Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos atstovei Akvilei Stoškutei-Bendorienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi O. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dirbančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, gyvenančios (duomenys neskelbtini), skundą dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. ATPN 3132 panaikinimo ir administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos vyriausioji darbo inspektorė darbo teisei A. S. 2014 m. rugpjūčio 4 d. surašė O. R. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. ATPP 0853-0034 dėl to, kad ji eidama UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini)) vadovės pareigas pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatas, o būtent:

1) pagal 2014 m. kovo mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenis nustatyta, kad neužtikrinama, jog darbo laikas per septynių dienų laikotarpį neviršytų maksimalios 48 val. trukmės, t.y. V. M. laikotarpiu nuo 2014-03-03 iki 2014-03-09 bei laikotarpiu nuo 2014-03-13 iki 2014-03-19 dirbo po 55 valandas. Tuo pažeista DK 149 straipsnio 1 dalis;

2) neužtikrinama, kad atleistiems iš darbo darbuotojams būtų paskaičiuojama bei išmokama piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas. Darbuotojų I. T. (dirbusi nuo 2014-05-09), A. P. (dirbęs nuo 2014-05-14) darbo sutartys nutrauktos nuo 2014 m. gegužės 16 d., tačiau darbuotojams buvo paskaičiuotas ir 2014 m. gegužės 27 d. išmokėtas tik jiems priklausantis darbo užmokestis, o kompensacija už nepanaudotas atostogas nepaskaičiuota bei neišmokėta. Tuo buvo pažeista DK 177 straipsnio 2 dalis.

O. R. veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41 straipsnio 1 dalį.

Atleistiems darbuotojams I. T. ir A. P. dėl įsivėlusios skaičiavime klaidos (arba dėl finansininkės klaidos, kurios pareiškėja tikrai neturi galimybės ir išsilavinimo aptikti) buvo nesumokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas. Tačiau visa nesumokėta suma abiem darbuotojams tik truputį viršija 5 Lt, t.y. I. T. buvo nesumokėta apie 1,15 Lt, o A. P. – apie 4,20 Lt.

Pareiškėjos manymu, jai paskirta nuobauda nėra proporcinga padarytiems mažareikšmiams pažeidimams, todėl priimtas jos atžvilgiu nutarimas turėtų būti panaikintas.

Valstybinė darbo inspekcija taip pat nesutinka su skundo argumentu, kad skirta bauda už darbuotojams neišmokėtą apie 5 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas yra neproporcingai didelė padarytai žalai, todėl apskritai neturėtų būti skiriama, kadangi administracinės nuobaudos tikslas nėra kompensuoti padarytą materialinę žalą, todėl materialinės žalos dydis nėra administracinės atsakomybės kilimo sąlyga. Be to, skiriant administracinę nuobaudą buvo atsižvelgta į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens žodinius paaiškinimus apie tai, kad įmonės buhalterės nuomone, trumpai dirbantiems kompensacija už nepanaudotas atostogas nepriklauso. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad buvo patikrinta tik keleto atsitiktinai pasirinktų darbuotojų dokumentai ir iš jų dviem, dirbusiems trumpiau kaip mėnesį, nebuvo priskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas. Tai rodo ne vienkartinę darbdavio atstovės klaidą, o taikomą atsiskaitymo su atleidžiamais darbuotojais sistemą. Be to, O. R. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji ėmėsi priemonių pažeidimams pašalinti.

Teismo posėdžio metu Valstybinės darbo inspekcijos atstovė prašė palikti Nutarimą nepakeistą ir skundą atmesti.

Pareiškėja O. R. į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką jai pranešta tinkamai. Remiantis ATPK 300 straipsnio 1 dalimi byla nagrinėta iš esmės, nes pareiškėjos neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis nagrinėti bylą ir priimti sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

O. R. yra patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41 straipsnio 1 dalį už darbo įstatymų pažeidimus, t.y. už tai, kad jos vadovaujamos įmonės darbuotojas V. M. laikotarpiu nuo 2014-03-03 iki 2014-03-09 bei laikotarpiu nuo 2014-03-13 iki 2014-03-19 dirbo po 55 valandas, nors DK 149 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo laikas per septynių dienų laikotarpį negali viršyti maksimalios 48 valandų trukmės.

Taip pat O. R. yra nubausta už tai, kad 2014-05-16 atleistiems iš darbo darbuotojams I. T., dirbusiai nuo 2014-05-09, A. P., dirbusiam nuo 2014-05-14, neišmokėjo kompensacijos už nepanaudotas atostogas, nors DK 177 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį, neatsižvelgiant į jos terminą.

O. R. iš esmės neginčija skundžiamame nutarime nurodytų aplinkybių, jog V. M. iš tikrųjų laikotarpiu nuo 2014-03-03 iki 2014-03-09 bei laikotarpiu nuo 2014-03-13 iki 2014-03-19 dirbo po 55 valandas, ką patvirtina byloje esantis 2014 m. kovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštis, tačiau teigia, jog viršvalandžius jis dirbo savo paties prašymu, norėdamas kitą savaitę turėti daugiau išeiginių dienų. Esant tokioms aplinkybėms ji neturėtų būti traukiama administracinėn atsakomybėn, nes niekas jokios žalos nepatyrė. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis V. M. pranešimas, kuriame nurodyta, jog jis su savo pamainos kolega kartais patys nusprendžia kam ir kada yra patogiau dirbti ir jeigu pasitaiko, kad kokią savaitę jis dirba daugiau, tai kitą savaitę jis turi vieną ar dvi dienas papildomo poilsio, todėl įmonei dėl tokio darbo grafiko pretenzijų neturi.

Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, sutinka su VDI atsiliepime išdėstyta pozicija, kad įstatymų laikymasis yra privalomas visiems, neatsižvelgiant į tai, kad darbdavys su darbuotoju geranoriškai susitarė jį pažeisti. Todėl O. R., leidusi įmonės darbuotojui per septynių dienų laikotarpį dirbti 55 valandas, nors įstatyme yra imperatyviai numatyta, kad negali būti dirbama daugiau kaip keturiasdešimt aštuonias valandas per savaitę, pagrįstai yra patraukta administracinėn atsakomybėn už darbo įstatymo, šiuo atveju DK 149 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

O. R. iš esmės neginčija ir kito nutarime nurodyto pažeidimo, kad atleistiems iš darbo I. T. ir A. P. nebuvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, tačiau teigia, kad tai buvo padaryta dėl įsivėlusios skaičiavime klaidos ar finansininkės klaidos, kurios ji neturėjo galimybės aptikti, nes neišmokėta suma abiems darbuotojams siekia tik apie 5 litus.

Byloje esančios darbo sutartys tvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ su I. T. darbo sutartį buvo sudariusi 2014-05-08 ir ši sutartis nutraukta 2014-05-16 pagal DK 127 str. 1 d. (darbuotojo pareiškimu). Su A. P. darbo sutartis buvo sudaryta 2014-05-13 ir taip pat nutraukta 2014-05-16 pagal DK 127 str. 1 d. (darbuotojo pareiškimu). Įvertinus tai, kad aukščiau minėti darbuotojai O. R. vadovaujamoje įmonėje dirbo gana trumpą laikotarpį, neatmetama galimybė, jog kompensacija už nepanaudotas atostogas, kuri pareiškėjos teigimu, abiems darbuotojams siekia tik apie 5 Lt, buvo neišmokėta ne sąmoningai, o dėl įsivėlusios skaičiavimo ar finansininkės klaidos, tačiau tai nuo atsakomybės neatleidžia. DK 177 straipsnio 2 dalis imperatyviai reglamentuoja, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas turi būti išmokama nutraukiant darbo sutartį, neatsižvelgiant į jos terminą, o pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Darytina išvada, kad O. R. taip pat pagrįstai yra patraukta administracinėn atsakomybėn ir už DK 177 straipsnio 2 dalies pažeidimą.

ATPK 41 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimas – užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo penkių šimtų iki penkių tūkstančių litų.

Lietuvos teisėje yra įtvirtintas teisingumo principas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad vienas iš bausmės tikslų yra teisingumo principo įgyvendinimas. Kadangi administracinių teisės pažeidimų teisė savo paskirtimi labai artima baudžiamajai teisei, jai keliami tie patys tikslai. Administracinių teisės pažeidimų kodekso prasme teisingumo principas reikalauja, kad administracinė nuobauda savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padaryto administracinio teisės pažeidimo pavojingumą. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Tais atvejais, kai padaryto administracinio teisės pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. Tokią galimybę numato ATPK 30¹ straipsnis (mažesnės nei įstatymo numatyta administracinės nuobaudos skyrimas arba administracinės nuobaudos neskyrimas), kurio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į 31 straipsnyje nustatytas bei kitas įstatymų nenurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos (2014-04-01 LAT nutartis, adm.bylos Nr. 2AT-21-2014).

Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad Valstybinė darbo inspekcija, priimdama Nutarimą ir skirdama O. R. nuobaudą, formaliai įstatymo reikalavimų nepažeidė, tačiau mano, kad paskirta 500 Lt dydžio bauda aptariamoje situacijoje neatitinka padaryto pažeidimo pavojingumo, taigi nėra teisinga. Skirdama nuobaudą VDI neįvertino O. R. nutarime nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, t.y. kad ji nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti pažeidimą ir jame dalyvavusius asmenis, į tai, kad jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat VDI neįvertino susiklosčiusios situacijos, t.y. to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas V. M. viršvalandžius dirbo savo paties prašymu, o ne įmonės vadovybės paliepimu, bei kad dviems darbuotojams neišmokėta kompensacijos suma už nepanaudotas atostogas yra neženkli ir siekia apie 5 litus. Tai leidžia spręsti apie mažesnį padarytų pažeidimų pavojingumą. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie O. R. ankstesnes administracines nuobaudas, kas leidžia teismui daryti išvadą, jog ji nėra piktybinė teisės aktų pažeidėja. Atsižvelgus į atsiliepime pateiktus argumentus pažymėtina, kad teismas vertina tik administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluotus kaltinimus, tad neturi jokio pagrindo išvadai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ būta darbo įstatymų pažeidimų ir kitų, nepatikrintų darbuotojų atžvilgiu. Įvertinus šias aplinkybes spręstina, kad šiuo atveju yra pagrindas O. R. atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnį bei skirti jai švelnesnę nuobaudą, nei ATPK 41 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos nuobaudos.

Esant nurodytoms aplinkybėms, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutarimas Nr. ATPN 3132 keistinas ir O. R. skirtina švelnesnė nuobauda.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas

nutaria:

pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. ATPN 3132 ir O. R. už ATPK 41 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, pritaikius ATPK 30¹ straipsnį, skirti įspėjimą.

Nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.