Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalios Pranckienės,

atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujančio Utenos skyriaus atstovui L. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. R. skundą dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Utenos skyriaus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja G. R. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei G. R.“ ir 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei G. R.“ (toliau – Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja skunde nurodė, kad Sprendimu Nr. 411-144-(14.41.3) buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės E. T. Utenos mieste valdytos žemės 0,0006 ha dalį, atlyginant pinigais – išmokant 5,00 Eur, o Sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų J. T. ir B. L. Utenos mieste valdytos žemės 0,0088 ha dalį, atlyginant pinigais – išmokant 76,00 Eur. G. R. tvirtino, kad ginčijami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti vienašališkai, neatsižvelgus į pareiškėjos pageidavimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nesilaikant Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įtvirtintų nuostatų, todėl pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus. Pareiškėja nurodė, kad ji 1992-01-28 Utenos rajono valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į E. T. ir J. T. Utenos mieste, Birutės g. 16 valdytą žemę, o 2007-07-17 – Utenos rajono žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią Utenos mieste, Birutės gatvėje. Utenos rajono savivaldybės administracija 2007-10-09 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai pranešė, kad J. T. ir B. L. valdyta žemė natūra nebus grąžinta, kadangi šis žemės sklypas patenka į Vyžuonėlių parko teritoriją, patvirtintą Utenos rajono tarybos 1995-12-11 8-ajame posėdyje priimtu sprendimu, t. y. ši žemė reikalinga visuomenės poreikiams kaip želdynų teritorija. Pareiškėja nurodė, kad šio sprendimo nustatyta tvarka neskundė ir savo teisių bei teisėtų interesų negynė. G. R. pripažino, kad Nacionalinė žemės tarnyba jai pranešė apie galimybę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir iki 2015-03-01 pateikti prašymą už valstybės išperkamą žemę ar jos dalį, už kurią neatlyginta, atlygint lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančio valstybinio miško, rezervuoto nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Pareiškėja patvirtino, kad ji gavo kvietimus atvykti į posėdžius, kuriuose buvo svarstomas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Tačiau pareiškėja į juos nevyko, nes telefonu buvo paaiškinta, kad atvykti nėra privaloma, be to, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėja atvyks, ar ne, nuosavybės teisės bus atkurtos atlyginant pinigais. G. R. nurodė, kad ji niekada nėra pareiškusi, jog atsisako gauti naują žemės sklypą individualiai statybai mieste, nes toks sklypas jai net nebuvo pasiūlytas. Pareiškėja pažymėjo, kad ji visą laiką siekė nuosavybės teises į buvusių savininkų žemę atkurti natūra (2-5 b. l.).

Teismo posėdyje G. R., iš esmės pakartodama skunde nurodytus motyvus bei argumentus ir remdamasi jame pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis, prašė tenkinti skundą. Teikdama paaiškinimus, G. R. nurodė, kad jos seneliai J. ir E. T. Utenos mieste valdė tris žemės sklypus. Nuosavybės teisės yra atkurtos tik į žemės sklypą, kuriame stovėjo senelių gyvenamasis namas. Paaiškino, kad į J. Basanavičiaus gatvėje esantį 3 ha žemės sklypą, kuriame šiuo metu pastatyta parduotuvė „Moki-veži“, nuosavybės teisių neatkurtos, teigiant, kad šį žemės sklypą J. T. su bendraturčiu valdė ne nuosavybės teise. Be to, neatkuriamos nuosavybės teisės natūra į žemės sklypą, esantį Birutės gatvėje, tvirtinant, kad ši žemė patenka į Vyžuonėlių parką ir Utenos miestas ją naudoja visuomenės poreikiams. Pareiškėjos teigimu, tai, kad ši pušynėlio dalis netvarkoma, šiukšlina, niekuo neužsodinta, leidžia teigti, kad žemė miestui nereikalinga.

Atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai atstovaujantis Utenos skyrius atsiliepimu prašė G. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad naikinti Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindo nėra: ginčijami administraciniai sprendimai priimti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų imperatyvių reikalavimų ir pareiškėjos interesų. Atsakovės atstovas nurodė, kad G. R. pretendavo atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų E. T., E. T. ir J. T. bei J. T. ir B. L. valdytus žemės sklypus, esančius Utenoje, (duomenys neskelbtini). Tenkindama G. R. 2007-06-26 prašymą, Utenos apskrities viršininko administracija 2009-10-09 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai perdavė neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0494 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Utenoje, J. Basanavičiaus gatvėje. Šio sprendimo 7 punktu buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią buvusios savininkės E. T. Utenos mieste valdytos žemės 0,0006 ha dalį bus atkurtos vėliau. Utenos rajono savivaldybės administracija 2007-10-09 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) Utenos apskrities viršininko administracijai ir G. Ir. pranešė, kad J. T. ir B. L. valdytos žemės, esančios Utenoje, Birutės gatvėje, grąžinti natūra negali, nes ši žemė pagal Utenos miesto centro detalųjį planą, patvirtintą Utenos rajono tarybos 1995-12-11 8-ojo posėdžio sprendimu, priskirta Vyžuonėlių parkui, o Utenos rajono savivaldybės tarybos 2002-11-14 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl visuomenės poreikiams reikalingų žemės sklypų Utenos mieste“ pripažinta reikalinga visuomenės poreikiams želdynų teritorija. Atsakovė pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimui pakeitus Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnius, kurių naujos nuostatos įsigaliojo 2012-02-01, pretendentai įgijo teisę iki 2012-06-01 pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. G. R. apie tokią galimybę buvo pranešta 2012-04-24 raštu Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja savo prašymų nepakeitė. Įstatymų leidėjui dar kartą pakeitus Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnius, Nacionalinė žemės tarnyba 2014-11-04 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai pranešė, kad ji gali pakeisti valią ir iki 2015-03-01 prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Pareiškėja tokio prašymo nepateikė, todėl Nacionalinė žemės tarnyba, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 82 punktu, priėmė skundžiamus spendimus. Atsakovė pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-23 nutarimu Nr. 920 patvirtintus Savivaldybių nustatomus naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai miestuose, dydžius, pareiškėjai, turinčiai teisę atkurti į buvusių savininkų 6 m² ir į 88 m² ploto žemės sklypo dalis, nėra galimybės perduoti teisės aktu nustatyto dydžio žemės sklypą (37-41 b. l.).

Teismo posėdyje Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujančio Utenos skyriaus atstovas L.K., pakartojęs atsiliepime išdėstytus argumentus ir samprotavimus faktinių aplinkybių ir teisės aktuose įtvirtintų nuostatų aiškinimo klausimais, prašė atmesti G. R. skundą. L.K. papildomai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas paspartinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir įvykdyti žemės reformą, priėmė Atkūrimo įstatymo pataisas, suteikusias galimybę už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą miesto teritorijoms, nuosavybės teises atkurti pinigais. Pareiškėjai apie tai buvo pranešta raštu, bet ji ir toliau siekė buvusių savininkų žemę susigrąžinti natūra. Teigė, kad G. R. nuosavybės teisės į J. T. ir B. L.valdytą žemę natūra negalėjo būti atkurtos, kadangi Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimu ši žemė buvo priskirta Vyžuonėlių parkui, t. y. valstybės išperkamai žemei. Įstatymų leidėjui 2014 metais pakeitus Atkūrimo įstatymo 16 ir 21 straipsnius, pareiškėjai buvo raštu pranešta, kad už valstybės išperkamą miesto žemę jai gali būti suteiktas lygiavertis miško plotas. Tačiau pareiškėja iki 2015 m. kovo 1 d. savo valios nepakeitė. Nurodė kad apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės vertę, buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 205 patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika.

Skundas atmetamas.

Remiantis Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriaus parengtoje Žemės tvarkymo byloje (toliau - Byla) esančių dokumentų duomenimis ir kitais įrodymais, nustatyta, kad G. R. 1992-01-28 kreipėsi į tuometinę Utenos miesto valdybą prašymu atkurti nuosavybės teises į E. ir J. T. valdytus žemės sklypus, esančius Utenoje (duomenys neskelbtini); 2007-06-26 – į tuometinį Utenos rajono žemėtvarkos skyrių prašymu 14,20 arų ploto žemės sklypą, esantį Utenoje, (duomenys neskelbtini), perkelti į formuojamą Utenos miesto Grybelių kvartalą ir suformuoti bendrą 14,20 arų sklypą, o 2007-07-17 - prašymu nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį Utenoje, Birutės gatvėje. atkurti natūra (Byla, 2, 111-113 l.). Utenos rajono žemėtvarkos skyrius 2007-08-20 parengė Pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodė, jog buvusi savininkė E. Ti.nuosavybės teisėmis Utenos mieste valdė 0,1420 ha žemės, o G. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,0500 ha (Byla, 119 l.). Utenos apskrities viršininko administracijos 2009-10-09 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) G. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią 0,0494 ha buvusios savininkės E. T. Utenos mieste valdytos žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0494 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Utenoje, J. Basanavičiaus gatvėje, o šio sprendimo 7 punktu nustatyta, kad į G. R. tenkančią 0,0006 ha žemės dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau (Byla, 129 l.).

Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyrius 2015-04-07 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) G. R. pranešė apie nuosavybės teisių atkūrimą į E. T., J. T. ir B. L. Utenos mieste valdytą žemę, pakvietė dalyvauti šioje administracinėje procedūroje ir 2015 m. gegužės 8 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei G. R.“, o 2015 m. gegužės 11 d. - sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei G.R.“.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl sprendimų atkurti nuosavybes teises į buvusių savininkų valdytą žemę, priskirtą Utenos miesto teritorijai, pagrįstumo ir teisėtumo.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Atkūrimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose nurodyta, kokiais būdais yra atkuriamos nuosavybės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti atvejai, kai žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas nuostatas, valstybės išperkamai žemei priskiriama žemė, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Tvarkos 34 bei 70 punktuose. Tvarkos 106¹ punktas (2011-04-20 nutarimu Nr. 457 ir 2013-12-18 nutarimo Nr. 1275 redakcija) numato, kokia tvarka turi būti vadovaujamasi atkuriant natūra nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose.

Bylos duomenys patvirtina, kad buvusių savininkų E. T. bei J. T. ir B. L. nuosavybės teise valdyti žemės sklypai patenka į Utenos miesto teritoriją, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje. Dėl šios aplinkybės tarp bylos proceso dalyvių ginčo nėra. Byloje nustatyta, kad tuometinė Utenos apskrities viršininko administracija, spręsdama dėl nuosavybės teisių atkūrimo G. R. į buvusios savininkės E. T. Utenos mieste valdytą žemę, 2009-10-09 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai perdavė neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0494 ha žemės sklypą, esantį Utenoje, J. Basanavičiaus gatvėje (Byla, 129 l.). Be to, tuometinis Utenos rajono žemėtvarkos skyrius, spręsdamas dėl G. R. prašymo atkurti natūra nuosavybės teises į buvusių savininkų J. T. ir B. L. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, esantį Utenoje, Birutės gatvėje, 2007-08-02 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo kadastrinių matavimų“ kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės administraciją ir, vadovaudamasis Tvarkos 106 punktu, prašė Utenoje, Birutės gatvėje suformuoti buvusių savininkų nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, skirtą atkurti nuosavybės teises natūra (17 b. l.). Utenos rajono savivaldybės administracija 2010-10-09 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) Utenos rajono žemėtvarkos skyrių ir G. R. informavo, jog grąžinti natūra J. T. ir B. L. valdytą žemę galimybės nėra, kadangi šią teritoriją Utenos rajono savivaldybės taryba pripažino reikalinga visuomenės poreikiams želdynų teritorija (Byla, 120 l.).

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Utenos rajono taryba 1995-12-11 vykusio 8-ojo posėdžio sprendimu patvirtino Utenos miesto centro detalųjį planą, pagal kurį, J. Ti. ir B. L. nuosavybės teisėmis valdytas 1056 m ² ploto žemės sklypas, esantis Utenoje, Birutės gatvėje, buvo priskirtas Vyžuonėlių parkui, o Utenos rajono savivaldybės tarybos 2002-11-14 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl visuomenės poreikiams reikalingų žemės sklypų Utenos mieste“ – pripažintas reikalinga visuomenės poreikiams želdynų teritorija (21-22 b. l.). Kaip matyti iš Utenos rajono savivaldybės tarybos 2002-11-14 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) motyvuojamosios dalies, šį sprendimą vietos savivaldybės valdžios institucija priėmė vadovaudamasi 2002 m. balandžio 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. IX-832. Šiuo įstatymu Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis buvo papildyta nauju 1 punktu, pakeistas šios dalies 2 punktas ir 5 straipsnio 2 dalis buvo išdėstyti nauja redakcija, be to, buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas. 2002 m. balandžio 2 d. priimtu įstatymu Nr. IX-832 išdėstyta Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto redakcija galioja ir sprendžiant nagrinėjamą ginčą. Nagrinėjant bylą, teismui duomenų apie Utenos rajono savivaldybės tarybos 2002-11-14 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl visuomenės poreikiams reikalingų žemės sklypų Utenos mieste“ 2 punkto panaikinimą ir jo pakeitimą administracine tvarka ar teismine tvarka nebuvo pateikta. Pareiškėja skunde ir teikdama paaiškinimus nurodė, kad jai nuo 2007 metų buvo žinoma apie Utenos rajono savivaldybės tarybos priimtą 2002-11-14 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl visuomenės poreikiams reikalingų žemės sklypų Utenos mieste“, tačiau ji teismine tvarka ginčo dėl šio administracinio akto teisėtumo nekėlė.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad, Utenos rajono savivaldybės tarybai priėmus 2002-11-14 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl visuomenės poreikiams reikalingų žemės sklypų Utenos mieste“, teisės aktų nustatyta tvarka buvo pripažinta, jog Utenos mieste esančio Vyžuonėlių parko teritorija, į kurią pateko ir buvusių savininkų J. T. ir B. L. nuosavybės teisėmis Birutės gatvėje valdytas žemės sklypas, yra visuomenės poreikiams reikalinga želdynų teritorija. Tokiam buvusių savininkų valdytos žemės statusui apibrėžti taikomos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos. Pagal šias nuostatas, tokia žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. lapkričio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XI-1650, kurio 2 straipsniu pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punktas nustatė, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina ir pinigais – išpirkdama žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-16502 redakcija) 2 dalis nustatė, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Byloje nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos Utenos žemėtvarkos skyrius 2012-02-20 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2012-04-24 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) G. R. pranešė apie jos teisę pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais ir tuo reikalu iki 2012-06-01 pateikti prašymą (Byla, 132, 136 l.). Pareiškėja G. R. šia teise nepasinaudojo, Utenos žemėtvarkos skyriui 2012-05-31 pranešė, kad ji savo valios nekeičia ir nuosavybės teises į J. T. ir B. L. valdytą žemės sklypą, esantį Utenoje, Birutės gatvėje, toliau pageidauja atkurti natūra (Byla, 138 l.).

Lietuvos Respublikos Seimas 2014 m. rugsėjo 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-1650 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XII-1150. Šio įstatymo 2 straipsniu buvo pakeistas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas, nustatant, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina ir perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Minėtas įstatymas Nr. XII-1150 Atkūrimo įstatymo 21 straipsnį papildė nauja 4 dalimi, kuri nustato, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyrius 2014-11-04 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) G. R. pranešė, kad ji turi teisę pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusių savininkų E. T., J. T. ir B. L. valstybės išperkamą žemę, valdytą Utenos mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje ir tuo reikalu iki 2015-03-01 pateikti prašymą, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą, bei išaiškino, kaip pareiškėja gali susipažinti su informacija apie nustatytus laisvos žemės fondo miško plotus (24 b. l.). Bylos duomenimis, G. R. tokio prašymo nepateikė ir savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų E. T., J. T. ir B. L. nuosavybės teisėmis Utenos mieste valdytą žemę, būdo nepakeitė.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad viešojo administravimo subjektas, valstybės įgaliotas spręsti dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pranešdamas pareiškėjai apie Atkūrimo įstatymo pakeitimus, suteikiančius jai, kaip pretendentei, teisę pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir apie tai pranešti nustatytu terminu, tinkamai įvykdė jai priskirtas funkcijas ir sudarė sąlygas pareiškėjai apsispręsti ir nustatyta tvarka pareikšti savo valią.

Pagal Utenos apskrities viršininko administracijos 2009-10-09 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) 7 punktą, G. R. liko atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią E. T. Utenos mieste valdytos žemės 0,0006 ha dalį (Byla, 129 l.), o Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyrius 2012-09-13 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, G. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų J. T. ir B. L. Utenos mieste nuosavybės teisėmis valdytos 0,1056 ha žemės sklypo jai tenkančią 0,0088 ha dalį (Byla, 153 l.). Pareiškėjos teigimu, valstybė už šias buvusių savininkų valdytos žemės dalis turėjo pareigą perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį naują žemės sklypą. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis nustato, kad minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis yra 0,04 ha, išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą, o maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnis kaip 0,3 ha kituose miestuose. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintus Savivaldybių nustatomus naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai miestuose, dydžius, Utenos mieste numatomo perduoti žemės sklypo dydis yra nuo 0,04 ha ir ne didesnis kaip 0,05 ha.

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas kaip pagrįstus vertina Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriaus atsiliepimo ir teismo posėdyje dalyvavusio atstovo L. K. argumentus, kad valstybės įgaliota institucija neturėjo teisinio pagrindo G. R. nuosavybės teisių į buvusių savininkų valdytos žemės 0,0006 ha ir 0,0088 ha dalis atkurti jos pasirinktu Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodytu būdu, kadangi negalėjo pasiūlyti teisės aktais nustatyto dydžio naujo sklypo Utenos mieste.

Pareiškėja, teikdama paaiškinimus, kėlė abejones dėl valstybės išperkamos žemės įvertinimo. Byloje esančių Pažymų dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės duomenys patvirtina, kad Utenos miestui priskirtoje teritorijoje esantys valstybės išperkamos žemės 0,0088 ha ir 0,0006 ha plotai yra kitos žemės ūkio paskirties žemė ir jų vertė atitinkamai yra 76,00 Eur ir 5,00 Eur. Toks valstybės išperkamos žemės įvertinimas nurodytas ir Sprendimuose Nr. (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriaus atstovas L. K. nurodė, kad nustatant valstybės išperkamos žemės vertę, buvo vadovaujamasi Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“.

Priimant G. R. ginčijamus sprendimus, galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1671 pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimas Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“. Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002m. spalio 21d. nutarimo Nr.1671 redakcija) 4 punktas nustato, kad valstybės išperkamos (pinigais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės, o 4.2 punktas – kad miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6000 Lt/ha. Be to, aukščiau nurodyta metodika nustato, kad nustatant valstybės išperkamos žemės vertę taikomi pataisos koeficientai, o apskaičiuota vertė - indeksuojama. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostata „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai. Be to, Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime konstatavo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Konstitucinio Teismo aiškinimu, valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša ir būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas. Teismo vertinimu, pareiškėja, teikdama paaiškinimus jokių konkrečių teisės akto, taikyto nustatant valstybės išperkamos žemės vertę, pažeidimų nenurodė, savo poziciją iš esmės grindė abstrakčiais teiginiais ir spėjamojo pobūdžio teiginiais. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti Nacionalinės žemės tarnybos sprendimuose nurodytu valstybės išperkamos žemės įvertinimu, nenustatyta.

Tvarkos 112 ir 113 punktai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-04-20 nutarimo Nr. 457 ir 2013-12-18 nutarimo Nr. 1275 redakcija) nustato, kad šios tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytos sprendimus priimančios institucijos ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki posėdžio, kuriame priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, raštu (registruotu laišku) praneša piliečiui posėdžio vietą ir laiką; sprendimai priimami dalyvaujant atvykusiam piliečiui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, kuris sutikimą su priimamu sprendimu patvirtina parašu; piliečiui neatvykus į posėdį, sprendimas priimamas jam nedalyvaujant. Nagrinėjant bylą, nustatyta, jog G. R. buvo pakviesta dalyvauti 2015-05-05, 10 val. 20 min. Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriuje vyksiančiame posėdyje, kuriame turėjo būti priimami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų E. T. bei J. T. ir B. L. Utenos mieste nuosavybės teise valdytą žemę. Pareiškėjai buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos atlyginant pinigais, bei išaiškinta, kad negalint atvykti į nurodytą posėdį, G. R. turi teisę su įgaliotu Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriaus tarnautoju suderinti kitą sprendimo priėmimo laiką. Be to, pareiškėjai buvo nurodyta, kad jai neatvykus į numatytą posėdį, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo bus priimti jai nedalyvaujant (25 b. l.).

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir remdamasis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu, daro išvadą, kad Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyrius, priimdamas G. R. ginčijamus Sprendimus Nr. (duomenys neskelbtini), laikėsi teisės aktuose nustatytų taisyklių, reguliuojančių sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo procedūrą.

Konstitucinis Teismas priimtuose nutarimuose yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – doktriną. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (2003 m. kovo 4 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2013 m. spalio 10 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo aiškinimu, šią diskreciją objektyviai nulemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema (2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimai); įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines ir kitas sąlygas (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai). Tai reiškia, kad iki atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą, ir tik valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, asmuo įgyja nuosavybės teises, s saugomas ir ginamas pagal Konstitucijos 23 straipsnį (1998 m. birželio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 10 d., 2014 m. spalio 8 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui (2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. spalio 11 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimai). Pagal Konstitucinio Teismo pateiktą išaiškinimą, restitucijos įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas).

Atsižvelgus į nurodytus Konstitucinio Teismo suformuluotą piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo nuostatų aiškinimą, konstatuojama, kad 2014 m. rugsėjo 25 d. priėmus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-1650 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XII-1150 ir G. R. nepasinaudojus suteikta teise iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, esančią, esančią miestams priskirtose teritorijose ir už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, Nacionalinė žemės tarnyba, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, pagrįstai priėmė sprendimus pareiškėjai nuosavybės teises į jai priklausančias buvusių savininkų valdytos žemės dalis atkurti pinigais.

Teismas, išanalizavęs bylos faktines aplinkybes, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus ir remdamasis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiomis teisėms normomis, konstatuoja, kad G. R. ginčijami Sprendimai Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis, jie neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; priimant šiuos administracinius aktus, pagrindinės taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nebuvo pažeistos, todėl pagrindo naikinti šiuos sprendimus nėra.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos G. R. skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei G. R.“ ir 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei G. R.“ panaikinimo atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.