- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-11-11
- Bylos Nr.
- I3-301-535/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00850-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Violeta Balčytienė, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Viskas sodininkams“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Inos Kirkutienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Viskas sodininkams“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“ dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB ,,Viskas sodininkams“ su skundu kreipėsi į teismą ir prašo: 1) panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) 2019-02-08 sprendimą Nr. 562 (toliau – Sprendimas) (pareiškėja neteisingai nurodo, kad prašo panaikinti Departamento 2019-02-11 sprendimą Nr. (7.8) (AAD)-AD5-2129); 2) atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Teismas atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad pareiškėjas skunde prašo panaikinti Departamento 2019-02-11 pranešimą Nr. (7.8) (AAD)-AD5-2129, kuriuo pareiškėjai buvo siunčiamas Departamento 2019-02-08 sprendimas Nr. 562 ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Iš pareiškėjos skunde pateiktų argumentų spręstina, kad pareiškėja nesutinka su Departamento 2019-02-08 sprendimu Nr. 562, todėl laikytina, kad pareiškėja skunde apsiriko nurodydama, kad prašo panaikinti Departamento 2019-02-11 pranešimą Nr. (7.8) (AAD)-AD5-2129 ir vertins reikalavimą dėl Departamento 2019-02-08 sprendimo Nr. 562 ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ panaikinimo.
Pareiškėja nurodo, kad yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma gamintoju / importuotoju, kuriam iš atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas. Kaip numatyta Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, gamintojams ir importuotojams tenka pareiga organizuoti ir / ar dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą, apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, vykdyti kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas.
Tarp bendrovės ir VšĮ „Žaliasis taškas“ 2007-12-29 sudaryta sutartis Nr.VIS071229-632 „Dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo“. Pagal šią sutartį buvo vykdomas pakuotės (metalinė pakuotė) atliekų tvarkymo procesas. Už suteiktas paslaugas su VšĮ „Žaliasis taškas“ buvo pilnai atsiskaityta.
Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2018-12-27 patikrinimo akte Nr.VP-75 (toliau – Patikrinimo aktas) nustatė, kad bendrovė iš VšĮ ,,Žaliasis taškas“, gauti mokesčių lengvatos patvirtinimai (toliau – Patvirtinimai), 2013-2015 metais už metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą, yra netekę galios. Todėl bendrovė sprendimo pagrindu verčiama sumokėti 635,66 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau - Mokestis) sumą.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas nepagrįsto ir neteisėto Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau - Vilniaus RAAD) sprendimo pagrindu. Kadangi tokiu būdu bendrovė verčiama antrą kartą sumokėti Mokestį, nors įstatymu nustatytas pareigas yra tinkamai įvykdžiusi.
Pažymi, kad bendrovė nėra informuota kokios įmonės gavo užduotį perdirbti pakuotes, gautuose patvirtinimuose apie užduočių įvykdymą nurodyta tik VšĮ „Žaliasis taškas“. Apie tai ,kad UAB „Metrail“ prarado licenciją ir išrašyti dokumentai apie metalo pakuočių sutvarkymą 2013-2015 m. netinkami, sužinojo iš patikrinimo akto 2018 m. Tarp bendrovės ir UAB „Metrail“ nebuvo sudarytos sutartys ir nevykdomi mokėjimai.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad Departamentas atlikęs VšĮ „Žaliasis taškas“ patikrinimą ir vadovaudamasis Atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ str. 2 d. 1, 2 ir 7 p., 3 d., Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų- sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 54 p. ir 55 p. Vilniaus RAAD priėmė 2018-02-22 sprendimą Nr. VR-19.3-2, kurio pasakoje VšĮ „Žaliasis taškas“ išrašyti patvirtinimai apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą neteko galios.
Į Vilniaus RAAD sprendimą pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąrašą pakliuvo ir pareiškėjai išduoti Patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už 2013 - 2015 m. mokestinius laikotarpius. Todėl Vilniaus RAAD 2018-02-23 raštu Nr. (38-19)-VR-l.7-1497 informavo pareiškėją apie pareigą iki 2018-04-20 apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, nes patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą netekę galios (Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 p.).
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad pagal Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos (IKS) duomenis buvo matyti, kad iki 2018-04-20 Vilniaus RAAD 2018-02-23 raginimo Nr. (38-19)-VR-1.7-1497 pareiškėja neįvykdė - mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis ir deklaracijų už 2013-2015 metus pati nepatikslino, nepaskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio remiantis faktiniu užduoties įvykdymu, todėl Departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnai 2018-12- 04 išsiuntė pareiškėjai pranešimą Nr. (7.8)-AD5-10573 apie planinį patikrinimą.
Atlikus pareiškėjos patikrinimą 2018-12-27 buvo surašytas aplinkos ministro įsakymu nustatytos formos patikrinimo aktas Nr. VP-75 ir, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 d., 8 str. 2 d. ir 4 d., 9 str. 1 d., Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nurodyta formule paskaičiuotas privalomas sumokėti mokestis už taršą metalinės pakuotės atliekomis. Patikrinimo aktas pareiškėjai įteiktas, užtikrinta jos teisė teikti pastabas ir pan. (MAĮ 31 str.).
Pažymi, kad vadovaujantis teisės aktais, jeigu yra panaikinami dokumentai, kurių pagrindu asmuo grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, mokesčio lengvata nėra taikoma.
Atsiliepimas
Atsakovas teigia, kad patikrinimas atliktas ir Sprendimas priimtas vadovaujantis galiojusiomis ir galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir yra tesėtas ir pagrįstas.
Departamento Sprendimas nėra sankcija pareiškėjai. Netaikytas, pvz., mokestis padidintu tarifu už nuslėptą taršą ar kokie nors delspinigiai, o Sprendimu nurodyta įvykdyti įstatymų nustatytą prievolę - sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 m. laikotarpį, nesant galiojančių pakuočių atliekų sutvarkymą nurodytuoju laikotarpiu patvirtinančių dokumentų.
Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.) - tačiau tokio pagrindimo pareiškėja nepateikė. Nepateikė duomenų, kad faktiškai pakuočių atliekos būtų buvę sutvarkytos tinkamai ir tinkamai būtų buvusi įvykdyta Vyriausybės nustatyta užduotis.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad pareiškėja yra Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies adresatas ir jai galioja mokestinė prievolė už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį už 2013-2015 metus.
Teigia, kad Departamentas Sprendimą priėmė laikydamasis MAĮ nustatytų terminų ir tvarkos, vadovaudamasis teisės normomis, faktiniais turimais duomenimis, galiojusiais kitais administraciniais aktais. Pareiškėjos veiklos patikrinimą atliko kvalifikuoti, besispecializuojantys mokesčio už aplinkos teršimą tikrinimų ir skaičiavimo srityje pareigūnai.
Departamentas rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad su pareiškėjos skundo argumentais nesutinka, tačiau, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias faktines aplinkybes, su pareiškėjos skundu sutinka dalyje dėl nepagrįstai apskaičiuoto mokesčio už 2013 m. mokestinį laikotarpį, nes Departamento Sprendimu patvirtinta mokesčio suma už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis keistina, sumažinant ją nuo 635,66 Eur iki 617 Eur.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ ,,Žaliasis taškas“ 2025-09-09 atsiliepime nurodė, kad atsakovas turi patikslinti skundžiamą Sprendimą pagal LVAT 2025-07-02 nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo remiantis Vilniaus RAAD sprendimu pareiškėjai apskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 - 2015 metų mokestinį laikotarpį suma, teisėtumo bei pagrįstumo.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius, taigi pareiškėja laikytina pakuočių ir pakuočių atliekų gamintoja ir importuotoja.
Vykdydama teisės aktuose gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, pareiškėja 2013–2015 metais buvo pavedusi licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas“ vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.
Vilniaus RAAD, atlikęs VšĮ ,,Žaliasis taškas“ patikrinimą, 2018-02-22 sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikino VšĮ ,,Žaliasis taškas“ išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus už 2013 - 2015 metus. Patvirtinimai panaikinti tuo pagrindu, kad Vilniaus RAAD 2015-05-12, 2015-09-16 ir 2016-08-22 sprendimais panaikino UAB ,,Metrail“ išduotus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus. Vilniaus RAAD 2018-02-23 raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-1497 informavo pareiškėją apie VšĮ ,,Žaliasis taškas“ Patvirtinimų panaikinimą ir, atsižvelgiant į tai, nurodė, kad pareiškėja privalo patikslinti savo 2013 - 2015 metų deklaracijas ir sumokėti papildomą mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.
Atsakovas inicijavo planinį pareiškėjos patikrinimą, kurio dalykas - mokesčio už aplinkos teršimą metalinių bei PET pakuočių atliekomis apskaičiavimo teisingumo patikrinimas už 2013 - 2015 metus. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja neįvykdė 2013–2015 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-11-24 nutarimu Nr. 1168 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo užduoties. Dėl to pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalį ir Aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008-07-09 įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto nuostatas patikrinimo metu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 635,66 Eur. Pareiškėja iki Vilniaus RAAD nustatyto termino neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis, todėl vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimo pakuotes atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008-07-09 įsakymo Nr. D1-370/1K-230 7 punkto nuostatomis, apskaičiuotas nesumokėtas mokėtinas mokestis, kuris už 2013–2015 m. mokestinį laikotarpį yra 635,66 Eur.
Departamentas skundžiamu Sprendimu, vadovaudamasis MAĮ 132 straipsniu patvirtino Patikrinimo aktą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023-10-05 sprendimu atmetė VšĮ Žaliasis taškas skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018-02-22 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2.
LVAT 2025-07-02 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018-02-22 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013-08-22 Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013-09-04 Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013-09-10 Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013-10-05 Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013-10-17 Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013-10-22 Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013-10-28 Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013-11-15 Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013-12-04 Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013-12-31 Nr. 1314VI0021-4994-4687 pagrindu. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023-10-05 sprendimo dalį dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018-02-22 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 paliko nepakeistą.
Atsakovas, atsižvelgdamas į LVAT 2025-07-02 nutartį nagrinėjamoje administracinėje byloje 2025-09-12 teismui pateikė Sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo pareiškėjai paskaičiuotos 5 761 Eur sumos perskaičiavimą. Mokesčio perskaičiavimai atlikti už 2013 metus. 2014 ir 2015 metų Patikrinimo aktu paskaičiuotas ir Sprendimu patvirtintas paskaičiuotas mokestis pareiškėjai nekeičiamas. Pagal pateiktus duomenis bendra perskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius yra 617 Eur.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013-05-20 įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas, redakcija galiojo iki 2018-06-21. Aprašas priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ straipsnio 1 dalimi. 2017-10-10 įsakymu Nr. D1-833 (TAR, 2017, Nr. 2017-16092) nustatyta, kad 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą išrašomi, ataskaitos apie išrašytus 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą teikiamos pagal iki įsakymo Nr. D1-833 įsigaliojimo galiojančią tvarką. 2018-11-20 įsakymu Nr. D1-971 (TAR, 2018, Nr. 2018-18671) nustatyta, kad įsakymo Nr. D1-971 1 punkto nuostatos taikomos išrašant 2018 metų laikotarpio ir vėlesnių laikotarpių gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.
Nuo 2013-06-01 įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje sąvoka „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiama kaip „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą“. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – PPATĮ) 2 straipsnio 11 dalyje (2011-12-22 įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu analogiškai buvo apibrėžiama ir sąvoka „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“. Taigi įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja tiek žodį „įrodantys“, tiek žodį „patvirtinantys“.
Šiame kontekste aktualūs LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2019-04-03 sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateikti išaiškinimai dėl „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos teisinio turinio. Nors pastarojoje byloje buvo tirtas vėlesnės redakcijos Aprašo 53 ir 54 punktų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018-11-20 įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nuostatų, reglamentuojančių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų ir jų pagrindu išrašytų patvirtinimų gamintojams bei importuotojams pripažinimą išrašytais neteisėtais ir negaliojančiais, teisėtumas, esminės įstatymų normos, kuriomis vadovavosi teismas atskleisdamas „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvoką, išliko nepakitusios.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019-04-03 sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pažymėjo, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos, todėl jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą. Atitinkamai įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose (ATĮ, PPATĮ, MUATĮ) žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais / patvirtinančiais dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Sistemiškai vertinant Atliekų tvarkymo įstatymo, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais inter alia (be kita ko) reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, kas, be kita ko, lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą), o priešingas minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Be to, priešingas aiškinimas neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.
Minėtoje norminėje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin tampriai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.
Išdėstytų argumentų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002-10-29 nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012-06-27 nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 punktu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, jog jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal minėtame sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus. Atitinkamai Aplinkos ministerijai inter alia įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus ir buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos Aprašas, kurio 2.2 punktas nustatė, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018-06-21 įsakymu Nr. D1-546 patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimas iš esmės numatė analogišką tvarką, t. y. 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos (toliau – organizacijos), kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą (toliau – patvirtinimas).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad ginčijamu atsakovo Sprendimu neteisėtais pripažinti VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduoti patvirtinimai buvo išrašyti nuo 2013–2015 m. Šiuo aspektu jau minėta, kad nuo 2013-06-01 įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Atitinkamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013-05-20 įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais. Teismas, vadovaudamasis LVAT 2019-04-03 sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktais išaiškinimais dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, daro išvadą, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017-02-15 įsigaliojant Aprašo pakeitimams VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.
Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018-01-24 iki 2018-12-31) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018-01-01 iki 2019-01-01) 5 straipsnio 6 dalimi gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.
MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis). Pagal MAĮ 13 straipsnio 8 punktą ir 16 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Aplinkos apsaugos departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Remiantis Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi ir 38 dalimi, PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, MUATĮ 4 straipsnio 3 dalimi, gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.
Aktualios ginčui PPATĮ redakcijos 1 straipsnio 1 punktas nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.
PPATĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad gamintojų ir importuotojų pareigos, susiję su atliekų tvarkymo organizavimu gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkydami patys arba perduodami jas tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai tapę tokios organizacijos dalyviais arba sutartiniais pagrindais).
Pagal PPATĮ 7 straipsnio 3 dalį gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.
Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006-11-24 nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011-12-28 nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999-07-14 įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011-05-03 įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio.
Atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.
Iš Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011-12-22 įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.
Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011-12-22 įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėja nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį.
Įvertinus LVAT 2025-07-22 nutarties išvadas, nebėra ginčo, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai išduotas Patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekių yra pripažintas negaliojančiu. Pareiškėja neturi įrodymų, kad Užduotis už 2014–2015 m. įvykdyta, nes pareiškėja šiuo tikslu nepateikė duomenų (įrodymų) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Teismui nagrinėjant bylą pareiškėja taip pat nepateikė tokių įrodymų.
Visgi, Departamentas, įvertinęs LVAT 2025-07-02 nutarties išvadas, perskaičiavo Sprendimu apskaičiuotą pareiškėjai už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013 m. mokesčio sumą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jos kaltės, Departamento ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi ji to padaryti už 2013–2015 m. negali, tad ji negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų. Pažymėtina, kad jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjos susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.
Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą patvirtinimų galiojimas buvo siejamas su gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų galiojimu, todėl pastarųjų pripažinimas išrašytais neteisėtai ir panaikinimas sudaro pakankamą pagrindą remiantis tokiais dokumentais išrašytus patvirtinimus taip pat pripažinti išrašytais neteisėtai ir panaikinti, nereikalaujant papildomai nustatyti gamintojų ir (ar) importuotojų arba jų licencijuotos organizacijos kaltę. Pareiškėja, atsižvelgiant į prieš tai aptartas ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu išrašyti patvirtinimai, kurie be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negali ir yra laikytini išvestiniais iš pastarųjų, bus paliekami galioti.
Teismas pažymi, jog Sprendimu pareiškėjai nėra paskirta sankcija, kadangi pakuotės už 2013–2015 m. liko nesutvarkytos, pareiškėjai atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Skundžiamame sprendime apskaičiuotas pareiškėjai, nepagrindusiai teise pasinaudoti mokesčio lengvata, mokestis iš į rinką išleistą jos deklaruotą pakuotės kiekį.
Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (žr., pvz., MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2004-04-13 įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos.
Taigi byloje nustatyta, jog pareiškėja nepateikė objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), jog visos metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėja 2013–2015 m. įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėja iki 2018-04-20 nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. Dėl to darytina išvada, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. apskaičiuotas pagrįstai. Pažymėtina, kad Departamentas perskaičiavo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą (perskaičiuota, atsižvelgiant į LVAT 2025-07-02 nutartį) už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius, kuri po perskaičiavimo yra 617 Eur. Pareiškėja dėl perskaičiuotos mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumos dydžio nepateikė prieštaravimų, todėl teismas šiuo aspektu plačiau nepasisako.
Teismas pažymi, kad negali panaikinti skundžiamo Sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jos pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) už 2013–2015 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Pareiškėja skundą išimtinai grindė tuo, kad ji perdavė metalines pakuotes ir jai buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl ji teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis, tačiau, kaip jau minėta, išrašyti Patvirtinimai iš dalies už 2013 m., 2014 m. ir 2015 m. i yra negaliojantys, nenustačius, jog deklaruotos pakuotės atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teisės aktai nenumatė, jog pakuotės gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti jiems įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėjimo perduoti kitiems asmenims. Atitinkamai pareiškėjai, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, Departamentas skundžiamu Sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2013–2015 metus priskaičiavo pareiškėjai mokėtiną mokestį.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjai už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtinta 635,66 Eur mokesčio suma, keistinas, sumažinant mokestį iki 617 Eur. Kita pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 straipsnio 1 ir 2 punktai).
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, įskaitant ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (to paties straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Bendrovės skundas patenkintas iš dalies, t. y. ir sprendimas priimtas pareiškėjos naudai tik iš dalies. Tai reiškia, kad ir pareiškėja turi teisę tik į dalį savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į bendrovės tenkinto reikalavimo dalį, jo apimtį (skundžiamu Sprendimu buvo patvirtintas Patikrinimo aktas, kuriuo pareiškėjai buvo priskaičiuotas mokėtinas Mokestis 5 761 Eur sumoje, o šiuo teismo sprendimu šis Mokestis pareiškėjai sumažintas iki 5 671Eur), laikytina, kad pareiškėjos skundas patenkintas tik 3,1592 proc. apimtyje. Todėl pareiškėja turi teisę tik į 3,1592 proc. patirtų savo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Bendrovė prieš kreipdamasi į teismą sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį. Įrodymų apie kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Taigi, bendrovė teisme patyrė iš viso 30 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pareiškėjos patenkinto skundo dalį, jo apimtį, pareiškėjai iš viso priteistina 0,95 Eur (30 Eur x 3,1592 proc.) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Iš dalies patenkinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Viskas sodininkams“ skundą.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2019-02-08 sprendimą Nr. 562, t. y. sumažinti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Viskas sodininkams“ už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 635,66 Eur mokesčio sumą iki 617 Eur sumos.
Kitą pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Viskas sodininkams“ skundo dalį atmesti.
Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Viskas sodininkams“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 0,95 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.