- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-21
- Bylos Nr.
- I-1183-739/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00169-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismui pateiktu skundu (b. l. 2-8) prašė pripažinti jį nukentėjusiu pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato(toliau – ir Utenos AVPK), priteisti 32 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Visagino policijos komisariato (toliau – ir Visagino PK) areštinės kamerose, atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, jog skirtingais laikotarpiais nuo 2014 m. iki 2015 m. birželio 1 d. buvo laikomas Utenos AVPK Visagino PK areštinės kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, taip pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas ir jo, kaip žmogaus teises, įtvirtintas tarptautiniuose teisės aktuose. Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui nebuvo užtikrinamas 5 kv. m plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pareiškėjo teigimu, kamerose esančios lovos neatitiko nustatytų reikalavimų, t. y. jų paviršius sudarytas iš vertikalių ir horizontalių juostų, tarp kurių tarpai 10-15 cm, į juos lysdavo čiužinys ir tai sukeldavo didžiulius nepatogumus. Sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė jo privatumą, kadangi klozetas stovėjo prie kameros durų. Be to, klozetas yra metalinis (nėra plastmasinio ar medinio klozeto dangčio), o tai sukėlė pareiškėjui diskomfortą. Kamerose esantys langai yra mažesni nei 1 kv. m, langas atsidaro 5-10 cm, kameros natūralus apšvietimas neatitiko reikalavimų, nes buvo per mažas. Be to, pareiškėjo teigimu, kameros dirbtinis apšvietimas taip pat neatitinka reikalavimų. Pasivaikščiojimo kiemas per mažas, kadangi vienu metu pasivaikščioti vedami asmenys iš 3-4 kamerų. Pasivaikščiojimo kieme nėra stogelio nuo lietaus ar sniego, todėl pareiškėjui tekdavo vaikščioti per lietų ir sniegą. Be to, pasivaikščiojimai trukdavo trumpiau nei vieną valandą. Tomis dienomis, kai būdavo etapuojamas iš Visagino PK areštinės prieš maitinimo pietumis laiką, jam nebuvo duodami pietūs, o tik sausas davinys, kuris neatitiko vienam asmeniui skiriamų maisto produktų vidutinio kiekio. Visagino PK areštinėje nebuvo taksofono, todėl pareiškėjas negalėjo paskambinti, taip pat nebuvo įrengtų kambarių, skirtų asmeniniams pasimatymams ir socialinių ryšių palaikymui su sugyventine ir dukra. Sąlygų lytiniams santykiams su sugyventine nesudarymas, pareiškėjui sukėlė psichologinę ir fizinę žalą. Kamerose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, todėl nebuvo įmanoma nusiprausti, išsiplauti indų. Paaiškino, jog vyrai į dušines vedami 1 kartą per savaitę, o moterys – kasdien, pareiškėjo teigimu, tokios sąlygos pažeidė asmenų lygybės principą. Taip pat Visagino PK areštinės kamerose nebuvo įrengtos radijo stotys, nebuvo išduodami spaudos leidiniai, sporto inventorius, taip pat nebuvo patalpos su sporto inventoriumi. Savo reikalavimus pareiškėjas grindė Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas Visagino PK areštinės kamerose, tiesiogiai lėmė neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, kas sudarė pagrindą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepime (b. l. 15-22) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Visagino PK areštinėje buvo laikomas nuo 2014-06-19 iki 2015-05-27 (su pertraukomis) (toliau – ir ginčo laikotarpis) vienvietėje, dvivietėse ar trivietėse kamerose. Taip pat patikslino, kad 2014-06-19 pareiškėjas buvo sulaikytas ir Visagino PK areštinėje laikomas iki 2014-06-25, po to etapuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K); iš Lukiškių TI-K į Visagino PK areštinę grąžintas 2014-07-09 ir joje buvo laikomas iki 2014-07-23, taip pat nuo 2014-09-03 iki 2014-09-10 (I t., 16 b. l.; II t., 51-56 b. l.). Paaiškino, kad areštinėje esančios lovos yra standartinės, nesulūžusios, pagamintos iš metalo. Lovos pagrindo konstrukcija yra sudaryta iš horizontaliai ir vertikaliai sumontuotų metalinių skersinių, ant jos dedamas 4-5 cm storio vatinis čiužinys. Policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais. Visagino PK areštinės kamerose sanitarinio mazgo zonoje įrengta oro šalinimo sistema; sanitarinis mazgas atitvertas 1,4 m aukščio ir 1,05 m pločio sienele. Sanitariniuose mazguose sumontuoti antivandaliniai klozetai, atitinkantys klozetui keliamus reikalavimus. Paaiškino, jog areštinės kamerose sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema atitinka teisės aktų reikalavimus. Karštas vanduo yra dušinėse, kuriose nusiprausti šiltu vandeniu areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę, moterims galimybė nusiprausti šiltu dušu sudaroma dažniau, atsižvelgiant į jų fiziologinius poreikius. Taip pat nurodė, kad Visagino PK areštinės kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, dirbtiniam apšvietimui palaikyti įrengti šviestuvai. Paaiškino, jog teisės aktai nenustato pasivaikščiojimo kiemų dydžio, vienam asmeniui tenkančio ploto pasivaikščiojimo kieme bei pareigos juose įrengti stogelius. Teigė, jog pareiškėją etapuojant iš policijos areštinės į kitus teritorinių policijos įstaigų padalinius ar kitas teritorines įstaigas jam buvo išduodamas sausas maisto davinys. Taip pat paaiškino, kad teisės aktai nenustato taksofono, radijo stočių ar patalpų su sporto inventoriumi įrengimo policijos įstaigų areštinėse. Pažymėjo, kad sąlygos pasimatyti su artimaisiais buvo sudaromos laikantis teisės aktų reikalavimų, o tokių pasimatymo sąlygų, kaip intymių santykių su sugyventine sudarymas, teisės aktai nereglamentuoja. Atsiliepime Utenos AVPK pažymėjo, kad pareiškėjas jo laikymo Visagino PK areštinėje metu nepateikė skundų dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Visagino PK areštinės kamerose, be to skunde nenurodė duomenų dėl sveikatos sužalojimo ar kitų aplinkybių, todėl atsakovo nuomone, daugelis reikalavimų yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės, dėl to netenkintini.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas kelia ginčą dėl atlyginimo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, pasireiškusių tinkamų laikymo Utenos AVPK Visagino PK areštinėje sąlygų neužtikrinimu laikotarpiu nuo 2014 metų iki 2015m. birželio 1d. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas su pertraukomis Utenos AVPK Visagino PK areštinėje buvo laikomas nuo 2014m. birželio 19d.iki 2015metų gegužės 27d.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009), kuri ir nustato policijos areštinių įrengimo bei priežiūros, sveikatos saugos reikalavimus. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Veiklos taisyklės). Be to, byloje nagrinėjamam ginčui taikomos ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio (areštinės) vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintos Utenos AVPK viršininko 2013-04-16 įsakymu Nr. 89-V-190 (I t. b.l. 125-130), pakeistos bei papildytos 2013-12-04 įsakymu Nr. 89-V-600 (1 t., b.l. 131).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo Visagino PK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Higienos normoje HN 37:2009 yra suformuluoti bendro pobūdžio reikalavimai, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas), policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose kamerose (18 punktas). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2010-05-11 priėmė įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusį 2010-05-14 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Veiklos taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šios taisyklės turi galioti iki Vidaus reikalų ministras patvirtins naujas Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles, kurios iki šiol nėra patvirtintos. Sprendžiant dėl nurodytų teisės aktų taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią, analogiško pobūdžio bylose buvo taikomas vėliau priimtas teisės aktas, t. y. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 Įsakymas Nr. V-124, ir laikoma, kad policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m (2013-01-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-105/2013, 2015-04-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-638-146/2015, 2014-06-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-516/2014, 2015-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015). Iš esmės analogiškas aukščiau nurodytų teisės aktų taikymo aiškinimas pateiktas ir 2014-04-09 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pasitarime pritartame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Administracinė jurisprudencija, 2014, Nr. 26, p. 460-564).
Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Visagino PK areštinėje buvo laikomas laikotarpiais: 2014-06-19 – 2014-06-25; 2014-07-09 – 2014-07-23; 2014-09-03 – 2014-09-10; 2015-01-28 – 2015-03-24; 2015-03-30 – 2015-04-01; 2015-04-07 – 2015-04-19; 2015-05-04 –2015-05-14; 2015-05-22 – 2015-05-27; (I t. b. l. 23-29; 34-43; 59; 62; 64; 73; 78; 81; 87; 93; 102-112; II t. 21-61 b. l.). Taip pat teismas pažymi, kad tam tikrais prieš tai paminėtais laikotarpiais (nuo 2015-01-28 iki 2015-02-09; nuo 2015-03-09 iki 2015-03-24; nuo 2015-03-30 iki 2015-04-01; nuo 2015-04-07 iki 2015-04-19; nuo 2015-04-19 iki 2015-05-04; nuo 2015-05-04 iki 2015-05-14; nuo 2015-05-22 iki 2015-05-27) pareiškėjas Visagino PK areštinėje atliko arešto bausmę. Taigi, iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu Visagino PK areštinėje buvo laikomas iš viso 135 dienas. Laikotarpiu nuo 2014-06-19 iki 2014-06-20 pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje Nr. 14, kurios plotas 9,15 kv. m. Laikotarpiais nuo 2014-06-20 iki 2014-06-25, nuo 2014-07-09 iki 2014-07-23, nuo 2015-01-28 iki 2015-02-11 (išskyrus 2015-02-10), taip pat 2015-02-12 (nuo 6.15 val. iki 10.41 val.) pareiškėjas buvo laikomas kartu su dviem asmenimis kameroje Nr. 1, kurios plotas 13,68 kv. m, todėl paminėtu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo 4,56 kv. m. 2015-02-10 pareiškėjas buvo laikomas minėtoje kameroje su dar vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas buvo didesnis ir lygus 6,84 kv. m. Laikotarpiu nuo 2014-09-03 iki 2014-09-10 buvo laikomas kameroje Nr. 4, kurios plotas 13,90 kv. m, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo lygus 4,63 kv. m. Laikotarpiu nuo 2015-02-10 iki 2015-03-02 10.32 val. (išskyrus minėtą 2015-02-12 nuo 6.15 val. iki 10.41 val.), buvo laikomas kameroje Nr. 1, kurios plotas 13,68 kv. m, su dar vienu asmeniu, o nuo 2015-03-02 10.32 val. iki 2015-03-05 minėtoje kameroje buvo laikomas vienas, todėl šiuo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo nuo 6,84 kv. m iki 13,68 kv. m. Atitinkamai laikotarpiu nuo 2015-03-05 iki 2015-03-10 12.11 val. pareiškėjas buvo laikomas su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 9, kurios plotas lygus 8,5 kv. m, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 4,25 kv. m. Toks pat plotas pareiškėjui teko ir jo laikymo kameroje Nr. 8 laikotarpiu nuo 2015-05-12 iki 2015-05-14. Pastebėtina, kad laikotarpiu nuo 2015-03-30 iki 2015-04-01 pareiškėjas su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 10, kurios plotas 8,16 kv. m, todėl vienam asmeniui teko 4,08 kv. m kameros ploto. Laikotarpiu nuo 2015-03-10 12.11 val. iki 2015-03-24, nuo 2015-04-16 11.37 val. iki 12.31 val., nuo 2015-05-08 iki 2015-05-12 bei nuo 2015-05-22 iki 2015-05-27 buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 13,90 kv. m, su dar vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas buvo lygus 6,95 kv. m. Minėtoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas laikotarpiais nuo 2015-04-07 iki 2015-04-19, išskyrus minėtąsias 54 min. 2015-04-16, taip pat nuo 2015-05-04 iki 2015-05-08, todėl pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo lygus 13,90 kv. m. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Visagino PK areštinės kamerose pareiškėjui tekęs plotas viršijo 3,6 kv. m ribą, todėl pareiškėjas šioje policijos įstaigos areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytos ploto normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos pažeidimo nebuvo nustatyta, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl ploto skaičiavimo, atsižvelgiant į patalpų užstatymą sanitarinio mazgo įrenginiais, atmetami kaip nepagrįsti
Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam atsirado dėl to, kad areštinės kamerose esančios lovos neatitiko nustatytų reikalavimų, jose nepatogu išsimiegoti, tai prilygo kankinimui.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Higienos normos HN 37:2009 31 p. nustatyta, kad policijos areštinių kamerų aprūpinimas baldais, minkštuoju inventoriumi, higienos priemonėmis turi atitikti teisės aktais nustatytas normas.Konkrečių reikalavimų lovų įrengimui nei minėtoji higienos norma, nei kiti teisės aktai nenumato. Byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog kamerose esančios lovos yra metalinės, lovos pagrindo, ant kurio dedamas 4-5 cm storio čiužinys, konstrukcija yra sudaryta iš horizontaliai ir vertikaliai sumontuotų metalinių skersinių (I t. b. l. 165, 169). Šių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad atsakovas nepažeidė Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų, keliamų areštinės kamerų aprūpinimui baldais, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl teisės aktuose neatitinkančių lovų konstrukcijos yra atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad Visagino PK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes kamerose įrengto sanitarinio mazgo klozetas yra metalinis, nėra nei plastikinio, nei medinio dangčio, todėl atliekant gamtinius reikalus, pareiškėjas jautė didžiausią diskomfortą. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad klozetas stovi prie kameros durų, todėl buvo neužtikrinamas pareiškėjo privatumas jam atliekant gamtinius reikalus, kai kameros durys buvo atidaromos, ir dėl to pareiškėjas jautė pažeminimą.
Policijos areštinių kamerų įrengimas reglamentuotas Higienos normos HN 37:2009 penktame skyriuje, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Minėtojo teisės akto 20 p. nustato, kad policijos areštinės kameroje įrengtas sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Pažymėtina ir tai, jog minėtoji Higienos norma HN 37:2009 nereglamentuoja karšto vandens tiekimo policijos areštinės kamerose įrengimo. Higienos norma HN 37:2009 taip pat nereglamentuoja unitazo dangčio įrengimo.
Utenos AVPK viršininko 2013-04-16 įsakymu Nr. 89-V-190 patvirtintų Taisyklių 8.11 p. įtvirtinta areštinėje laikomų asmenų teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Visagino PK areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirtas 140 cm aukščio, 105 cm pločio pertvara. Nuo 2011 m. sanitariniuose mazguose sumontuoti nauji antivandaliniai klozetai. Pagal byloje pateiktas fotonuotraukas, antivandaliniai klozetai yra pagaminti taip, jog viename komplekte jie yra sujungti su praustuve ir lentynėle (I t. 164, 167 b. l.). Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyriaus 2013-08-30 patikrinimo akte Nr. 13 PT-58 (t. I, b. l. 132-133) ir 2013-09-12 patikrinimo akte Nr. 13 PT-60 (I t. 134-135 b. l.) nustatyta, kad Visagino PK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus.
Atsakovas neginčijo, kad sanitariniai mazgai kamerose yra įrengti prie kamerų durų. Iš byloje atsakovo pateiktų fotonuotraukų ir paaiškinimų nustatyta, kad Visagino PK areštinės kamerose nėra sudarytos sąlygos sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto atitverti bent jau laikino pobūdžio priemonėmis, kurios užtikrintų, jog sanitariniu mazgu besinaudojantis asmuo tuo metu, kai atlieka gamtinius reikalus, nebūtų matomas, kai yra atidaromos kameros durys ar į kamerą įeina pareigūnai.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (2015-07-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015). Kalinamas asmuo naudodamasis tualetu turi teisę į privatumą ir nuo pareigūnų (EŽTT 2009-03-12 sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; 2012-05-10 sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05).
Vertindamas pareiškėjo teiginius apie jo teisės naudotis kamerose esančiais tualetais privačiai ir netrukdomai pažeidimus, teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl dėl neišvengiamai su laisvės apribojimo režimu susijusių apribojimų pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu ( 2005-10-06 sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Ginčo laikotarpiu policijos areštinėje laikomų asmenų stebėjimo tvarką reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012-10-10 įsakymu Nr. Nr. 5-V-677 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), kurios 39 punkte buvo nustatyta, kad pagrindinis reikalavimas užtikrinant policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą, yra šių asmenų izoliavimas, paskirstymas po areštinės kameras ir nuolatinė priežiūra. Remiantis Instrukcijos 40 punkto nuostatomis, (o nuo 2015-02-12 įsigaliojus naujai Instrukcijos redakcijai, patvirtinai Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymu Nr. 5-V-139, 38 p.) policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma, be kita ko, nuolat juos stebint, atliekant kamerų patikrinimus bei daiktų apžiūras, prižiūrint, kaip laikomasi policijos areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų. Instrukcijoje nustatyti reikalavimai policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugai užtikrinti, kurie susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad Utenos AVPK Visagino PK areštinės kamerose laikomi asmenys pro kamerų duryse įrengtas „akutes“ yra periodiškai stebimi kas 10-15 minučių, tačiau atsakovo teigimu, tokiu būdu atliekant laikomų asmenų apsaugą, į stebėjimo lauką sanitarinio mazge esantys asmenys nepatenka. Tai patvirtina byloje pateiktos fotonuotraukos (II t.,74, 76 b. l.). Tačiau, teismas sprendžia, kad šie duomenys nėra pakankami paneigti pareiškėjo teiginį, kad besinaudojantis sanitariniame mazge įrengtu tualetu jis buvo matomas, kai buvo atidaromos kameros durys. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad pareigūnai turėjo tikslą stebėti ir stebėjo pareiškėją, besinaudojantį tualetu. Tačiau teisės aktais nustatyta pareiga užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą turi būti vykdoma taip, kad nebūtų pažeidžiamos asmens teisės privačiai pasinaudoti tualetu, todėl policijos įstaiga turi pareigą ieškoti tokių Instrukcijoje numatytų funkcijų įgyvendinimo būdų ir priemonių, kurios leistų užtikrinti šių interesų pusiausvyrą.
Pažymėtina, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-141-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima nuspręsti, kad buvo sudarytos sąlygos Visagino PK areštinėje pareiškėjui privačiai naudotis tualetu tuo metu, kai būdavo atidaromos kamerų durys ar pareigūnams įeinant į kameras. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nesant objektyvių duomenų, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatuoja, kad yra pagrindas pripažinti pareiškėjo argumentus, jog pareiškėjui naudojantis tualetu tuo metu, kai kamerų durys būdavo atidaromos, jam nebuvo užtikrintas privatumas, pagrįstais. Remiantis EŽTT praktika, galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2010-12-16 sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Todėl nagrinėjamu atveju pripažinus pagrįstais pareiškėjo argumentus dėl privatumo naudojantis Visagino PK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo, yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Pareiškėjas teigė, jog neturtinė žala jam buvo padaryta tuo, kad Visagino PK areštinės kamerose nėra tiekiamas karštas vanduo, reikia praustis ir plauti indus tik po šaltu vandeniu, kas sukelia dideles kančias ir sudaro sąlygas peršalti. Iš atsakovo paaiškinimų nustatyta, kad sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karštas vanduo areštinės kamerose nėra tiekiamas. Galimybė nusiprausti po karštu vandeniu pagal nustatytą tvarką yra sudaroma dušinėse.
Minėta, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, jog sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Atsakovo pateikti paaiškinimai patvirtina higienos normų atitikimą nagrinėjamu klausimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, jog ginčo laikotarpiu jis buvo peršalęs ar susirgęs, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl karšto vandens netiekimo į sanitarinį mazgą atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš atsakovo neužtikrinimo vienodų sąlygų vyrams ir moterims pasinaudoti dušu. Skunde pareiškėjas teigė, jog moterys nusiprausti po dušu būdavo vedamos kasdien, o vyrai tik kartą per savaitę.
Iš atsakovo atsiliepime pateiktų paaiškinimų teismas nustatė, kad tiek vyrams, tiek moterims yra sudaromos vienodos galimybės pasinaudoti dušu, tačiau moterims dėl jų fiziologinių poreikių (jų menstruacinio ciklo metu) buvo leidžiama papildomai nusiprausti.
Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 7.12 p., policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Minėtąjį reikalavimą reglamentuoja ir Higienos normos HN 37:2009 60 p. Be to, pagal Utenos apskrities viršininko 2013-04-16 įsakymu Nr. 89-V-190 patvirtintų Taisyklių 8.10 p., Visagino PK areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę (ketvirtadienį) nusiprausti po šiltu dušu ir gauti išskalbtą patalynę (I t., 126 b. l.). Minėtosios teisės įgyvendinimą patvirtina byloje pateiktame Utenos visuomenės sveikatos centro 2014-10-30 patikrinimo akte Nr. 13 PT-71 nustatyti patikrinimo rezultatai (I t. 138 b. l.). Be to, atsakovo paaiškinimai ir juos patvirtinantys rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, jog galimybė pasinaudoti dušu pareiškėjui buvo sudaryta daugiau nei kartą per savaitę, t. y., pagal 2014 m. Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo kopijos įrašus, į dušą pareiškėjas buvo vedamas 2014-07-13, 2014-07-15; 2014-07-16 bei 2014-07-19 (I t., 49, 51-53 b. l.); pagal 2015 m. Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo kopijos įrašus tokia galimybė buvo sudaryta 2015-02-04 ir 2015-02-07; taip pat 2015-03-09, 2015-03-12, 2015-03-16 ir 2015-03-18; 2015-04-07 ir 2015-04-08; 2015-04-22 ir 2015-04-24 (I t., 38, 40 b. l.; II t., 84-85; 91-92, 95-97, 99). Darytina išvada, jog šiuo aspektu atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala.
Pareiškėjas teigė, jog Visagino PK areštinės kameros langai neužtikrina tinkamo natūralaus apšvietimo, o įrengtas dirbtinis apšvietimas nėra pakankamas.
Vadovaujantis atsakovo paaiškinimais, Visagino PK areštinės kamerose 2011 m. langai pakeisti, kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, dirbtiniam apšvietimui palaikyti įrengti šviestuvai.
Policijos areštinių kamerų apšvietimo reikalavimus nustato Higienos normos HN 37:2009 21-22 punktai. Policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (21 punktas). Policijos areštinės kameroje ir karceryje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (22 punktas). Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, policijos teritorinės įstaigos pareiga yra užtikrinti tinkamas areštinės kameros apšvietimo sąlygas, o tinkamo apšvietimo užtikrinimas vertintinas vienu iš teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo elementų.
Spręsdamas dėl Visagino PK areštinės kamerų apšvietimo teismas, vadovaujasi byloje pateiktais Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyriaus atliktais patikrinimų metu patikrinimo aktuose nustatytais duomenimis (I t., 133, 135, 138-139, 140, 143 b. l.). Šie duomenys patvirtina, kad Visagino PK areštinės kameros apšviečiamos liuminescencinėmis lempomis, o natūrali apšvieta atitinka higienos normos reikalavimus – pagal natūralios apšvietos matavimo protokolų duomenis natūralios apšvietos koeficientas yra nuo 0,51 iki 0,84 proc. (I t., 140, 143 b. l.). Įrodymų, patvirtinančių šviesos trūkumą, pareiškėjas nepateikė, šiuos pareiškėjo teiginius patvirtinančių įrodymų teismas taip pat nenustatė, aukščiau nurodyti atsakovo pateikti įrodymai, paneigia pareiškėjo teiginius dėl netinkamo apšvietimo, todėl konstatuojama, jog ginčo laikotarpiu atsakovas užtikrino tinkamas kamerų apšvietimo sąlygas.
Pareiškėjas taip pat nurodė, jog neturtinė žala jam atsirado dėl to, kad pasivaikščiojimai pasivaikščiojimų kiemuose trukdavo trumpiau nei vieną valandą, be to, vienu metu pasivaikščioti būdavo vedami asmenys iš 2-3 kamerų, o pasivaikščiojimo kiemų plotas tokiam kiekiui žmonių yra per mažas. Be to, pasivaikščiojimo kieme nebuvo stogo, todėl pareiškėjui tekdavo vaikščioti lyjant ar sningant.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. nustatyta suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore. Vadovaujantis šio straipsnio 1 d., suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Tokia teisė taip pat nustatyta ir Taisyklių 8.9 p., kuriame be kita pasisakoma, jog pasivaikščiojimai gali neįvykti, jei kalinamasis atsisako pats arba jo trukmė gali būti sutrumpinama dėl nepalankių oro sąlygų. Higienos normos HN 37:2009 11 p. reglamentuoja, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka.
Teismas, spręsdamas, ar ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į ne maženės kaip 1 valanda trukmės pasivaikščiojimus gryname ore, vertina atsakovo pateiktų 2014 m. ir 2015 m. Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo duomenis (I t., 34-58 b. l.). Patikrinus žurnalo įrašus apie pareiškėjo išvedimą pasivaikščioti, nustatyta, kad teisė pasivaikščioti gryname ore pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrinta 2014-06-20, kadangi pasivaikščiojimas truko nuo 14 val. 40 min. iki 15 val. 22 min. ir 2015-02-03, kai pasivaikščiojimas truko nuo 15 val. 40 min. iki 16 val. 30 min. Atsakovas nepateikė duomenų, kad pareiškėjas atsisakė pasinaudoti galimybe pasivaikščioti pilną valandą ar pasivaikščiojimų trukmė buvo sumažinta dėl nepalankių oro sąlygų, todėl konstatuojamas teisės aktų pažeidimas.
Teritorinių policijos įstaigų areštinėse esančių pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentuoja Higienos normos HN 37:2009 17.3 p., kuriame nustatyta, kad teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens.
Vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu matyti, kad pasivaikščiojimo kiemo dydžio, taip pat vienam asmeniui tenkančio ploto kieme, minėtoji higienos norma nereglamentuoja, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl per mažo Visagino PK pasivaikščiojimo kiemų ploto ir vienam asmeniui tenkančio ploto kieme bei stogų įrengimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nurodė, jog neturtinė žala atsirado todėl, kad tomis dienomis, kai jis būdavo etapuojamas iš Visagino PK areštinės iki pietų, jam nebuvo teikiami pietūs, tik sausas davinys, kuris neatitiko vienam asmeniui skiriamų maisto produktų vidutinio kiekio. Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 5 d., kuri numato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas. Analogiška nuostata įtvirtinta Higienos normos HN 37:2009 8 p., pagal kurį policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti tiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, o 9 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo tvarka turi atitikti teisės akto reikalavimus. Areštinių veiklos taisyklių 59 p. nustato, jog asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis.
Pažymėtina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 (ginčui aktuali 2011-03-08 įsakymo redakcija), patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Maitinimo taisyklės) 31 punkte nustatyta, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai (toliau – sausas davinys), jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Maitinimo taisyklių 32 p. numato, jog kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių, tuo tarpu Maitinimo taisyklių 34 p. nustatyta, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad laisvės atėmimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims. Šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo vietų, sauso maisto davinį turi išduoti ta kardomojo kalinimo įstaiga, iš kurios jis etapuojamas, jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Tokį teisės normų aiškinimą pateikia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A552-2158/2013.
Vadovaujantis Areštinių veiklos taisyklių 62 p., asmenys, laikomi policijos areštinėje, maitinami 3 kartus per dieną (maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų). Kaip matyti iš Visagino PK areštinėje galiojančių Taisyklių nuostatų, areštinėje laikomi asmenys maitinami pagal nustatytą dienotvarkę: 8.00-9.00 – pusryčiai, 12.00-12.45 – pietūs, 18.00-18.30 – vakarienė (27 p.). Taip pat pagal byloje pateiktos 2012-09-07 Sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties 12 p. ir 2014-09-12 Sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo ir pardavimo sutarties 15.4. p. nustatyta, jog esant sulaikytų asmenų, pardavėjas privalo maistą pateikti tris kartus per parą, kiekvieną dieną pagal šį grafiką: pusryčiai nuo 7 iki 7.30, pietūs nuo 12.00 val. iki 12.30 val., vakarienė nuo 18.00 val. iki 18.30 val. (I t., 146, 152 b. l.) Vertinant kitas minėtųjų 2012-09-07 ir 2014-09-12 Sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarčių (I t., 146-155 b. l.) nuostatas, matyti, kad maistą Visagino PK areštinėje laikomiems asmenims tiekianti maitinimo paslaugas įmonė privalo pateikti maisto davinį, pritaikytą kelionei (sunormuotas, išdalintas porcijomis, supakuotas maistas), atitinkantį pateiktus maistui reikalavimus ir normas, energetinę vertę, bei pritaikytą vartojimui ne maitinimo vietoje (konvojavimo metu ir pan.) (2012-09-07 Sutarties 32 p. ir 2014-09-12 Sutarties 15.15 p.).
Šiuo aspektu, teismas pažymi, jog pareiškėjas skunde patvirtino, kad etapuojant iš Visagino PK areštinės prieš pietus, jam buvo išduodamas sausas davinys. Tą patvirtina ir byloje surinkti įrodymai, t. y. pareiškėjo bylos pažyma ir joje esantis pareiškėjo parašas ties įrašu „Maisto davinį gavau“ (I t., 101 b. l.).
Tačiau pareiškėjas nurodė, jog sausas davinys, išduodamas etapuojant, neatitiko vienam asmeniui skiriamų maisto produktų vidutinio kiekio, todėl jis būdavo alkanas. Minėta, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai (Maitinimo taisyklių 31 p.). Nagrinėjamu aspektu taip pat aktualus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas dėl skiriamų maisto produktų Nr. 253), patvirtintas skiriamų maisto produktų vidutinis kiekis vienam asmeniui, vežamam iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietos. Vadovaujantis atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas iš Visagino PK areštinės į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą buvo etapuojamas: 2014-06-25, 2014-07-23, 2014-09-10 ir 2015-05-27 (II t., 51-56 b. l.).Nors atsakovas nepateikė įrodymų apie nurodytomis dienomis pareiškėjui išduoto sauso maisto davinio sudėtį, tačiau pagal jau paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ar saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui. Atsakovui nepateikus įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad pareiškėjui išduoti sausi daviniai pagal savo sudėtį atitiko teisės aktų reikalavimus, o tik pateikus kito laikotarpio duomenis, teismas sprendžia pagal pateiktus duomenis, o abejones vertina pareiškėjo naudai. Taigi, atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai, kuriuose nurodyti sausą davinį, išduodamą etapuojamiems asmenims, sudarantys maisto produktai ir jų kiekiai (dešra 100 g., marinuotas agurkas 100 g., duona 100 g., obuolys 150 g., mineralinis vanduo 150 ml) patvirtina, kad yra neatitikimas tarp Įsakymu dėl skiriamų maisto produktų Nr. 253 patvirtintų skiriamų maisto produktų rūšies ir vidutinio kiekio vienam asmeniui skiriamų maisto produktų kiekio (juoda duona nemažiau kaip 300 gr., sviestas arba margarinas – 30 g., fermentinis sūris – 30 g., dvi dešrelės arba du kiaušiniai – 120/100 g., mineralinis, mineralizuotas vanduo arba gaivieji gėrimai – 500 g.) ir pareiškėjo pateiktų duomenų apie jo išduodamo sauso davinio etapuojamiems asmenims maisto produktų rūšies ir vidutinio kiekio vienam asmeniui skiriamų maisto produktų kiekio. Todėl įvertinus atsakovo pateiktus duomenis dėl skiriamo sauso davinio maisto produktų sudėties ir jų kiekių, teismas daro išvadą, kad atsakovas išduodamas pareiškėjui sauso maisto davinį, pažeidė Maitinimo taisyklių 31 punkto reikalavimą ir tokiu būdu neužtikrino pareiškėjo teisės į tinkamą maitinimą tuo metu, kai pareiškėjo buvo etapuojamas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.
Pareiškėjo teigimu, atsakovas pažeidė jo teisę skambinti artimiesiems, kadangi Visagino PK areštinėje neįrengtas taksofonas.
Suimtųjų teisė paskambinti telefonu įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 23 str. Tačiau kaip buvo minėta, asmenims, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, Suėmimo vykdymo įstatymas taikomas su išimtimis, nustatytomis įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamu atveju, Suėmimo vykdymo įstatymo 23 str. patenka į minėtą išimtinį straipsnių sąrašą, todėl minėtasis Suėmimo vykdymo įstatymo 23 str. netaikomas.Teisės aktuose, reglamentuojančiuose areštinių veiklą ir jų vidaus tvarką, imperatyvių nuostatų, įpareigojančių areštinėje įrengti taksofoną, nėra. Visagino PK areštinėje laikomiems asmenims teisės paskambinti telefonu nenustato ir Taisyklių nuostatos.
Pareiškėjas nurodo, jog Visagino PK areštinėje nėra įrengtų pasimatymų kambarių, todėl dėl lytinių santykių su žmona nebuvimo jam buvo daroma neturtinė žala.
Suimtųjų teisė į pasimatymus su artimaisiais įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 22 str. Šio straipsnio 1 d. nustatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas. Pagal Taisyklių 11 p., suimtiems asmenims pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimis leidžiama ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Areštinių veiklos taisyklių V skyriuje reglamentuojama pasimatymų su giminaičiais arba kitais asmenimis organizavimas ir tvarka. Vadovaujantis minėtųjų Taisyklių 23 p., pasimatymus organizuoja policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas), esant teritorinės policijos įstaigos viršininko ar jo rašytiniu įsakymu įgalioto policijos pareigūno raštiškam leidimui. Vadovaujantis byloje pateikto Lankytojų registracijos žurnalo duomenimis, 2014-09-09 pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasimatyti su dviem asmenimis (V. S.) ir A. V., o 2015-03-03 – su trimis asmenimis (V. S., V. S., D. S.). Pagal Taisyklių 26 punktą, atvykę į pasimatymą asmenys su policijos areštinėje laikomais asmenimis susitinka policijos pareigūnų akivaizdoje, o Taisyklių 27 punktas nustato bendravimo su atvykusiais į pasimatymą asmenimis būdą – bendravimą telefonu, kitų bendravimo būdų nei paminėtos Taisyklės, nei Higienos normos HN 37:2009 nereglamentuoja, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad jam turėjo būti sudaromos sąlygos intymiems santykiams su sugyventine jo laikymo Visagino PK areštinėje metu.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, reglamentuojančių asmenų, nuteistų areštu, laikymo areštinėse tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų, kurias nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, užtikrinimo ir realizavimo tvarką, 125 p. nustato, kad nuteistųjų areštu pasimatymai vyksta be fizinio kontakto. Teismas pažymi, jog teisė į ilgalaikius pasimatymus reglamentuota tik nuteistiesiems laisvės atėmimo bausme asmenims. Vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai dėl ilgalaikių pasimatymų atmestini kaip nepagrįsti, taip pat konstatuoja, kad atsakovas nepažeidė teisės aktais reglamentuotos pareiškėjo teisės pasimatyti su šeimos nariais, giminaičiais ar kitais asmenimis.
Pareiškėjas teigia, jog neturtinė žala jam atsirado todėl, kad kamerose nebuvo įrengta radijo stočių, nebuvo išduodami spaudos leidiniai.
Vertindamas šį pareiškėjo argumentą, teismas pažymi, jog Higienos normos HN 37:2009 nereglamentuoja imperatyvaus radijo imtuvų įrengimo areštinės kamerose, taip pat ir spaudos leidinių išdavimo. Tuo pačiu akcentuotina, kad Areštinių veiklos taisyklių 7.20 p. bei Taisyklių 8.17 p. nustato areštinėje laikomų asmenų teisę naudotis giminaičių bei artimųjų perduotais radijo imtuvais. Atsakovas jokių draudimų dėl radijo imtuvų perdavimo areštinėje laikomiems asmenims nebuvo nustatęs, todėl pareiškėjas galėjo naudotis giminaičių ar artimųjų perduodamu radijo imtuvu. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl radijo imtuvų nebuvimo Visagino PK areštinėje atmeta kaip nepagrįstą.
Nagrinėjamo pareiškėjo reikalavimo dėl spaudos leidinių išdavimo aspektu teismas sprendžia, kad tokios pareigos teisės aktai, reglamentuojantys asmenų, laikymo sąlygas teritorinių policijos įstaigų areštinėse, atsakovui nenumato. Pastebėtina, jog minėtojo reikalavimo įgyvendinimas sietinas su pareiškėjo teise vieną kartą per 15 kalendorinių dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais (Areštinių veiklos taisyklių 7.14 p. bei Taisyklių 8.12 p.). Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog šią pareiškėjo teisę atsakovas būtų kokiais nors veiksmais ar neveikimu apribojęs uždrausdamas pareiškėjo giminaičiams ar artimiesiems perduoti spaudos leidinius. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas dėl spaudo leidinių nebuvimo Visagino PK areštinėje yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Pareiškėjo teigimu, Visagino PK areštinėje nėra įrengtos salės su sporto inventoriumi, todėl tokiu būdu buvo suvaržyta jo teisė į fizinį lavinimą.
Higienos norma HN 37:2009, reglamentuojanti areštinės įrengimą, nenumato, jog policijos areštinėje privalo būti įrengta patalpa su sporto inventoriumi. Taisyklėse taip pat nėra nuostatų, nustatančių areštinėje laikomų asmenų teisės į fizinį lavinimą įgyvendinimą. Remdamasis ginčo laikotarpiu galiojusiu teisiniu reguliavimu, teismas sprendžia, jog teisės aktai nenustato pareigos atsakovui įrengti sporto salę ar išduoti sporto inventorių teritorinės policijos įstaigos areštinėse, tame tarpe ir Visagino PK areštinėje, todėl pareiškėjo teiginiai dėl jo suvaržytos teisės į fizinį lavinimą yra atmestini.
Pareiškėjas teismui pateiktame skunde taip pat suformulavo reikalavimą pripažinti jį nukentėjusiuoju pagal Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje sprendžia dėl atitinkamo teisių gynimo būdo taikymo, o ne aprašo ir konstatuoja prielaidas, kurios turi būti ir yra nustatomos siekiant taikyti šį gynimo būdą (Administracinių teismų praktika, biuletenis Nr. 26). Dėl tam tikro teisių gynimo būdo taikymo prielaidų pasisakoma ne teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, bet teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje (pvz., analizuojant, ar asmuo turi gintiną subjektinę teisę, ar ji buvo pažeista, ar ji turi būti ginama, ir jei taip – kokiais būdais). Todėl reikalavimas konstatuoti tam tikras aplinkybes (šiuo atveju - pripažinti jį nukentėjusiuoju pagal Konvencijos nuostatas) laikytinas pareiškėjo skundo motyvu, jis negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu. Šis pareiškėjo motyvas aptartas sprendimo motyvuojamojoje dalyje ir dėl jo rezoliucinėje sprendimo dalyje teismas nepasisako.
Konstatavęs pareiškėjo teisės privačiai pasinaudoti tualetu, pažeidimą, pareiškėjo teisės pasivaikščioti 1 valandą gryname ore pažeidimą, pareiškėjo teisės gauti tinkamą maitinimą – tai yra vežant jį iš Visagino PK areštinės į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą gauti sausą davinį, atitinkantį vienam asmeniui skiriamų maisto produktų vidutinį kiekį, pažeidimą, ir spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, pagal kurią, asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį dėl pažeistų pareiškėjo teisių privačiai pasinaudoti tualetu, ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, gauti teisės aktus atitinkantį sauso maisto davinį, kai dėl etapų nebuvo pamaitinamas pietumis, teismas atsižvelgia į pažeistų vertybių pobūdį (pareiškėjas neįrodinėjo, jog dėl nurodytų pažeidimų buvo padaryta žala jo sveikatai), pažeidimų trukmę, intensyvumą (pažeidimų laikotarpiai buvo sąlyginai trumpi).Tačiau įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Atsižvelgęs į tai, kas buvo nurodyta, ir teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog pareiškėjui priteistini 100 eurų laikomi adekvačia piniginių lėšų suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti E. S. , a.k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 (šimtą) eurų neturtinei žalai, patirtai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato areštinėje nuo 2014-06-19 iki 2015-05-27, atlyginti.
Kitą skundą dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.