Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-01-09 · Administracinė byla Nr. I-134-362/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-01-09
Bylos Nr.
I-134-362/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02665-2014-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas
V. U.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-134-362/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02665-2014-2Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 37.2; 74 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 9 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Arvydas Martinavičius,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,dalyvaujant pareiškėjui V. U.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. U. skunde ir teismo posėdžio metu Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (2–3 b. l.) nurodė, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir ŠTI) buvo kalinamas nuo 2012-02-20 iki 2013-05-16, nuo 2013-05-30 iki 2014-05-09, nuo 2014-09-13 iki 2014-08-27. Nurodė, kad jis ŠTI buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kamerose yra pelėsis, nuolat jaučiama drėgmė, prastas apšvietimas, nėra ventiliacijos, šalta. Vienam asmeniui kamerose tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Kamerose nėra unitazo, tik skylė grindyse, iš jos nuolat jaučiama smarvė, tualetas aptvertas viena medine plokšte, nėra durų, tik užuolaida. Asmenys, neturintys piniginių lėšų, negali įsigyti higienos priemonių tualetui dezinfekuoti. Kriauklėje kamerose yra tik šaltas vanduo, karštas vanduo tiekiamas tik kartą per savaitę dušuose, į kuriuos vienu metu sutalpinama apie 10 žmonių. Dušo galvutės yra apie 30 cm atstumu viena nuo kitos, nėra atskirų kabinų, visi prausiasi vienas šalia kito. Į dušą kas 20 minučių yra vedami kitų kamerų suimtieji, todėl dušų niekas nedezinfekuoja.

Per mėnesį yra išduodamas vienas skutimosi peiliukas, 1 vnt. ūkinio muilo, dantų pasta bei dantų šepetukas, 1 rulonas tualetinio popieriaus, kurio užtenka tik dviem–trim dienoms. Rūbus tenka skalbti šaltu vandeniu, jų nėra kur džiauti, dėl drėgmės kamerose rūbai nedžiūna, prasmirsta. Pagalvės, čiužiniai, užklotai labai prastos kokybės, seni.

Teismo posėdžio metu nurodė, jog atvykstant etapu krata atliekama purvinose patalpose, daiktai dedami į purvinas dėžes. Šių aplinkybių skunde nenurodė, nes buvo dažnai etapuojama į kitas įstaigas ir neturėjo tam laiko.

Būnant tokiomis sąlygomis jis patyrė didelę moralinę, psichologinę žalą, pradėjo bijoti mažų patalpų, prastai užmiega naktimis, pradėjo vengti bendravimo su kitais asmenimis, tapo uždaras.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (11–19 b. l.) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat nurodo, kad prašo bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-11-11 pažymos Nr. 69/06-5358 „Dėl V. U.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2012-02-20 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014-08-27. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose: Nr. 92 (18,95 kv. m) nuo 2012-02-20 iki 2012-03-15, kameroje buvo 7-12 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,58 kv. m iki 2,71 kv. m ploto; Nr. 55 (18,88 kv. m) nuo 2012-03-15 iki 2012-04-06, kameroje buvo 6-10 asmenų ir vienam iš jų teko nuo 1,88 kv. m iki 3,13 kv. m kameros ploto; Nr. 64 (22,34 kv. m) nuo 2012-05-02 iki 2012-05-05, nuo 2012-05-11 iki 2012-05-24, nuo 2012-06-20 iki 2012-06-28, nuo 2012-07-11 iki 2012-09-04, nuo 2013-07-22 iki 2013-10-04, kameroje buvo 1-9 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 2,48 kv. m iki 22,3 kv. m ploto; Nr. 90 (19,95 kv. m) nuo 2012-09-04 iki 2012-10-05, kameroje buvo 5-8 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 2,49 iki 3,99 kv. m.; Nr. 66 (20,60 kv. m) nuo 2013-05-08 iki 2013-05-16, kameroje buvo 3-7 asmenys, vienam iš jų teko nuo 3,23 kv. m iki 4,52 kv. m ploto; Nr. 42 (22,85 kv. m) nuo 2013-05-31 iki 2013-07-19, kameroje buvo 3-7 asmenys, vienam teko nuo 3,26 kv. m iki 7,62 kv. m ploto; Nr. 26 (16,69 kv. m) nuo 2013-07-19 iki 2013-07-22, kameroje buvo 5-6 asmenys, vienam teko nuo 2,83 kv. m iki 3,39 kv. m ploto; Nr. 67 (23,02 kv. m) nuo 2013-10-04 iki 2013-10-21, nuo 2013-10-23 iki 2013-12-10, kameroje buvo 3-7 asmenys, vienam teko nuo 3,29 kv. m iki 7,67 kv. m ploto; Nr. 54 (17,98 kv. m) nuo 2013-10-21 iki 2013-10-23, nuo 2014-03-11 iki 2014-03-12, kameroje buvo 1-8 asmenys, vienam teko nuo 2,25 iki 17,98 kv. m ploto; Nr. 32 (20,91 kv. m) nuo 2013-12-10 iki 2014-01-15, kameroje buvo 4-8 asmenys, vienam teko nuo 2,61 iki 5,23 kv. m ploto; Nr. 97 (19,01 kv. m) nuo 2014-01-05 iki 2014-02-26, kameroje buvo 4-9 asmenys, vienam teko nuo 2,11 kv. m iki 4,75 kv. m ploto; Nr. 104 (18,86 kv. m) nuo 2014-02-26 iki 2014-03-11, nuo 2014-03-12 iki 2014-03-18, nuo 2014-05-07 iki 2014-05-09, kameroje buvo 1-8 asmenys, vienam teko nuo 2,36 kv. m iki 18,86 kv. m ploto; Nr. 52 (18,5 kv. m) nuo 2014-08-14 iki 2014-08-16, kameroje buvo 3-6 asmenys, vienam teko nuo 3,08 kv. m iki 6,17 kv. m ploto; Nr. 96 (18,93) nuo 2014-08-16 iki 2014-08-23, kameroje buvo 6-8 asmenys, vienam teko nuo 2,37 kv. m iki 3,16 kv. m ploto; Nr. 25 (16,25 kv. m) nuo 2014-08-23 iki 2014-08-27, kameroje buvo 5-7 asmenys, vienam teko nuo 2,32 kv. m iki 3,25 kv. m ploto.

Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,58 kv. m iki 22,3 kv. m gyvenamojo ploto, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iš viso buvo laikomas 477 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kai kuriose kamerose buvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimai. Kameroje Nr. 64, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2012-05-02 iki 2012-03-14, nuo 2012-05-11 iki 2012-05-16, nuo 2012-05-17 iki 2012-05-24, nuo 2012-06-20 iki 2012-06-22, nuo 2012-06-22 iki 2012-06-28, nuo 2012-07-11 iki 2012-07-13, nuo 2012-07-13 iki 2012-09-04, nuo 2013-07-22 iki 2013-07-29, nuo 2013-07-29 iki 2013-10-04, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (patikrinimo išvados surašytos 2012-07-19 patikrinimo akte Nr. EP-289) buvo atliktas 2012-07-18. Nustatyta, kad kameroje pelėsio nėra, tačiau reikalingas paprastasis remontas. Kameroje Nr. 66, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2013-05-08 iki 2013-05-14, nuo 2013-05-14 iki 2013-05-15, nuo 2013-05-15 iki 2013-05-16, Šiaulių visuomenės sveikatos, centro patikrinimas (patikrinimo išvados surašytos 2013-05-09 patikrinimo akte NR. EP-128) buvo atliktas 2013-05-07. Nustatyta, kad kameroje yra stalas, kabykla asmeniniams drabužiams, sanitarinis mazgas iš 2 pusių atitvertas presuoto kartono plokštėmis, iš vienos – užuolaidomis. Kameroje buvęs atliktas paprastasis remontas, pelėsio nėra.

Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai “ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo i patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Pažymėtina, kad higienos norma HN 76:2010 nustato pareigas ne tik laisvės atėmimo vietų administracijai, bet ir laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Šio teisės akto 58 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, pareiškėjo nusiskundimai dėl iš sanitarinio mazgo sklindančio blogo kvapo negali būti vertinami kitaip nei susiję su tuo metu tose gyvenamosiose patalpose gyvenusių asmenų noru ir suinteresuotumu pasirūpinti švara ir tvarka. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis LR suėmimo vykdymo 44 str. 4 d., Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194) 258 p. Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Reikalavimai dušų įrengimui laisvės atėmimo vietose nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkte. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsakovas pabrėžia, kad teisės aktai nereglamentuoja dušų išvalymo po kiekvienos kameros kalinamųjų prausimosi. Priešingai, higienos normos 39.4 punktas nustato, kad dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdien naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų. Vadinasi, Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, valydami dušus vieną kartą per dieną, veikė teisėtai ir nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas skundžiasi, jog kameroje nebuvo šilto vandens, išsiskalbti nebuvo įmanoma. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietos kameros tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. HN 27 p. numato, kad šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose kamerose dėl pačių kalinamųjų saugumo. Atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems asmenims būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Sistemiškai aiškinant galiojančias teisės normas, šiuo atveju HN 76:2010 64 p., matyti, kad sąlygos skalbtis laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose yra sudarytos ir įstaiga neveikė išimtinai neigiamai prieš pareiškėją. Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinamųjų apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė skalbiama nemokamai, o nuo 2011 m. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu buvo išduodamas tualetinis popierius pagal nustatytas higienos normas. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai negali būti atsakingi už tai, kad savo darbe vadovaujasi teisės aktais bei nustatytomis normomis, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo tualetinio popieriaus kiekio bei jo kokybės neturi pagrindo būti pripažintos pateisinamomis. Pareiškėjas teigia, kad įstaigoje jam išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės seni, nemalonaus kvapo. Atsakovas pažymi, kad tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims išduotinų čiužinių, pagalvių ir antklodžių kvapnumas teisės aktuose nėra reglamentuotas. Vis dėlto įstaigoje išduodama patalynė yra nuolat skalbiama ir dezinfekuojama pagal teisės aktų reikalavimus, susidėvėjusi patalynė pakeičiama nauja. Pareiškėjo teiginiai dėl patalynės kvapo yra abstraktūs ir neįrodyti, todėl negali būti laikomi pagrįstais, be to, jiems nėra teisinio pagrindo.

Nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011). Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Remiantis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių, prašo pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo V. U. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-11-11 pažymoje Nr. 69/06-5358 (21–22 b. l.) nurodyta, kad V. U. įstaigoje tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas nuo 2012-02-20 iki 2014-08-27. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose: Nr. 92 (18,95 kv. m) nuo 2012-02-20 iki 2012-03-15, kameroje buvo 7–12 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,58 kv. m iki 2,71 kv. m ploto; Nr. 55 (18,88 kv. m) nuo 2012-03-15 iki 2012-04-06, kameroje buvo 6–10 asmenų ir vienam iš jų teko nuo 1,88 kv. m iki 3,13 kv. m kameros ploto; Nr. 64 (22,34 kv. m) nuo 2012-05-02 iki 2012-05-07, nuo 2012-05-11 iki 2012-05-24, nuo 2012-06-20 iki 2012-06-28, nuo 2012-07-11 iki 2012-09-04, nuo 2013-07-22 iki 2013-10-04, kameroje buvo 1–9 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 2,48 kv. m iki 22,3 kv. m ploto; Nr. 90 (19,95 kv. m) nuo 2012-09-04 iki 2012-10-05, kameroje buvo 5–8 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 2,49 iki 3,99 kv. m; Nr. 66 (20,60 kv. m) nuo 2013-05-08 iki 2013-05-16, kameroje buvo 3–7 asmenys, vienam iš jų teko nuo 3,23 kv. m iki 4,52 kv. m ploto; Nr. 42 (22,85 kv. m) nuo 2013-05-31 iki 2013-07-19, kameroje buvo 3–7 asmenys, vienam teko nuo 3,26 kv. m iki 7,62 kv. m ploto; Nr. 26 (16,69 kv. m) nuo 2013-07-19 iki 2013-07-22, kameroje buvo 5–6 asmenys, vienam teko nuo 2,83 kv. m iki 3,39 kv. m ploto; Nr. 67 (23,02 kv. m) nuo 2013-10-04 iki 2013-10-21, nuo 2013-10-23 iki 2013-12-10, kameroje buvo 3–7 asmenys, vienam teko nuo 3,29 kv. m iki 7,67 kv. m ploto; Nr. 54 (17,98 kv. m) nuo 2013-10-21 iki 2013-10-23, nuo 2014-03-11 iki 2014-03-12, kameroje buvo 1–8 asmenys, vienam teko nuo 2,25 iki 17,98 kv. m ploto; Nr. 32 (20,91 kv. m) nuo 2013-12-10 iki 2014-01-15, kameroje buvo 4–8 asmenys, vienam teko nuo 2,61 iki 5,23 kv. m ploto; Nr. 97 (19,01 kv. m) nuo 2014-01-05 iki 2014-02-26, kameroje buvo 4–9 asmenys, vienam teko nuo 2,11 kv. m iki 4,75 kv. m ploto; Nr. 104 (18,86 kv. m) nuo 2014-02-26 iki 2014-03-11, nuo 2014-03-12 iki 2014-03-18, nuo 2014-05-07 iki 2014-05-09, kameroje buvo 1–8 asmenys, vienam teko nuo 2,36 kv. m iki 18,86 kv. m ploto; Nr. 52 (18,5 kv. m) nuo 2014-08-14 iki 2014-08-16, kameroje buvo 3–6 asmenys, vienam teko nuo 3,08 kv. m iki 6,17 kv. m ploto; Nr. 96 (18,93) nuo 2014-08-16 iki 2014-08-23, kameroje buvo 6–8 asmenys, vienam teko nuo 2,37 kv. m iki 3,16 kv. m ploto; Nr. 25 (16,25 kv. m) nuo 2014-08-23 iki 2014-08-27, kameroje buvo 5–7 asmenys, vienam teko nuo 2,32 kv. m iki 3,25 kv. m ploto.

Iš viso pareiškėjas per skundžiamą laikotarpį ŠTI buvo 481 dieną. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,58 kv. m iki 22,3 kv. m gyvenamojo ploto, 61 dieną pareiškėjui teko didesnė, nei teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma. Per visą buvimo ŠTI laikotarpį pareiškėjui 69 dienas teko mažesnis, nei nustatyta teisės aktuose, gyvenamasis plotas, o 351 dieną, esant palankiausioms sąlygoms (mažiausiam skaičiui suimtųjų kameroje), pareiškėjui tenkantis kameros plotas viršydavo nustatytą normą. Atsižvelgiant į Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose, konstatuotina, kad laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra mažesni, nors jų tiksliai nustatyti teismas negali, nes atsakovas negali pateikti tokių išsamių duomenų dėl didelio nuteistųjų skaičiaus kitimo kiekvieną dieną.

Taigi, darytina išvada, jog pareiškėjas periodiškai buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, jog jis ŠTI buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kameroje Nr. 64, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012-05-02 iki 2012-05-07, nuo 2012-05-11 iki 2012-05-24, nuo 2012-06-20 iki 2012-06-28, nuo 2012-07-11 iki 2012-09-04, nuo 2013-07-22 iki 2013-10-04, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2012-07-18, išvados surašytos 2012-07-19 patikrinimo akte Nr. EP-289 (25–27 b. l.). nustatyta, kad kameroje pelėsio nėra, nuo lubų vietomis (virš durų) lupasi dažų danga, kameroje reikalingas paprastasis remontas (HN 76:2010 X sk. 62 p. pažeidimas). Lentynėlės tualeto reikmenims laikyti, veidrodis yra.

Kameroje Nr. 66, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013-05-08 iki 2013-05-16, Nr. 54, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013-10-21 iki 2013-10-23, nuo 2014-03-11 iki 2014-03-12, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2013-05-07, išvados surašytos 2013-05-09 patikrinimo akte Nr. EP-128 (28–35 b. l.). Nustatyta, kad kameroje Nr. 66 stalas, kabykla asmeniniams drabužiams yra. Sanitarinis mazgas iš 2-jų pusių atitvertas presuoto kartono plokštėmis, iš vienos – užuolaidomis. Kameroje buvęs atliktas paprastasis remontas, ant sienų ir lubų pelėsio nėra, higienos normos pažeidimų nenustatyta. Kameroje Nr. 54 stalas yra, kabyklos asmeniniams drabužiams nėra, sanitarinis mazgas atitvertas presuoto kartono plokšte, kameroje atliktas einamasis remontas, pelėsio nėra. Nustatytas dirbtinės apšvietos normos pažeidimas. Taip pat šiame akte nustatyta, kad laikino paskirstymo ir karantino kamerose reikalingas remontas, nes sienų dažai vietomis nusitrynę, yra pelėsis, ypač prie sanitarinių įrenginių, pajuodusios su apnašomis betoninės grindys vietomis išdaužytos.

Byloje pateiktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-07-09 patikrinimo aktas Nr. EP-224 (36–43 b. l.), kuriame nurodyta, jog 2013-06-26 ŠTI atlikta valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė. Nustatyta, kad kameras valosi patys suimtieji, valymo inventorius išduodamas pagal asmenų prašymus, suimtiesiems apgyvendinimo kamerų valymui yra skiriami šepečiai, skudurai, plastmasiniai dubenys ir kalcinuota soda. Kiekviename aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti, valymo inventorius jose yra. Prausimosi-švarinimo patalpose yra 2 dušinės su 8 dušo rageliais. Patalpose pelėsių nėra. Daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) nenaudojami, kiekvienas asmuo naudojasi individualiomis plaušinėmis, rankšluosčiu, muilu. Tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija.

Taip pat nustatyta, kad sanitarinėje švarykloje įrengtos 2 dezinfekcinės kameros, kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus (čiužiniai, antklodės, pagalvės). Lovos skalbinių išdavimas registruojamas suimtojo kortelėje „asmeninė sąskaita“. Lovos skalbiniai, čiužiniai, antklodės, pagalvės peržiūrimi, įvertinami ir jei reikia nurašomi kartą per mėnesį.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose nėra karšto vandens, būnant ŠTI suimtieji į dušą vedami tik kartą per savaitę, dušuose nėra įrengta atskirų kabinų. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 21 punkte įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietos kameros tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 4 d. nustatyta, jog suimtiesiems turi būti suteikta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Teisės aktai nenustato privalomo dušo kabinų įrengimo. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui konstatuotina, kad pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kameroje yra teisiškai nepagrįstos, ŠTI administracija pareiškėjo teisių naudotis dušu nepažeidė. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktas nustato: laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas [4.20]. Higienos normos 4.20 punktas nukreipia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kurio 1.2 punktu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Šiose patvirtintose normose numatyta asmens aprūpinimo tualetiniu popieriumi ir muilu normos. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su aplinkybe, jog tariamai jam išduodavo per mažai tualetinio popieriaus. Teismas pažymi, kad pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje tualetinis popierius, dantų pasta, dantų šepetėlis buvo išduodami pagal nustatytas higienos normas.

Atsižvelgiant į byloje pateiktus rašytinius įrodymus, į Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktus, kuriuose nustatyti kai kurie higienos normų pažeidimai, teismas konstatuoja, jog pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais ŠTI buvo laikomas higienos normų neatitinkančiose kamerose. Taip pat pažymėtina, kad aukščiau išdėstytais argumentais atmestini pareiškėjo nusiskundimai dėl šalto vandens kamerose, netinkamo dušų įrengimo, dėl minkštojo inventoriaus kokybės.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto, taip pat neužtikrino pareiškėjo buvimo kamerose, atitinkančiose higienos normų reikalavimus, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Pabrėžtina, jog ŠTI nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose, rodo, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansines galimybes, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi ŠTI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teismas, įvertęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, paties pareiškėjo elgesį pažeidimo metu ir tai, kad pareiškėjas per visą pažeidimo laikotarpį delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus gana ilgam terminui nuo pažeidimo pradžios), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 20 000 Lt suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2100 Eur / 7250,88 Lt. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 20 000 Lt neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. U. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2100 (du tūkstančiai vienas šimtas) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Arvydas Martinavičius