Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-5735-171/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00384-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.6.6.1; 3.21

2016 m. lapkričio 8 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Michailo Novičichino skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisme gautas pareiškėjo Michailo Novičichino skundas, kuriame prašo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 11SP-7394 ir 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 1D-10195(3) ir atsakovą įpareigoti skirti jam pareigūnų valstybinę pensiją.

Paaiškino, kad nuo 1984 m. spalio 7 d. iki 1991 m. gegužės 1 d. dirbo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Priešgaisrinės apsaugos valdyboje, o vėliau Priešgaisrinės apsaugos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos statutiniu pareigūnu. Jam buvo suteiktas vidaus tarnybos vyresniojo leitenanto laipsnis.

Įgijęs būtiną tarnybos stažą pareigūno valstybinei pensijai gauti (8 m. 11 mėn. ir 23 d.) ir sulaukęs nustatyto (55 m.) amžiaus pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos ir priežiūros tarnybą prašydamas skirti pareigūno valstybinę pensiją. 2015 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerio sprendimu Nr. 11SP-7394 Vidaus reikalų ministerija nusprendė pensijos neskirti. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas neva nestojo tarnauti ir nebuvo priimtas į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos pareigūnus bei neprisiekė Lietuvos valstybei. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė vidaus reikalų ministrui, tačiau jis 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 1D-10195(3) skundą atmetė.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 21 d. kreipėsi į vidaus reikalų įstaigų darbuotojus ragindama kiekvieną Lietuvos Respublikos pilietį, nesvarbu, kokia jo tautybė ar pasaulėžiūra, turintį šio darbo patirties, pasirengusį prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, likti toliau tarnauti Vidaus reikalų ministerijos sistemoje. Šiuo kreipimusi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba užtikrino, kad bus išsaugotos visos socialinės vidaus reikalų darbuotojų garantijos, paskatino ir suteikė pagrįstą lūkestį, jog pareiškėjas turės teisę į pareigūnų valstybinę pensiją. Būtent dėl to po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. nepaliko tarnybos vidaus reikalų sistemoje, o 1991 m. sausio mėnesį sovietinės agresijos metu vykdė savo pareigas ir budėjo kaip ir kiti Lietuvos vidaus reikalų sistemos pareigūnai prie valstybinės paskirties objektų, užtikrindami viešąją tvarką ir objektų apsaugą. Pareiškėjas nurodo, kad pareigūno priesaiką iškilmingos ceremonijos metu priėmė ir pasirašė lape su priesaikos tekstu sunkiu ir sudėtingu Lietuvai metu.

Pareiškėjas nurodo, kad jis nebuvo atsakingas už tarnybinių dokumentų, esančių tarnybos byloje, išsaugojimą.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį patenkinti remdamasis jame išdėstytais motyvais.

Atsakovė Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė paaiškino, kad Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, buvo keičiama vidaus reikalų sistema. Pirmiausia buvo reorganizuojama milicija į policiją. Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarime Nr. I-852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo įsigaliojimo“ buvo nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos milicijos struktūrų reorganizavimas į Lietuvos Respublikos policijos struktūras baigiasi 1991 m. liepos 1 d. Lietuvos valstybinė priešgaisrinė priežiūra buvo sukurta Vyriausybės 1991 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 222 patvirtinus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatus, 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinus Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutą, 1992 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 195 patvirtinus Valstybinės priešgaisrinės priežiūros nuostatus.

Nurodytas metas Lietuvai buvo sunkus ir sudėtingas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1991 m. kovo 10 d. padarė pareiškimą „Dėl nesibaigiančios TSRS agresijos prieš nepriklausomą Lietuvos Respubliką“, tačiau pareiškėjas nusprendė pats pasitraukti iš tarnybos ir 1991 m. gegužės 6 d. buvo atleistas, remiantis dar TSRS tvirtintu teisės aktu. Pareiškėjas nėra davęs pareigūno priesaikos Lietuvos Respublikai.

Atsakovės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas 1991 m. gegužės 6 d. išėjo ne į pensiją. Jis buvo atleistas iš pareigų vadovaujantis TSRS teisės aktu. Nestojęs tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos sistemą, pareiškėjas neįgijo teisės į valstybinę pareigūno pensiją.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo Nr. 11SP-7394 ir 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 1D-10195(3), kuriuose buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą skirti valstybinę pareigūno pensiją, kadangi jis nėra prisiekęs Lietuvos Respublikai.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – pareigūnų ir karių pensiją) turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai: 1) Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai; 2) Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai; 3) profesinės karo tarnybos kariai; 4) Valstybės saugumo departamento sistemos, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai ir Vyriausybinių ryšių centro prie Krašto apsaugos ministerijos civiliai statutiniai valstybės tarnautojai; 5) prokuratūros pareigūnai; 6) Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnai; 7) muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą.

To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją taip pat turi pirmoje straipsnio dalyje išvardyti pareigūnai ir kariai, kurie būdami įtraukti į Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo departamento, Krašto apsaugos ministerijos kadrų rezervą dirba kitose Lietuvos Respublikos ministerijose, departamentuose, įstaigose ir organizacijose.

Minėto įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, nestojusiems tarnauti arba nepriimtiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnus ir karius, muitinės pareigūnus (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), pareigūnų ir karių valstybinės pensijos šio įstatymo nustatyta tvarka neskiriamos.

Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. I-852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo įsigaliojimo“ 2 punkte buvo nustatyta, kad nuo policijos įstatymo priėmimo dienos (1990 m. gruodžio 21 d.) prasideda Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos milicijos struktūrų reorganizavimas į Lietuvos Respublikos policijos struktūras, o baigiasi 1991 m. liepos 1 d. Pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos nuo 1991 m. gegužės 1 d.

1991 m. liepos 29 d. Vyriausybės nutarimu patvirtintame Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statute nurodyta, kad priesaiką duoda kiekvienas pareigūnas nepriklausomai nuo jo užimamų pareigų (23 punktas), priesaika duodama individualiai ir ne vėliau, kaip per mėnesį nuo jo paskyrimo į atitinkamas pareigas (24 punktas), priesaika duodama iškilmingoje aplinkoje, dalyvaujant padalinio pareigūnams ir vadovybei (25 punktas), pasirašyti lapai su priesaikos tekstu saugomi pareigūnų asmens bylose (31 punktas).

Remiantis nurodytu reguliavimu darytina išvada, kad tam, kad būtų įgytas valstybės pareigūno statusas, asmuo privalo atitikti tam tikras sąlygas, tai yra būti prisiekęs Lietuvos Respublikai.

Pareiškėjo asmens byloje duomenų, kad jis yra prisiekęs Lietuvos Respublikai, nėra, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas pagal nustatytą tvarką netapo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemos tarnautoju. 1990 m. liepos 27 d. pareiškėjas buvo paskirtas į pareigas Priešgaisrinės apsaugos departamente apie Vidaus reikalų ministerijos ne todėl, kad stojo į tarnybą, bet todėl, kad Vyriausybės 1990 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 185 vietoje Vidaus reikalų ministerijos Priešgaisrinės apsaugos valdybos buvo įsteigtas Priešgaisrinės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Pareiškėjas pasitraukė iš tarnybos 1991 m. gegužės 1 d. remiantis dar TSRS tvirtintu aktu, o ne stojo į tarnybą Lietuvai.

Kadangi pareiškėjas neprisiekė ir netapo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos tarnautoju, jis neįgijo teisės į valstybinę pareigūno pensiją.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimti 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimas Nr. 11SP-7394 ir 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. 1D-10195(3) yra teisėti ir pagrįsti.

Pažymėtina, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Michailo Novičichino skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.