Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovėms Galinai Matačino, Daivai Čerbauskienei,

viešuose teismo posėdžiuose žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu per programą „Zoom“) išnagrinėjo A. R. (toliau – ir pareiškėjas), gimusio (duomenys neskelbtini), atstovės advokatės Deimantės Drąsutavičienės skundą dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Institucija) vyriausiosios specialistės Galinos Matačino 2021 m. gruodžio 21 d. nutarimo nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

Institucijos vyriausioji specialistė G. Matačino 2021 m. gruodžio 21 d. nutarimu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 591 straipsnio 1 punktu (padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių), nutraukė administracinio nusižengimo bylos teiseną dėl A. R. atstovės advokatės D. Drąsutavičienės prašymo pradėti J. R. administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį ir 80 straipsnio 1 dalį, nes J. R. neužtikrino, kad sūnus D. R. lankytų mokyklą, taip pat neužtikrino, kad būtų kreiptasi dėl būtinos specialistų pagalbos dėl sūnaus D. R. elgesio (kreiptis į Vaiko raidos centrą).

Skundžiamame nutarime konstatuota, kad nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų, jog J. R. netinkamai atlieka savo pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.155 straipsnyje. Taip pat nėra duomenų iš gydymo įstaigų, kad D. R. būtina skubi specialistų pagalba, o Skyriaus specialistų rekomendacijų nevykdymas neužtraukia administracinės atsakomybės. Bylos nagrinėjimo metu nepavyko pašalinti A. R. ir J. R. parodymuose esančių prieštaravimų dėl, jų nuomone, vaikų nuteikimo prieš juos ir, atsižvelgiant į tai, kad visos abejonės vertinamos traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai, administracinio nusižengimo bylos teisena nutraukta, nes šiuo atveju nėra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 73 straipsnio 1 dalyje, požymių.

J. R. veikoje galimai yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 80 straipsnio 1 dalyje, požymiai, nes nuo 2021 m. spalio 11 d. iki 18 d. ji neleido sūnaus į mokyklą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ji seniai turėjo nupirktą kelionę į Turkiją, galvojo, kad galimai negreitai turės tokią galimybę praleisti su vaiku atostogas, jos veiksmuose nėra tyčios padaryti administracinį nusižengimą, tik noras praleisti su vaiku kuo daugiau laiko. Taip pat lapkričio 23–24 dienomis D. R. nenuėjo į mokyklą, nes visos knygos ir daiktai liko tėvo namuose ir tiek vaikas, tiek ji bijojo, kad tėvas nuveš vaiką į Vaiko raidos centrą. J. R. pripažino, kad netinkamai pasielgė, atitraukdama sūnų nuo mokymosi proceso ir nuoširdžiai gailisi.

Skundžiamame nutarime pažymėta, kad nagrinėjamu atveju būtent kaltės klausimas yra lemiamas sprendžiant dėl atsakomybės padarius ANK 80 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką, kuri pasireiškia sąmoningais, tyčiniais veiksmais, tačiau J. R. veiksmuose nėra tyčios, todėl ši administracinio nusižengimo bylos teisena, vadovaujantis ANK 591 straipsnio 1 dalyje, nutraukiama.

II. Pagrindiniai skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

A. R. atstovė advokatė D. Drąsutavičienė Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Institucijos vyriausiosios specialistės G. Matačino 2021 m. gruodžio 21 d. nutarimą nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną ir paskirti J. R. administracines nuobaudas pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį ir 80 straipsnio 1 dalį.

Skunde nurodoma, kad Institucija nutarime nurodo, jog tyrimo metu nei iš gydymo, nei iš ugdymo įstaigų nebuvo gauta objektyvių duomenų, kad D. R. turi diagnozuotą elgesio ar emocijų sutrikimą ir kad jam reikalinga skubi specialistų pagalba. Nutarime taip pat teigiama, kad mokykla nenurodė, kad D. R. elgesys yra netinkamas – priešingai, teigia, kad D. R. yra draugiškas, smalsus, linksmas, atviras, drąsiai reiškiantis savo nuomonę, linkęs bendradarbiauti. Institucija atkreipia dėmesį į tai, kad Institucijos rekomendacijos yra rekomendacinio pobūdžio, jų nevykdymas neužtraukia atsakomybės. Nei vaiko tėvas, nei motina nesikreipė į šeimos gydytoją gauti siuntimą ištirti vaiką Vaiko raidos centre. Institucijos teigimu, prieš taikydama valstybės prievartos priemones kaip administracinę atsakomybę, privalo išnaudoti visas kitas alternatyvias pagalbos šeimai galimybes, t. y. vaikui ir šeimai turi būti užtikrinama nuosekli, individuali, planinga prevencinė ir kompleksinė pagalba, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir šeimos gyvenimo būdą bei elgseną, nes tik tėvų veiksmų visuma sudaro pagrindą vertinti, ar tinkamai panaudojama tėvų valdžia nepilnamečiam vaikui. Remiantis tuo, pareiškėjo atstovės teigimu, Institucija darė išvadą, kad šiuo atveju nebuvo gauta objektyvių duomenų, jog J. R. netinkamai atlieka savo pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti atsižvelgiant į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje, nustatytą CK 3.155 straipsnyje.

Pareiškėjo atstovės teigimu, A. R. su tokiais nutarime nurodytais argumentais nesutinka dėl šių priežasčių:

Pirma, pareiškėjo sūnaus D. R. elgesys jau tam tikrą laiką yra nesuderinamas su geriausiais interesais ir įprastomis elgesio bei moralės normomis, jo elgesys ne visais atvejais yra adekvatus ir akivaizdžiai keliantis grėsmę artimųjų žmonių ir galimai kitų asmenų sveikatai (elgesio pavyzdžiai plačiau aptarti skundo 22 punkte). Skunde nurodyta, kad šios aplinkybės Institucijai buvo ir yra žinomos, tačiau akivaizdžiai buvo nevertinamos. Akivaizdu, kad sūnui D. R. yra reikalinga specialisto – psichiatro pagalba siekiant nustatyti tokio elgesio priežastis ir atitinkamai suteikti jam reikalingą pagalba, kartu siekiant išvengti neigiamų pasekmių ateityje ir užtikrinti geriausius jo interesus. Pareiškėjo atstovė teigia, kad skunde detaliau nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys neginčijamai patvirtina, jog J. R. akivaizdžiai, veikdama priešingai D. R. interesams, t. y. žinodama, kad D. R. yra reikalingas sveikatos ištyrimas tam, kad būtų galima suteikti tinkamą pagalbą, neužtikrino to ir iki šios dienos neužtikrina, kartu pažeisdama ir kitas D. R. teises (teisę į mokslą), sąmoningai ėmėsi veiksmų siekdama išvengti D. R. nuvežimo pas specialistus.

Antra, nutarime nurodytos aplinkybės, kad nebuvo gauta objektyvių duomenų apie tai, kad D. R. turi diagnozuotą elgesio ar emocijų sutrikimą ir jam reikalinga skubi specialistų pagalba, yra nelogiškos.

Skunde nurodoma, kad Institucija negalėjo gauti duomenų iš gydymo įstaigos apie diagnozuotą elgesio ar emocijų sutrikimą, nes D. R. dėl J. R. veikimo priešingai vaiko interesams iki šios dienos nėra nuvedamas pas atitinkamus specialistus ištyrimui, atitinkamai ir nėra jokių duomenų – įrašų. Pažymėtina, kad visais būdais siekiama išvengti D. R. nuvežimo pas specialistus. Vien ta aplinkybė, kad mokykla nenurodė, jog D. R. elgesys yra netinkamas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad J. R. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 73 straipsnyje, požymių. Skunde atstovė atkreipia dėmesį į tai, kad Institucijos žinioje esantys duomenys ir informacija patvirtina netinkamą D. R. elgesį, dėl to pačios Institucijos specialistai nurodė priemones dėl būtinumo ištirti D. R. Vaiko raidos centre. D. R. sveikata dėl J. R. tyčinio neveikimo iki šios dienos nėra tinkamai pasirūpinta ir taip nesudaromos galimybės vaikui savo laiku gauti specialistų rekomendacijas dėl pagalbos priemonių ir pačią pagalbą.

Trečia, Institucija nustatė D. R. teisių pažeidimą ir surašė Vaiko situacijos vertinimo anketą, kurios 16 punkte pažymėjo, kad nustatyta būtinybė vertinti pagalbos D. R. ir (ar) šeimai poreikį. 17 punkte nurodyta, kad reikalinga neatidėliotina pagalba vaikui. Taigi, pareiškėjo atstovės teigimu, Institucija nustatė priemones (būdus), kuriomis būtų siekiama užkirsti kelią vaiko teisių pažeidimams ir (ar) juos užtikrinti, apsaugoti. Remiantis tuo, Vaiko situacijos vertinimo anketoje buvo nurodyta būtinybė ištirti D. R. Vaiko raidos centre siekiant gauti išsamias psichologo ir psichiatro išvadas apie vaiko psichologinę būklę, kuri nebuvo jokia rekomendacija, o aiški priemonė, kurią įgyvendinus, būtų galima imtis tolimesnių veiksmų siekiant užtikrinti nepilnamečio vaiko teises ir interesus. Tačiau, kaip pažymima skunde, J. R. tyčia ignoravo Institucijos nustatytas priemones ir jų sąmoningai nevykdė, siekė išvengti jų įvykdymo. Todėl J. R., tyčia neveždama D. R. į Vaiko raidos centrą ir (ar) pas kitus specialistus esant poreikiui, taip pat sąmoningai siekdama išvengti D. R. nuvežimo pas specialistus, pažeidė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir VTAPĮ) 3 straipsnio 4 punktą, 4 straipsnio 1 dalies 1, 7 punktų, 6 straipsnio 1 punkto nuostatas, nes neužtikrino D. R. teisės į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, pažeidė vaiko teisę į sveikatą, kartu neatliko savo, kaip motinos, pareigos, nustatytos CK 3.155 straipsnio 2 dalyje. Todėl, pareiškėjo atstovės teigimu, J. R. taikytina atsakomybė, nustatyta ANK 73 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat skunde nurodomi argumentai dėl nesutikimo su skundžiamu nutarimu atsisakyti taikyti J. R. administracinę atsakomybę pagal ANK 80 straipsnio 1 dalį.

Pirma, su skundu pateikti dokumentai apie J. R. kelionės rezervaciją paneigia nutarime nurodytas aplinkybes dėl J. R. kaltės nebuvimo. Kadangi J. R. seniai turėjo nupirktą kelionę i Turkiją, ji kelionės rezervaciją atliko tik 2021 m. spalio 6 d., o į kelionę išvyko 2021 m. spalio 11 d., t. y. tik po 5 dienų nuo kelionės rezervavimo. Tai rodo, kad J. R. jokių iš ankstinių planų neturėjo. Pareiškėjo atstovės teigimu, Institucija nesiėmė jokių veiksmų siekdama nustatyti, ar šios J. R. nurodytos aplinkybės atitinka tikrovę. Priešingai, nei nurodoma skundžiamame nutarime, J. R. žinojo ir suprato, kad vykstant į kelionę ugdymo proceso metu bus sutrikdytas D. R. mokymasis, ypač, kai mokslai jam blogai sekasi, tačiau šių aplinkybių nepaisė ir į pastabas vykti į kelionę per vaikų rudens atostogas nereagavo. Pareiškėjo A. R. įsitikinimu, nebuvo jokios būtinybės vykti į kelionę ugdymo proceso metu ir taip sutrikdyti D. R. mokymosi procesą. J. R. buvo ir yra žinoma, kada vyksta ugdymo procesas ir kad ugdymo procesas yra nepertraukiamas. J. R. turėjo pareigą atsakingai rinktis ir planuoti atostogų laiką ir nekliudyti vaiko teisės mokytis.

Antra, Institucijos nutarimas nepradėti J. R. administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 80 straipsnio 1 dalį dėl D. R. nebuvimo mokykloje 2021 m. lapkričio 21–23 d. yra grindžiamas išimtinai J. R. nurodytomis aplinkybėmis, kurios neatitinka tikrovės. Skunde pažymima, kad mokyklos rašte nurodyta, jog „lapkričio 21 d. mama skambino klasės auklėtojai, norėjo informuoti, kad nuo lapkričio 22 d. visą savaitę neatvyks į mokyklą, mokysis kontaktiniu būdu, nes minėjo, kad bijo, jog tėtis pasiims ir išveš vaiką į Santariškių psichiatrijos ligoninę (išsiaiškinus mokyklai, tai yra Santariškių raidos centras)“. Kaip matyti, J. R. nurodytos aplinkybės, kad sūnus neis į mokyklą, nes neturi knygų, kurios tariamai visos buvo likę pas A. R., neatitinka tikrovės. Tuo metu pas pareiškėją A. R. buvo likę tik keletas D. R. daiktų, kuriuos jis bet kada galėjo atvykti pasiimti ir tas jam buvo nurodyta, tačiau pats D. R. nevyko teigdamas, kad A. R. nuveš jį pas psichiatrą. Mokyklos 2021 m. gruodžio 8 d. ir 2021 m. lapkričio 23 d. raštuose nurodytos aplinkybės patvirtina, kad D. R. 2021 m. lapkričio 22–23 d. nelankė mokyklos tik dėl to, kad J. R. sąmoningai neleido D. R. į mokyklą. Skunde pažymima, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog sūnus nėjo į mokyklą, nes neturėjo knygų, todėl J. R., siekdama išvengti Institucijos nustatytų priemonių įgyvendinimo, pažeidė ne tik D. R. teises į sveikatą, bet ir kliudė mokytis. Todėl, pareiškėjo atstovės teigimu, J. R. veikė tiesiogine tyčia ir padarė ANK 80 straipsnio 1 dalyje nustatytą administracinį nusižengimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atstovės teigimu, nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną yra nepagrįstas ir nesuderinamas su nepilnamečių vaikų teisių ir interesų užtikrinimu bei įgyvendinimu (1 t., b. l. 4–7).

Institucijos vedėjas G. B. atsiliepime į A. R. atstovės skundą prašo skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodoma, kad Institucijoje 2021 m. lapkričio 15 d. buvo gautas J. R. pranešimas apie tai, kad jos vaikų tėvas A. R. draudžia vaikams bendrauti su ja, todėl ji negali susisiekti telefonu su dukra, o sūnus skambina tik, kai šalia nieko nebūna. Vaikų tėvas ir jo sugyventinė blogai kalba apie ją, nuteikinėja vaikus nebendrauti. Sūnus nenori grįžti pas tėvą, nes namuose nesijaučia saugus, jaučiasi engiamas. 2021 m. spalio 22 d. vaikų tėvas išskraidino vaikus nežinia kur, dėl to jie nebuvo mokykloje.

Pagal Institucijos nuostatus, Institucija vertina vaiko situaciją, priima sprendimus dėl individualių vaiko teisių apsaugos atvejų, inicijuoja atvejo nagrinėjimą, dalyvauja atvejo vadybos procese. Vaiko teisių apsaugos specialistų pagrindinė funkcija – teikti pagalbą, stengtis motyvuoti vaiko atstovus pagal įstatymą priimti vaiko geriausius interesus atitinkančius sprendimus, užkirsti kelią galimiems vaiko teisių pažeidimams, motyvuoti, inicijuoti psichologinių ar kt. paslaugų teikimą, neperžengiant kompetencijos ribų ir nepažeidžiant nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų reikalavimų. Specialistai, reaguodami į J. R. pranešimą, išklausė nepilnamečių nuomonių, susitiko su tėvais, vertindami vaikų situaciją, nustatė, kad yra pagrindas nustatyti būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, t. y. nustatė galimus rizikos veiksnius. Specialistai D. R. nustatė rizikos veiksnį, susijusį su vaiko atstovais pagal įstatymą, t. y. vaiko atstovai pagal įstatymą santuokos nutraukimo proceso ir (ar) gyvenimo skyriumi nustatymo metu galimai daro neigiamą įtaką vaikui ir jo situacijai, kenkia vaiko santykiams su kitu vaiko atstovu pagal įstatymą. D. R. vaiko situacijos vertinimo anketoje Nr. 3VSV-1417 17.1 punkte specialistė nurodė „Vaikui būtinas ištyrimas vaiko raidos centre siekiant gauti išsamias psichologo ir psichiatro išvadas apie vaiko psichologinę būklę, rekomendacijas dėl pagalbos vaiko būklę gerinti. Vaikui reikalinga psichologinė parama, pagalba bei pastiprinimas.“. Atsiliepime atkreiptinas dėmesys, kad Institucija nėra paslaugų teikėjas ir jos rekomendacijos dėl pagalbos būtinumo yra skirtos savivaldybės socialinių paslaugų įstaigos atvejo vadybininkui dėl tinkamos pagalbos formos pasirinkimo. Atsižvelgdami į VTAPĮ ir Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. A1-803 (toliau – ir Aprašas), nuostatas, specialistai pateikė A. R. ir D. R. Vaiko situacijos vertinimo anketas ir kitus dokumentus VšĮ Vilniaus socialinės paramos centro bei VšĮ „Vilniaus SOS vaikų kaimas“ atvejo vadybininkams.

Atsiliepime nurodoma, kad 2021 m. lapkričio 19 d. Institucijoje gautas pareiškėjo A. R. atstovės advokatės pranešimas, kad J. R. nuteikinėja sūnų prieš tėvą; D. R. reikalinga skubi specialistų pagalba, tačiau dėl J. R. veikimo priešingai vaiko interesams ir nesikooperavimo A. R. neturi galimybės padėti sūnui. Taip pat prašė pradėti J. R. administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį, nes ji nuteikinėja vaikus prieš tėvą ir neužtikrina sūnui būtinos specialistų pagalbos dėl jo elgesio.

2021 m. lapkričio 30 d. pareiškėjo atstovei buvo parengtas atsakymas, kad Institucija atliko teisės aktuose nurodytus veiksmus dėl reagavimo į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, įvertinusi vaikų situaciją, nustatė būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, vaikų situacijos vertinimo anketos buvo pateiktos šeimos atvejo vadybos procesą kuruojančiai atvejo vadybininkei, kuri nuo 2021 m. vasario 15 d. teikia šeimai palaikymo ir (ar) atkūrimo paslaugas. Taip pat pagal pareiškėjo atstovės prašymą ir mokyklos raštus buvo pradėtas administracinių nusižengimų, nustatytų ANK 73 straipsnio l dalyje, 80 straipsnio 1 dalyje, tyrimas.

Institucija, vertindama surinktus įrodymus, vadovavosi VTAPĮ 12 straipsnio 2 punktu, 29 straipsnio 2, 4 dalimis, kurie nurodo, kad už vaiko teisių pažeidimus asmuo traukiamas atsakomybėn ANK, CK ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Atsiliepime pažymima, kad pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, kad pažeista vaiko teisė fiziškai ir protiškai vystytis bei kokios dėl to atsirado pasekmės. Taip pat nepateikė jokių argumentų ar duomenų, kad vaikas patiria žalingą socialinės aplinkos poveikį. Atliekant tyrimą, buvo įvertinti visi duomenys, t. y. iš gydymo ir ugdymo įstaigų, tėvų nuomonės išklausytos apklausos metu, tačiau informaciją apie netinkamą sūnaus elgesį teikia tik A. R., kuris, kaip vaiko tėvas, taip pat turi pareigą tinkamai auklėti, prižiūrėti ir rūpintis sūnumi, todėl pastebint vaiko netinkamą elgesį privalo jį koreguoti, nustatyti ribas, kreiptis pagalbos į specialistus, kad gautų rekomendacijas kaip elgtis ir auklėti tokio amžiaus vaiką.

Institucijos atstovo teigimu, atsakomybė pagal ANK 73 straipsnį galima tėvams tik tuo atveju, kai jie tyčia nepanaudoja tėvų valdžios ar sąmoningai nieko neveikia vaikų interesais (pavyzdžiui, nesirūpina vaikais, palieka vaikus be priežiūros, visiškai vaikų neauklėja). Sprendžiant klausimą dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 73 straipsnį, būtina įvertinti sąvokos „tėvų valdžia“ turinį (kurį apibrėžia CK 3.155 straipsnio 2 dalis), nes su tėvų valdžios panaudojimo tinkamumu siejama administracinė atsakomybė. ANK 73 straipsnyje nustatyto administracinio nusižengimo požymių konstatavimas tėvų veikoje galimas tik tada, kai tėvai neatlieka arba netinkamai atlieka pareigas, nustatytas CK 3.155 straipsnio 2 dalyje. Šiuo atveju, nebuvo gauta duomenų nei iš gydymo, nei iš ugdymo įstaigų ar iš trečiųjų asmenų, kad J. R. neprižiūri savo vaikų, neišlaiko jų, nesirūpina jų sveikata ar nesudaro tinkamų, vaikų poreikius atitinkančių, gyvenimo sąlygų. Tokių duomenų neteikė ir A. R.. Be to, J. R. veiksmai buvo vertinami ir bendrame tarp jos ir jos sutuoktinio susidariusios konfliktinės situacijos kontekste.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pareiškėjo išvardytos VTAPĮ straipsnių nuostatos (3 straipsnio 4 punktas, 4 straipsnio 1 dalies 1, 7 punktai, 6 straipsnio 1 punktas) neatitinka situacijos, nes nepriežiūra yra viena iš smurto formų ir užtraukia ne administracinę, o baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 163 straipsnį. Institucija negavo jokių objektyvių duomenų, kad J. R. vaikui susirgus nesikreipia į gydytojus, neduoda jam gydytojų išrašytų vaistų, nevykdo gydytojų rekomendacijų, draudžia atlikti vaikui būtinus skiepus ar tyrimus, t. y. kad pažeidžia vaiko teisę sveikai vystytis. Tokių duomenų nepateikė ir A. R.. Taip pat nebuvo gauta duomenų, kad J. R. neužtikrina vaiko teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas, priešingai, į civilinę bylą dėl A. R. ir J. R. santuokos nutraukimo buvo pateikta Institucijos išvada ir Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktas, kad J. R. gyvenamojoje vietoje vaikams sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos.

Institucijos atstovo teigimu, J. R. veika buvo nukreipta ne į vengimą ar draudimą vaikui lankyti mokyklą, tačiau į esamą šeimos situaciją, kad vaikai jau gyveno su tėvu, kuris pasikreipė į teismą dėl vaikų laikinosios gyvenamosios vietos nustatymu su juo, ir motinos nuogąstavimus, kad ji negreitai turės galimybę praleisti su vaikais atostogas. Jos veiksmuose nėra tyčios padaryti administracinį nusižengimą, tik noras praleisti su vaiku kuo daugiau laiko. Taip pat dėl lapkričio 23, 24 d. įvykio J. R. pripažino, kad netinkamai pasielgė, atitraukdama sūnų nuo mokymosi proceso, ir nuoširdžiai gailisi. J. R. kaltės nebuvimas dėl administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 80 straipsnyje, nepriklauso nuo to, kada ji suplanavo išvykti su vaikais atostogų. Pareiškėjo argumentas, kad tėvo namuose buvo tik keli vaiko daiktai, abejotinas, nes vaikas iki 2021 m. lapkričio 18 d. gyveno pas tėvą, vadinasi, tėvo namuose turėjo būti visi vaiko daiktai, mokymosi priemonės, taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis iki lapkričio 23 d. nuvežė vaikui būtinus daiktus.

Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjas nutyli aplinkybę, jog vaikai, gyvendami pas jį, spalio 22–26 d. taip pat nelankė mokyklos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus tėvų lygiateisiškumą, J. R. administracinis tyrimas pagal ANK 80 straipsnio 1 dalį buvo nutrauktas, o A. R. administracinio nusižengimo pagal ANK 80 straipsnio 1 dalį teisena pradėta nebuvo (1 t., b. l. 81–87).

III. Teismo išvados

Pareiškėjo A. R. atstovės advokatės D. Drąsutavičienės skundas netenkinamas.

Pareiškėjas A. R. teismo posėdžio metu parodė, kad buvo grįžę po atostogų, tai buvo lapkričio mėnuo ir su juo susisiekusi D. B. pasakė, kad yra pareiškimas iš vaikų motinos dėl vaikų nepriežiūros. Tuomet jį išsikvietė ir klausė, kada galės atvykti su abiem vaikais. Pasakė, kad bet kada, ir susitarė kitą dieną, nes ji nori pasikalbėti su vaikais dėl nepriežiūros. Pasiėmęs vaikus iš mokyklos juos nusivežė pas D. B.. Dėl vaiko nevalgymo pareiškėjas paaiškino, kad tai buvo iškelta sūnaus sąlyga, jog turi nuvežti jį dar pavalgyti. Pasakius sūnui, kad nespės, šis pasakė, kad tada niekur nevažiuos. Tada jie nuvyko į vaikų teises, kur pirmą sūnų apklausinėjo. Ten pasakė, kad vaikui reikia pagalbos, kad jis keikiasi, nutarė, kad jis turi būti vežamas į Vaiko raidos centrą, pati specialistė susisiekė su Vaiko raidos centru ir jie laukė centre, bet jam nepavyko sūnaus nuvežti, nes šis pabėgo. Vaiko raidos centras sūnų labai gąsdino. Paskui susitarė su sūnumi, kad jis važiuos, atsiprašė, pasakė, kad gali atvažiuoti pasiimti jį iš mokyklos. Tačiau iš mokyklos sūnus neišėjo, greičiausiai motina buvo jį pasiėmusi, nes ji prieštaravo bet kokiam apsilankymui pas psichologą ir važiavimui į Vaiko raidos centrą. Pasak pareiškėjo, jei abu būtų sakę, kad reikia važiuoti, sūnus būtų važiavęs. Po pokalbio su D. B. ši sakė, kad pagalbos reikia ne vaikui, o motinai, nes ji nuteikinėja vaikus. Ji pasiūlė tirti vaiko elgesį, tai nebuvo jo paties sugalvota. Sutarė nuvykimą, tačiau nepavyko nuvažiuoti. Kitą dieną motina nenuvežė sūnaus, paskui jis nenuvežė ir gavo kaltinimą smurtavimu. Net šiandien su sūnumi nebendrauja, nes sūnus vengia bendrauti. Pasak pareiškėjo, jis buvo prieš išvežimą į Turkiją mokslo metų laikotarpiu, bet J. R. sakė, kad važiuos taip ir ne kitaip. Tad išvežė sūnų, o jis nesimoko visiškai. Sūnus du kartus buvo atostogose spalio ir lapkričio mėn., nes buvo nupirkęs išvyką per rudens atostogas, bet ji padarė dar kitas atostogas prieš jo kelionę. Vaikai tuo metu gyveno su juo, nors painioja, spalio mėnesį gal dar jie negyveno su juo. Nuo 2019 m. vyksta skyrybos su J. R.. Tuo metu praktiškai sunkiai bendravo, nesutarė su ja. Vaikas elgiasi kaip motina liepia elgtis, jei sako, kad negalima, tai motina sako, kad galima, jei jis nuveža vaiką į stovyklą, motina iš jos paima. Pareiškėjo teigimu, ji keršija jam per vaiką. Vaikas paimtas kaip įrankis, įkaitas, visiškai įtrauktas į skyrybas, tėvas yra priešas. Bandė su juo kalbėtis, bet neranda bendros kalbos, jis kariauja prieš tėvą. Bandė įrodyti vaikų teisėms, bet jie nežiūri vaiko interesų. Jis gyvena su dukra, nes sūnus skriaudžia ją. Jei dukra pasirinko su tėvu gyventi, vadinasi, kažkas negerai su motina. Rekomenduotiną apsilankymą Vaiko raidos centre jis suprato kaip būtiną ir nedelsiant. Jis nežinojo, kas yra Vaikų raidos centras, samdydavo psichologus. Bet kai išskrenda į darbą, suorganizuoja taksi ir sūnus niekur nevažiuoja, motina tam pritaria, kad nereikia psichologų. Suprato, kad Vaiko raidos centras buvo privalomas, bet motina pasiėmė vaiką iš jo. Neturi žinių, ar jį nuvežė į Vaiko raidos centrą. Tai buvo motinos pažadas, kad jį nuveš. Vaiko teisių skyrimas buvo privalomas, bet kai vaikas bėga. Bandė stabdyti, bet nepavyko. Skambino ir rašė J. R., nes reikia vaiką gelbėti, jam užeina „bangomis“. Kol su motina nesusitinka, tai viskas gerai. Grįžo po atostogų buvo viskas gerai, bet nuvažiavo pas motiną, paskambino lauke apsiverkęs, sakė „nepyk tėti“ ir dingo. Kaip suprato, sūnus nusprendė, kad bus pas motiną. J. R. sakė, kad tai jam reikia važiuoti į Vaiko raidos centrą, o ne vaikui. Girdėjo, kad neleido vaiko į mokyklą, nes vaikas buvo pas senelius į kaimą išvežtas. Sūnus bijojo eiti į mokyklą, nes bijojo jo, kad jį uždarys į psichiatrinę ligoninę. Sūnus turi labai iškeltas sąlygas, penkių žvaigždučių viešbutyje jam nebuvo ką valgyti, jis valgo tik traškučius ir hamburgerius. Jis, būdamas namuose, atidaro šaldytuvą ir daro nuotraukas, nors perka nuolat valgyti. Negali pritarti tam, kad jis valgytų nesveiką maistą. Motina jo bijo, jis grasino ją užmušti, seniau ji jį mušdavo, dabar jis jau gal ją muša, seneliai taip norėjo, kad taip būtų. Nežino dėl ko buvo atvykusi policija. Jam leido susirinkti daiktus, sakė atvažiuoti ir susirinkti, buvo likę keli jo drabužiai ir kompiuteris, daiktų su mokslu susijusių nebuvo. Sūnus nesineša knygų namo, mokslams niekas netrukdė. Kaip suprato, pareigūnai atvyko pasiimti daiktų, tą patį galėjo padaryti be policijos, niekas nedraudė.

Suinteresuotas asmuo J. R. teismo posėdžio metu parodė, kad visų pirma, tiek ji, tiek vaikai yra labai pavargę nuo skyrybų, todėl nusprendė pabūti su vaikais ir užsakė kelionę dar prieš karantiną, buvo sumokėtas depozitas. Norėjo tiesiog pabūti su vaikais, kadangi daug dirba, neturi atostogų. Antra, vaikas neturi jokių sutrikimų, nėra nustatyta privalomo nuvežimo, siuntimo į Vaiko raidos centrą, tiesiog išėjo konfliktas, todėl išsiuntė sūnų nuvykti į šį centrą. Vaikas nėra užregistruotas jokiame centre. Nebuvo parašytas nurodymas atvykti į Vaiko raidos centrą. Paskambinusi atstovė pasakė vežti į Vaiko raidos centrą. Ji neprivalėjo to daryti, nebuvo pateikta jokio dokumento. Jeigu reikės, tai vaikus visur nuveš, bet šiuo atveju to neprivalėjo daryti, nebuvo jokio rašto. Trečia, vaikas pats atėjo pas ją į namus, yra užfiksuoti policijos skambučiai, kad tėvas negrąžino daiktų ir knygų. Tuo metu mokymosi priemonės buvo pas tėvą, o vaikas gyveno pas ją, sakė, kad jei su tėvu susitiks, jam tėvas keršys. Mokytoja buvo įspėta, kad vaikas bijo ir kad jis buvo mokykloje be knygų. Prašė leisti prijungti sūnų nuotoliniu būdu. Jos teigimu, pati yra suinteresuota, kad vaikas lankytų mokyklą, kiekvieną vakarą sėdi kartu ir daro pamokas. Nebuvo atvejų, kad vaikas nenueitų be pateisinamų priežasčių į mokyklą, tik kartą, kai pramiegojo ir atėjo į antrą pamoką, tačiau piktybiškų atvejų nebuvo. Šioje situacijoje tėvas visur rašo pareiškimus. Nuo 2020 m. rugsėjo mėn. tarp jos ir sutuoktinio vyksta skyrybos. Sūnus anksčiau gyveno pas vyrą, o nuo lapkričio 18 d. gyvena su ja. Sūnaus santykiai su tėvu yra blogi, jie nesutaria, nes vaikas turi savo priežasčių pykti ant tėvo dėl šio elgesio. Į Turkiją išvyko mokslo metų laikotarpiu. Žino, kad vaikas privalo lankyti mokyklą, tai buvo toks pirmas atvejis, nes nežinojo, kada turės galimybę keliauti, morališkai su vaikais buvo išsekusi. Po kelionės buvo tarpsnis, kad sūnus gyveno su tėvu. J. R. teigimu, sūnus šiek tiek tingi mokytis, todėl ji kreipėsi į mokytoją, kad vaikams padėtų geriau mokytis. Šiuo metu sūnus motyvuotas, mokosi, gauna pagyrimus.

Liudytoja D. B. teismo posėdžio metu parodė, kad labai seniai buvo šis įvykis. Ji turėjo pavedimą, į skyrių buvo atvykęs tėvas su vaikais, bendravo su jais. Kiek atsimena, berniukas elgėsi kaip vaikas, buvo auklėjimo stoka. Jis labai pasitiki savimi, arogantiškas, verkė ir juokėsi, visko buvo. Buvo užpildytas pranešimas vaiko situacijos vertinimo (toliau – ir VSV). VSV yra neatidėliotina pagalba ne tik tėvams, bet ir atvejo vadybininkui. Šiai šeimai buvo paskirtas atvejo vadybininkas, daugumai šeimų, kai vyksta skyrybos, vaiko teisės kreipiasi dėl atvejo vadybos proceso. Po to, kai jie surašo vaiko situacijos vertinimą ir, jei šeimai paskirtas atvejo vadybininkas, tada perduoda atvejo vadybininkui informaciją, viskas sudėliojama ir sprendžiama toliau. VSV yra rekomendacinio pobūdžio ir skirta atvejo vadybininkui, o ne tėvams, jiems nebuvo duotas joks įpareigojimas, visi specialistai sprendžia, kokia paslauga reikalinga, ir tėvai dalyvauja, o, kad nurodyta būtina, tai gal būtinybė vertinti. Liudytojos teigimu, ji automatiškai ir parašė, kad būtina. Jie negali ir neturi teisės įpareigoti ar nurodyti, čia jau tėvai sprendžia. Nurodymo ji negalėjo duoti, siūlymas buvo ir tėvas pats skambino. Pasakė jam telefono numerį, kad pasiskambintų ir paklaustų, ar yra vieta. Jei tėvai skiriasi, vaiko teisės visą laiką rekomenduoja tėvams, kurie sako, kad vaikui reikalinga psichologo pagalba. Jų įstaiga negali nurodinėti, tik rekomenduoja. Jeigu tėvai nieko nedaro dėl rekomendacijos, tai tėvų atsakomybė už vaiką, vaikas nepilnametis ir atstovai pagal įstatymą yra tėvai. Kiek atsimena dėl šio atvejo, tėvas atvežė vaikus, o su motina buvo bendrauta telefonu, nes ji labai daug dirba ir tuo metu ji buvo medicinos darbuotoja, negalėjo atvykti. Negali dabar pasakyti, ką pasakojo tėvas, ji daugiau bendravo su vaiku, o tėvas nedalyvavo. Buvo keista, kad iš pradžių prieš vaiką smurtavo mama ir jis norėjo gyventi su tėvu, po to vaikas pasakė, kad jo lūkesčiai nepasitvirtino ir jis norėtų gyventi su motina, kad tėvas smurtavo. Dėl parašymo „poreikis ištyrimui raidos centre“ liudytoja paaiškino, kad vaikui nebūdinga, kai jis atvyksta į įstaigą ir iš pradžių buvo gerai nusiteikęs, juokėsi. Bandė paaiškinti vaikui dėl teismo nutarties, bet vaikas pasakė, kad vis tiek gyvens su motina, kad tėvas jam neduoda valgyti ir pradėjo verkti. Sakė vaikui, kad taip negali būti ir jis turi gyventi su tėvu. Tada jis pasakė, kad tėvas smurtavo, po to pasakė vaikui, kad jis gyvens su motiną. Tada vaikas nusikeikė ir išbėgo iš kabineto. Tai tėvų auklėjimo stoka. Po tos dienos, kai vaikas išbėgo, neteko bendrauti su vaiku. Su vaiko motina bendravo apie jos parašytą skundą ir, kad vaikui rekomenduotina psichologų pagalba, tai buvo pasakyta motinai po situacijos įvertinimo. Motina susipažino su dokumentais, pasakė, kad vaikas lanko psichologą. Tėvas sakė, kad vaiko motina nenori jo vesti pas psichologą, tai pasakė jam, kad jis kaip tėvas atsako už vaiką ir gali nuvežti jį dabar.

(duomenys neskelbtini) 2022 m. vasario 17 d. rašte nurodyta, kad mokinys D. R. šiais mokslo metais yra praleidęs 59 pamokas, pamokos pateisintos mamos ir tėčio (dėl ligos, kitų priežasčių). Buvo pažeistas mokinio ugdymo procesas, nes vaikas su mama ir tėčiu nurodytais laikotarpiais buvo išvykęs atostogauti, dėl to buvo praleistos pamokos (2021 m. spalio 11–18 d. mokinys buvo išvykęs atostogauti su mama, o 2021 m. spalio 22–26 d. buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) su tėčiu). Atsižvelgiant į ugdymo poreikius, nuo š. m. sausio mėnesio mokinys mokosi pagal pritaikytas bendrąsias pagrindinio ugdymo programas. Mokymosi pasiekimų lygis yra vidutinis, vidurkis 6,25 (1 t., b. l. 119)

Byloje pateikti Bendrajame pagalbos centre fiksuoti 6 garso įrašai iš J. R. telefono numerio (1 t., b. l. 122–124).

UAB „Kelionių panorama“ 2022 m. vasario 23 d. pateiktame rašte apie J. R. kelionę nurodyta, kad kelionė buvo rezervuota 2019 m. spalio 16 d., kelionės data 2020 m. spalio 12–19 d. Avansas buvo sumokėtas 2019 m. spalio 18 d. Dėl pandeminės situacijos ir atšauktų skrydžių 2020 m. spalio 6 d. kelionės išvykimo datos buvo perkeltos į 2021 m. spalio 11–18 d. 2020 m. spalio 6 d. patvirtinus kelionės datų keitimą į 2021 m. spalio 11–18 d., daugiau keitimų nebuvo, klientai išvyko į kelionę (1 t., b. l. 130–145).

Byloje esančiuose policijos įvykių registro išrašuose užfiksuoti J. R. kvietimai, be kita ko, 2021 m. lapkričio 21 d. 16.42 val. kvietimas dėl to, kad A. R. neatiduoda vaiko mokymosi priemonių, neįsileidžia į namus (1 t., b. l. 146–156).

Byloje pateikti Institucijos papildomi dokumentai: 2021 m. rugsėjo 21 d. Vaiko laikino apgyvendinimo akto kopija, kuriame nurodyta, kad dėl galimo vaiko teisių pažeidimo 2021 m. rugpjūčio 31 d. D. R. paimamas iš nesaugios aplinkos adresu (duomenys neskelbtini), ir laikinai apgyvendinamas pas fizinį asmenį I. K.; informacija dėl faktinių aplinkybių patvirtinimo galimo vaiko teisių pažeidimo nagrinėjimo metu; susitikimo protokolas, 2021 m. spalio 26 d. pagalbos planas (1 t., b. l. 160–173).

2022 m. kovo 8 d. prokurorės nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nenustačius, kad būtų padaryta veika, turinti nusikaltimo, nustatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalyje, požymių (2 t., b. l. 1–13).

Teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 641 straipsnis). Nutarimas yra teisėtas, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta arba administracinio nusižengimo bylos teisena nutraukta pagal įstatymus. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, surinkti jas patvirtinantys objektyvūs duomenys.

Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Pažymėtina, kad, nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, būtina ištirti ir vertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes (ANK 563 straipsnis), įrodymus vertinti laikantis 569 straipsnio, kuriame nustatyta, kad administracinio nusižengimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu reikalavimų (5 dalis). Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai tarp jų, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra išskirtinė teismo ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjančių institucijų (pareigūnų) teisė, todėl administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų nesutikimas su teismo ar pareigūno atliktu įrodymų vertinimu, pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Nagrinėjamu atveju A. R. atstovė pateikė skundą dėl Institucijos vyriausiosios specialistės G. Matačino 2021 m. gruodžio 21 d. nutarimo, kuriuo konstatuota, kad nėra pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad J. R. padarė administracinius nusižengimus, nustatytus ANK 73 straipsnio 1 dalyje ir 80 straipsnio 1 dalyje.

Teismas visų pirma atkreipia dėmesį, kad A. R. atstovės skunde ydingai teismui suformuluotas prašymas – paskirti J. R. administracines nuobaudas pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį ir 80 straipsnio 1 dalį. Tokio pobūdžio procesinio sprendimo nenustato ANK 642 straipsnio 1 dalis. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju teismas vertina, ar Institucija teisėtai ir pagrįstai nutraukė administracinio nusižengimo bylos teiseną dėl J. R., ar ne. Konstatavus, kad administracinio nusižengimo bylos teisena nutraukta nepagrįstai, galimas vienintelis procesinis sprendimas – grąžinti bylą institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą (ANK 642 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taigi teismas vertins skundžiamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą minėtais aspektais.

Dėl galimo administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 73 straipsnio 1 dalyje, padarymo

ANK 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams.

Tėvų valdžios turinys apibrėžtas CK 3.155 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.

A. R. atstovė skunde nurodo, kad Institucijos vyriausioji specialistė G. Matačino 2021 m. gruodžio 21 d. nutarime nepagrįstai konstatavo, kad J. R., kaip D. R. motina, neturėjo pareigos užtikrinti, kad sūnus būtų nuvežtas į Vaiko raidos centrą dėl savo elgesio, kaip buvo nurodyta Institucijos darbuotojos. Atsižvelgiant į tai, skundžiamame nutarime padaryta neteisinga išvada, kad nėra duomenų, jog J. R. netinkamai panaudojo savo valdžią sūnaus interesais, o tai sudaro pagrindą spręsti dėl jos administracinės atsakomybės pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį.

Šioje byloje nustatyta, kad Institucijos darbuotoja D. B. surašė 2021 m. lapkričio 19 d. Vaiko situacijos vertinimo anketą Nr. 3VSV-1419 dėl D. R., kurios 17.1. punkte pavadinimu „Reikalinga neatidėliotina pagalba (pildoma, jei nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį)“ nurodyta, kad vaikui būtinas ištyrimas Vaiko raidos centre siekiant gauti išsamias psichologo ir psichiatro išvadas apie vaiko psichologinę būklę, rekomendacijas dėl pagalbos vaiko būklę gerinti. Vaikui reikalinga psichologinė parama, pagalba ir pastiprinimas (1 t., b. l. 20 (antra pusė)–24). Pagrindinis klausimas, iškilęs šioje byloje, ar tai buvo privalomas nurodymas J. R., ar ne.

Bylą nagrinėjant teisme liudytoja buvo apklausta minėtą Vaiko situacijos vertinimo anketą surašiusi D. B., kuri vienareikšmiškai nurodė, kad Institucijos darbuotojai pagal savo kompetenciją negali duoti privalomų nurodymų tėvams. Šiuo atveju poreikis dėl D. R. apsilankymo Vaiko raidos centre buvo rekomendacinio pobūdžio. Teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad D. B. yra suinteresuota duoti melagingus parodymus. Pažymėtina, kad VTAPĮ 50 straipsnis reglamentuoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos kompetenciją vaiko teisių apsaugos srityje. Šiame straipsnyje nenustatyta, kad šios tarnybos ar jos įgaliotų teritorinių skyrių darbuotojai turi teisę duoti privalomus nurodymus tėvams, kai iškyla būtinybė vertinti pagalbos vaikui (ir) ar šeimai poreikį. Apraše, reglamentuojančiame Vaiko situacijos vertinimo tvarką, taip pat nenustatyta vaiko teisių institucijos ir jos skyrių darbuotojų teisė duoti privalomus nurodymus, kai iškyla būtinybė vertinti pagalbos vaikui (ir) ar šeimai poreikį. To nenustato nei Aprašo nuostatos, reglamentuojančios Vaiko situacijos vertinimo tvarką (Aprašo 14–28 punktai), nei kitos Aprašo nuostatos, iš jų ir nuostatos, susijusios su būtinybe vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį nustatymu (Aprašo 34–36). Taigi vien 2021 m. lapkričio 19 d. Vaiko situacijos vertinimo anketoje Nr. 3VSV-1419 įvardijamas kaip būtinas D. R. ištyrimas Vaiko raidos centre siekiant gauti išsamias psichologo ir psichiatro išvadas apie vaiko psichologinę būklę savaime nereiškia, kad toks veiksmas buvo privalus J. R.. Dokumento tekstas turi būti vertinamas ne tik gramatiškai, bet ir sistemiškai jį analizuojant su teisės aktų nuostatomis. Analizuojant galiojantį reglamentavimą, vien 2021 m. lapkričio 19 d. Vaiko situacijos vertinimo anketoje pavartotas žodis „būtinas“ aptariamame kontekste nelaikytinas pareiga. Tokios išvados nepaneigia ir tai, kad šios anketos 16 punkte, kaip nurodoma A. R. atstovės skunde, pažymėta būtinybė vertinti pagalbos D. R. ir (ar) šeimai poreikį. Vien pareiškėjo atstovės skunde daromos priešingos išvados neleidžia daryti priešingas išvadas. Šiame kontekste pasakytina ir tai, kad J. R. nebuvo surašytas joks dokumentas, iš kurio aiškiai ir nedviprasmiškai būtų galima suprasti, kad privaloma ištirti sūnų Vaiko raidos centre, per kokį konkretų D. R. turi būti pristatytas į šį centrą, kokas teisės aktas reglamentuoja atsakomybę už tokio nurodymo nevykdymą. Taigi negalima teigti, kad J. R. kilo aiški ir nedviprasmiška teisinė pareiga, kad D. R. būtų pristatytas į Vaiko raidos centrą. A. R. teismo posėdžio metu išsakytas teiginys, kad Institucijos darbuotoja nurodė, jog jo sūnui būtina kreiptis į minėtą centrą, todėl suprato, kad tai privalu daryti, savaime nelaikytinas pakankamu pagrindu pripažinti, kad J. R. privalėjo elgtis tokiu būdu. Pareiškėjo subjektyvaus pobūdžio suvokimas apie poreikį sūnui apsilankyti Vaiko raidos centre negali lemti kito asmens patraukimą administracinėn atsakomybėn už tokį neveikimą. A. R. atstovės skunde išdėstyti detalūs motyvai su konkrečiais pavyzdžiais apie realų poreikį D. R. apsilankyti minėtame centre dėl jo elgesio nelaikytini pakankamu pagrindu spręsti, kad J. R. galimai padarė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 73 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju vertinamas ne D. R. elgesys (atitinka jis visuomenėje nustatytas elgesio normas ar ne), o ar J. R. turėjo pareigą kreiptis dėl sūnaus į Vaiko raidos centrą. Tokios pareigos nenustačius, D. R. elgesys, akcentuojamas A. R. atstovės skunde, nėra pakankamas spręsti klausimą dėl J. R. administracinės atsakomybės pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį. Byloje nenustatyta, kad D. R., prižiūrimas J. R., elgtųsi taip, kad būtų pakankamas pagrindas pripažinti, kad ji, kaip motina, netinkamai augina savo nepilnametį sūnų.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, pripažįsta, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, jog J. R. nepanaudojo savo valdžios ar panaudojo priešingai sūnaus D. R. interesams. Vien pareiškėjo ir jo atstovės nesutikimas su tuo savaime nereiškia, kad Institucijos vyriausioji specialistė G. Matačino 2021 m. gruodžio 21 d. nutarime padarė neteisingą išvadą, kad J. R. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 73 straipsnio 1 dalyje, požymių. A. R. atstovės skunde nurodyti galimi J. R. padaryti VTAPĮ 3 straipsnio 4 punkto, 4 straipsnio 1 dalies 1, 7 punktų, 6 straipsnio 1 punkto, taip pat CK 3.155 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimai yra nepagrįsti.

Dėl galimų administracinių nusižengimų, nustatytų ANK 73 straipsnio 1 dalyje, padarymo

ANK 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinė atsakomybė už tėvų (globėjų, rūpintojų) vengimą leisti į mokyklą vaiką iki 16 metų arba kliudymą vaikui iki 16 metų mokytis pagal pradinio ir pagrindinio ugdymo programas.

Nagrinėjamu atveju A. R. atstovė skunde nurodo, kad J. R. turėjo būti patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 80 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji neleido sūnaus D. R. į mokyklą 2021 m. spalio 11–15 d., 18 d. ir 2021 m. lapkričio 22–23 d. Skundžiamu nutarimu nepadarius to, J. R. nepagrįstai išvengė administracinės atsakomybės.

Teismas pažymi, kad padaryta veika, kad ji būtų laikoma administraciniu nusižengimu, turi ne tik formaliai atitikti ANK 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga. Šiame kontekste pažymėtina, kad administracinio nusižengimo pavojingumas skiriasi nuo nusikalstamos veikos pavojingumo ir negali būti su juo tapatinamas. Nusikalstama veika paprastai pasižymi didesniu nei administracinis nusižengimas pavojingumo laipsniu ir pobūdžiu ir tai yra vienas iš pagrindinių kriterijų atskiriant šiuos skirtingus teisės pažeidimus. Tačiau tai nereiškia, kad administraciniam nusižengimui neturi būti būdingas atitinkamas pavojingumo laipsnis ir pobūdis. Tiek administracinės atsakomybės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai asmens elgesys, tik formaliai atitinkantis administracinio nusižengimo požymį, nesant jo pavojingumui, vertinamas kaip atitinkamo administracinio nusižengimo padarymas. Sprendžiant, ar asmens veika yra pasiekusi administraciniam nusižengimui būdingą pavojingumą, atsižvelgiama į tokios veikos objektyviuosius (jos mastą, pobūdį, padarinius, grėsmę saugomiems teisiniams gėriams ir pan.), subjektyviuosius (kaltės laipsnį, tyčios kryptingumą, veikos motyvus, tikslus, asmens socialinę brandą ir pan.) požymius. Šiuo atveju gali būti vertinama ir pati situacija, kuriai esant buvo padaryta veika.

J. R. teismo posėdžio metu pripažino, kad sūnus D. R. nėjo į mokyklą 2021 m. spalio 11–15 d., 18 d., nes jie buvo poilsinėje kelionėje Turkijoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad kelionė buvo rezervuota 2019 m. spalio 16 d., kelionės data 2020 m. spalio 12–19 d. Avansas buvo sumokėtas 2019 m. spalio 18 d. Dėl pandeminės situacijos ir atšauktų skrydžių 2020 m. spalio 6 d. kelionės išvykimo datos buvo perkeltos į 2021 m. spalio 11–18 d. 2020 m. spalio 6 d. patvirtinus kelionės datų keitimą į 2021 m. spalio 11–18 d., daugiau keitimų nebuvo, klientai išvyko į kelionę (1 t., b. l. 130–145). Nagrinėjamu atveju vien tai, kad D. R. nėjo į mokyklą šiek tiek daugiau kaip savaitę nelaikytina pakankamu pagrindu tvirtinti, kad J. R. vengė leisti savo nepilnametį sūnų mokytis. Nenustatyta, kad J. R. tyčia piktybiškai, sistemiškai ar ilgesnį laiką neleido D. R. į mokyklą. J. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad tiek ji, tiek vaikai yra labai pavargę nuo skyrybų, todėl nusprendė pabūti su vaikais ir užsakė kelionę dar prieš karantiną, buvo sumokėtas depozitas. Žino, kad vaikas privalo lankyti mokyklą, tai buvo toks pirmas atvejis, nes nežinojo, kada turės galimybę keliauti. J. R. nurodė priežastis, dėl kurių sūnus nėjo į mokyklą. Įvertinus situaciją šeimoje (skyrybų procesą, konfliktinius santykius tarp tėvų), negalima teigti, kad J. R. nurodytos sūnaus nėjimo į mokyklą priežastys būtų visiškai nepateisinamos. Teismas kreipėsi į (duomenys neskelbtini), kad išsiaiškintų, ar šiek tiek daugiau kaip savaitės nėjimas į mokyklą nulėmė D. R. mokymosi rezultatų suprastėjimą. Minėta ugdymo įstaiga 2022 m. vasario 17 d. rašte nenurodė, kad mokinio D. R. mokymosi rezultatai dėl kelionės iš esmės suprastėjo (1 t., b. l. 119). A. R. atstovė skunde taip pat nenurodė, kaip dėl poilsinės kelionės į Turkiją sutriko D. R. ugdymo procesas, t. y. nepateikė duomenų, kad jo mokymosi rezultatai suprastėjo ir pan. Akivaizdu, kad mokykloje nebuvęs ir grįžęs iš kelionės D. R. (kaip ir kiekvienas mokinys) vėliau turi pareigą atsiskaityti už praleistas užduotis. Taigi nenustatyta, kad atsirado kokių nors neigiamų pasekmių dėl D. R. nėjimo į mokyklą minėtu laikotarpiu. Tokios išvados nepaneigia, kad administracinis nusižengimas, nustatytas ANK 80 straipsnio 1 dalyje, yra aprašytas formaliąja sudėtimi. Šiame kontekste pažymėtina, kad D. R. buvo išvykęs į kelionę ir su pačiu pareiškėju ugdymosi proceso laiku. Teismas taip pat nenustatė, kad iki tol J. R. be pateisinamų priežasčių neleido sūnaus mokytis, jai buvo pateiktos kokios nors pastabos dėl tokio elgesio. Taigi nenustatyta, kad J. R. padaryti veiksmai yra tokio pavojingumo laipsnio, kad juos galima būtų vertinti kaip administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 80 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Teismo vertinimu, ANK 80 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma formaliai. Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar J. R. veiksmuose yra šio administracinio nusižengimo požymių, neturi esminės reikšmės, kada J. R. atliko kelionės rezervaciją.

Byloje taip pat nustatyta, kad D. R. nėjo į mokyklą 2021 m. lapkričio 22–23 d. J. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad sūnus minėtomis dienomis nėjo į mokyklą, nes A. R. turėjo sūnaus mokymosi priemones ir jis bijojo iš pareiškėjo atsiimti mokymosi priemones. J. R., apklausiama Institucijoje, nurodė tokias pačias aplinkybes, taip pat papildė, kad ji bijojo, jog A. R. nuveš sūnų į Vaiko raidos centrą (1 t., b. l. 36 (antra pusė)–37). J. R. nurodyta aplinkybė, kad D. R. mokymosi priemonės buvo likusios pas pareiškėją, nėra paneigta. Bylą nagrinėjant teisme, buvo perklausyti garso įrašai ir peržiūrėti vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota, kad J. R. kelia pretenzijas A. R. dėl tos pačios priežasties. Tai, kad, pasak A. R. atstovės, D. R. galėjo atvykti pas tėvą atsiimti likusių daiktų, neturi esminės reikšmės vertinant, ar J. R. veikoje yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 80 straipsnio 1 dalyje, požymių. Byloje taip pat nustatyta, kad tarp pareiškėjo ir J. R. yra nesutarimas, ar reikia sūnui apsilankyti Vaiko raidos centre, ar ne. Nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad J. R., nesutikdama dėl sūnaus apsilankymo Vaiko raidos centre, galėjo turėti baimės dėl D. R.. Kita vertus, įvertinus laiką, kurį nėjo D. R. į mokyklą (dvi dienos), šiuo atveju jo nesilankymo ugdymo įstaigoje priežastis nėra esminė sprendžiant dėl J. R. traukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 80 straipsnio 1 dalį. Vien tam tikri J. R. nurodyti priežasčių, dėl kurių sūnus nėjo į mokyklą, neatitikimai nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, kad skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismo vertinimu, ir šiuo atveju vien D. R. nėjimas į mokyklą dvi dienas nelaikytinas pakankamu pagrindu tvirtinti, kad J. R. vengė leisti savo nepilnametį sūnų mokytis. Nenustatyta, kad J. R. tyčia piktybiškai, sistemiškai ar ilgesnį laiką neleido D. R. į mokyklą. Šiuo atveju akivaizdu, kad D. R. nėjimas į mokyklą minėtu laikotarpiu buvo nulemtas jo tėvų tarpusavio konfliktinių santykių ir nesutarimų (skyrybų procesas), D. R. ir tėvo įtemptų santykių. Akivaizdu, kad, jei D. R. tėvų, jo ir pareiškėjo santykiai būtų įprasti, D. R. būtų lankęsis mokykloje 2021 m. lapkričio 22–23 d. (duomenys neskelbtini) nepateikė duomenų, kad mokinio D. R. dvi dienas nesilankymas mokykloje lėmė jo mokymosi rezultatų esminį suprastėjimą. A. R. atstovė skunde taip pat nenurodė, kaip dėl nebuvimo minėtu laikotarpiu mokykloje sutriko D. R. ugdymo procesas, t. y. nepateikė duomenų, kad jo mokymosi rezultatai suprastėjo ir pan. Taigi nenustatyta, kad atsirado kokių nors neigiamų pasekmių dėl D. R. nėjimo į mokyklą minėtu laikotarpiu. Apibendrinus pripažintina, kad J. R. padaryta veika nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad juos galima būtų vertinti kaip administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 80 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Teismo vertinimu, ANK 80 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma formaliai.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, pripažįsta, kad šiais dviem konkrečiais atvejais nėra pagrindo J. R. traukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 80 straipsnio 1 dalį. Vien pareiškėjo ir jo atstovės nesutikimas su tuo savaime nereiškia, kad Institucijos vyriausioji specialistė G. Matačino 2021 m. gruodžio 21 d. nutarime neteisingai įvertino J. R. veikas pagal aptariamą ANK straipsnį.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Institucijos vyriausiosios specialistės G. Matačino 2021 m. gruodžio 21 d. nutarimas priimtas tinkamai įvertinus byloje surinktus duomenis, todėl naikinti šį procesinį sprendimą A. R. atstovės skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės Galinos Matačino 2021 m. gruodžio 21 d. nutarimą nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną palikti nepakeistą ir pareiškėjo A. R. atstovės advokatės Deimantės Drąsutavičienės skundo netenkinti.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.