- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-02
- Bylos Nr.
- 1A-377-491-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Petras Meidaus (pirm.), Eligijus Gladutis, Arnoldas Šukaitis
- Nukentėjusysis
- R., R. M.
- Kaltinamasis
- A.
- Advokatai
- Kęstutis Rakauskas
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal l. e. Biržų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas prokuroro Raimundo Binkio bei nukentėjusiojo R. M. apeliacinius skundus dėl 2008 m. balandžio 24 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. L. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendžiu nukentėjusiojo R. M. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
A. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2005 m. gruodžio 30 d. apie 21.30 val. AB (duomenys neskelbtini) administracinėse patalpose esančioje salėje, t.y. viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, tyčia, ištempdamas R. M. iš salės į koridorių, koridoriuje sugriebdamas jį už dešinio nykščio, įspirdamas du kartus į kairę koją ir ranką, vieną kartą suduodamas jam į veidą, padarė nukentėjusiam R. M. minkštųjų audinių sumušimus lūpų, kaklo, kairio kelio sąnario ir dešinės plaštakos nykščio srityje, viršutinių pirmų kandžių šaknų lūžį, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, o taip pat demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Apeliaciniu skundu l.e. Biržų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas prokuroras Raimundas Binkis prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. L. kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nubausti jį 15 MGL (1950 Lt) bauda; patenkinti nukentėjusiojo R. M. 1760 Lt civilinį ieškinį dėl jam padarytos turtinės žalos atlyginimo; iš dalies tenkinti R. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisiant jam 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Prokuroras skunde pateikia savąjį byloje esančių įrodymų vertinimą ir teigia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, motyvai grindžiami prielaidomis, nepagrįstai suabejota įrodymais, patvirtinančiais A. L. kaltę, todėl A. L. išteisintas neteisingai. Teismas nepagrįstai suabejojo nukentėjusiojo R. M. ir liudytojų R. K., A. V. bei A. P. parodymais, specialisto išvada dėl R. M. nustatytų laikinai protezuotų viršutinių priekinių kandžių šaknų lūžio aplinkybių ir neteisingai įvertino vaizdo įrašą.
Šalies argumentai
Prokuroras skunde nurodo, jog ankstesnis nuosprendis R. M. atžvilgiu dėl A. L. sumušimo jau yra įsiteisėjęs ir R. M. nebegali sušvelninti savo kaltės dėl įvykio, už kurį jis nuteistas, kitaip pakeisti teismų sprendimų jo atžvilgiu, todėl teismas nepagrįstai teigia, jog šioje byloje R. M. sako netiesą siekdamas sumenkinti savo kaltę. Liudytojų A. P., R. K. ir A. V. parodymai yra įtikinami, nes jie nesiekia iškreipti jų matytų aplinkybių nukentėjusiojo naudai ir jas nurodo objektyviai, o tam tikri šių liudytojų parodymų netikslumai aiškintini šių liudytojų bei nukentėjusiojo psichologinių savybių, neblaivumo, atsipalaidavimo, konflikto netikėtumo įtaka, taip pat ir pakankamai ilga bylos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo trukme. Teismas taip pat neteisingai įvertino vaizdo įrašą ir padarė išvadą, jog R. M. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti „antrajame“ koridoriuje vykusių grumtynių tarp R. M. ir A. L. metu, kai pastarąjį R. M. sumušė. Prokuroro teigimu, teismas nepagrįstai suabejojo specialisto išvada dėl R. M. nustatytų laikinai protezuotų viršutinių priekinių kandžių šaknų lūžio aplinkybių. Specialisto išvadoje nurodytas aplinkybes patvirtina 2005-12-31 12.35 val. VšĮ Rokiškio poliklinika vykusi R. M. apžiūra, nukentėjusiojo R. M. parodymai bei odontologės A. M. užfiksuoti nukentėjusiajam dantų sužalojimai, todėl teismas nepagrįstai teigia, jog R. M. protezuotų dantų šaknų lūžimai galėjo atsirasti vėliau, t.y. ne 2005-12-30 konflikto metu.
Prokuroras pateikia nuorodą į kasacinę bylą Nr. 2 K – 670 / 2002 ir mano, kad A. L. veiką padarė būdamas viešoje vietoje. Jis smurtiniais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, todėl A. L. padarytoje veikoje yra visi BK 284 str. l d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, jog nukentėjusysis R. M. teismo posėdžio metu nesutiko susitaikyti su A. L., todėl teismas, manydamas, kad A. L. veiksmuose nėra BK 284 str. l d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties, turėtų A. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. l d. (nežymus R. M. sveikatos sutrikdymas).
Prokuroro teigimu, pripažinus A. L. kaltu, atsiranda pagrindas pilnai patenkinti nukentėjusiojo R. M. 1760 Lt civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti. R. M. pareikštas 3000 Lt civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis proporcingumo ir teisingumo kriterijais, tenkintinas iš dalies, priteisiant iš A. L. 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis R. M. taip pat prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. L. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d. bei tenkinti jo civilinį ieškinį, nes apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
Apeliantas skunde išdėstė dalį kaltinamojo A. L. bei liudytojo A. H. parodymų ir teigia, kad apylinkės teismas vadovavosi tik šiais faktinių bylos aplinkybių neatitinkančiais ir elementariai logikai prieštaraujančiais įrodymais. Tuo tarpu A. L. veiksmus mačiusių liudytojų A. V., R. K. ir A. P. parodymus teismas įvertino netinkamai.
Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi vaizdo įrašo medžiaga, nes A. L., būdamas bendrovės apsaugos viršininku, turėjo visas galimybes ištrinti jam nepalankias aplinkybes. Be to, teismas netinkamai įvertino teismo medicinos specialistų išvadą dėl jam padarytų sužalojimų, nes eksperto nustatytų sužalojimų padarymo aplinkybes patvirtino aukščiau minėti liudytojai.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog A. L. atliko prieš jį neteisėtus veiksmus, dėl ko buvo sutrikdyta jo sveikata, todėl jo pareikštas civilinis ieškinys turi būti pilnai patenkintas.
Teismo posėdyje išteisintasis bei jo gynėjas prašo apeliacinius skundus atmesti. Prokuroras ir nukentėjusysis prašo apeliacinius skundus tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 str. 5 d. įtvirtinta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje objektyviai ir nešališkai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, juos įvertino teisingai ir nepažeisdamas esminės įrodymų vertinimo taisyklės. Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai išteisino A. L. iš kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d., nes byloje surinkti faktiniai duomenys neleidžia kategoriškai tvirtinti, jog nuteistasis padarė šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Apeliaciniais skundais tiek prokuroras, tiek nukentėjusysis iš esmės ginčija baudžiamojoje byloje surinktų bei teismo posėdžių metu patikrintų įrodymų vertinimą, pateikdami savą įvykio situacijos matymą. Pirmiausiai, abu apeliantai skunduose tvirtina, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo kritiškai įvertino nukentėjusiojo parodymus. Tačiau, išsamiau paanalizavus R. M. parodymus tyrimo metu ir teismuose matyti, kad 2006-01-02 rašytame pareiškime policijai jis nurodė, jog konflikto metu koridoriuje su A. L. buvo tik dviese, o kaip A. L. išsitempė jį iš salės, matė R. K. ir R. J.. Koridoriuje A. L. jam spyrė vieną kartą ir po to sudavė į veidą (1 t., 8 b.l.). Apklaustas dėl to paties įvykio 2006-01-09, nukentėjusysis patvirtino, kad po konflikto su A. L. koridoriuje, jis nuėjo atgal į šokių salę, kad vienintelis R. K. matė tarp jų įvykusį incidentą. Koridoriuje A. L. ne tik sudavė smūgius, bet ir sukiojo pirštus (1 t., 9 b.l.). Apklaustas liudytoju R. M. jau parodė, kad A. L., dar jiems būnant salėje, griebė jam už dešinės rankos, bandė ją užlaužti, sugriebė už kaklo ir drabužių bei išsitempė jį iš salės. Koridoriuje A. L. jam du kartus spyrė, po vienas kitam suduotų smūgių jie tampėsi ir A. L. nugriuvo. Tada jis 2 kartus įspyrė A. L.. Koridoriuje tuo metu, anot nukentėjusiojo, be jau paminėtų R. J. ir R. K., dar buvo ir konfliktą matė A. V. ir A. P. (1 t., 14 – 16 b.l.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tyrimo pradžioje R. M. parodė, jog buvo tik vienas konfliktas, o duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme konfliktą su A. L. jis išskaidė į dvi dalis – taip vadinamame pirmajame koridoriuje, tik išėjus iš salės, ir antrajame, kuriame buvo vaizdo kamera (2 t., 166 – 168 b.l.). Apeliacinės instancijos teisme atlikus nukentėjusiojo parodymų patikrinimą vietoje šis parodė, kad koridoriuje jam pirmiausia buvo įspirta, o po to smūgiuota į veidą (3 t., 20 – 24 b.l.). 2008-02-15 vykusio teismo posėdžio metu R. M. teismą tikino, kad jam buvo spirta ne daugiau kaip 2 kartus (2 t., 123 b.l.), o jau 2008-04-04 teismo posėdyje jis tvirtino, kad išteisintasis jam spyrė 2 – 3 kartus (2 t., 167 b.l.). Taip pat 2008-02-15 vykusio teismo posėdžio metu R. M. nurodė, kad jis prakirto A. L. antakį, dėl ko šiam bėgo kraujas (2 t., 122 b.l.), o 2008-04-04 teisme jis parodė, kad A. L. kruvinas nebuvo (2 t., 167 b.l.). Taigi, iš aukščiau išvardintų nukentėjusiojo parodymų matyti, kad R. M. parodymai iš esmės prieštarauja tarpusavyje tiek dėl A. L. jam suduoto smūgio bei spyrių eiliškumo, tiek dėl prieš jį išteisintojo atliktų kitų smurtinių veiksmų, t.y. dėl piršto laužimo, bandymo užsukti ranką, griebimo už kaklo ir t.t., tiek dėl A. L. padaryto sužalojimo (iš pradžių jis teigė, jog prakirto A. L. antakį ir jam bėgo kraujas, o vėliau nurodė, kad A. L. kruvinas nebuvo). Iš to galima daryti išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai nėra visiškai nuoseklūs ir negali būti laikomi besąlygiškai teisingais.
Šią išvadą sustiprina ir bylos įrodymais neginčytinai nustatytas faktas, kad nukentėjusiojo R. M. parodymai prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems bei teisme ištirtiems įrodymams. Antai, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. M. parodė, kad po jam suduoto smūgio jis su A. L. stumdėsi koridoriuje iki pastarasis pargriuvo ant grindų (1 t., 14 – 16 b.l.). Tačiau, byloje esančiame įvykio dalies vaizdo įraše matyti, kad A. L. buvo pargriautas „antrajame“ koridoriuje, į kurį iš taip vadinamo „pirmojo“ koridoriaus A. L. ir nukentėjusysis pateko nenaudodami vienas prieš kitą jokio smurto ir net nesusikibę. Atvirkščiai, matyti, kad A. L. iš salės išeina rankas laikydamas kelnių kišenėse. Nukentėjusiojo bandymas teismo ištirtų įvykio vaizdo įrašų reikšmę sumenkinti apeliaciniame skunde nurodant, kad A. L. kaip bendrovės apsaugos vadovas, turėjo galimybę pateikti jam reikalingą vaizdo medžiagą, neįtikinamas, nes nėra byloje jokių duomenų, kad vaizdo įrašai galėjo būti suklastoti ar sumontuoti.
Toliau, nukentėjusysis tyrimo metu nurodė, jog A. L. pradėjo jį įžeidinėti dar šokių salėje, kuomet jis šoko su R. D. (1 t., 14 b.l.). Bet ši liudytoja visiškai paneigė tokius nukentėjusiojo parodymus – anot jos, jai šokant su R. M., A. L. prie jų iš viso nebuvo priėjęs (1 t., 81 – 82 b.l.). Pirmosios instancijos teismo posėdyje R. M. šiuos savo parodymų neatitikimus bandė aiškinti tuo, kad jo parodymus netiksliai užrašė prokuroras R.Žalys, bet pirmos instancijos teismo posėdyje liudytoju apklaustas R.Žalys taip pat paneigė nukentėjusiojo aiškinimą ir parodė, kad R. M. parodymai buvo surašyti pagal jo paties pasakojimą, po apklausos R. M. susipažino su protokolo turiniu ir dėl apklausos jokių pastabų nepareiškė (2 t., 168 b.l.). Tai, kad šokių salėje tarp A. L. ir R. M. nebuvo jokio konflikto, ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytoja D. M. (1 t., 117 – 118 b.l., 2 t., 171 -172 b.l.). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir atlikus liudytojos D. M. parodymų patikrinimą vietoje ši liudytoja patvirtino savo ankstesnius parodymus ir papildomai patvirtino, kad pasibaigus šokiui su A. L. pastarasis palydėjo ją iki kėdės, o pats ramiai išėjo iš salės (3 t., 36 – 37 b.l.). Nukentėjusiojo R. M. parodymai skyrėsi ir nuo pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo J. K. parodymų, kad po įvykio jis klausė R. M., už ką šis sumušė A. L., į ką nukentėjusysis jam atsakė, kad jam „nepatiko A. L. ir atkaliau“ (2 t., 169 b.l.). Pats R. M. neigė iš viso matęs J. K. ir su juo kalbėjęsis apie konfliktą su A. L.. Vertindamas visas įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į nukentėjusiojo R. M. veiksmus įvykio vakarą (nustatyta, kad po įvykio ne R. M., o A. L. pranešė policijai apie konfliktą; tuo tarpu R. M., nesulaukęs policijos, išėjo iš palydų) ir sekančią dieną (R. M. siekė susitaikyti su A. L.), jo duotus parodymus (nukentėjusysis nuolat juos keitė, derindamas su naujai byloje surinktais įrodymais), bei pagrįstai padarė išvadą, jog nukentėjusiojo R. M. parodymai negali būti laikomi objektyviais ir juos visiškai teisingai vertino kritiškai.
Nukentėjusiojo ir prokuroro apeliaciniuose skunduose nurodomų liudytojų R. K., A. V., A. P. ir R. J. parodymai, kuriuos apeliantai prašo pripažinti vienais iš A. L. kaltę patvirtinančių įrodymų, taip pat yra nenuoseklūs, prieštaraujantys tiek tarpusavyje, tiek nukentėjusiojo parodymams, tiek kitų bylos įrodymų visetui. Pirmiausiai, nė vienas iš paminėtų liudytojų nepatvirtino R. M. parodymų, kad A. L. spardė jį kojomis ir laužė jam nykštį. Šie liudytojai taip pat nepatvirtino matę kruviną A. L. veidą po R. M. jam suduoto smūgio, ką ikiteisminio tyrimo metu atkakliai teigė R. M. (1 t., 14 – 160 b.l.). R. J. ikiteisminio tyrimo metu pirminiame savo paaiškinime nurodė salėje matęs, kaip A. L. už drabužių išsitempė R. M. iš salės, o kas buvo toliau jis teigė nežinąs, nes iš salės išėjęs nebuvo (1 t., 10 b.l.). Vėliau, apklausiamas liudytoju, A. J. jau tvirtino, kad buvo išėjęs iš salės ir matė besistumdančius R. M. su A. L. (1 t., 27 – 29 b.l.). Pirmosios instancijos teisme liudytojas R. J. vėl grįžo prie pirminių savo parodymų – jis parodė nematęs tarpusavyje besistumdančių R. M. ir A. L. (2 t., 170 b.l.). Atlikus parodymų patikrinimo vietoje bylai jau esant apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas eilinį kartą pakeitė savo parodymus – anot jo, jis matė kaip koridoriuje R. M. su A. L. vienas kitą tampė už atlapų (3 t., 10 – 12 b.l.). Vertinant šių liudytojų parodymus negalima nekreipti dėmesio į tai, kad nukentėjusysis bei liudytojai R. K., A. V., A. P. ir R. J. dirba tame pačiame darbo kolektyve, visi jie yra vairuotojai – ekspeditoriai, bei į tai, kad kitą dieną po konflikto R. M. ir A. P. atvyko susitikti su A. L. prie Jonavos (2 t., 121 b.l.). Tai aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai imti abejoti nukentėjusiajam artimų liudytojų parodymais. Be to, kaip jau buvo paminėta, liudytojų R. J., R. K., A. V. ir A. P. parodymus apie konfliktą šokių salėje visiškai paneigė teisme ištirtas vaizdo įrašas, liudytojos D. M. bei R. D.. Prokuroras skunde visiškai nepagrįstai teigia, kad liudytojai R. K., A. V., A. P. ir R. J. patvirtino nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad dar šokių salėje A. L. jam smogė pirmasis – tokių parodymų nedavė nei nukentėjusysis, nei minėti liudytojai.
Tuo tarpu išteisintojo A. L. parodymai apie tai, jog jokio konflikto salėje ir artimesniame koridoriuje tarp jo ir nukentėjusiojo išvis nebuvo, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš esmės buvo nuoseklūs. Tokius išteisintojo parodymus patvirtino vaizdo įrašas, kur matyti, kad į „antrąjį“ koridorių A. L. su R. M. atėjo ramiai, nesistumdydami, net nesusikibę, A. L. laikant rankas savo kelnių kišenėse, bei jau aptarti liudytojų R. D. ir D. M. parodymai. Be to, A. L. parodymus pilnai patvirtino ir liudytojas A. H., kuris nurodė, jog konfliktas tarp A. L. ir R. M., kurio metu išteisintasis buvo sumuštas, įvyko tik „antrajame“ koridoriuje, iki tol A. L. su nukentėjusiuoju nekonfliktavo (2 t., 171 b.l.). Kad nukentėjusiojo R. M. veide nebuvo matyti jokių sumušimo žymių, patvirtino ir liudytojai A. A. ir V. M., kurie nuo konflikto praėjus neilgam laiko tarpui matė R. M. (2 t., 172 b.l.).
Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojai A. H., R. D., D. M., A. A. ir V. M. būtų pykęsi ar konfliktavę su nukentėjusiuoju R. M. ir būtų dėl kažkokios priežasties suinteresuoti padėti A. L.. Šių proceso dalyvių parodymai nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja ir atitinka teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti šiais parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
Vertindamas specialisto išvadą dėl R. M. padarytų sužalojimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog minėti sužalojimai galėjo atsirasti konflikto „antrame“ koridoriuje metu. Tokia teismo išvada pakankamai logiška, ji seka iš bylos įrodymų. Antai, vaizdo įrašuose matyti, kad po R. M. suduotų smūgių A. L. gana aktyviai gynėsi, jiedu stumdėsi. Konflikto metu jie laikėsi vienas kitam už drabužių, rankų, pečių, A. L. keletą kartų atstūmė R. M.. R. M. padarytų sužalojimų mastas, būdas ir lokalizacija rodo, jog jie pilnai galėjo būti padaryti A. L. ginantis nuo tyčinių smurtinių R. M. veiksmų prieš jį administracinio pastato koridoriuje, dėl ko R. M. jau yra nuteistas įsiteisėjusiu 2006-11-30 Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu. Vertindamas R. M. padarytą sužalojimą dešinės plaštakos nykščio srityje, teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog šis sužalojimas pilnai galėjo atsirasti R. M. kumščiu suduodant A. L., juolab, kad nukentėjusysis ir neneigė sudavęs A. L. vieną smūgį. Pirmosios instancijos teismas A. L. veiksmus konflikto su nukentėjusiuoju metu pagrįstai įvertino kaip būtinąją gintį ginantis nuo agresyvaus įvykio metu buvusio R. M. ir šių veiksmų nelaikė ginties ribų peržengimu. A. L. ginantis nuo R. M. šiam padaryti sužalojimai kartu negali sąlygoti ir baudžiamosios atsakomybės A. L. pagal BK 140 str. 1 d. kaip kad tai nurodo savo skunde prokuroras.
Atkreiptinas dėmesys ir į dar vieną prokuroro apeliacinio skundo aspektą, t.y. savo skunde prokuroras daug dėmesio skiria BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvinės pusės požymių – įvykio vietos, kaip viešosios vietos, dalyko – viešosios tvarkos sutrikdymo, analizei. Kolegija neturi pagrindo abejoti čia pateikiamais prokuroro samprotavimais ir išvada, kad konflikto vieta – AB (duomenys neskelbtini) salė, iš esmės atitinka teismų praktikoje nusistovėjusią viešosios vietos sampratą, kad sukėlus konfliktą pobūvio metu, kuomet dalyvauja daug įmonės darbuotojų, ir kuomet konfliktas išsirutulioja iki muštynių, neabejotinai yra sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka. Tačiau, ką teisingai pažymėjo ir pirmos instancijos teismas, byloje nėra pakankamai įrodymų, kad konflikto iniciatoriumi, galiausiai sukėlusiu pasekmes, numatytas BK 284 str. 1 d., šiuo atveju yra išteisintasis A. L.. Kita vertus, paties prokuroro pozicija dėl įvykio vertinimo ir veikų kvalifikavimo skunde nėra nuosekli – skunde (4 lapas, 2 pastraipa) tvirtindamas, jog „konstatuotina, kad A. L. smurtiniais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Taigi, A. L. padarytoje veikoje yra visi LR BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai“, dar tame pačiame apeliacinio skundo lape (to paties 4 skundo lapo 4 pastraipa) pats suabejoja savo aukščiau išdėstytais motyvais ir siūlo kaip alternatyvą A. L. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d. Iš to galima spręsti, kad pačiam prokurorui iki galo nėra aiški konflikto situacija ir jame dalyvavusių išteisintojo bei nukentėjusiojo vaidmuo jame.
Vertindamas R. M. nustatytą laikinai protezuotų viršutinių priekinių kandžių šaknų lūžį, pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į šio sužalojimo nustatymo aplinkybes bei visą bylos medžiagą. Įvykio vietoje niekas, išskyrus liudytoją R. J., nematė R. M. padarytų sužalojimų. Tačiau liudytojo R. J. parodymais pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, motyvuotai nesirėmė. Kitą dieną po konflikto, t.y. 2005-12-31, sutikę R. M. jokių sužalojimų nepastebėjo nei išteisintais A. L., nei liudytojas V. M. (2 t., 172 b.l.). Be to, jokių R. M. padarytų sužalojimų nematė ir liudytojas A. A., kuris buvo sutikęs nukentėjusįjį darbe 2006-01-03 (2 t., 172 b.l.). Aptariamas R. M. sužalojimas nebuvo nuodugniai apžiūrėtas ir 2005-12-31, kai R. M. kreipėsi į VšĮ Rokiškio poliklinika. Nors R. M. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad po A. L. suduoto smūgio jam buvo sužalota lūpa, kuri vėliau patino, tačiau jokie lūpos sužalojimai pirminėje jo apžiūroje nenustatyti. Iš teismo medicinos eksperto išvados matyti, kad vertinant R. M. padarytus sužalojimus, remtasi ir A. M. stomatologinio kabineto išrašu iš medicininių dokumentų, kur nurodyta, jog tik 2006-01-01 R. M. kreipėsi į gydytoją, kuri apžiūrėjusi nustatė sužalojimus – kraujosruvą, patinimą priekinių dantų srityje (1 t., 60 – 61 b.l.). Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme pats R. M. davė parodymus, kad 2006-01-01 su šia gydytoja kalbėjo tik telefonu, o apžiūrėtas buvo vėliau, kai nuvyko į Vilnių, t.y. tik 2006-01-03 (2 t., 123 b.l.). Iš to seka, kad stomatologė 2006-01-01 neapžiūrėjo R. M., o teismo ekspertui buvo pateikti tikrovės neatitinkantys išrašai iš medicininių dokumentų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai suabejojo, kad R. M. šis sužalojimas buvo padarytas 2005-12-30 konflikto su A. L. metu.
BPK 301 str. 1 d. nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Įvertinęs teismo posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus ir visas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra pakankamai neabejotinų ir objektyvių įrodymų, kurie besąlygiškai ir kategoriškai patvirtintų, kad A. L. tyčia sumušė R. M. bei atliko kitus veiksmus, nurodytus kaltinime, įvykio metu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ar spėjimais, kurių šiuo atveju yra apstu.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas byloje esančiais įrodymais, todėl jį naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
L.e. Biržų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas prokuroro Raimundo Binkio bei nukentėjusiojo R. M. apeliacinius skundus atmesti.