- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-27
- Bylos Nr.
- 2K-143/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Tomas Šeškauskas (pirm.), Vytautas Greičius, Gintaras Goda (pran.)
- Kaltinamasis
- S. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamojo S. K. (S. K.) kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 6 d. nutarties.
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendžiu S. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
S. K., kaltintam pagal BK 209 straipsnį, baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 6 d. nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad apgaule kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: nuo 2000 m. balandžio 10 d. iki 2002 m. sausio 31 d., būdamas AB „M“, esančios (duomenys neskelbtini), direktorius ir valdybos pirmininkas, pakeitimu Nr. 1 pakeisdamas 2000 m. gruodžio 14 d. sutarties Nr. 15, sudarytos AB „M“ ir Jungtinių Amerikos Valstijų firmos „I“, 4 punktą „Atsiskaitymas“ ir nurodydamas, kad dėl staigaus Rusijos rublio kurso kritimo 1998 metais, elektros variklių gamybos ir pardavimo verslo partneriams (AB „M“, UAB „E“, RAB „S“, RAB „F“) nepavykus gautomis pajamomis padengti išlaidų, susijusių su medžiagų ir komplektuojančių detalių, skirtų elektros variklių gamybai, įsigijimu, jų transportavimu perdirbti į Lietuvą elektros variklių gamyba ir jų realizavimu, padengė „Pardavėjo“, t. y. „I“ išlaidas, t. y. 118 784 JAV dol. ir 39 272,75 JAV dol. tarpusavio užskaitomis per trečius asmenis (verslo partnerius), „Pirkėjui“, t. y. AB „M“, įkainojant 1998 metais neva nemokamai gautas ir sunaudotas medžiagas ir komplektuojančias detales elektros variklių gamybai, taip apgaule Jungtinių Amerikos Valstijų firmos „I“ naudai įgijo didelės vertės svetimą – AB „M“ priklausantį turtą, kurio vertė 632 331,84 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. K. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir jį išteisino.
Taip pat S. K. buvo kaltinamas pagal BK 209 straipsnį tuo, kad, nuo 1998 m. rugpjūčio 6 d. iki 2000 m. kovo 1 d. būdamas AB „M“, esančios (duomenys neskelbtini), valdybos pirmininkas, o nuo 2000 m. balandžio 10 d. iki 2002 m. sausio 31 d. direktorius ir valdybos pirmininkas, turėdamas įgaliojimus spręsti komercinius – ūkinius, organizacinius bei kitus bendrovės klausimus, sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams: 1997 metais AB „M“ dirbus nuostolingai, nuo 1998 m. rugpjūčio 6 d. iki 2002 m. sausio 31 d. žinodamas apie vis blogėjančią įmonės finansinę būklę, kad įmonės finansinės apskaitos dokumentuose esančiais duomenimis jau 1999 m. gruodžio 31 d. ji yra nemoki ir kritiškos finansinės būklės, 2000 metų laikotarpiu nurašė skolas įvairioms įmonėms už 1 279 528,58 Lt, taip sumažindamas bendrovės turtą nesumažindamas įsipareigojimų: pardavė turtą UAB „B“ kainomis, mažesnėmis už likutinę vertę, taip bendrovė patyrė 1 306 931,28 Lt nuostolių. 2000-2001 metų laikotarpiu dalį pagamintos produkcijos pardavė kainomis, mažesnėmis už savikainą. Be to, pagal 2000 m. gruodžio 14 d. sutarties Nr. 15, sudarytos su firma „I“, 2000 m. gruodžio 28 d. pakeitimą Nr. 1, bendrovė padengė firmos „I“ turėtas 475 139,20 Lt išlaidas, taip padidindama skolą tiekėjams. 2000-2001 metų laikotarpiu buhalterinės apskaitos dokumentais nustatyta, kad, pardavusi dalį įvairios produkcijos mažesnėmis nei savikaina kainomis, AB „M“ patyrė 1 925 999,20 Lt nuostolio. Tuo pačiu laikotarpiu bendrovė produkciją pardavinėjo ir tiems pirkėjams, kurie nebuvo visiškai atsiskaitę už anksčiau parduotą produkciją: 2001 m. sausio 1 d. balanso duomenimis, UAB „E“ buvo nemoki, AB „M“ ji skolinga 481 601 Lt, tačiau pagal 2001 metų pardavimo iš gatavos produkcijos sandėlio duomenis, UAB „E“ pirko produkciją visą 2001 metų laikotarpį. Būdama kontrolinio akcijų paketo valdytoja, AB „M“ žinojo, kad parduoda produkciją nemokiai įmonei, kuri neatsiskaitys su pardavėju. 1999 m. rugsėjo 1 d. valdybos posėdyje (protokolas Nr. 6) nutarė parduoti UAB „E“ įrankių cecho pastatą ir ilgalaikį materialųjį turtą už 700 000 Lt. Šiuo sandoriu AB „M“ įgijo UAB „E“ 70 000 akcijų, kurios jai bankrutavus tapo bevertės. AB „M“ valdyba, vadovaujama valdybos pirmininko S. K., 1999 metais vykdė ekonominę veiklą, nenaudingą bendrovės akcininkams (dauguma ūkinės – finansinės veiklos gerinimo priemonių, numatytų šios veiklos planuose 2000-2001 metų laikotarpiu, buvo neįgyvendintos) ir, žinodamas beviltišką AB „M“ bendrovės būklę 2001 metų gegužės 10 d. jis pardavė UAB „B“ gamybos įrangą. Ilgalaikis materialus turtas buvo pardavinėjamas ir pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 6, pasirašyta 2001 m. lapkričio 26 d., kai Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija jau buvo informavusį jį apie keliamą bankroto bylą. Dėl tokių veiksmų S. K., sąmoningai blogai valdydamas AB „M“, nulėmė jos bankrotą. Tai konstatavo savo 2006 m. spalio 5 d. nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas. Tokiais savo nusikalstamais veiksmais jis padarė 2 526 4180,56 Lt turtinės žalos kreditoriams, tarp jų, didelės turtinės žalos šiems kreditoriams: A. B. – 22 180,28 Lt, V. B. – 20 628,80 Lt, S. G. – 30 741,84 Lt, R. K. – 19 595,40 Lt, L. K. – 27 460,72 Lt, G. K. – 23 858,88 Lt, P. Š. – 25 758,59 Lt, J. T. – 120 286 Lt, VSDFV Mažeikių skyriui – 795 7008 Lt, AB „T“ – 14 901 422 Lt, UAB „L“ – 23 817,12 Lt, SP UAB „V“ – 68 004,58 Lt, UAB „E“ – 35 541,70 Lt, AB „Ū“ – 34 5566 Lt, UAB „X“ – 388 006 Lt, UAB „L“ – 78 556 Lt.
Tačiau teismas konstatavo, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai ir, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, bylą nutraukė.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu kaltinamasis S. K. prašo teismą panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 6 d. nutartį ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendį.
Kasatorius skunde teigia, kad Šiaulių apygardos teismas konstatuodamas, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, todėl priimtas nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nes jis apeliacinio skundo neteikė, apeliantai savo skunduose taip pat nekėlė teismo šališkumo klausimo, prokuroras taip pat neteikė apeliacinio skundo dėl teismo šališkumo. Taigi Šiaulių apygardos teismas, spręsdamas nuosprendžio teisėtumo klausimą, išėjo už apeliacinių skundų ribų ir nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teisėja S. Plungienė ikiteisminio tyrimo metu 2006 m. vasario 3 d. ir 2006 m. vasario 7 d. nutartimis sprendė kardomosios priemonės paskyrimo kasatoriui ir termino nustatymo klausimus, o dabar priėmė nuosprendį šioje byloje, nors BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktas neleidžia teisėjui pakartotinai dalyvauti procese. Šį pažeidimą apeliacinės instancijos teismas laikė esminiu, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teisėja S. Plungienė 2006 m. vasario 3 d. ir 2006 m. vasario 7 d. nutartis priėmė ne šioje byloje, o baudžiamojoje byloje Nr. 73-2-020-01, kuri Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 7 d. nutartimi buvo nutraukta, o ši byla teismui buvo perduota 2007 m. birželio 1 d. Taigi teisėja S. Plungienė sprendė kardomosios priemonės klausimus kitoje byloje, kuri teismo nutartimi buvo nutraukta dar iki teisėjai paskiriant nagrinėti šią baudžiamąją bylą, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji pakartotinai dalyvavo procese.
Taip pat kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 292 straipsnį, nes neišsprendė J. T. prašymo perkvalifikuoti kasatoriaus (S. K.) veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 184 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodoma, kad 2010 m. gruodžio 8 d. J. T. pateikė prašymą perkvalifikuoti S. K. veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 184 straipsnio 2 dalį, protokole pažymėta, jog teismas sprendimą priims kitame teismo posėdyje, tačiau byloje nėra duomenų, kad teismas būtų priėmęs kokį sprendimą. Tačiau šios nutartyje išdėstytos aplinkybės neatitinka bylos duomenų. Kasatorius nurodo, kad dėl jo ir J. T. pareikštų prašymų Mažeikių rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 13 d. paskelbė nutartį, kuria J. T. prašymus perkvalifikuoti veiką atmetė, tai yra užfiksuota posėdžio protokole.
Be to, kasatorius pažymi, kad J. T., piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, prašymus pakeisti ir papildyti kaltinimą bylos nagrinėjimo metu teikė ne vieną kartą, tačiau visi jo prašymai buvo atmesti. Apeliantai prieš užbaigiant įrodymų tyrimą jokių prašymų papildyti įrodymų tyrimą, taip pat jokių papildomų įrodymų, kuriuos reikėtų ištirti, teismui nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas suvaržė J. T. ir L. K. teises. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visus prašymus, 2010 m. gruodžio 13 d. paskelbė, kad įrodymų tyrimas yra baigtas ir padarė pertrauką iki 2011 m. sausio 10 d. pasirengti baigiamosioms kalboms. Pažymėtina, kad J. T. neprašė teismo atnaujinti įrodymų tyrimo.
Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą sprendimą priėmė nesant tokio sprendimo priėmimo pagrindų ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas ne tokias, kokių tikėjosi viena ar kita proceso šalis, nereiškia nei baudžiamojo proceso įstatymo, nei teismo nešališkumo principo pažeidimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime teigiama, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-647/2011 ir Nr. 2K-12/2012). BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija pagrįstai padarė išvadą, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendis buvo priimtas teisėjos, kuri pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą negalėjo, ikiteisminio tyrimo metu išsprendusi įtariamojo S. K. suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, pakartotinai dalyvauti procese ir nagrinėti šios bylos.
Nors kasatorius nurodo, kad teisėja S. Plungienė sprendė jo kardomosios priemonės klausimus kitoje byloje, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog ji ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 73-2-020-01 2006 m. vasario 3 d. ir 2006 m. vasario 7 d. nutartimis sprendė S. K. kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo ir suėmimo termino nustatymo – klausimus. Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. kovo 1 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamo bankroto iš šios bylos buvo atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą Nr. 73-2-023-03 ir byla buvo perduota teismui, kurią išnagrinėjusi teisėja S. Plungienė ir priėmė 2011 m. birželio 1 d. nuosprendį. Tokį baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimą apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai laikė esminiu, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl darytina išvada, kad Šiaulių apygardos teismas pagrįstai panaikino Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimais į kasacinį skundą nukentėjusysis ir civilinis ieškovas L. K. prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime teigiama, kad kasatorius L. K. nesumokėjo 27 460,72 Lt darbo užmokesčio. Nurodoma, kad kasatorius sąmoningai vilkina bylą, laukdamas iki sueis apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Taip pat teigiama, kad prokuroras slėpė, jog buvo padaryta BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika. Atsiliepime pažymima, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja S. Plungienė sprendė kasatoriaus kardomosios priemonės klausimą kitoje baudžiamojoje byloje, kuri buvo nutraukta, todėl nėra pagrindo teigti, jog ji pakartotinai dalyvavo procese ir buvo šališka. Nurodoma, kad buvo neišspręsta visa eilė prašymų, todėl nepagrįsti kasatoriaus teiginiai neva J. T. ir L. K. teisės nebuvo suvaržytos. Taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teisme buvo suvaržytos nagrinėjimo teisme dalyvių (J. T. ir L. K.) teisės, nes nepaklausta, ar jie nori papildyti įrodymų tyrimą ir būtent kuo, nors jie ketino pateikti prašymus pakeisti kaltinimą.
Atsiliepimas
Nurodoma, kad, bylą perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šis 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi, kuria perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, neišsprendė visų prašymų ir todėl pažeidė BPK 238 straipsnį. Manoma, kad S. K. kasacinį skundą parašė tik siekdamas vilkinti bylos nagrinėjimą.
Atsiliepime manoma, kad byla turėtų būti nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos plenarinėje sesijoje, taip pat prašoma L. K. iš kasatoriaus priteisti 27 460,72 Lt nesumokėto darbo užmokesčio, 9835 Lt (žala dėl verslo sužlugdymo), 40 000 Lt neturtinės žalos ir 3701,69 Lt proceso išlaidų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. G. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime visiškai pritariama nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. K. atsiliepime išdėstytiems teiginiams ir teigiama, kad kasatorius jam nesumokėjo 30 741,84 Lt darbo užmokesčio, todėl prašoma šią sumą priteisti iš kasatoriaus. Taip pat prašoma priteisti iš kasatoriaus 5100 Lt (žala dėl verslo sužlugdymo) ir 50 000 Lt neturtinės žalos.
Atsiliepimais į kasacinį skundą nukentėjusysis ir civilinis ieškovas J. T. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime pažymima, kad, kaip teigia kasatorius, BPK 320 straipsnio 3 dalis pažeista nebuvo. Teigiama, kad šią bylą prokurorai padalijo į dvi dalis, o vieną jų (dėl AB „M“ tyčinio bankroto) nagrinėjo teisėja S. Plungienė. Taigi ši byla yra bylos, kuri, kaip jau minėta, buvo padalinta į dvi dalis, tęsinys. Todėl nukentėjusysis J. T. mano, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog teisėja S. Plungienė pakartotinai dalyvavo procese ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme buvo bandyta nušalinti teisėją S. Plungienę, kuri jau buvo sprendusi kardomosios priemonės paskyrimo klausimą.
Nukentėjusysis pažymi, kad kasatorius nutyli aplinkybę, jog jis buvo ne vieną kartą pareiškęs prašymus dėl kasatoriaus veikos perkvalifikavimo, tačiau teismas tik 2010 m. gruodžio 13 d. paskelbė nutartį, kuria prašymą atmetė. Dėl ankstesnių prašymų (2010 m. lapkričio 18 d. ir 2010 m. lapkričio 22 d.) nutarties nebuvo priimta. Be to, lieka neaišku, dėl kurio prašymo priimta 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 292 straipsnio reikalavimus.
Taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas suvaržė nukentėjusiojo teises, nes nepaklausė, ar yra pageidaujančių pratęsti įrodymų tyrimą. Šį pažeidimą pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas. Nukentėjusysis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jo prašymo pakeisti kaltinimą iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 184 straipsnio 2 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo S. K. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasatoriaus argumentų apie teismo nešališkumą (BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktas)
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui priimtas padarius neteisingas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui grindė dviem argumentais: kad bylą išnagrinėjo teisėja, negalinti dalyvauti proceso BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytais pagrindais, bei kad teismas pažeidė BPK 292 straipsnį neišspręsdamas prašymų.
Pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-414/2010; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; kaip naujesnį šaltinį žr. Micallef prieš Maltą (Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).
BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje.
Iš bylos medžiagos matyti, kad teisėja S. Plungienė ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 73-2-020-01 2006 m. vasario 3 d. ir 2006 m. vasario 7 d. nutartimis sprendė S. K. kardomosios priemonės – suėmimo – paskyrimo klausimus. Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. kovo 1 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamo bankroto iš šios bylos buvo atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą Nr. 73-2-023-03. Kaip teisingai pažymi kasatorius, baudžiamoji byla Nr. 73-2-020-01, kurioje teisėja S. Plungienė priėmė 2006 m. vasario 3 d. ir 2006 m. vasario 7 d. nutartis dėl kardomosios priemonės – suėmimo – paskyrimo, 2007 m. kovo 7 d. nutartimi buvo nutraukta, o iš šios bylos 2006 m. kovo 1 d. prokuroro nutarimu atskirta baudžiamoji byla Nr. 73-2-023-03 teismui perduota 2007 m. birželio 1 d., t. y. jau po baudžiamosios bylos Nr. 73-2-020-01 nutraukimo. Tai reiškia, kad byla, kurioje buvo skirtas suėmimas, ir byla, kurioje Mažeikių rajono apylinkės teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, negali būti laikomos viena ir ta pačia byla. Teisėjo šališkumas, įvertinus konkrečias aplinkybes, galėtų būti nustatytas ir tokioje situacijoje, kai teisėjas ikiteisminio tyrimo stadijoje sankcionuoja prievartos priemonių taikymą, o po to nagrinėja su tuo ikiteisminiu tyrimu bent iš dalies susijusią bylą. Tačiau teismo kaip šališko vertinimas pirmiausia priklauso nuo to, ar proceso dalyviams teismas gali atrodyti esąs šališkas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu, ir tuo atveju, kai kaltinamajam proceso metu nekyla abejonių dėl jo bylos nagrinėjimo objektyvumo, išvada, kad bylą nagrinėjo šališkas (turintis išankstinį priešiškumą prieš kaltinamąjį) teismas, paprastai negalėtų būti daroma (kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje pats S. K. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nekėlė klausimo, kad bylą nagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.
Kartu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes pažeidė BPK 292 straipsnį nepaklausdamas, ar proceso dalyviai turi prašymų, bei neišsprendė nukentėjusiojo J. T. pateikto prašymo perkvalifikuoti S. K. nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 184 straipsnio 2 dalį. Pagal BPK 292 straipsnio 1 dalį, kai byloje esantys įrodymai ištirti, teisiamojo posėdžio pirmininkas paklausia nagrinėjimo teisme dalyvius, ar šie nori papildyti įrodymų tyrimą ir būtent kuo. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, išnagrinėjus prašymus, jeigu jų buvo, ir reikiamais atvejais atlikus papildomus tyrimo veiksmus, teisiamojo posėdžio pirmininkas paskelbia, kad įrodymų tyrimas teisme baigtas. Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pagrindą, daryti išvadą, kad BPK 292 straipsnio reikalavimai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeisti, privalo padarytus pažeidimus ištaisyti pats, o ne perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos. Tokia pat pareiga apeliacinės instancijos teismui tenka ir nustačius, kad pirmosios instancijos teisme buvo netinkamai sprendžiami prašymai dėl kaltinimo keitimo. Kartu pažymėtina, kad teismas išvadas dėl veikos kvalifikavimo teisingumo ar neteisingumo kaltinamajame akte gali padaryti tik priimdamas teismo baigiamąjį aktą. BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gavus prašymą keisti kaltinimą jokios išankstinės išvados dėl prašyme nurodomo kvalifikavimo teisingumo negali būti daromos. Teismas, priimdamas nuosprendį, privalo tinkamai kvalifikuoti veiką ir gali nuteisti kaltinamąjį tiek pagal baudžiamąjį įstatymą, nurodytą kaltinamajame akte, tiek ir veiką kvalifikuodamas pagal prašyme dėl kaltinimo keitimo nurodomą baudžiamąjį įstatymą.
Apeliacinės instancijos teismui nepagrįstai perduodant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui yra nesilaikoma BPK 1 straipsnyje įtvirtintos pareigos greitai ištirti nusikalstamas veikas bei išnagrinėti baudžiamąsias bylas. Teismui nesilaikant šios pareigos yra pažeidžiama šią pareigą atitinkanti, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai konstatuodamas, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, padarė esminius BPK 44 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimus. Nurodyti BPK pažeidimai yra pagrindas kasacine tvarka apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimui. Kasatoriaus prašymas palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendį negali būti tenkinamas, nes apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, iš esmės liko neišnagrinėti apeliaciniai skundai. Tokioje situacijoje kasacinės instancijos privalo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka pagal byloje paduotus apeliacinius skundus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 6 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.