus veiklą viešbutyje, atsakovė būtų priversta išprašyti svečius, atleisti darbuotojus bei bankrutuoti, nes dėl milžiniškos konkurencijos ir nedidelio turistų srauto atsakovės vykdyta veikla nėra pelninga, todėl nėra galimybių jos perkelti į kitą vietą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi atsakovės atskirąjį skundą tenkino. Teismas panaikino 2018 m. balandžio 26 d. nutarties dalį, kuria atsakovė UAB „Laimoza” įpareigota nutraukti vykdomą veiklą (žmonių apgyvendinimo ir maisto bei gėrimų (maitinimo) teikimo paslaugas, t. y., viešbučio ir kavinės darbą) bei kitą veiklą ieškovei ŽŪK „Baltas lašas“ nuosavybės teise priklausančiame pastate, esančiame (adresu: duomenys neskelbtini). Kitą 2018 m. balandžio 26 d. nutarties dalį paliko galioti.
Teismas nurodė, kad ieškovės pageidaujama laikinoji apsauga – įpareigoti atsakovę nutraukti ūkinę veiklą – su pareikštaisiais ieškinio reikalavimais niekaip nėra susijusi, kas leidžia konstatuoti, kad nenustatytos aplinkybės (grėsmė), dėl kurių sprendimo įvykdymas, panaikinus minėtą laikinąją apsaugos priemonę, pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Teismas vertino, jog atsakovės įpareigojimas nutraukti ūkinę veiklą iki bylos išsprendimo sudarytų sąlygas atsirasti žalai atsakovei – jos vykdoma ūkinė veikla dėl jos specifikos ir rinkos sąlygų Šiaulių regione negali būti perkelta į kitas patalpas, kas iš esmės sąlygotų atsakovės finansinės būklės pablogėjimą ir galimai ūkinės veiklos nutraukimą prasidėjus bankroto procesui, todėl yra neproporcinga ir nesusijusi su ieškinio reikalavimais. Teismas atsižvelgė, jog Šiaulių apygardos teisme pradėta civilinė byla Nr. e2-650-357/2018 pagal ieškovės UAB „Laimoza“ ieškinį atsakovams antstolei V. Š., ŽŪK „Baltas lašas“, trečiajam asmeniui AB Šiaulių bankui dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, tačiau pažymėjo, jog byla dar neiškelta, tik nustatytas terminas trūkumus pašalinti, o minėta nutartis apskųsta. Teismas pabrėžė, jog minėta faktinė aplinkybė neturi jokios įtakos nagrinėjamai bylai ir laikė, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti atsakovę nutraukti ūkinę veiklą, adresu (duomenys neskelbtini) yra nepagrįstas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Skųsdama Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį, apeliantė ŽŪK „Baltas lašas“ prašo teismo nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
6.1. Ieškovė 2017 m. rugsėjo 20 d. - 2017 m. spalio 20 d. dalyvavo varžytinėse, kurių metu įsigijo atsakovei priklausantį turtą. 2018 m. vasario 21 d. buvo gauti turto perdavimo aktai ir nuo nurodyto momento ieškovė tapo vienintele turto savininke (CPK 715 str.). 2018 m. kovo 6 d. ieškovės nuosavybės teisė į turtą įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė turtą įsigijo kaip sąžininga įgijėja, turėdama tikslą šį turtą naudoti ir tokiu būdu generuoti verslo pajamas. Atsakovė, nepaisydama to, kad 2018 m. vasario 21 d. ieškovė tapo turto savininke, iš ieškovei priklausančio turto neišsikėlė, vykdomos ūkinės - komercinės veiklos nenutraukė.
6.2.Teismas nepagrįstai nenustatė būtinųjų sąlygų laikinosios apsaugos priemonės - įpareigojimo nutraukti vykdomą ir bet kokią kitą veiklą ieškovei nuosavybės teise priklausančiame turte, taikymui. Teismas pripažindamas, kad dėl atsakovės veiksmų ieškovė kiekvieną mėnesį patiria ne mažesnę nei 2 684,71 Eur žalą nepagrįstai panaikino laikinąją apsaugos priemonę atsakovės atžvilgiu, tokiu būdu leisdamas atsakovei savo veiksmais didinti ieškovės patiriamą žalą, kuri, atsižvelgiant į atsakovės finansinę būklę, ieškinio tenkinimo atveju, tikėtina, jog net nebus ieškovei atlyginta.
6.3.Atsakovės veikla nėra pelninga, atsakovė nuo 2015 m. registro tvarkytojui neteikia savo finansinės atskaitomybės dokumentų, kas leidžia pagrįstai manyti, jog atsakovės finansinė būklė yra bloga, atsakovės turtinė padėtis laikotarpiu nuo 2015-2018 blogėjo, taigi nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių – nesustabdžius atsakovės veiklos - žalą patirs ieškovė, nes negalės išsiieškoti nuostolių iš atsakovės. Taigi skundžiama nutartimi teismas atsakovės interesams nepagrįstai suteikė prioritetą prieš ieškovės interesus.
Atsiliepimu į apeliantės (ieškovės) ŽŪK „Baltas lašas“ atskirąjį skundą atsakovė UAB „Laimoza“ prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia esminiu argumentu, jog ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės ne tik niekaip neįtakoja ieškovės patiriamų bei būsimų nuostolių dydžio, bet ir apsunkina ieškovės reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo priteisimo įvykdymą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantės (ieškovės) ŽŪK „Baltas lašas“ atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir apskųstos dalies pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria iš dalies panaikintos laikinosios apsaugos priemonės – įpareigojimas atsakovei sustabdyti veiklą ieškovei nuosavybės teise priklausančiame pastate, pritaikytos ankstesne teismo nutartimi, teisėtumo ir pagrįstumo.
CPK numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Pažymėtina tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės, juo labiau, kad laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį yra ribotos laike ir galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas. Taigi įprastai laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais.
Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas be preliminaraus ieškinio vertinimo, turi įvertinti ir būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką (CPK 144 straipsnis). Laikinosios apsaugos priemonės pagal siekiamą tikslą gali būti skirstomos į galutinio sprendimo įvykdymą užtikrinančias priemones, prevencines priemones bei įrodymus užtikrinančias priemones. Viena iš prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių yra CPK 145 straipsnio pirmosios dalies 12 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. Pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka jų imtis prašančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti ieškovės prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastaroji grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą.
Nagrinėjamu atveju ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia tuo, jog negali naudotis savo nuosavybe, dėl ko yra varžomos jos teisės ir teisėti interesai, kas mėnesį patiriami nuostoliai, nes ieškovė įsigijo pastatą tam, kad jis generuotų pelną. Tuo tarpu atsakovė nurodo, kad ji negali išsikelti iš ieškovei priklausančio pastato, kadangi vykdo apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veiklą ir dėl veiklos specifiškumo ir nepelningumo, negali veiklos perkelti į kitas patalpas.
Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė 2017 m. rugsėjo 20 d. - 2017 m. spalio 20 d. dalyvavo varžytinėse, kurių metu įsigijo atsakovei priklausantį turtą. 2018 m. vasario 21 d. buvo gauti turto perdavimo aktai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (24 b. l.), taigi nuo nurodyto momento ieškovė tapo vienintele turto savininke (CPK 715 str.). 2018 m. kovo 6 d. ieškovės nuosavybės teisė į turtą įregistruota Nekilnojamojo turto registre (22-23 b. l.). Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 23 d. nutartimi konstatuota, kad antstolė V. Š., pardavinėdama atsakovės turtą iš varžytinių, laikėsi imperatyvių įstatymų reikalavimų, nepažeidė vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų. Nepaisant to, atsakovė kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą ieškiniu dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu (Liteko duomenys; CPK 179 str. 3 d.).
Byloje taip pat nustatyta, kad dėl atsakovės veiksmų ieškovė kiekvieną mėnesį patiria ne mažesnę nei 2 684,71 Eur žalą. Ieškovė pateikė įrodymus, kad atsakovė neturi jokio turto ir jos veikla tikėtinai yra nuostolinga, todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė savo veiksmais didins ieškovės patiriamą žalą, kuri, atsižvelgiant į atsakovės finansinę būklę, ieškinio tenkinimo atveju, tikėtinai, nebus ieškovei atlyginta.
Sutiktina su ieškovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pačios atsakovės veiksmų, sudarančių pagrindą šiai žalai galimai atsirasti. Dėl neįvykdytų prievolių išieškojimas iš tuo metu dar atsakovei priklausiusio turto vyko nuo 2017 m. Taigi, antstolei V. Š. vykdant aktyvius išieškojimo iš turto veiksmus, atsakovė, veikdama kaip protinga ir apdairi verslininkė, privalėjo suvokti (negalėjo nesuvokti), jog turtas išieškojimo procese bus realizuotas priverstine tvarka, todėl atsakovė privalės nutraukti savo veiklą turte ir iš jo išsikelti. Tai reiškia, kad siekdama išvengti galinčios kilti žalos, atsakovė, veikdama kaip verslo subjektas, jau seniai turėjo ruoštis rizikai dėl vykdomos veiklos nutraukimo turte ir perkėlimo į kitą vietą.
Paminėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovės vykdomos veiklos specifiškumą – apgyvendinimo paslaugų teikimą ir rinkos sąlygų Šiaulių regione, sprendė, kad atsakovės vykdoma veikla negali būti perkeliama į kitas patalpas, nes tai iš esmės sąlygotų atsakovės finansinės būklės pablogėjimą ir galimai ūkinės veiklos nutraukimą prasidėjus bankroto procesui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad atsakovės veiklos specifiškumas ir priklauso būtent nuo jai nuosavybės teise priklausančių patalpų turėjimo, kurių ji nebeturi, nes patalpos esančiame (adresu: duomenys neskelbtini) parduotos iš varžytinių ir šiuo metu šių patalpų savininkė yra ieškovė.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareikštų ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtį ir tikslą bei ekonomiškumo ir proporcingumo principus (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą, jog nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Todėl pripažintina, kad šioje byloje laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos nepagrįstai.
Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai panaikino Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, ieškovės ŽŪK „Baltas lašas“ atskirasis skundas tenkintinas, ir pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis naikintina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 9 d. nutartį.