Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. (toliau D. K.) gynėjo advokato E. A. Žalnerausko apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir nubaustas 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme, bausmę atliekant areštinėje.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į D. K. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. vasario 5 d. iki 2017 m. vasario 6 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu, D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonės: 1 (vieneriems) metams 6 (šešeriems) mėnesiams uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones ir konfiskuotas automobilis Mitsubisihi Galant, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini).

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktas galioti laikinas nuosavybės teisių apribojimas transporto priemonei (automobiliui) Mitsubisihi Galant, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini).

Nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti D. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, už tai, kad 2017 m. vasario 5 d. apie 13 val. 00 min., važiuodamas (duomenys neskelbtini) ir pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo Č. K. priklausantį automobilį Mitsubischi Galant, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilių alkoholio (kraujyje nustatyta 2,14 promilės etilo alkoholio).Apeliaciniu skundu nuteistojo D. K. gynėjas advokatas E. A. Žalnerauskas prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.Nuteistojo gynėjo teigimu, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino nuteistajam palankių parodymų, konstatuodamas, kad liudytojai yra susiję giminystės ryšiais su nuteistuoju, nors A. K. su D. K. susijęs ne giminystės, o svainystės ryšiais. Teismas nevertino ir liudytojų A. V. bei E. B. parodymų, nors šie asmenys su nuteistuoju giminystės ryšiais nesusiję. Tuo tarpu kitų argumentų, kodėl apylinkės teismas atmetė jų parodymus kaip nepagrįstus, skundžiamame teismo nuosprendyje nėra. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, tokiais savo veiksmais apylinkės teismas, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Apeliaciniu skundu pažymima, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas nepatikimais ir prieštaringais įrodymais. Motyvuodamas šią išvadą D. K. gynėjas pabrėžia, kad liudytojas Ž. B. turi turtinį suinteresuotumą bylos baigtimi dėl sugadintos tvoros ir sulaužytų tujų, ką jis patvirtino ir akistatos metu. Tuo tarpu byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, kad Ž. B. pro savo gyvenamojo namo langą negalėjo matyti eismo įvykio vietos dėl ten augančių tujų, kurių aukštis – virš automobilio stogo. Taip pat Ž. B. negalėjo matyti ir iš automobilio išlipančio vairuotojo, kadangi, kaip pats teigė apklausos metu, po to, kai automobilis įvažiavo į tvorą, jis buvo namo pirmame aukšte, rengėsi rūbus, po to nuėjo į antrą aukštą, kurį laiką fotografavo įvykį ir tik tada išėjo į kiemą prie automobilio. Šiame kontekste pažymima ir tai, kad tarp liudytojo Ž. B. ir nuteistojo D. K. jau seniau susiklostė konfliktiški santykiai, ką teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir apklausti liudytojai, kurių parodymus apylinkės teismas atmetė dėl galimo jų suinteresuotumo bylos baigtimi. Nepagrįstai, pasak apelianto, nebuvo vertinami ir byloje esantys dokumentiniai įrodymai bei nuotraukos, nors jų įrodomąją reikšmę sunku paneigti. Nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo atliktu liudytojo S. P. parodymų vertinimu. Teigiama, jog apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jis nurodė iš esmės skirtingas aplinkybes – iš pradžių teigęs, kad pats matė savo kieme stovintį automobilį, vėliau pažymėjo, kad tai vaikai jam pasakė, jog būtent tas automobilis, kuris stovėjo kieme, įvažiavo į tvorą. Tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta minimų vaikų tapatybė, jie nebuvo apklausti, neaišku, iš kur minėti vaikai sužinojo, jog ta pati mašina, kuri tą dieną stovėjo S. P. namo kieme, vėliau įvažiavo į (duomenys neskelbtini) namo tvorą. Pasak apelianto, nors skundžiamame nuosprendyje ir teigiama, jog policijos pareigūnai patvirtino, kad įvykio vietoje D. K. nenurodė, jog kas nors kitas eismo įvykio metu vairavo automobilį, o jo motina net patvirtino aplinkybę, jog būtent D. K. komentuojamo įvykio metu vairavo automobilį, tačiau, teisiamojo posėdžio metu policijos pareigūnai J. D. ir T. V. savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, keitė iš esmės – posėdžio metu nurodę, kad T. K. sakiusi, jog jos sūnus vairavo automobilį, ikiteisminio tyrimo metu tokios informacijos pareigūnai nepateikė. Esant tokiems prieštaringiems policijos pareigūnų parodymams, pasak nuteistojo, buvo prasminga T. K. apklausti pakartotinai, teisiamojo posėdžio metu apklausiant ir tyrėją E. T., tačiau tai padaryta nebuvo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis ir nuteistojo D. K. gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, teigdama, kad nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, prašė jį atmesti. Nuteistojo D. K. gynėjo advokato E. A. Žalnerausko apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl D. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant D. K. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Analizuojant nuteistojo apeliacinio skundo turinį matyti, kad D. K. nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, neišsiaiškino visų svarbių bylos aplinkybių, būtinų jo kaltei pagrįsti, pažymėdamas ir tai, kad analizuojamo eismo įvykio metu automobilio jis nevairavo. Sutikti su tokiais apelianto motyvais ir jų visumoje naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę vairavus transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Nuteistojo D. K. versija apie tai, kad analizuojamo įvykio metu automobilį vairavo jo tėvas Č. K. bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Kaip nustatyta betarpiškai analizuojamą įvykį stebėjusio liudytojo Ž. B. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, 2017 m. pavasarį, tiksliai datos neprisimena, (duomenys neskelbtini), į jo metalinę tvorą, kuri apsodinta tujomis, atsitrenkė D. K. vairuojamas automobilis Mitsubishi Galant. Iš automobilio išlipo girtas D. K., kuris elgėsi neadekvačiai. Įvykio metu jis buvo pirmajame savo buto aukšte (butas dviejų aukštų), įvykį matė labai gerai pro langą. Matė, kad būtent D. K. išlipo iš automobilio vairuotojo vietos, iš keleivio vietos išlipo A. V.. Matė D. K. važinėjantį automobiliu Mitsubishi Galant po kaimą ir analizuojamo įvykio rytą. Č. K., vairuojantį automobilį Mitsubishi Galant, matė gal prieš porą metų. Įvykio vietoje Č. K. tikrai nebuvo.Nors apeliaciniu skundu šie Ž. B. parodymai vertinami kaip nepatikimi, teigiant, kad Ž. B. yra suinteresuotas bylos baigtimi dėl sugadintos tvoros ir tujų, t. y. patirto turtinio nuostolio, tačiau sutikti su tokiais nuteistojo D. K. gynėjo teiginiais, įvertinus Ž. B. duotų parodymų visumą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu Ž. B., priešingai nei nuteistasis, buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kas neabejotinai sustiprina jo duotų parodymų patikimumą ir objektyvumą. Be to, jo parodymai buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, jie iš esmės atitiko ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines analizuojamo įvykio aplinkybes. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, jis patvirtino, kad D. K. pažįsta, tačiau apibūdindamas jų tarpusavio santykius, priešingai nei apeliaciniu skundu juos apibrėžė nuteistasis, jis nurodė, jog su D. K. nėra susipykęs, jų tarpusavio santykiai nei geri, nei blogi. Įvertinus šių duomenų visumą, atmesti Ž. B. nuoseklius ir neprieštaringus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus vien tik todėl, kad analizuojamo įvykio metu buvo apgadinta Ž. B. tvora bei šalia jos susodintos tujos, dėl ko liudytojas galimai patyrė tam tikrą turtinį nuostolį, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai traktuoja apeliantas, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Ž. B. galimai patirtos žalos atlyginimo klausimas nebuvo sprendžiamas, kaltinimai D. K. už tai nebuvo pareikšti, Ž. B. nagrinėjamoje byloje nebuvo pripažintas nei nukentėjusiuoju, nei civiliniu ieškovu, byloje jis apklaustas liudytoju. Šių duomenų kontekste svarbu paminėti ir tai, kad aplinkybę, jog automobilį komentuojamo eismo įvykio metu vairavo būtent D. K., Ž. B. iš esmės patvirtino ir telefoninių pokalbių su Bendrojo pagalbos centro darbuotojais metu. Analizuojant pokalbių turinį matyti, kad Ž. B. Bendrojo pagalbos centro darbuotojams praneša, jog į jo gyvenamojo namo tvorą įvažiavo automobilis Mitsubishi, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) automobilio vairuotojas yra eismo įvykio vietoje, jis girtas (apklausiamas teisiamojo posėdžio metu Ž. B. patvirtino, jog eismo įvykio vietoje D. K. tėvo Č. K., kuris, pasak nuteistojo, įvykio metu vairavo komentuojamą automobilį, nematė). Toliau liudytojas nurodo, kad asmuo, kuris įvažiavo į jo gyvenamojo namo tvorą, kelia prieš jį ranką (remiantis Ž. B. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visuma, būtent D. K. komentuojamo eismo įvykio metu elgėsi agresyviai) (b. t. 1, b. l. 26, 27). Abejonių aukščiau aptartų Ž. B. parodymų patikimumu dėl liudytojo galimybių matyti įvykio vietą pro savo buto pirmojo aukšto langą teisėjų kolegijai taip pat nekyla. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu liudytojas patvirtino, jog įvykio vietą, be kita ko, ir momentą, kai D. K. išlipo iš automobilio Mitsubishi Galant vairuotojo vietos, jis matė puikiai. Nors apeliaciniu skundu tvirtinama priešingai, t. y. kad Ž. B. negalėjo aiškiai matyti įvykio vietos dėl aukštų tujų, tačiau, sutikti su tokiais argumentais ir jų pagrindu atmesti betarpiškai analizuojamą įvykį mačiusio liudytojo parodymus, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šiuos nuteistojo teiginius betarpiškai paneigia nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esanti rašytinė medžiaga. Remiantis 2017 m. vasario 5 d. eismo įvykio vietos, adresu (duomenys neskelbtini), apžiūros protokolo ir prie jo pridėtų eismo įvykio vietos fotonuotraukų duomenimis, tujos, kurias savo apeliaciniu skundu taip akcentuoja nuteistojo gynėjas, iš tiesų siekia automobilio Mitsubishi Galant stogą, tačiau tvora tujomis apsodinta pakankamai retai, tujų gyvatvorė nėra visiškai aklina, automobilio galinės dalies jokia augmenija neužstoja, todėl akivaizdu, jog iš automobilio išlipusius asmenis (kurie neabejotinai aukštesni už automobilį), buvo galima matyti. Be to, liudytojas Ž. B. įvykį stebėjo pro savo buto langą, kuris yra neabejotinai aukščiau už kelią, kuriame įvyko komentuojamas eismo įvykis (b. t. 1, b. l. 13-19), todėl Ž. B., net ir būdamas pirmajame savo buto aukšte, galėjo matyti tiek patį eismo įvykio mechanizmą, tiek ir iš automobilio išlipančius asmenis, ką jis betarpiškai patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Aptartų duomenų kontekste neabejojant liudytojo Ž. B. parodymų visuma, tame tarpe ir jo išdėstytomis aplinkybėmis dėl asmens, sukėlusio komentuojamą eismo įvykį ir jo metu vairavusio automobilį Mitsubishi Galant – D. K., atkreiptinas dėmesys ir į jo parodymus iš esmės patvirtinusių policijos pareigūnų J. D. ir T. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytas vertinamo įvykio aplinkybes. Tiek J. D., tiek ir T. V. apklausiami teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino, jog jiems atvykus į eismo įvykio vietą, joje, be kitų asmenų, buvo ir D. K. motina, kuri nurodė, jog būtent D. K. komentuojamo eismo įvykio metu vairavo automobilį. Be to, J. D. teigimu, pats D. K. eismo įvykio vietoje šios aplinkybės taip pat neneigė, elgėsi agresyviai, nevykdė reikalavimų, pradžioje atsisakė tikrintis savo blaivumą alkotesteriu (paskui sutiko tai padaryti), o versiją, apie tai, jog automobilį vairavo ne jis, D. K. pateikė tik priėmime (tikrinant jo kraują). Nors apeliaciniu skundu ir šių liudytojų parodymai vertinami kritiškai, teigiant, jog apklausiami ikiteisminio tyrimo metu jie parodė kiek kitokias įvykio aplinkybes, t. y. nepatvirtino, jog D. K. mama, būdama eismo įvykio vietoje, jiems nurodė, jog automobilį vairavo D. K., tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo paminėtų policijos pareigūnų parodymus atmesti kaip nepagrįstus ir nesiremti jais sprendžiant D. K. kaltės klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme. Juo labiau, kad jų parodymus esminėse analizuojamo įvykio aplinkybėse, (kad automobilį komentuojamo įvykio metu vairavo D. K.), betarpiškai patvirtino ir liudytojas Ž. B.. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad vieningai šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų/nukentėjusiųjų parodymuose, jei esminėse aplinkybėse jie atitinka faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, nesudaro pakankamo pagrindo nesivadovauti jais priimant teismo sprendimą. Tuo tarpu įvertinus J. D. ir T. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, sugretinus juos tiek tarpusavyje, tiek ir jų pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytų aplinkybių kontekste, akivaizdu, kad jie buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, esminių prieštaravimų tarp skirtingose proceso stadijose J. D. ir T. V. duotų parodymų, teisėjų kolegija neįžvelgia. Apklausiami ikiteisminio tyrimo metu tiek J. D., tiek ir T. V. patvirtino, jog jiems atvykus į įvykio vietą joje buvo D. K. motina, D. K., Ž. B. ir šalia stovėjusio lengvojo automobilio vairuotojas (eismo įvykio nematė ir jokių su juo susijusių aplinkybių nenurodė). Apie tai, jog Mitsubishi Galant automobilį komentuojamo eismo įvykio metu vairavo D. K. tėvas Č. K. kalbos nebuvo, jokio senyvo amžiaus vyro eismo įvykio vietoje taip pat nebuvo, apie tai, jog automobilį vairavo Č. K., nuteistasis prasitarė tik tuo metu, kai buvo atvežtas į ligoninę (T. V. teigimu) (b. t. 1, b. l. 79-80, 84-85), kas iš esmės atitinka jų teisiamojo posėdžio metu išdėstytų duomenų visumą. Svarbu ir tai, kad, aiškindami aplinkybes, kurioms esant, ikiteisminio tyrimo metu jie neužsiminė apie tai, jog D. K. mama įvykio vietoje jiems teigė, kad automobilį vairavo D. K., J. D. paaiškino, jog galimai apie tai nebuvo paklaustas, o T. V. nurodė negalinti paaiškinti tokio savo elgesio priežasčių. Tačiau, įvertinus jų teisiamojo posėdžio metu išdėstytų duomenų visumą, jų atitiktį esminėms pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad apklausiami bylos nagrinėjimo teisme metu jie buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tokiu būdu, nesant pagrindo netikėti jų parodymais, atmesti juos kaip nepatikimus, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Kartu pažymėtina, jog net ir atmetus J. D. ir T. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodytą aplinkybę apie D. K. mamos teiginius dėl to, kas vairavo automobilį eismo įvykio metu, abejoti D. K. kalte, kai ją iš esmės patvirtino Ž. B., teisinio pagrindo nėra. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir liudytoja nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustos M. Š., komentuojamo įvykio dieną bendravusios su D. K., parodymų vertinimas. Jos teigimu, D. K. elgesys buvo agresyvus, jis savo veiksmais trukdė atlikti kokius nors ikiteisminio tyrimo veiksmus, uždarytas sulaikymo kameroje daužė duris, agresyviai elgėsi ir su pareigūnais. Pasak M. Š., D. K. jai paaiškino, jog automobilio nevairavo, tačiau asmens, kuris padarė komentuojamą eismo įvykį, taip pat neįvardijo, kas vėlgi leidžia pagrįstai abejoti D. K. pateiktos versijos, jog automobilį komentuojamo įvykio metu vairavo jo tėvas Č. K., objektyvumu. Be to, vertinant šios liudytojos parodymus vis tik pažymėtina, kad sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos seka, jog M. Š. su D. K. bendravo tuo metu, kai ligoninėje buvo paimtas jo kraujas girtumui nustatyti, t. y. jau po to, kai versiją, jog automobilio jis nevairavo, nuteistasis buvo pateikęs jį sulaikiusiems policijos pareigūnams – J. D. ir T. V., todėl vien tai, jog M. Š. D. K. parodė, jog automobilio jis nevairavo, jo atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį nešalina. Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu atmetant ir nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, kad nei Ž. B., nei į eismo įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai Č. K. eismo įvykio vietoje nematė. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu Č. K. paaiškino, kad važiuodamas atbuline eiga jis sumaišė stabdžio ir greičio pedalus, dėl ko trenkėsi į tvorą. Po smūgio visi – Č. K., D. K. ir A. V. (kaip nustatyta Ž. B. parodymais, jis aiškiai matė, kaip iš automobilio vairuotojo vietos išlipo D. K., jį atpažino, matė ir A. V., kuris išlipo iš priekinės keleivio vietos, tačiau Č. K., jo teigimu, įvykio vietoje nebuvo), išlipo iš automobilio, o jis (Č. K.) išėjo ieškoti pagalbos pas kaimyną, tačiau jam pasidarė bloga, dėl ko nuėjo namo ir savo sutuoktinei pasakė, jog įvažiavo į griovį ir, kad ji paprašytų kaimyno pagalbos. Žmona jį užrakino kambaryje ir išėjo ieškoti pagalbos. Tikėti tokia analizuojamo įvykio versija, įvertinus tiek garbų Č. K. amžių, tiek ir jo sveikatą, atsižvelgiant į tai, kad Ž. B. betarpiškai patvirtino matęs, kad iš automobilio vairuotojo vietos išlipo ne Č. K., o D. K., nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad net ir tuo metu, kai į eismo įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, kaip automobilio Mitsubishi Galant vairuotoją, sulaikė D. K., įvykio vietoje buvusi T. K., nors ir neva žinodama, kad automobilį vairavo jos sutuoktinis (jai apie tai pranešė pats Č. K., ką teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir jis pats, ir T. K.), apie tai policijos pareigūnams neužsiminė. Apie tai neužsiminė ir D. K., šią versiją pateikdamas tik tuomet, kai ligoninėje buvo tikrinamas jo kraujas, galimai jau suvokdamas jam gresiančią baudžiamąją atsakomybę ir galimas neigiamas tokio savo elgesio pasekmes, be kita ko, ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, kas analizuojamu atveju, įvertinus D. K. darbo pobūdį, (nuteistasis dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi), yra itin aktualu. Vertinant Č. K. parodymų patikimumą svarbu paminėti ir tai, kad po komentuojamo eismo įvykio pasinaudoti savo ar savo sūnaus, buvusio automobilyje, mobilaus ryšio telefonu Č. K. nebandė, policijos pareigūnams apie įvykį nepranešė, su Ž. B. kalbėti taip pat nebandė. Ir nors aplink komentuojamo eismo įvykio vietą buvo nemažai gyvenamųjų namų, kurių gyventojai neabejotinai galėjo padėti Č. K., šis neva pasirinko pagalbos ieškoti netoli savo namų, esančių daugiau nei už 600 metrų (http://www.maps.lt/map/) nuo eismo įvykio vietos, iki ten eidamas pats, kol pasijuto blogai ir neiškvietęs pagalbos grįžo į namus, į eismo įvykio vietą nebegrįždamas. Šių tariamų Č. K. veiksmų kontekste svarbu paminėti, kad, pasak T. K., Č. K. serga bronchine astma, jam kartais trūksta oro, ką pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iš esmės patvirtino ir pats Č. K., nurodydamas, kad jo sveikata suprastėjo prieš keletą metų, buvo porą kartų nukritęs, jam dažnai pasidaro bloga, eina po truputį, į parduotuvę pavažiuoja dviračiu. Pasak liudytojo E. B. (kaimyno, į kurį kreipėsi T. K., prašydama pagalbos), Č. K. sunkiai vaikšto, vartoja vaistus, jis retai išeina iš kiemo, nueina tik į parduotuvę arba iki jos pavažiuoja dviračiu. Esant tokiai Č. K. sveikatai, eismo įvykio vietoje būnant tiek jo sūnui D. K., tiek ir A. V., nurodomi Č. K. veiksmai einant ieškoti pagalbos maždaug už 600 metrų nuo eismo įvykio vietos, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų buvę neracionalūs, kas vėlgi tik patvirtina, kad jo įvykio vietoje nebuvo, o automobilį vairavo jo sūnus D. K.. Darant šią išvadą pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog Č. K. vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikas pasibaigė 2017 m. vasario 3 d. (b. t. 1, b. l. 76), kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog vairuoti transporto priemonės analizuojamo eismo įvykio metu Č. K. jau nebegalėjo – tokios teisės nebeturėjo. Aplinkybę, kad Č. K. jau seniai nebevairuoja, patvirtino ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje liudytojais apklausti asmenys. Štai liudytojas E. B. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad Č. K. senokai vairavo automobilį, tik svarbiais atvejais sėsdavo prie mašinos vairo. Ž. B. teigimu, Č. K. vairuojantį automobilį matė seniai, gal prieš porą metų. T. K. patvirtino, jog Č. K. automobilį vairuoja retai, tik iki parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), nuvažiuoja, kartais (aplinkiniais keliais) nuvažiuoja iki kapinių, bet jau ribotai, automobiliu nevažiuoja, nes paskutinį kartą Č. K. (duomenys neskelbtini) mieste automobiliu užvažiavo ant bordiūro, dėl ko ji labai išsigando. Pasak A. V., gal daugiau kaip pusę metų nematė Č. K., vairuojančio automobilį, vairuojantį jį matė gal prieš metus ar pusę, tiksliai neprisimena. Akcentuotina ir tai, kad Č. K. ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymai aplinkybėse, kuriomis Č. K. nuvyko į A. K. fermą, iš kurios automobiliu važiavo namo, taip pat skyrėsi. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu Č. K. nurodė, kad savo automobilį D. K. jis davė iš vakaro ir automobilis buvo per naktį likęs A. K. fermoje (A. K. paaiškino, kad D. K. pas jį atvyko automobiliu (sprendžiant iš jo parodymų visumos, komentuojamo įvykio dieną – „Dalius buvo atvažiavęs tėvuko mašina, jie skambinosi, pasakėme koks gedimas..“, „..mes su Vilkeliu ryte pėsti atėjome į garažą, bet kelintą valandą nepasakysiu, truputį išgėrėme, po to atvažiavo Dalius..“). Č. K. nurodė, jog į fermą įvykio rytą jis atėjo pėsčiomis, niekas jam neskambino ir ateiti nekvietė (A. K. teigimu, D. K. paskambino Č. K., pasakė, koks yra traktoriaus gedimas, Č. K. į fermą atėjo po šio skambučio). Č. K. teigimu, jam atėjus į A. K. fermą, joje rado A. K., A. V. ir D. K. išgėrusius, A. V. jam pasakė, kad reikia pavažiuoti pas jį detalių (pats A. V., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino, jog tuo momentu, kai į fermą atėjo Č. K., jis buvo toks girtas, kad nieko iš esmės neatsimena, D. K. paaiškino, kad tėvas, atėjęs į fermą ir pamatęs juos visus apsvaigusius nuo alkoholio, liepė skirstytis). Esant tokiems prieštaravimams minimų asmenų parodymuose, remtis jai sprendžiant D. K. kaltės klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau, kad Č. K. yra nuteistojo tėvas, T. K. – mama, A. K. – nuteistojo žmonos brolis, A. V. – nuteistojo pažįstamas, su kuriuo betarpiškai prieš įvykį vartojo alkoholį, dėl ko neabejotinai įžvelgtinas ir šių asmenų suinteresuotumas nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir apylinkės teismas. Tuo tarpu liudytojas E. B. paties įvykio fakto nematė, jo parodymai yra išvestiniai iš liudytojos T. K., todėl jais remtis kaip patikimais dėl automobilį vairavusio asmens nėra pagrindo. Nors apeliaciniu skundu ypatingas dėmesys skiriamas liudytojo S. P. parodymų vertinimui, tačiau atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų duomenų visumą, kuri iš esmės patvirtina D. K. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, neabejotina, jog šio liudytojo parodymai analizuojamu atveju nėra esminiai. Juo labiau įvertinus tai, kad tiesiogiai šis asmuo komentuojamo eismo įvykio nematė, o jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytos vertinamo įvykio aplinkybės apie tai, jog savo kieme ryte jis matė jam nematytą automobilį, kuris, jo žiniomis, po pietų įvažiavo į Ž. B. tvorą, neabejotinai paneigia D. K. nurodytas aplinkybes, jog analizuojamo įvykio dieną jo tėvui priklausančiu automobiliu jis nevažinėjo. Kartu pažymėtina, kad Ž. B. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino, jog D. K. Mitsubishi Galant automobiliu dideliu greičiu po kaimą važinėjo visą rytą. Tokiu būdu, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu, nustatinėti vaikų, S. P. pasakiusių apie automobilį, įvažiavusį į Ž. B. tvorą, tapatybes (nors iš liudytojų parodymų visumos akivaizdu, jog tai liudytojo vaikai), juos apklausti, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Jo neturėjo ir ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje atlikę pareigūnai. Darant šią išvadą vis tik pažymėtina, jog byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl asmens, kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu, kaltės. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Aptariamu atveju, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumą, jų pagrįstumą bei objektyvumą, spręstina, kad buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti D. K. kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padaryme. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad apeliaciniame skunde pateikti nuteistojo D. K. gynėjo motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, padaryme ir tėra apelianto gynėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami, o Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. K. gynėjo advokato E. A. Žalnerausko apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.