Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 254 straipsnio 2 dalį – pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. B. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš M. B. priteista: 145, 28 Lt turtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo E. G. naudai; 100 Lt proceso išlaidoms atlyginti valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 31 d., apie 0 val. 5 min., Klaipėdos m., prie Daržų g. 4-to namo, sugriebė nukentėjusįjį E. G. už striukės, o D. P. spyrė E. G. du kartus į pilvą, medine lazda su prie jos pritvirtinta grandine sudavė jam du kartus į pakaušį, suėmęs E. G. rankas už nugaros, parklupdė jį ant žemės. Nukentėjusiajam pavykus išsilaisvinti ir išsitraukus savigynai turėtą dujinį pistoletą, kaltinamasis M. B. , nuteistasis D. P. atsitraukė, bet tuoj pat D. P. , grasindamas panaudoti medinę lazdą su grandine ir ta lazda mojuodamas, o M. B. , grasindamas panaudoti rankoje turėtą peilį, vėl priartėjo prie E. G. . M. B. iš E. G. rankos išmušė pistoletą. Kai D. P. sučiupo nukentėjusįjį už rankos, M. B. E. G. vieną kartą spyrė į pilvą, kumščiu sudavė tris – keturis smūgius į veidą, peiliu sužalojo antakį, nuo kaklo nuplėšė ir pagrobė 800 litų vertės sidabrinę grandinėlę.

Be to, M. B. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su D. P. , pagrobė iš nukentėjusiojo E. G. „D“ kategorijos šaunamąjį ginklą – dujinį pistoletą „Blow Compact Mod 2002“. Fiziniu smurtu M. B. ir nuteistasis D. P. E. G. padarė poodines kraujosruvas kairės akies viršutiniame voke, kairėje speninėje ataugoje už ausies kaušelio, pilvo apatiniame aukšte, sprando – kaklo dešinėje pusėje, pjautinę kairio antakio-smilkinio žaizdą, taip nežymiai sutrikdė E. G. sveikatą.

Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde neneigia savo kaltės dėl BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 254 straipsnio 2 dalį bei dėl paskirtosios galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės dydžio. Nuteistojo teigimu, byloje nesurinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, kad jis pagrobė iš nukentėjusiojo E. G. šaunamąjį ginklą. Pasak apelianto, teisiamajame posėdyje neapklausus nukentėjusiojo E. G. , liudytojų G. K., A. R. ir P. T. , liko nepašalintos abejonės dėl M. B. kaltės padarius BK 254 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu. Be to, neapklausus teisiamajame posėdyje šių asmenų, apeliantui buvo suvaržyta teisė į gynybą.

Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde nesutinka ir su jo atžvilgiu nustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe – tai, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Apeliantas tvirtina, jog iš karto po nusikalstamos veikos padarymo jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie patikrinę jo blaivumą, nustatė, jog M. B. nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio. M. B. teigia, jog nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas jam bausmę, neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių. Antai, apeliantas ne tik prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, bet ir padėjo išaiškinti kitus nusikaltime dalyvavusius asmenis, atlygino nukentėjusiajam E. G. padarytą turtinę žalą. Todėl jo atžvilgiu turėjo būti nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybes. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis E. G. įvykio metu buvo nukreipęs šaunamąjį ginklą į apeliantą, todėl M. B. teigia, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo E. G. elgesys. Apelianto teigimu, dėl tokių nukentėjusiojo E. G. veiksmų yra pagrindas svarstyti klausimą, ar jam (M. B. ) nebuvo kilusi būtinosios ginties situacija. Be to, nuosprendį priėmęs teismas neįvertino tų aplinkybių, kad apeliantas nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis, turi šeimą, mažametį vaiką bei nuolatinę gyvenamąją vietą.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis M. B. savo apeliaciniame skunde neneigia, jog atėmęs nukentėjusiajam E. G. galimybę priešintis, pagrobė iš jo 800 Lt vertės sidabrinę grandinėlę, tačiau tvirtina D kategorijos šaunamojo ginklo – dujinio pistoleto iš nukentėjusiojo nepagrobęs. Toks nuteistojo apeliacinio skundo argumentas neatitinka apygardos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. M. B. kaltė padarius BK 254 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais įrodymais, kuriuos, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo kriterijų.

Klaipėdos apygardos teismo posėdyje apklaustas nukentėjusysis E. G. patvirtino, kad 2006 m. rugpjūčio 31 d. naktį, prie alkoholinių gėrimų parduotuvės jį užpuolė du vaikinai, kaip paaiškėjo ikiteisminio tyrimo metu – D. P. ir M. B. . Pastarasis su savimi turėjo peilį, o D. P. – medinę lazdą. Abu vaikinai sudavė jam smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ir grasino medine lazda bei peiliu. Gindamasis nuo užpuolikų agresyvių veiksmų E. G. pagrasino turėtu dujiniu pistoletu ir įspėjo, kad šaus. Tačiau M. B. ir D. P. užlaužę rankas iš jo ginklą atėmė. M. B. nuo kaklo nuplėšė sidabrinę grandinėlę ir ją pasiėmęs iš įvykio vietos pabėgo. Tuo tarpu D. P. paėmė ant žemės nukritusį ginklą ir taip pat iš įvykio vietos pasišalino (3 t. 140-141 b.l.). Tokius nukentėjusiojo E. G. parodymus patvirtino ir liudytojas P. T. , kuris Klaipėdos apygardos teisme teigė buvęs kartu su nukentėjusiuoju E. G. , kuomet šis buvo užpultas M. B. ir D. P. . Liudytojas patvirtino matęs, jog E. G. buvo išsitraukęs dujinį pistoletą, kuriuo bandė apsiginti nuo užpuolikų. M. B. ir D. P. pasišalinus, nukentėjusysis pasakė, kad užpuolimo metu iš jo pagrobti sidabrinė grandinėlė, mobiliojo ryšio telefonas ir ginklas (3 t. 165-166). Iš liudytojo A. R. parodymų matyti, kad įvykio metu jis buvo su M. B. ir D. P. , matė, kad sumuštas vaikinas buvo nukreipęs ginklą į pastaruosius (3 t. 208-209 b.l.). Teisiamajame posėdyje apklaustas nuteistasis D. P. neneigė tos aplinkybės, kad veikdamas bendrai su M. B. 2006 m. rugpjūčio 31 d. naktį, prie visą parą veikiančios parduotuvės užpuolė nukentėjusįjį E. G. . Nuteistasis taip pat patvirtino, jog paėmė nuo žemės užpuolimo metu nukritusį nukentėjusiojo ginklą, kurį vėliau perdavė M. B. (5 t. 94-95 b.l.). Nuteistojo D. P. parodymus apie tai, kad užpuolimo metu pagrobtą iš nukentėjusiojo ginklą jis perdavė M. B. , patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja Z. B. . Iš jos parodymų matyti, kad M. B. jai papasakojo apie tai, kad kartu su D. P. prie turgaus užpuolė nepažįstamą vaikiną. Po kurio laiko M. B. į namus atsinešė ginklą, kurį liudytoja pateikė policijos pareigūnams (5 t. 78-79 b.l.). Iš 2006 m. rugsėjo 5 d. daiktų pateikimo protokolo turinio matyti, kad Z. B. savo iniciatyva policijos pareigūnams pateikė dujinį pistoletą “Blow Compact Nickel”, kurio Nr. 02177 (2 t. 1 b.l.). Apklaustas teisiamajame posėdyje apeliantas neneigė, jog teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis užpuolė nukentėjusįjį E. G. . Taip pat jis patvirtino matęs, jog D. P. paėmė nuo žemės nukentėjusiajam priklausiusį ginklą, kurį vėliau atidavė jam (M. B. ) (5 t. 76-77 b.l.).

Taigi pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad nuteistasis M. B. , veikdamas bendrai su D. P. , 2006 m. rugpjūčio 31 d. naktį, prie parduotuvės, esančios Klaipėdos mieste, Daržų g. 4, užpuolė nukentėjusįjį E. G. , bendrais veiksmais – suduodami smūgius rankomis ir kojomis, grasindami peiliu ir medine lazda, atėmė jam galimybę priešintis bei pagrobė iš jo 800 Lt vertės sidabrinę grandinėlę ir dujinį pistoletą “Blow Compact Nickel”. Ta aplinkybė, jog įvykio metu nukentėjusiajam priklausiusį ginklą paėmė ne apeliantas, o D. P. , neturi esminės įtakos M. B. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui pagal BK 254 straipsnio 2 dalį. Iš pirmiau aptartų bylos duomenų akivaizdu, to savo parodymuose iš esmės neneigė ir pats apeliantas, jog jis su D. P. veikė bendrai – abu jie, siekdami apiplėšti E. G. , jo atžvilgiu panaudojo intensyvų fizinį smurtą, grasino jam nešaunamaisiais ginklais. Vadinasi, M. B. ne tik pats savo smurtiniais veiksmais atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis, bet ir matydamas D. P. agresyvius, neteisėtus veiksmus, jiems neabejotinai pritarė. Abiejų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų ir tyčios bendrumą rodo ir ta aplinkybė, kad po įvykio D. P. perdavė apeliantui pagrobtą ginklą. Vadinasi, M. B. neabejotinai žinojo apie tai, kad bendrininkas D. P. iš nukentėjusiojo E. G. pagrobė ginklą ir, paimdamas jį savo žinion, tokiems jo veiksmams pritarė. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis M. B. , veikdamas bendrai su D. P. , ne tik apiplėšė nukentėjusįjį E. G. , bet ir pagrobė iš jo D kategorijos šaunamąjį ginklą, yra pagrįsta. Tokie nuteistojo M. B. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 2 dalį.

Nuteistasis M. B. savo apeliaciniame skunde teigia, jog nuosprendį priėmęs teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis nukentėjusiojo E. G. , liudytojų P. T. G. Kriščiūnaitės ir A. R. parodymais, kadangi šie asmenys nebuvo apklausti teisiamajame posėdyje, tokiu būdu pažeidžiant apelianto teisę į gynybą.

BPK 44 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad M. B. baudžiamoji byla buvo išskirta iš baudžiamosios bylos Nr. 1-79-458/2009, kuri iki apeliantui pasislepiant nuo teismo Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėjama dėl jo ir D. P. padarytų nusikalstamų veikų (4 t. 86-87 b.l.). Nagrinėjant pastarąją baudžiamąją bylą dėl abiejų – M. B. ir D. P. padarytų nusikalstamų veikų, teisiamajame posėdyje buvo apklausti nukentėjusysis E. G. (3 t. 140-142 b.l.), liudytojai P. T. (3 t. 165-166 b.l.) ir A. R. (3 t. 208-209 b.l.). Šių apklausų metu teismo posėdyje dalyvavo nuteistasis M. B. ir jo gynėjas, jiems buvo suteikta teisė užduoti klausimus minėtiems proceso dalyviams. Vadinasi, apelianto teisė užduoti klausimus liudytojams, kurių parodymais yra grindžiamas apkaltinamasis teismo nuosprendis, nebuvo suvaržyta. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad liudytojos G. K., kuri teisiamajame posėdyje apklausta nebuvo, parodymais apygardos teismo nuosprendis nėra grindžiamas. Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas ėmėsi visų Baudžiamojo proceso įstatyme numatytų priemonių siekiant iškviesti ir papildomai apklausti nuteistojo apeliaciniame skunde minimus asmenis (siuntė teismo šaukimus, priėmė atvesdinimo nutartis), tačiau to padaryti nepavyko dėl objektyvių priežasčių – nukentėjusysis E. G. , liudytojai G. K., P. T. , P. R. yra išvykę gyventi į užsienį (5 t. 58, 70, 92, 105, 107 b.l.).

Visiškai nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo prašymas pripažinti, jog BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis ir kad šio nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Pirmiau aptarti bylos duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog M. B. nukentėjusįjį E. G. užpuolė ne dėl asmeninių priežasčių ar gindamasis nuo pastarojo neteisėtų veiksmų, o turėdamas tyčią įvykdyti plėšimą. Todėl ta aplinkybė, jog nukentėjusysis, besigindamas nuo apelianto ir jo bendrininko neteisėtų veiksmų, pagrasino šaunamuoju ginklu, nėra pagrindas išvadai, jog E. G. kokiais nors savo veiksmais būtų išprovokavęs apeliantą nusikalsti.

Iš nuteistojo M. B. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis prašo panaikinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį į tai, kad ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė jo atžvilgiu nenustatyta. Nėra jokio pagrindo tenkinti ir nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimo pripažinti jo atžvilgiu atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padeda išsiaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti būtina konstatuoti vieną iš trijų alternatyvų: kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2006 m. rugpjūčio 31 d., Klaipėdos miesto 1 PK gavus nukentėjusiojo E. G. protokolą – pareiškimą (1 t. 17-18 b.l.). Nukentėjusysis E. G. protokole – pareiškime nurodė visas esmines jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Iš Klaipėdos miesto VPK policijos pareigūno G. D. 2006 m. rugpjūčio 31 d. tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad jam patruliuojant Klaipėdos mieste, 2006 m. rugpjūčio 31 d., apie 00.10 val., prie jo pribėgo du jaunuoliai, kurie nurodė, jog ką tik buvo apiplėšti. Netrukus pagal nukentėjusiojo E. G. nurodytus užpuolikų požymius buvo sulaikytas M. B. (1 t. 113 b.l.). Tai reiškia, kad iki pirmosios M. B. apklausos ikiteisminiame tyrime policijos pareigūnai jau buvo surinkę pakankamai duomenų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme. Todėl, įvertinus M. B. prisipažinimo ikiteisminiame tyrime laiką, darytina išvada, kad jis prisipažino dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ne savo noru, o dėl byloje surinktų duomenų, patvirtinančių jo kaltę. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliantas savo parodymuose viso proceso metu iš dalies pripažino savo kaltę, tačiau skirtingai aiškino kai kurias esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Antai, ikiteisminiame tyrime jis neigė plėšimo metu grasinęs E. G. peiliu ir pagrobęs iš jo sidabrinę grandinėlę (2 t. 57-58, 59 b.l.). Akistatos su nukentėjusiuoju E. G. metu apeliantas pripažino nuo jo kaklo nuplėšęs sidabrinę grandinėlę ir ją pagrobęs (2 t. 61-63 b.l.). Apklaustas teisiamajame posėdyje M. B. vėl pakeitė savo parodymus ir pripažino, jog plėšimo metu nukentėjusiajam grasino peiliu, tačiau neigė, jog nuplėšė nuo kaklo sidabrinę grandinėlę. Taip pat apeliantas neigė savo kaltę dėl šaunamojo ginklo pagrobimo (5 t. 76-77 b.l). Kaip jau buvo minėta, tokie nuteistojo M. B. parodymai paneigiami objektyviais bylos duomenimis. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo pripažinti M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad dalinis žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas atlygina žymią visos patirtos žalos dalį (pvz., daugiau kaip pusę). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nukentėjusysis E. G. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė 895, 28 Lt dydžio civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti, kurį sudaro turėtos išlaidos už pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną, gydymą, sugadintą grandinėlę bei megztinį (1 t. 129-131 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo M. B. sesuo J. V. atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą už suplėšytą megztinį (150 Lt), todėl E. G. pareikštą civilinį ieškinį sumažino iki 745, 28 Lt (1 t. 132, 133 b.l.). Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apelianto motina Z. B. atlygino apelianto nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą Valstybinei ligonių kasai (1 t. 185 b.l.). Apklaustas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis E. G. patvirtino, jog jam buvo atlyginta turtinė žala dėl suplėšyto megztinio (3 t. 141 b.l.). Nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, jog byloje esantys duomenys neduoda pagrindo kategoriškai išvadai, jog nuteistasis M. B. pagrobė iš nukentėjusiojo 600 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną “Sony Ericsson K700i”. Todėl šią kaltinimo dalį pašalino ir E. G. pareikštą civilinį ieškinį sumažino iki 145, 28 Lt. Vadinasi, nuteistasis M. B. savo noru atlygino žymią visos turtinės žalos dalį. Be to, jis atlygino visą padarytą turtinę žalą Valstybinei ligonių kasai. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas pripažinti M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atlygino žymią visos padarytos turtinės žalos dalį. Nuosprendį priėmęs teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino bei nepagrįstai apelianto atžvilgiu nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Todėl apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikytų BK bendrosios dalies nuostatų.

Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog net ir pripažinus M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą turtinę žalą, jam paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nešvelnintina. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. B. bausmes tiek už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, tiek galutinę subendrintą bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 ir 91 straipsniuose, nepažeidė, atsižvelgė į apelianto padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius požymius. M. B. padarė du sunkius tyčinius nusikaltimus. Nors iki šių nusikalstamų veikų padarymo jis teistas nebuvo, tačiau iki priimant teismo nuosprendį šioje byloje, jo atžvilgiu buvo priimtas 2006 m. lapkričio 23 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis. Klaipėdos Simono Dacho mokyklos išduotoje pažymoje M. B. yra charakterizuojamas neigiamai, kaip konfliktiškas, vengiantis laikytis socialinių normų moksleivis. Byloje nustatyta viena apelianto atsakomybę lengvinanti ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybės. Nuosprendį priėmęs teismas tinkamai įvertino apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, jog M. B. nusikalto būdamas nepilnamečiu ir tinkamai taikė nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės nuostatas. Įvertinęs šias pirmiau aptartas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas M. B. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 2 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių dydį, pritaikęs BK XI skyriaus nuostatas, nustatė gerokai mažesnį, nei šiuose BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų bausmių vidurkiai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog M. B. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinė subendrinta bausmė nelaikytinos akivaizdžiai per griežtomis, todėl jų švelninti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.