- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-09
- Bylos Nr.
- eI-2121-764/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,EMSI“
- Atsakovas
- Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai
- Advokatai
- Raimondas Pakštis
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,EMSI“ skundą atsakovei Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB ,,EMSI“ (toliau – Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – Tarnyba) 2016-12-08 nutarimą Nr. 12NKV-155 arba pakeisti jame paskirtą baudą į įspėjimą. Taip pat prašė priteisti pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pagrįsdama savo reikalavimą pareiškėja nurodo, kad ginčijamu nutarimu ji nepagrįstai pripažinta pažeidusi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 str. 1 d. ir 5 str. 1 d. 4 p., todėl jai nepagrįstai paskirta 1 500 Eur bauda. Nagrinėdama vartotojo skundą dėl nesąžiningos komercinės veiklos, Tarnyba nepagrįstai tiesiogiai taikė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2005-29/EB (Direktyva Nr. 2005/29/EB), nes joje išdėstytos nuostatos yra perkeltos į Įstatymą. Vadinasi, neturėjo pagrindo taikyti ir šios direktyvos nuostatas aiškinančių gairių. Ginčijamas nutarimas grindžiamas neaiškiais motyvais ir kilusiam ginčui netaikytinomis teisės aktų nuostatomis. Tarnyba painioja dvi teisines žodžio ,,iškaba“ sąvokas. Reikalavimai degalinių iškaboms nustatyti energetikos ministro 2010-12-14 įsakymu Nr. 1-346 patvirtintų Prekybos naftos produktais taisyklių (toliau – Prekybos taisyklės) 41 punkte. Pareiškėjos nuomone, pagal Prekybos taisyklių reikalavimus, iškaba yra prie įėjimo kabinama lentelė su privaloma pateikti informacija, ji negali būti prilyginama šalia degalinės įrengiamam reklaminiam stulpui. Prekybos taisyklių 41 p. įtvirtinta iškabos sąvoka taip pat atitinka ūkio ministro 2000-12-01 įsakymu Nr. 405 patvirtintose Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse (toliau – Reklamos taisyklės) įtvirtintą sąvoką. Pagal Reklamos taisykles, reklaminis įrenginys yra stendas, o ne iškaba. Vadinasi, pareiškėja nubausta ne už klaidinančios informacijos paskelbimą iškaboje, o reklaminiame įrenginyje. Informacija apie galutinę dujų kainą buvo pateikta jų pylimo vietoje, kur buvo pakabinta lentelė, kad dujų kaina, nurodyta reklaminiame stulpe, galioja tik su Bendrovės nuolaidų kortele. Be to, galutinė kaina buvo rodoma degalų dozatoriaus monitoriuje. Tarnyba nepagrįstai vertino tai, ar vartotojas neįvažiavęs į degalinę gali žinoti galutinę prekės kainą ir palyginti ją su konkurentų siūlomomis kainomis. Vartotojui buvo pateikta pakankama informacija, kurią įvertinęs, galėjo priimti sprendimą dėl dujų įsigijimo. Skirdama pareiškėjai nuobaudą, Tarnyba nepagrįstai neįvertino vartotojui padarytos žalos realumo ir / ar jos dydžio, taip pat neatsižvelgė į pareiškėjos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad ji siekė atlyginti vartotojui padarytą žalą, bendradarbiavo su atsakove. Taip pat turėjo būti atsižvelgta į pažeidimo mažareikšmiškumą.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymi, kad pareiškėja pagrįstai pripažinta pažeidusi Įstatymo 3 str. 1 d., kai komercinė veikla atitinka 3 str. 2 d. 1 p. ir 5 str. 1 d. 4 p. reikalavimus, nes degalinės teritorijoje esančiame stulpe pateikė vartotojus klaidinančią informaciją apie galutinę prekių kainą. Prekybą naftos produktais reglamentuoja Prekybos taisyklės. Jų 41 p. aiškiai nurodyta, kad degalinės iškaboje, be kitos privalomos informacijos, turi būti aiškiai nurodytos parduodamų naftos produktų rūšys, markės ir kainos. Prekybos taisyklės iškabos sąvokos nepateikia, o pareiškėjos nurodomos Reklamos taisyklės šiuo atveju netaikytinos. Vadinasi, galutinė prekės kaina vartotojui turi būti aiški, nesvarbu, ar ji pateikta ant degalinės pastato, ar degalinės teritorijoje esančiame reklaminiame stulpe. Aiškią informaciją apie galutinę prekės kainą vartotojas turi gauti prieš įvažiuodamas į degalinės teritoriją. Galutinės kainos nurodymas degalų pylimo vietoje nepaneigia fakto, kad Bendrovė pateikė vartotojus klaidinančią informaciją ir pažeidė Įstatymo reikalavimus. Šio fakto nepaneigia ir tai, kad tokios praktikos laikosi ir kiti šioje srityje veikiantys ūkio subjektai. Degalinės informaciniame stende turi būti nurodyta standartinė mažmeninė kaina, taikoma visiems vartotojams, kad vartotojai galėtų priimti informacija paremtą sprendimą. Taip pat pažymėtina, kad vartotojams turi būti nurodyta galutinė kaina arba didžiausia kaina, nepaisant to, kad vėliau, pasirinkus tam tikrą mokėjimo būdą, bus pritaikyta nuolaida. Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo taikyti Įstatymo 8 str. nuostatų, nes pareiškėjos veikla nebuvo vertinama agresyvios komercinės veiklos požiūriu. Tarnybos nuomone, pareiškėjai skirta sankcija individualizuota tinkamai, t. y. atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį (kainų skirtumas 0,03 ct), mastą (Panevėžio regione), jo trukmę. Nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad jos veiksmai nesukėlė realios žalos, todėl jai neturėjo būti skirta piniginė sankcija. Pagal Įstatymo nuostatas ir teismų praktiką, nesąžininga komercinė veikla ir klaidinantys veiksmai yra ne tik veiksmai, sukėlę konkrečius padarinius, bet ir galintys pakenkti vartotojui bei iškreipiantys jo ekonominį elgesį. Paaiškinimų tyrimo metu teikimas nelaikytinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes tai yra pareiškėjos pareiga.
Teismo posėdyje atsakovės atstovės su pareiškėjos skundu nesutiko, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Tarnybos 2016-12-08 nutarimo Nr. 12NKV-155, kuriuo Bendrovė pripažinta pažeidusi Įstatymo 3 str. 1 d., kai komercinė veikla atitinka 3 str. 2 d. 1 p. ir 5 str. 1 d. 4 p., reikalavimus ir už tai jai paskirta 1 500 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenys patvirtina, kad Tarnyboje 2016-06-21 buvo gautas vartotojo A. D. skundas, kuriame jis nurodė 2016-06-17 buvęs suklaidintas dėl galutinės suskystintų dujų kainos UAB ,,EMSI“ degalinėje, esančioje Ramygalos g. 186A, Panevėžyje, nes reklaminiame stende buvo nurodyta 0,38 Eur / l suskystintų dujų kaina, tačiau už įsigytas dujas sumokėjo 0,41 Eur / l.
Atsižvelgusi į gautą skundą ir pareiškėjos pateiktus paaiškinimus, atsakovė 2016-07-20 nutarimu Nr. 12NKV-79 pradėjo nagrinėjimo procedūrą dėl UAB „EMSI“ veiksmų, galimai pažeidžiančių Įstatymo nuostatas.
Išnagrinėjusi vartotojo ir pareiškėjos pateiktus paaiškinimus bei įvertinusi faktinius duomenis, Tarnyba 2016-12-08 nutarimu Nr. 12NKV-155 už Įstatymo 3 str. 1 d. pažeidimą skyrė pareiškėjai 1 500 Eur baudą.
Su tokiu Tarnybos nutarimu pareiškėja nesutinka, mano, kad Įstatymo reikalavimų ji nepažeidė, nutarimas yra nemotyvuotas, be to, paskirta bauda individualizuota netinkamai.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas. Jo 3 str. 1 d. nustatyta, kad nesąžininga komercinė veikla draudžiama. Pagal Įstatymo 3 str. 4 d. nesąžininga komercinė veikla dažniausiai pasireiškia kaip klaidinanti arba agresyvi. Nesąžininga komercine veikla laikoma ir kita komercinė veikla, kuri atitinka šio straipsnio 2 dalies reikalavimus. Pagal Įstatymo 3 str. 2 d. 1 p., komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Įstatymo 5 str. 1 d. 4 p. nustatyta, kad klaidinantys veiksmai – apgaulingos informacijos dėl produkto kainos ar jos apskaičiavimo būdo arba ypatingo kainos pranašumo pateikimas arba toks informacijos, kuri nors ir faktiškai tiksli, tačiau apgauna arba gali apgauti vidutinį vartotoją, pateikimas (įskaitant bendrą pristatymą), kuriuo vartotojas gali būti ar yra skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.
Įstatymo 2 str. 9 d. nustatyta, kad profesinis atidumas – specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje. Pagal to paties straipsnio 3 d., iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį – vykdant komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu stebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.
Aiškindamas Įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad veiksmai, kurie neatitiko profesinio atidumo reikalavimų, neturi būtinai sukelti atitinkamas pasekmes, t. y. neprivalo iš esmės iškreipti vartotojų ekonominio elgesio, nes tam, kad būtų galima konstatuoti tokio pobūdžio įtaką vartotojų ekonominiam elgesiui, užtenka nustatyti tokios įtakos galimybę. Vadinasi, nėra būtina, kad būtų sudarytas bent vienas sandoris, kurio vartotojas kitomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs (2010-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1684/2010, 2012-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-284/2012).
Bylos duomenys patvirtina ir dėl to byloje ginčo nėra, kad Bendrovei priklausančios degalinės, esančios Ramygalos g. 186A, Panevėžyje, teritorijoje įrengtame informaciniame stende 2016-06-17 buvo nurodyta, kad suskystintų gamtinių dujų kaina yra 0,38 Eur / l. Duomenys, kad tokia suskystintų gamtinių dujų kaina taikoma be jokių papildomų sąlygų, informaciniame stende nebuvo pateikti. Vartotojas A. D. šioje degalinėje 2016-06-17 įsigijo 23,290 l suskystintų gamtinių dujų, kurių litro kaina – 0,41 Eur. Degalinės darbuotojai vartotoją informavimo, kad 0,38 Eur / l suskystintų gamtinių dujų kaina taikoma tik turint degalinės tinklo nuolaidų kortelę.
Iš ginčijamo Tarnybos nutarimo turinio ir nurodytų Įstatymo nuostatų matyti, kad Bendrovė pripažinta pažeidusi Įstatymo 3 str. 1 d. reikalavimus, draudžiančius nesąžiningą komercinę veiklą, nes jos ekonominė veikla neatitiko profesinio atidumo reikalavimų, be to, klaidinančiais veiksmais apie galutinę prekės kainą Bendrovė iškreipė vidutinio vartotojo ekonominį elgesį.
Su tokiomis Tarnybos išvadomis Bendrovė nesutinka, nes mano, kad degalinės teritorijoje įrengtas reklaminis stendas nelaikytinas iškaba pagal Prekybos taisyklių 41 p., kadangi, pagal Reklamos taisyklių nuostatas, iškaba ir reklaminis stendas nėra tapatūs objektai. Degalinės iškaboje, įrengtoje ant įėjimo į pastatą, galutinė prekės, t. y. suskystintų gamtinių dujų, kaina buvo nurodyta tokia, kokia taikoma be jokių papildomų sąlygų. Be to, informacija apie galutinę ginčo prekės kainą buvo nurodyta dozatoriaus monitoriuje, o suskystintų gamtinių dujų pylimosi vietoje įrengtame informaciniame pranešime buvo nurodyta, kad reklaminiame stende nurodyta kaina galioja tik su Bendrovės nuolaidų kortele. Šios aplinkybės patvirtina, kad vartotojui buvo pateikta tiksli informacija apie prekės kainą, prieš įsigydamas siūlomą prekę jis turėjo galimybę nuspręsti dėl sandorio sudarymo pagal galiojančias sąlygas.
Didmeninės ir mažmeninės prekybos nefasuotais naftos produktais ir fasuotomis suskystintomis naftos dujomis reikalavimus nustato Prekybos taisyklės. Šių taisyklių 41 p. nustatyta, kad degalinės iškabose matomoje vietoje valstybine kalba turi būti nurodyta ūkio subjekto pavadinimas, darbo laikas, parduodamų naftos produktų rūšys, markės ir kainos. Iškabos sąvoka ir jos įrengimo reikalavimai Prekybos taisyklėse nėra reglamentuojami, taip pat nėra nuostatų, šiuo klausimu nukreipiančių į kitus teisės aktus.
Pareiškėja remiasi Reklamos taisyklių nuostatomis ir teigia, kad iškaba – prie juridinio asmens ar juridinio asmens padalinio buveinės pastato pateikta informacija, nurodanti juridinio asmens ar jo padalinio pavadinimą, arba prie juridinio asmens ar individualia veikla besiverčiančio fizinio asmens verslo vietos pateikta informacija, nurodanti juridinio asmens ar individualia veikla besiverčiančio asmens verslo pobūdį (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir pan.) (3 p.), o reklaminis įrenginys – speciali išorinės reklamos pateikimo priemonė (stendas, skydas, stulpas, vitrina ir pan.) (4 p.).
Teismas nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad ginčo atveju informacinis stendas nepatenka į Prekybos taisyklių 41 p. taikymo sritį, todėl Bendrovė neturėjo pareigos jame nurodyti tikslią informaciją apie galutinę suskystintų gamtinių dujų kainą. Prekybos taisyklėse nuostatų, kad 41 p. vartojama degalinės iškabos sąvoka atitinka Reklamos taisyklėse vartojamą iškabos sąvoką, nėra. Kaip minėta anksčiau, Prekybos taisyklėse taip pat nėra normų nukreipiančių į Reklamos įstatymą ar Reklamos taisykles. Vadinasi, teisinio pagrindo pripažinti, kad degalinėje įrengtas informacinis stendas nelaikytinas iškaba Prekybos taisyklių 41 p. prasme, nėra. Pažymėtina, kad pareiškėjai priklausančioje degalinėje įrengtame ginčo informaciniame stende iš esmės yra pateikta visa Prekybos taisyklių 41 p. nurodyta informacija, išskyrus darbo laiką. Vadinasi, visi degalinėse esantys įrenginiai, kuriuose nurodoma Prekybos taisyklių 41 p. nustatyta informacija, laikytini degalinės iškabomis. Prekybos taisyklės yra specialiosios normos, skirtos reglamentuoti prekybą nefasuotais naftos produktais, todėl nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi būtent jų nuostatomis.
Teismas taip pat pažymi, kad nors šios aplinkybės įtakos Įstatymo pažeidimui konstatuoti neturi, objektyvių duomenų, jog 2016-06-17 ginčo degalinėje buvo įrengti pareiškėjos skunde nurodyti informaciniai pranešimai, t. y. tiek degalų pylimo vietoje, tiek atsiskaitymo vietoje, tiek ant įėjimo į pastatą, byloje nėra. Pareiškėja Tarnybai pateiktame 2016-07-13 rašte nurodė, kad tai patvirtinančių duomenų neturi ir pateikti negali. Vėliau Bendrovės pateiktos fotonuotraukos fakto, kad tokie informaciniai pranešimai buvo ir 2016-06-17, nepatvirtina, nes jos buvo darytos po to, kai Bendrovė gavo informaciją apie vartotojo skundą. Vadinasi, siekdama paneigti vartotojo skunde nurodytas aplinkybes ir pagrįsti, jog vartotojas turėjo galimybę įvertinti visas sandoriui sudaryti reikšmingas aplinkybes, Bendrovė galėjo įrengti papildomus informacinius pranešimus, kurių 2016-06-17 pardavimo vietoje nebuvo.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad informaciniame stende nurodydama kitokią, o ne galutinę suskystintų gamtinių dujų kainą, bei jame nepateikusi aiškios informacijos, kad 0,38 Eur / l kaina taikoma tik su Bendrovės nuolaidų kortele, Bendrovė iškreipė vidutinio vartotojo elgesį dėl siūlomos prekės, nes paskatino jį sudaryti sandorį ne tokiomis sąlygomis, kokios galiojo realiai. Vartotojui, prieš apsisprendžiant įsigyti suskystintų gamtinių dujų, t. y. įvažiuojant į degalinę, nebuvo žinomos visos sandoriui sudaryti reikšmingos aplinkybės. Vartotojo skunde pateikiama informacija sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad ginčo prekes jis įsigijo įvertinęs informaciniame stende nurodytą vieno litro kainą. Vadinasi, nurodydama mažesnę kainą nei yra iš tikrųjų, Bendrovė padarė akivaizdžią įtaką jo ekonominiam elgesiui, t. y. jis sudarė sandorį, kurio, žinodamas realias sąlygas, nebūtų sudaręs.
Bendrovė 2016-12-02 Tarnybai pateiktame rašte nurodė, kad informaciniame stende suskystintų dujų kainą, kuri taikoma su nuolaidų kortele, nurodė atsižvelgdama į konkurentų praktiką. Ir tokią praktiką nuo 2016-06-16 apytiksliai taikė 2 savaites. Nurodyti pareiškėjos paaiškinimai patvirtina, kad sumažintą suskystintųjų dujų kainą informaciniame stende Bendrovė nurodė siekdama konkuruoti su kitais ūkio subjektais, neatsižvelgdama į vartotojų interesus ir jai keliamus profesinio atidumo standartus. Daromą pažeidimą Bendrovė nutraukė tik gavusi informaciją iš Tarnybos apie vartotojo skundą.
Teismas taip pat pažymi, kad Bendrovės nuo atsakomybės neatleidžia tai, kad kiti šioje veikloje dalyvaujantys ūkio subjektai taip pat pateikdavo vartotojo ekonominį elgesį iškreipiančią informaciją. Pagal Įstatymo 2 str. 9 d., profesinis atidumas – specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje. Vadinasi, nesąžiningos praktikos ūkinėje veikloje taikymas neatitinka Bendrovei keliamų profesinio atidumo standartų.
Teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad vartotojas, vairuojantis automobilį, naudojantį suskystintas dujas, yra pakankamai informuotas apie ūkio subjektų taikomas kainas ir nuolaidas, todėl turėjo suvokti, kad kaina informaciniame stende taikoma tik su nuolaidų kortele.
Nesąžininga komercinė veikla turi būti vertinama vidutinio vartotojo aspektu. Pagal Įstatymo 2 str. 13 d., vidutinis vartotojas – vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Teismų praktikoje vidutinis vartotojas suprantamas kaip tam tikras standartas, hipotetinis visų vartotojų (ar tam tikros vartotojų grupės) vidurkis, kuriuo remiantis vertinama, ar pateikta informacija, atsižvelgiant į jos turinį bei pateikimo aplinkybes, gali klaidinti vidutinį vartotoją ir paveikti jo ekonominį elgesį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje vidutinis vartotojas bendrąja prasme reiškia protingai gerai informuotą, protingai atidų ir apdairų vartotoją (1998-07-16 sprendimas Gut Springenheide ir Tusky C-210/96, Rink. p. I-4657, 31 p.; 2000-01-13 sprendimas Estee Lauder C-220/98, Rink. p. I-117, 27 p.; 2001-10-25 sprendimas Toshiba Europe C-112/99, Rink. p. I-7945, 52 p.; 2002-10-24 sprendimas Linhart C-99/01, Rink. p. I-9375, 31 p.; 2003-04-08 sprendimas Pippig Augenoptik C-44/01, Rink. p. I-3095, 55 p.). Vidutinio vartotojo atidumo laipsnis konkrečiomis prekių ar paslaugų savybėmis gali būti skirtingas atsižvelgiant į tam tikras prekių ar paslaugų rūšis ar kategorijas, tačiau ekonominis vidutinio vartotojo elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę ar paslaugą, jos savybes, kainą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2010).
Vadinasi, vidutiniam vartotojui nėra keliami reikalavimai būti išsamiai susipažinusiam su visų Lietuvos Respublikoje veikiančių degalinių tinklų praktika skelbiant suskystintųjų dujų kainas, taikant įvairias nuolaidas ir pan. Ekonominis vidutinio vartotojo elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę ar paslaugą, jos savybes, kainą ir pan. Vadinasi, pamatęs ginčo informaciniame stende suskystintų gamtinių dujų kainą (0,38 Eur / l) be jokių papildomų nuorodų, vidutinis vartotojas turi pagrįstą ekonominį lūkestį, kad prekę galės įsigyti būtent už tokią kainą.
Pareiškėja taip pat nurodė, kad priimdama ginčijamą nutarimą Tarnyba nepagrįstai taikė Direktyvą Nr. 2005/29/EB ir ją aiškinančias gaires. Kita vertus, iš ginčijamo nutarimo turinio yra aišku, kad pareiškėja pripažinta pažeidusi ne Direktyvos Nr. 2005/29/EB ir ją aiškinančių gairių nuostatas, o Įstatymo 3 str. 1 d., kai jos ekonominė veikla neatitiko profesinio atidumo reikalavimų, be to, klaidinančiais veiksmais apie galutinę prekės kainą Bendrovė iškreipė vidutinio vartotojo ekonominį elgesį. Direktyvos ir gairių nuostatos į nutarimą perkeltos tik tam, kad būtų aišku, jog Įstatymo ir Direktyvos nuostatos ginčo teisinius santykius reglamentuoja iš esmės vienodai. Be to, Tarnyba turėjo teisinį pagrindą remtis gairėse pateikiamu aiškinimu, tai laikytina sandoriu sprendžiant dėl nesąžiningos komercinės veiklos, nes, kaip minėta anksčiau, Direktyvos Nr. 2005/29/EB nuostatos yra perkeltos į nacionalinę teisę, todėl gairės laikytinos nacionalinės teisės normas aiškinančiu dokumentu. Gairės (2016-05-25 redakcija), išverstos į lietuvių kalbą, yra oficialiai paskelbtos interneto tinklalapyje www.ec.europa.eu, o sprendimo dėl sandorio sąvoka aiškinama gairių 2.3 poskyryje.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra teisinis ir faktinis pagrindas konstatuoti, kad Bendrovės veikla atitiko Įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. ir 5 str. 1 d. 4 p. nustatytas sąlygas, todėl ji pagrįstai pripažinta pažeidusi Įstatymo 3 str. 1 d., draudžiančią bet kokia forma pasireiškiančią nesąžiningą ekonominę veiklą.
Pareiškėja mano, kad Tarnyba netinkamai individualizavo jai pritaikytą sankciją, nes pagal padaryto pažeidimo pobūdį bei atsižvelgus į jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nebuvo pagrindo skirti piniginę baudą.
Pagal Įstatymo 13 str. 1 d., už nesąžiningą komercinę veiklą komercinės veiklos subjektams Tarnyba pagal savo kompetenciją gali skirti nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių (289) iki aštuonių tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt aštuonių (8 686) eurų baudą, jeigu ši bauda neviršija 3 procentų komercinės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartotojų interesams, Tarnyba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už nesąžiningą komercinę veiklą komercinės veiklos subjektams gali taikyti nuobaudą – įspėjimą, neskirdama baudos.
Pagal to paties straipsnio 3 d., skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudų vidurkį. Skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bauda mažinama nuo jos vidurkio iki minimalaus dydžio, o kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bauda didinama nuo jos vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuojamas Tarnybos nutarime. Įstatymo 13 str. 4 d. nustatyta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padarę pažeidimą komercinės veiklos subjektai savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, bendradarbiavo su Tarnyba tyrimo metu, atlygino nuostolius ir (ar) pašalino padarytą žalą arba kai Tarnyba gavo iš už elgesio kodeksą atsakingo subjekto pagrįstą pranešimą, kad padarę pažeidimą komercinės veiklos subjektai nutraukė nesąžiningą komercinę veiklą. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padarę pažeidimą komercinės veiklos subjektai kliudė atlikti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydami šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos laikinojo pobūdžio priemonės – įpareigojimo sustabdyti nesąžiningą komercinę veiklą (13 str. 5 d.).
Ginčijamu nutarimu Bendrovei buvo paskirta 1 500 Eur, t. y. mažesnė nei sankcijos vidurkis, bauda. Individualizuodama baudą, Tarnyba atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, kad informaciniame stende nurodyta kaina už galutinę buvo mažesnė tik 0,03 Eur / l, kad pažeidimas 2016-10-10 patikrinimo metu buvo nutrauktas, klaidinanti informacija nebuvo skleidžiama visose UAB ,,EMSI“ tinklui priklausančiose degalinėse. Jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių Tarnyba nenustatė.
Teismas konstatuoja, kad, skirdama Bendrovei 1 500 Eur baudą, Tarnyba ją individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas baudos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nurodytų Įstatymo 13 str. 4 d., nenustatyta, nes tai, kad Bendrovė Tarnybos prašymu teikė bylai išnagrinėti reikšmingus paaiškinimus nelaikytina bendradarbiavimu. Be to, Bendrovė neatlygino vartotojo patirtų nuostolių, nes, kreipdamasi į jį, ne sutiko pripažinti savo veiksmų neteisėtumą, o tik siekė išvengti atsakomybės pagal Įstatymą. Padaryto pažeidimo teismas nevertina kaip mažareikšmio ir nepadariusio esminės žalos, nes pačios pareiškėjos paaiškinimai patvirtina, kad ji nesąžiningą ekonominę veiklą vykdė siekdama komercinės naudos, atsižvelgdama į konkurentų praktiką rinkoje, ir visiškai neatsižvelgdama į jai keliamus profesinio atidumo reikalavimus, nepaisydama vartotojų interesų. Tarnybai pateiktame 2016-12-02 paaiškinime Bendrovė pripažino, kad klaidinančią informaciją apie suskystintų gamtinių dujų kainą informaciniame stende nurodė apie 2 savaites (nuo 2016-06-16), todėl darytina išvada, kad per šį laikotarpį galėjo būti iškreiptas pakankamai daug vartotojų ekonominis elgesys.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra, todėl ginčijamas Tarnybos 2016-12-08 nutarimas Nr. 12NKV-155 paliktinas galioti nepakeistas, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 88 str. 1 p., 132 ir 133 str. teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,EMSI“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.