Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios privačios kaltintojos R. P. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius jam veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiosios R. P. civilinį ieškinį paliktas nenagrinėtu.

Iš R. P. priteisti 350,00 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) proceso išlaidų kaltinamojo L. S. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai, proceso dalyvių prašymai

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji R. P. ir jos atstovas advokatas S. Alysas prašė tenkinti apeliacinį skundą, pripažįstant L. S. kaltu pagal BK 140 str. 1 d., iš dalies tenkinant civilinį ieškinį, priteisiant 500 Eur neturtinę žalą ir proceso išlaidas. Išteisintasis L. S. ir jo gynėjas advokatas D. Narmontas prašė atmesti apeliacinį skundą, palikti galioti Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, ištyrusi ir susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. S. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde, atitinkamai argumentuojant, teigiama, kad L. S., visgi, 2015 m. birželio 2 d. tyčia atliko smurtinius veiksmus, dėl kurių kaltinamas privataus kaltinimo byloje, R. P. atžvilgiu ir pastarajai sukėlė fizinį skausmą, todėl padarė nusikalstamą veiką ir turi būti pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 str. 3 d.).

7. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad privati kaltintoja, ginčydama pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, nesutinka su jame pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismo išvados nėra pagrįstos viseto įrodymų įvertinimu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas tikslingai ignoravo kai kuriuos įrodymus (vaizdo įrašą, medicininius dokumentus, liudytojo V. P. parodymus ir kt.), o rėmėsi išskirtinai nenuosekliais L. S. ir jo poziciją palaikančių liudytojų parodymais. Kolegija visiškai nesutinka su tokiais apeliantės argumentais ir konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatų.

8. BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

8.1. BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Taigi, pirmosios instancijos teismas nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, aiškindamasis prieštaravimus, teismas ištyrė visus įrodymus, tarp jų ir tuos, kuriuos apeliantė mini savo skunde, motyvuotai atmetė nukentėjusiosios sutuoktinio liudytojo V. P. parodymus, kurie iš tikrųjų kelia pagrįstų abejonių dėl objektyvumo. Todėl R. P. teiginiai, kad apylinkės teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų – yra nepagrįsti. Priešingai nei teigiama skunde, apylinkės teismas BPK 20 str. 2 d., 3 d., 5 d. reikalavimų nepažeidė ir, vadovaudamasis įstatymu, įvertino visus, t. y. tiek kaltinančius, tiek teisinančius ar abejonių keliančius įrodymus, duomenis patikrino atsižvelgę į visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos jų patikimumui. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje išsamiai išdėstė bei aptarė bylos įrodymus, tarp jų ir išteisintojo, ir nukentėjusiosios, liudytojų I. V., J. M., A. B., E. A. parodymus, išanalizavo privačios kaltintojos pateiktą vaizdo įrašą, į kurį itin apeliuoja R. P., kitus įrodymus, nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kokiais įrodymais remiasi ir kodėl atmeta nukentėjusiosios sutuoktnio parodymus, todėl šiuo požiūrių apeliaciniame skunde deklaruojama kritika visiškai nepagrįsta. Apylinkės teismas įrodymų viseto pagrindu nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ir atkūrė įvykių seką. Aukštesnės instancijos teismas iš esmės pritaria apylinkės teismo atliktam įrodymų tyrimui, vertinimui, todėl dar sykį detaliai aptarinėti tuos pačius įrodymus šioje nutartyje nėra būtinybės, nes skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantei yra žinomas.

9. Viso baudžiamojo proceso metu, tiek atliekant R. P. 2015-06-02 pareiškime nurodytų aplinkybių tikslinimą medžiagoje Nr. 62-At-000220-15, kurioje buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 284 str. ir yra pridėta prie privataus kaltinimo bylos ir pirmosios instancijos teisme buvo išanalizuota kartu su teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, tiek bylą nagrinėjant pagal privačios kaltintojos R. P. skundą (2016-04-08) išteisintasis L. S. savo kaltės dėl tyčinio fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai nepripažino ir iš esmės vienodai aiškino, kad jis refleksiškai reaguodamas savo ranka atstūmė nukentėjusiosios ranką, kai netikėtai jam prie veido buvo prikišta vaizdo kamera (telefono aparatas), sukelti fizinio skausmo neketino ir nenorėjo, ir net iškart nesuprato, kieno ranką su telefonu jis atstūmė (b. l. 82–83; medžiaga Nr. 62-At-000220-15). Kartu pažymėtina, kad privati kaltintoja R. P. viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad L. S. tyčia, labai stipriai smūgiavo jai per dešinę ranką, kurioje laikė telefoną, dėl ko telefonas iškrito, ji pajuto stiprų fizinį skausmą, dešinė ranka ištino, teko vykti į gydymo įstaigą, gerti vaistus ir pan. (b. l. 31; 67; medžiaga Nr. 62-At-000220-15). Dėl to nėra priežasties detaliau aptarinėti liudytojų I. V., A. B., E. A. parodymų (b. l. 30–31; 65–66), nes nei viena iš minėtų liudytojų nematė, kaip ir kokiu būdu L. S. trenkė R. P., tik matė, kad telefonas, kurį, pasak liudytojų, apeliantė visiems ,,kaišiojo telefoną“, iškrito, o tada R. P. ėmė sakyti, kad jai ranką ,,sulaužė“, ,,sužalojo“, bet kas ir kaip neminėjo.

10. Kolegija pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad R. P. įvykio dieną mobiliuoju telefonu filmavo kieme adresu (duomenys neskelbtini), Joniškyje, kad priėjusi iš nugaros filmuodama prikišo mobilųjį telefoną L. S. prie veido, o pastarasis staigiu judesiu išmušė R. P. telefoną iš rankų, kuris nukrito ant žemės. Šias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiosios pateikta filmuota medžiaga (b. l. 25). Abejonių nekelia nei medicininių dokumentų, kurie buvo surašyti Joniškio ligoninėje, kai 2015-06-02 apie 14.35 val. R. P. kreipėsi dėl patirto sužalojimo, nei specialisto išvados Nr. G773/15(04) išvados turinys, tuo labiau, kad minėtuose dokumentuose nurodytus duomenis patvirtino apeliacinės instancijos teisme apklausta Joniškio ligoninės ortopedė traumatologė liudytoja N. G. ir ekspertas T. Šavyrovas. Nukentėjusiajai po įvykio lankantis medicinos įstaigoje, be kita ko, objektyviai buvo konstatuota, kad R. P. dešinė plaštaka ištinusi, skausminga, ties artimuoju tarppirštakauliniais sąnariais II-V pirštais – diagnozė – dešinės plaštakos sumušimas. Apklausiama liudytoja N. G. paaiškino, kad į medicininius dokumentus dažniausiai įrašo tai, kuo skundžiasi pacientas, ir traumos priežastį, kurią įvardija pacientas, ir R. P. plaštakos sumušimą diagnozavo dėl to, kad plaštaka buvo ištinusi, skausminga, ties „pyp“ sąnariais antro, penkto pirštų. Sekančią dieną po įvykio R. P. buvo apžiūrėta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriuje specialisto T. Šavyrovo, kuris apklausiamas nurodė, kad buvo pateikta R. P. medicininė kortelė, kurią įvertino atlikdamas specialisto tyrimą ir pateikė išvadą, kad nežymus sveikatos sutrikdymas apeliantei konstatuotas dėl poodinės kraujosruvos dešinio dilbio viršutinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, o dešinės rankos plaštakos sužalojimas nebuvo vertinamas kaip objektyvus požymis, nes patinimas yra lokali reakcija į kažkokį dirgiklį, procesą (į sumušimą taip pat), kuris iš teismo medicinos pusės nėra laikomas objektyviu sužalojimo požymiu. Iš tikrųjų, teisiamajame posėdyje liudytoja I. V. nurodė mačiusi nedidelį jos (R. P.) rankos patinimą, tačiau tai nereiškia, kad tas patinimas būtinai atsirado dėl L. S. tyčinių veiksmų. Teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas J. M., dirbantis VšĮ ,,J. L.“ traumatologijos skyriuje ir turintis 42 metų gydytojo darbo stažą nurodė, kad patinimas atsiranda ne iškart, o per 4–6 val., dažniausia pradžioje atsiranda kraujosruvos minkštųjų audinių, vėliau patinimas, ,, <...> tas patinimas gali būti ir po paros ir po 12 val. Per valandą sutinimo nebus <...>“. (b. l. 64).

Pasak specialisto T. Šavyrovo ,,Minkštųjų audinių patinimas, jeigu jis susiformavęs dėl kažkokio sužalojimo, yra kaip to sužalojimo išraiška, priedas prie sužalojimų požymių“, tačiau T. Šavyrovas praėjus dienai po nagrinėjamo įvykio objektyviai R. P. dešinės rankos plaštakos sužalojimo nenustatė. Aptarti liudytojo J. M., liudytojų I. V. ir N. G., specialisto T. Šavyrovo parodymai paneigia apeliantės teiginius, kad L. S. tyčia stipriu smūgiu trenkė jai per dešinę ranką ir ją sužalojo taip, kad dėl to ji jautė didelį fizinį skausmą ir – ,,...negalėjau dirbti, rašyti dešine ranka <...> negalėjau nusiprausti <...> negalėjau pavalgyti <...>“ (b. l. 81), nes, pirmiausia, nuo įvykio 2015 m. birželio 2 d. apie 13.20 val. iki R. P. apžiūros VšĮ ,,Joniškio ligoninėje“ (14.35 val.) buvo praėję šiek tiek daugiau nei valanda, vadinasi, dešinės plaštakos patininimas per tokį laiką vien dėl L. S. veiksmų negalėjo atsirasti, antra – kitą dieną jokie sužalojimai R. P. dešinėje plaštakoje objektyviai nebuvo nustatyti, tačiau buvo nustatyta poodinė kraujosruva dešiniojo dilbio viršutinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, kontaktuojant su kietu buku daiktu ar paviršiumi, taip pat ir griuvimo metu, tačiau, šio nustatyto sužalojimo susiformavimo mechanizmas nepaaiškinamas vienu trauminiu poveikiu suduodant per plaštaką ir padarytas prieš 3–5 paras iki apžiūros (b. l. 7), vadinasi, dar prieš nagrinėjamą įvykį. Dėl to negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad apeliantės dešinės rankos skausmingas patinimas, kurį akcentuoja R. P., kaltindama L. S. nusikaltimo padarymu, atsirado būtent dėl išteisintojo tyčinių smurtinių veiksmų. Šias abejones pirmiausia sustiprina tai, kad L. S. delnu atstūmė nukentėjusiosios ranką nuo savęs, ir pačios R. P. elgesys po, esą, jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto ir juntamo stipraus fizinio skausmo, kai apeliantė pasiėmusi nukritusį mobilųjį telefoną toliau tęsė filmavimą kieme susirinkusių asmenų, suteikti jai kažkokią pagalbą neprašė, grasino tik kreiptis į policiją dėl incidento.

11. BK 140 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia. Tai reiškia, kad būtina nustatyti, jog asmuo suvokė nusikalstamą savo veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis, numatė savo veikimo (neveikimo) padarinius ir jų norėjo (tiesioginė tyčia) arba numatė, kad tokie padariniai dėl jo nusikalstamo veikimo (neveikimo) gali atsirasti, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Taip pat atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad baudžiamojo proceso paskirtis (BPK 1 str. 1 d.) yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tačiau ne kiekviena neteisėta veika yra nusikalstama pagal Baudžiamojo įstatymo prasmę. Įstatymų leidėjo BPK 3 str. reglamentuotos aplinkybės, kai baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Pažymėtina, jog tam, kad konkreti veika būtų pripažinta nusikalstama, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėties buvimą kaltininko veikoje, t. y. faktą, kad asmens poelgis turi visus įstatyme numatytos ir uždraustos veikos požymius. Nusikalstamos veikos sudėtis yra vienintelis baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

12. Iš teisiamajame posėdyje ištirtų, skundžiamame nuosprendyje išdėstytų ir šioje nutartyje aptartų įrodymų visumos, negalima daryti neabejotinos išvados, kad 2015-06-02 L. S. R. P. atžvilgiu atliko tokius smurtinius veiksmus, dėl kurių buvo kaltinamas šioje privataus kaltinimo byloje. Vien tai, kad L. S. delnu atstūmė nuo savo veido R. P. prikištą mobilųjį telefoną, kuris nuo šio veiksmo iškrito iš apeliantės rankų, net ir tai, kad L. S. savo veiksmu kažkaip fiziškai paveikė R. P. ranką savaime neleidžia spręsti nei apie tyčinius smurtinius L. S. veiksmus, nei apie BK 140 str. 1 d. dispozicijoje nurodytus ir apeliantei kilusius padarinius (fizinį skausmą), nes L. S. atitinkamas veikimas, iš esmės, buvo išprovokuotas pačios R. P., kuri ir po to savo veiksmų nenutraukė – toliau filmavo susirinkusiuosius mobiliuoju telefonu, ir svarstyti apie jos patirtą stiprų fizinį skausmą, kaip apie BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo būtiną sudėties elementą, nėra jokio pagrindo, tuo labiau, kad jokie dešinės rankos delno sužalojimai nebuvo konstatuoti atlikus ir specialisto tyrimą. Vadovaujantis in dubio pro reo principu, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visos abejonės vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Nenustačius BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių L. S. veikoje, apylinkės teismas teisingai vadovavosi anksčiau minėtu principu ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį šioje privataus kaltinimo byloje. Dėl to tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

13. Nusprendus, kad L. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, privačios kaltintojos R. P. civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

14. BPK 105 str. 6 d. nustatyta, kai kaltininkas išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visos proceso išlaidos ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

14.1. Nagrinėjama privataus kaltinimo byla L. S. atžvilgiu buvo pradėta pagal R. P. skundą, L. S. gynybą baudžiamajame procese pagal teisinių paslaugų sutartį įgyvendino pastarojo pasamdytas advokatas D. Narmontas(b. l. 35; 75; 123), kuriam L. S. už paslaugas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose sumokėjo po 350 Eur (b. l. 124; 127). Taigi, dėl R. P. inicijuoto baudžiamojo proceso L. S. turėjo išlaidų jį ginančio advokato pagalbai apmokėti už dalyvavimą teisiamuosiuose posėdžiuose pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kitų dokumentų teikimą ir kt. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu išteisinamuoju nuosprendžiu pagrįstai iš privačios kaltintojos L. S. naudai priteisė pastarojo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Dėl to, kad skundžiamas nuosprendis pripažintas teisėtu ir pagrįstu, išteisintojo prašymas jo turėtas išlaidas advokato pagalbai apeliaciniame teisme apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir jas pritiesti iš R. P. yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Priimdamas sprendimą dėl išlaidų gynybai atlyginimo, teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis inicijavo baudžiamąjį procesą, kuri šalis padavė apeliacinį skundą, koks bylos nagrinėjimo rezultatas pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme. Kadangi nustatyta, jog privačios kaltintojos apeliacinis skundas, kaip ir inicijuotas baudžiamasis procesas, iš esmės nepagrįstas, yra teisinis pagrindas, būtent, iš R. P. priteisti L. Š. pastarojo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, o ne atvirkščiai, kaip prašo apeliantė.

14.2 Atsižvelgus į nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo kaltinamas L. S., pavojingumą ir kaltės formą, taip pat į bylos apimtį (1 tomas) ir sudėtingumą (vienas kaltinimas dėl nesunkaus tyčinio nusikaltimo), kad apeliacinės instancijos teisme pagal kaltintojų pusės pageidavimą buvo atliktas ir įrodymų tyrimas, parengto atsiliepimo į apeliacinį skundą išsamumą, teisinę argumentaciją, pagrįstumą, kolegija sprendžia, kad advokatui sumokėtas honoraras (350 Eur) už gynybą apeliacinės instancijos teisme, yra adekvatus, todėl visas priteistinas iš R. P..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

privačios kaltintojos R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Iš R. P. L. S. priteisti 350 Eur proceso išlaidų, turėtų gynėjo advokato Drąsučio Narmonto paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.