Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-04-13 · Administracinė byla Nr. I-4165-815/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-04-13
Bylos Nr.
I-4165-815/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03040-2014-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Violeta Balčytienė, Egidija Puzinskaitė, Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
G. G.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4165-815/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03040-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 1.3; 6.3.1; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Egidijos Puzinskaitės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas G. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 28), prašydamas:

1.1. panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, ir VSDFV) 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4530 „Dėl 2013-08-06 prašymo ir 2014-04-14 skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (6.5) I-4530);

1.2. priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus:

1.2.1. dėl neteisėto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio neteisėto vykdymo padarytą žalą, t. y. 4 244,86 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir pensija) nepriemoką už 2010 m. ir 9 495,48 Lt senatvės pensijos nepriemoką už 2011 m., iš viso – 13 740,34 Lt;

1.2.2. dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio vykdymo susidariusią pensijos nepriemoką – 4 297,44 Lt (po 2 148,72, Lt už 2010 m. ir 2011 m.).

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad pensija jam paskirta 2004 m. lapkričio 28 d., kaip dirbančiam pensininkui 2010 m. ir 2011 m. nebuvo išmokėta visa pensija, tuo jam padaryta žala, kad paskirtos pensijos dydžio ir nuo 2012 m. sausio 1 d. mokamos pensijos dydžio ir mokėjimo tvarkos neginčija. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. VSDFV Panevėžio skyrius, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymą, 2013 m. rugsėjo 2 d. rašte Nr. (10.12) 3-36858 „Dėl pensijos“ (toliau – ir raštas Nr. (10.12) 3-36858), be kita ko, nurodė, kad: valstybinės socialinio draudimo pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojamos pagal Laikinąjį įstatymą; pensijos nepriemokos negali išmokėti, nes nėra teisės aktų, nustatančių pensijos skirtumo išmokėjimą, todėl pateikia tik apskaičiuotą nepriemokos dydį.

2.2. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimus, iš esmės remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, be kita ko, 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, 2014 m. kovo 7 d. sprendimu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, be kita ko, 6.246 straipsnio 1 dalimi, 6.249 straipsnio 1 dalimi 6.271 straipsniu, nurodo, kad tiek valstybė, priėmusi Laikinąjį įstatymą, tiek VSDFV Panevėžio skyrius, vykdęs neteisėtas minėto įstatymo nuostatas ir tuo padaręs žalą pareiškėjui, privalo atsakyti ir atlyginti žalą.

2.3. Pareiškėjas, vadovaudamasis raštu Nr. (10.12) 3-36858 ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 19 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris nutartyje nurodė, jog skundas nagrinėtinas Panevėžio apygardos administraciniame teisme. Pareiškėjas kreipėsi į paminėtą teismą, kuris nevykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties, skundą paliko nenagrinėtą ir nurodė su skundu kreiptis į Fondo valdybą. Fondo valdyba sprendime Nr. (6.5) I-4530 paaiškino, jog duodamas atsakymą Panevėžio skyrius viršijo savo įgaliojimus, o pareiškėjas praleido 3 m. apskundimo terminą, skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjo skundą atmetė.

2.4. Pareiškėjo nuomone, Fondo valdyba nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsniu, nes ginčas kilęs tik iš neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio, o ne iš Pensijų įstatymo. Visiškai nesuprantamas ir Fondo valdybos aiškinimas, jog 3 m. apskundimo terminas skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio 1 d.: Vyriausybė, parengusi neteisėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, Seimas, priėmęs Laikinąjį įstatymą ir Prezidentas, pasirašęs minėtą įstatymą, turėdami kvalifikuotų teisininkų grupes nesuprato, jog priėmė neteisėtas ir Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo nuostatas, o pareiškėjas, Fondo valdybos supratimu, privalėjo, 2010 m. sausio mėn. gavęs sumažintos pensijos dalį, suprasti, kad minėtos valstybės institucijos žinojo, jog priėmė neteisėtą Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, ir teikti skundą. Tai, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnis neteisėtas, nes prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjas sužinojo tik paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, taigi, remiantis sąžiningumo, protingumo kriterijais tik nuo tada ir gali būti skaičiuojamas senaties terminas.

2.5. Konstitucinio Teismo nutarimai galioja į ateitį, dėl pareiškėjui padarytos žalos (CK 6.271 straipsnis) ABTĮ apskundimo termino nenustato, todėl būtina remtis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 3 dalimis. Pasak pareiškėjo, 3 m. ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo kreipimosi su skundu į teismą dienos. Nesilaikant išvardytų CK nuostatų Konstitucinio Teismo nutarimai netektų prasmės, jie būtų neįgyvendinami dėl atsakovų neatsakingumo ir bylos vilkinimo.

2.6. Tuo atveju, jeigu, teismo nuomone, terminas skundui paduoti yra praleistas, pareiškėjas, remdamasis skunde nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, prašo jį atnaujinti.

II

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, o visiškai sutinka su sprendime Nr. (6.5) I-4530 nurodyta pozicija, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui negautą pensijos dalį, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 31–35).

1. Atsakovas remiasi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusia iki 2012 m. gruodžio 31 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), jų 103 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (2013 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-167/2013, 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) ir CK nuostatomis dėl ieškinio senaties.

2. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos pensijų gavėjams netaikomos nuo 2012 m. sausio 1 d., taigi, sprendimai dėl pareiškėjui mokėtos perskaičiuotos pensijos visiškai įvykdyti iki paminėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

3. Pareiškėjui nuo 2004 m. lapkričio 28 d. paskirta ir mokama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta pensija, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėn., todėl jo reikalavimui dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos pensijos dalies priteisimo senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėn. Teisinės pasekmės pareiškėjui atsirado po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. įstatymų leidėjui nustačius laikiną pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, kurią realizavo VSDFV Panevėžio skyrius, kiekvieną mėnesį mokėdamas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotą pensiją. Pareiškėjas į VSDFV Panevėžio skyrių kreipėsi tik 2013 m. rugpjūčio mėn., praleidęs imperatyvų teisės aktuose įtvirtintą 3 m. apskundimo terminą, nors privalėjo savo teises ginti per Pensijų įstatyme nustatytą apskundimo terminą. Taigi, darytina išvada, kad VSDFV Panevėžio skyriaus veiksmai dėl pensijos perskaičiavimo pareiškėjui yra galutiniai ir visiškai įvykdyti. Pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, privalėjo tinkamai, laikydamasis įstatymų nuostatų, imtis priemonių savo galimai pažeistoms teisėms apginti ir interesams įgyvendinti, tačiau jokių veiksmų savo teisei apginti iki apskundimo termino pabaigos nesiėmė.

4. Fondo valdyba, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakyme Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, sprendime Nr. (6.5) I-4530, be kita ko, informavo pareiškėją, kad, pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pateikė įrodymus, sudarančius pagrindą praleistam terminui atnaujinti.

5. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, jo nuostatos buvo privalomos ir valstybės valdžios institucijoms. VSDFV Panevėžio skyrius kaip vykdomoji institucija, vykdanti viešojo administravimo funkcijas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsniais, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. teisėtai ir pagrįstai perskaičiavo pareiškėjui paskirtą pensiją ir mokėjo ją pagal tuo metu galiojusiame Laikinajame įstatyme nustatytą tvarką.

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime nekonstatuota, kad Laikinasis įstatymas ar jo dalis, taikoma perskaičiuojant valstybines socialinio draudimo pensijas, prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinta, kad Nuostatų 146 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įgyvendinama Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, neprieštaravo Konstitucijai, be to, šiame nutarime nurodyta, kad: pagal Konstituciją, valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, pensijų teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, nustačius dėl pensijų sumažinimo susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą.

III

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia iš esmės tokius argumentus (b. l. 16–19).

1. Fondo valdyba remiasi inter alia Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusia iki 2012 m. gruodžio 31 d.), 2 dalimi, Taisyklių 20 ir 31 punktais, LVAT praktika (2013 m. spalio 9 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. AS438-818/2013, AS602-716/2013, Nr. AS602-849/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2014 m. balandžio 22 d, nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014), nurodo, be kita ko, jog terminas skundui Fondo valdybai dėl teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų, veiksmų), mokant sumažintas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pensijas, paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo, todėl pareiškėjo argumentas, kad apie tai, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai jis sužinojo 2012 m. rugsėjo 21d., paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl ir terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo šios datos, atmestinas kaip nepagrįstas.

2. Fondo valdyba, įvertinusi tai, kad VSDFV Panevėžio skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensiją pareiškėjui išmokėjo 2010 m. sausio mėn., tad apie VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą mokėti ne visą paskirtą pensiją jis sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., nustatė, kad, kreipdamasis į VSDFV Panevėžio skyrių su 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymu, kuris turėjo būti persiųstas nagrinėti Fondo valdybai, ir į Fondo valdybą su 2014 m. balandžio 14 d. skundu dėl negautos pensijos dalies išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai 3 m. terminą; dėl šios priežasties Fondo valdyba sprendime Nr. (6.5) I-4530, vadovaudamasi Taisyklių 20 punktu, pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. birželio 4 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio mėn. pradėti mokėti sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensiją pareiškėjas praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti. Per nustatytą terminą pareiškėjui įrodymų nepateikus, Fondo valdyba 2014 m. birželio 12 d. sprendime Nr. (6.5) I-5297 „Dėl atsisakymo nagrinėti 2013-08-06 prašymą ir 2014-04-14 skundą“ (toliau – ir sprendimas Nr. (6.5) I-5297), vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymą ir 2014 m. balandžio 14 d. skundą.

3. Pareiškėjo reikalavimas dėl pensijos dalies išmokėjimo Fondo valdyboje nebuvo išnagrinėtas, taigi, pareiškėjas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nepasinaudojo, todėl jo reikalavimas įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį (13 740,34 Lt) ir dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį (4 297,44 Lt) teisme negali būti nagrinėjamas iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

Pareiškėjui senatvės pensija paskirta ir mokama nuo 2004 m. lapkričio 28 d. (žr. pareiškėjo skundą (b. l. 1–2), VSDFV Panevėžio skyriaus atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 31–35), VSDFV Panevėžio skyriaus 2004 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 4896 (b. l. 36), 2010 m. sausio mėn. ji sudarė 1 596,75 Lt (VSDFV Panevėžio skyriaus 2010 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. P15-4845(5.1) (b. l. 40), raštas Nr. (10.12) 3-36858 (b. l. 10)) ir nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. (imtinai) mažinta pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnį (raštas Nr. (10.12) 3-36858 (b. l. 10)).VSDFV Panevėžio skyrius 2011 m. gruodžio 12 d. sprendime Nr. P15-14513 (b. l. 44) nusprendė 2010 m. savarankiškai dirbusiam pareiškėjui G. G. išmokėti 5 250,62 Lt senatvės pensijos nepriemoką, apskaičiuotą už 2010 m., remdamasis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateiktais duomenimis (žr. 2011 m. gruodžio 6 d. ataskaitą, pagal kurią pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. užsiėmė advokato praktika (b. l. 42)).

3. Remiantis viešai prieinama informacija, pareiškėjas G. G. užsiėmė advokato praktika nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d., o iki 2007 m. gegužės 28 d. dirbo (duomenys neskelbtini) teisėju (žr. www.infolex.lt).

4. VSDFV Panevėžio skyrius, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymą (b. l. 20, 46), 2013 m. rugsėjo 2 d. rašte Nr. (10.12) 3-36858 „Dėl pensijos“ (b. l. 10) nurodė, be kita ko, kad: oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą 2012 m. rugsėjo 21 d., nuo nurodytos datos pensijos mokamos, neatsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas ar (ir) darbą savarankiškai; grąžinti neišmokėtą pensijos dalį, kaip pageidauja pareiškėjas, nėra teisinio pagrindo; nesant teisės aktų, reglamentuojančių paskirtos ir išmokėtos pensijos sumos skirtumo išmokėjimą, VSDFV pateikia duomenis apie pareiškėjo pensijos perskaičiavimą (mažinimą) nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. pagal Laikinojo įstatymo 6, 8 straipsnius.

5. Fondo valdyba, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. balandžio 14 d. skundą, kuriame pareiškėjas prašė išnagrinėti skundą išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių išmokėti pareiškėjui už 2010 m. ir 2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių taikymo neišmokėtą pensijos dalį, t. y. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo – 13 740,34 Lt, dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio taikymo – 4 297,44 Lt (b. l. 21–23), 2014 m. gegužės 15 d. sprendime Nr. (6.5) I-4530 „Dėl 2013-08-06 prašymo ir 2014-04-14 skundo“, vadovaudamasi Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatomis (redakcija, galiojusia iki 2012 m. gruodžio 31 d.), LVAT praktika (2013 m. spalio 9 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. AS438-818/2013, AS602-716/2013, Nr. AS602-849/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2014 m. balandžio 22 d, nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014) nurodė, kad terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo, taip pat nurodė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi, apie VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą (kaip valinį aktą, veiksmą) mokėti ne viso dydžio paskirtą pensiją pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., kad pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymas dėl 2010 m.–2011 m. sumažintos pensijos dalies išmokėjimo VSDFV Panevėžio skyriuje gautas 2013 m. rugpjūčio 6 d., t. y. praėjus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam 3 m. terminui, atsižvelgdama į tai, padarė išvadą, kad VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio mėn. mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą pareiškėjas praleido, taigi, šis teritorinio skyriaus sprendimas yra įvykdytas; be to, remdamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių 20 punktu, pasiūlė iki 2014 m. birželio 4 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą apskųsti teritorinio skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio mėn. pradėti mokėti pareiškėjui pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą senatvės pensiją pareiškėjas praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą, kad pateikus įrodymus, skundo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo, o per nustatytą laiką nepateikus įrodymų arba nusprendus, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą, pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymas ir 2014 m. balandžio 14 d. skundas tiek, kiek prašoma išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, būtų palikti nenagrinėti, kaip pateikti praleidus nustatytą skundo padavimo terminą (Taisyklių 31 punktas) (b. l. 8–9, 24–26).

6. Fondo valdyba, konstatavusi, kad pareiškėjas iki 2014 m. birželio 4 d. nepateikė įrodymų, galinčių patvirtinti, kad terminą apskųsti teritorinio skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio mėn. pradėti mokėti pareiškėjui pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą senatvės pensiją pareiškėjas praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą, nepateikė, remdamasi Taisyklių 31 punktu, 2014 m. birželio 12 d. sprendime Nr. (6.5) I-5297 „Dėl atsisakymo nagrinėti 2013-08-06 prašymą ir 2014-04-14 skundą“ atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymą ir 2014 m. balandžio 14 d. skundą tiek, kiek pareiškėjas prašė išmokėti 2010 m.–2011 m. neišmokėtą pensijos dalį, kaip pateiktus praleidus skundo padavimo terminą (b. l. 27).

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą, be kita ko, sprendžiama, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. (6.5) I-4530 „Dėl 2013-08-06 prašymo ir 2014-04-14 skundo“ (b. l. 8-9, 24-26) yra teisėtas ir pagrįstas.

1.1. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), o nuo 2010 m. sausio 1 d. ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurio 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą.

Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) buvo įtvirtinta nuostata, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV, o Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis nustatė, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Remiantis šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais, sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžios, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais, 2010-2011 m. mokant jam pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatas perskaičiuotą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, per 3 metus nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo turėjo teisę teritorinio skyriaus veiksmus skųsti VSDFV privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o nesutikdamas su VSDFV sprendimu, per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos apskųsti tokį sprendimą teismui.

Teismas akcentuoja, kad šis terminas, nors ir įtvirtintas materialiniame įstatyme, tačiau yra procesinis, jis nėra materialinis ieškinio senaties terminas, nes praleidus šį terminą, net nereikalaujant administracinėms institucijoms (VSDFV teritoriniams skyriams), ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) bei teismai privalo jį taikyti savo iniciatyva, o ne VSDFV teritorinių skyrių reikalavimu. Be to, ikiteisminės institucijos egzistavimas įrodo, kad šis terminas yra procesinis, o ne materialinis, nes materialinis ieškinio senaties terminas yra reikalavimo terminas, kuris nėra terminas, per kurį asmuo gali kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo: ieškinio senaties terminas reiškia, kad asmuo gali visada, neribotą laiką, kreiptis į teismą ir teismas, nesant atsakovo reikalavimo, šio materialinio termino turi teisę netaikyti. Taigi, kitoks Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinto termino prasmės aiškinimas leistų teigti, kad administraciniai santykiai gali trukti neribotai, kad nustatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) yra bereikšmė ir pan.

1.2. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta senatvės pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėjas, 2014 m. balandžio 14 d. paduodamas skundą (b. l. 21-23) VSDFV dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nustatytą 3 metų terminą.

Šiuo atveju konstatuotina, kad pareiškėjas, teikdamas skundą VSDFV, neprašė atnaujinti termino skundui dėl pensijos nepriemokos paduoti, taip pat nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą. Todėl VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendime Nr. (6.5)I-4530 „Dėl 2013-08-06 prašymo ir 2014-04-14 skundo“ (b. l. 8-9, 24-26) tiksliai vertino faktines aplinkybes, pagrįstai ir teisėtai pritaikė teisės nuostatas, naikinti VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. (6.5)I-4530 nėra teisinio pagrindo.

1.3. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, kaip kvalifikuotas teisininkas (buvęs teisėjas, advokatas), net nebandė teikti kokių nors duomenų, sudarančių prielaidas bei sąlygas atnaujinti terminą, VSDFV, kaip tai nurodyta skundžiamame VSDFV sprendime, todėl VSDFV pagrįstai ir teisėtai priėmė 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5297 „Dėl atsisakymo nagrinėti 2013-08-06 prašymą ir 2014-04-14 skundą“ (b. l. 27), kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą.

2. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesinį terminą negali būti teisme tenkinamas, nes tai VSDFV prerogatyva.

3. Pareiškėjas prašo priteisti žalą dėl Laikinojo įstatymo 6 bei 8 straipsnio nuostatų neteisėto vykdymo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Šioje administracinėje byloje nėra konstatuoti nei VSDFV nei jos teritorinio Panevėžio skyriaus neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo prašymas priteisti žalą dėl neteisėto pensijos neišmokėjimo nėra pagrįstas.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad tokio pobūdžio bylose paprastai reikalaujama priteisti neišmokėtą pensijos dalį, tačiau galiojant nepanaikintiems VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimui Nr. (6.5)I-4530 bei 2014 m. birželio 12 d. sprendimui Nr. (6.5) I-5297, nėra jokio teisinio pagrindo priteisti neišmokėtą pensijos dalį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta BalčytienėEgidija PuzinskaitėErnestas Spruogis