Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valerij Lauš teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal O. L. (O. L.) atstovo advokato Egidijaus Balčiūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. vasario 15 d. nutarties, kuria netenkintas O. L. atstovo skundas dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. liepos 20 d. nutarimo Nr. MD-VM00-ANR_N-1839-2021.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Institucija) 2021 m. liepos 20 d. nutarimu O. L. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 450 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 850 Eur bauda. O. L. nubaustas už tai, kad jis, 2021 m. sausio 13 d. 11.00 val. atvykęs į Medininkų kelio posto išvykimo iš Lietuvos Respublikos eksporto aikštelę, (duomenys neskelbtini) registruotu krovininiu automobiliu „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba „Niewiadow“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pateikė techninius automobilio ir priekabos pasus, kuriuose nurodyta, kad bendras leistinas abiejų transporto priemonių svoris yra 6200 kg, tačiau atlikus dokumentinį tikrinimą nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis O. L., įvažiuodamas į Lietuvą (duomenys neskelbtini) registruota transporto priemone, kurios bendroji leistina masė didesnė nei 6000 kg, privalėjo turėti kelionės leidimą, t. y. vykdydamas tarptautinį krovinio gabenimą be Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos išduoto leidimo O. L. pažeidė Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 3-196 patvirtintų Leidimų vykdyti tarptautinius krovinių vežimus pildymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7 punktą.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. vasario 15 d. nutartimi O. L. atstovo advokato skundas dėl Institucijos 2021 m. liepos 20 d. nutarimo netenkintas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu O. L. atstovas advokatas E. Balčiūnas prašo panaikinti Institucijos 2021 m. liepos 20 d. nutarimą ir nutraukti administracinę teiseną O. L.. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pagal Lietuvos Respublikos ir Ukrainos dvišalį tarpvalstybinį susitarimą O. L. neprivalėjo turėti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos leidimo vykdyti tarptautinius krovinių vežimus keliais, o Institucija O. L. nusižengimą dėl transporto priemonių bendrojo svorio grindė prielaidomis, jo faktiškai nenustatė, rėmėsi ne tais techninio paso duomenimis. Teismas pateisino Institucijos neveikimą nurodydamas, kad teisės aktuose nenumatyta pareiga atlikti faktinį transporto priemonių svėrimą, dėl ko svoris nustatomas pagal registracijos liudijimą. Tačiau kai teisės aktai nenumato aiškios tvarkos, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Plečiamai aiškinti teisės aktus ir taikyti administracinę atsakomybę negalima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N12-150/2004, N575-475/2012 ir kt.).

1.2. Pagal dvišalio tarpvalstybinio 1993 m. liepos 7 d. susitarimo (toliau – ir Susitarimas) tarp Lietuvos Respublikos ir Ukrainos vyriausybių „Dėl keleivių ir krovinių tarptautinių vežiojimų automobiliais“ 6 straipsnio 1 dalies f punktą leidimų nereikia vykdant vežiojimus automobiliais, kurių keliamoji galia ne didesnė kaip 3,5 t, o bendras svoris neviršija 6 t. Šiuo atveju bendra transporto priemonių (automobilio ir priekabos) keliamoji galia yra 3490 kg (1400 kg+2090 kg = 3490 kg), t. y. ji neviršija 3,5 t. Be to, transporto priemonių „keliamoji galia“ apriboja sunkiasvorių transporto priemonių judėjimą tiek Lietuvos Respublikos, tiek Ukrainos keliais, t. y. kai transporto priemonių kurių keliamoji galia viršija 3.5 t, reikalingas leidimas, nors jų svoris gali neviršyti 6 t.

1.3. Šiuo atveju būtina vadovautis Vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1V-204 ,,Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) punktu 5.7, kuriame nurodyti „suderinti Europos Sąjungos kodai, o prie jų atitinkami duomenys“. Įsakymo 5.7.10 papunktyje nurodytas kodas „G“, jo duomenys yra „- G ir parengtos eksploatuoti transporto priemonės masė, kg“. Nagrinėjamos bylos atveju transporto priemonės ,,Renault Master“ parengtos eksploatuoti transporto priemonės masė „G“ (pagal transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (yra šioje byloje)) yra 2100 kg, o priekabos „Niewiadow“, parengtos eksploatuoti transporto priemonės masė „G“ (pagal transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (yra šioje byloje)) yra 610 kg. Bendra šių parengtų eksploatuoti transporto priemonių masė (svoris) yra 2710 kg (2100 kg + 610 kg = 2700 kg). Taigi, bendras šių transporto priemonių svoris (masė) pagal transporto priemonių registracijos liudijimus neviršija 6 t. Šiuo atveju transporto priemonių bendras svoris yra 2,7 t be krovinio. Teismas, nustatydamas automobilio ir priekabos bendrą svorį, vadovavosi transporto priemonės registracijos liudijimuose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytu „F1“ kodu, kuris pagal Įsakymo 5.7.9 punktą reiškia „F1 didžiausia techniškai leidžiama pakrautos transporto priemonės masė (išskyrus L kategorijos transporto priemones), kg“. Logiška ir akivaizdu, kad kodas F1 yra tik teorinis dydis, kuris nebuvo faktinis tuo metu pakrautų transporto priemonių svoris. Atitinkamai Institucija nusižengimą nustatė iš dokumentų (transporto priemonės registracijos liudijimų) duomenų, remdamasi teorinėmis prielaidomis. Sąvoka „bendras svoris“ ir sąvoka „didžiausia techniškai leidžiama pakrautos transporto priemonės masė “ (F1), nėra tapačios, net nėra panašios sąvokos. Viena nustatoma svėrimo būdu, kita išbandant automobilio techninių galimybių ribas.

1.4. Teismas nurodė, kad Institucija nėra įpareigota atlikti faktinį transporto priemonių svėrimą, tačiau kitaip nustatyti transporto priemonių bendrą svorį negalima. Susitarimo, kad jeigu bendras transporto priemonių svoris neviršija 6 t, tai tokioms transporto priemonėms nereikia leidimo, instituciniu lygiu pakeisti negalima, todėl bendras transporto priemonių svoris turėjo būti nustatytas sveriant ir surašant protokolą. Susitarime nekalbama apie didžiausią techniškai leidžiamą pakrautos transporto priemonės masę (Kodas F1), todėl neturi būti plečiamai aiškinama O. L. nenaudai, o nusižengimas, kuriuo jis kaltinamas, turi būti tiksliai apibrėžtas teisės akte. Susitarimas nenumato galimybės institucijai keisti Susitarimo nuostatų, tačiau šiuo atveju tai buvo padaryta.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1.5. Susitarimo 6 straipsnio f punkte numatyta, kad leidimų, minimų Susitarimo 5 straipsnyje, nereikia vykdant vežiojimus automobilių, kurių keliamoji galia ne didesnė kaip 3,5 t, o bendras svoris neviršija 6 t. Taigi, turi būti tenkinamos abi sąlygos tam, kad leidimo nereikėtų, o šiuo atveju egzistuoja tik viena sąlyga, dėl ko O. L. privalėjo pateikti leidimą vykdyti tarptautinį krovinių vežimą keliais. Teismas padarė argumentuotas išvadas, kad bendroji krovininės transporto priemonės masė viršija 6000 kg (6200 kg) ir buvo vykdomas tarptautinis krovinių vežimas keliais iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą. Tokias aplinkybes nurodė ir pripažino pats O. L., tik, jo nuomone, leidimas reikalingas tik kai keliamoji galia viršija 3500 kg arba bendra masė viršija 10 000 kg.

1.6. Skundo argumentas, kad vadovaujantis Vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-204 patvirtintu liudijimo blanko aprašymu ir privalomąja forma, kur nurodytas F1 kodas reiškia ,,ir didžiausia techniškai leidžiama pakrautos transporto priemonės masė, kg“ ir tai, apelianto nuomone, tik teorinis dydis, nes jį galima nustatyti tik sveriant transporto priemones, teismo paneigtas taikant Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 9 punktą, kuriame nurodyta, kad didžiausia leidžiamoji transporto priemonės masė – tai visiškai sukomplektuotos transporto priemonės (ar transporto priemonių junginio) masė su vairuotoju, keleiviais ir kroviniu, kurią transporto priemonės gamintojas arba Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatė kaip didžiausią leidžiamą. Teismas pažymėjo, kad nei vienas teisės aktas, reglamentuojantis krovinių tarptautinius vežiojimus, neįtvirtina Institucijos pareigos atlikti faktinį transporto priemonių svėrimą norint nustatyti transporto priemonės bendrą svorį, todėl jis nustatomas pagal registracijos liudijime įtvirtintus techninius transporto priemonės parametrus.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

ANK 652 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas jame nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriais jis grindė savo skundą dėl Institucijos nutarimo ir dėl kurių pirmosios instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas, taip pat naujus argumentus dėl teismo padarytų išvadų, su kuriomis nesutikti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

ANK 450 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už krovinių vežimą kelių transporto priemonėmis tarptautiniais maršrutais be kelionės leidimo, su neatitinkančiu važiavimo pobūdžio ar neužpildytu leidimu. Ši teisės norma yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus, reglamentuojančius konkrečius atvejus, kuriems esant reikalingi leidimai vykdyti tarptautinius krovinių vežimus. Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos Respublikos susiekimo ministro 2008 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 3-196 patvirtintos Leidimų vykdyti tarptautinius krovinių vežimus pildymo taisyklės, kurios privalomos ir ne Europos Bendrijos valstybių narių vežėjams bei jų transporto priemonių valdytojams, vykdantiems tarptautinius krovinių vežimus (Taisyklių 2 punktas). Taisyklių 5.2.1 papunktyje nustatyta, kad vežant krovinius tarptautiniais maršrutais į (iš) ar per Lietuvos Respubliką leidimai reikalingi ne Europos Bendrijos valstybėse narėse įregistruotomis transporto priemonėmis kroviniams vežti (vykti tuščiomis) tarp Lietuvos ir transporto priemonės registracijos šalies, jei tarptautiniuose susitarimuose nenumatyta kitaip. O. L. kaltinamas pažeidęs Taisyklių 7 punktą, kuriame nustatyta, kad draudžiama vykdyti tarptautinius krovinių vežimus be leidimo, su neatitinkančiu važiavimo pobūdžio leidimu, neužpildytu ir (ar) nepažymėtu leidimu. Nagrinėjamu atveju O. L. neturėjo leidimo. Jo teigimu, jam tokio leidimo ir nereikėjo, atsižvelgiant į jo vairuojamo automobilio su priekaba bendrą masę.

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 497 patvirtintų Krovinių tarptautinių vežimų kelių transportu taisyklių 21 punkte numatyta, kad krovinių tarptautinį vežimą tarp Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių reglamentuoja atitinkami tarpvalstybiniai susitarimai, kurių sąrašas pateikiamas 2 priede, tarp jų Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės 1993 m. liepos 7 d. susitarimas dėl keleivių ir krovinių tarptautinių vežiojimų automobiliais. Pagal Susitarimo 5 straipsnio 1 dalį kroviniai tarp abiejų šalių arba tranzitu per jų teritorijas į trečiąsias šalis, išskyrus Susitarimo 6 straipsnyje numatytus vežiojimus, vežami krovininiais automobiliais su priekabomis ar puspriekabėmis arba be jų pagal Susitariančių Šalių kompetentingų žinybų išduodamus leidimus. Leidimų nereikia vykdant vežiojimus automobiliais, kurių keliamoji galia ne didesnė kaip 3,5 t, o bendras svoris neviršija 6 t (Susitarimo 6 straipsnio 1 dalies f punktas).

Byloje nėra ginčo dėl O. L. surašytame administracinio nusižengimo protokole nurodytų faktinių aplinkybių, išskyrus aplinkybę dėl jo vairuojamo automobilio „Renault Master“ su priekaba „Niewiadow“ bendro svorio, t. y. viršijo 6 t ar neviršijo. Tai yra esminė bylos aplinkybė, kadangi nuo jos priklauso, ar O. L. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn už nurodyto leidimo neturėjimą.

Institucija O. L. vairuojamo automobilio su priekaba bendrą svorį nustatė remdamasi šių transporto priemonių registracijos liudijimais, kuriuose nurodyta, kad automobilio „Renault Master“ bendra masė yra 3500 kg (F.1 kodas), o priekabos „Niewiadow“ – 2700 kg (F.1 kodas), iš viso 6,2 t, todėl konstatavo, jog leidimas vykdyti tarptautinį vežimą buvo reikalingas.

Apelianto teigimu, minėtų automobilio ir priekabos bendras svoris nustatytinas vadovaujantis transporto priemonių registracijos liudijimuose nurodytu G kodu, kuris pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-204 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos (toliau – ir Aprašymo) 5.7.10 papunktį parodo parengtos eksploatuoti transporto priemonės masę (kg). Pasak apelianto, iš transporto priemonių registracijos liudijimų matyti, kad automobilio „Renault Master“ bendra masė yra 2100 kg (G kodas), o priekabos „Niewiadow“ – 600 kg (G kodas), iš viso 2,7 t, todėl neviršija 6 t. Kadangi šis bendras svoris yra tik pačių transporto priemonių be krovinio, apelianto teigimu, bendrą svorį galima nustatyti tik vieninteliu būdu, t. y. faktiškai pasvėrus, o vadovautis transporto priemonių liudijimuose nurodytu F.1 kodu nebuvo pagrindo, nes jis pagal Aprašymo 5.7.9 papunktį parodo didžiausią techniškai leidžiamą pakrautos transporto priemonės masę (kg). Pasak apelianto, logiška ir akivaizdu, kad F1 kodas parodo tik teorinį svorį, kuris nebuvo faktinis tuo metu pakrautų transporto priemonių svoris; sąvokos „bendras svoris“ ir „didžiausia techniškai leidžiama pakrautos transporto priemonės masė“ nėra tapačios, kadangi pirmu atveju svoris nustatomas svėrimo būdu, o antru – išbandant automobilio techninių galimybių ribas. Aukštesnysis teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais.

Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas sąvoką „didžiausia techniškai leidžiama pakrautos transporto priemonės masė“ (F1 kodas), teisingai rėmėsi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, kurioje nurodyta, kad didžiausioji leidžiamoji transporto priemonės masė – tai visiškai sukomplektuotos transporto priemonės (ar transporto priemonių junginio) masė su vairuotoju, keleiviais ir kroviniu, kurią transporto priemonės gamintojas arba Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatė kaip didžiausią leidžiamą. Taigi, šiuo atveju į visiškai sukomplektuotos transporto priemonės masę įskaičiuojamas ne tik pats krovinys, bet ir vairuotojas, keleiviai. Apeliantas yra teisus teigdamas, kad šis kriterijus parodo labiau teorinį transporto priemonių svorį. Kita vertus, šis kriterijus (F1 kodas) yra tinkamas nustatyti transporto priemonių bendrą svorį Susitarimo 6 straipsnio 1 dalies f punkto kontekste, kadangi jis leidžia ne tik leidimų kontrolę atliekančioms įgaliotoms institucijoms operatyviai patikrinti, ar konkrečiu atveju transporto priemonių bendras svoris neviršija 6 t, bet ir pačiam vairuotojui be transporto priemonių su kroviniu faktinio svėrimo įsitikinti, ar jam reikia kreiptis dėl leidimo išdavimo. Priešingu atveju susidarytų situacija, kad kiekvieną kartą po pakrovimo (po kiekvieno papildomo pakrovimo, jeigu krovinį sudaro keli mažesni kroviniai) vairuotojas turėtų pasverti vairuojamą transporto priemonę, įskaitant priekabą, norėdamas įsitikinti, ar reikalingas leidimas. Toks aiškinimas pirmiausia atitinka asmens, kuris vykdo tarptautinį krovinio vežimą, interesus, nes sudaro jam galimybę be faktinio svėrimo įvertinti, ar jam reikalingas leidimas. Taisyklių II dalyje reglamentuojama leidimų pildymo tvarka, pagal kurią vairuotojas dar prieš pradėdamas kelionę turi užpildyti leidimo tam tikras skiltis, vėliau, įvažiuodamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, leidime nurodyti kitus duomenis. Tai reiškia, kad dar iki kelionės pradžios turi būti žinoma, reikalingas leidimas ar ne. Dėl šių priežasčių nesutiktina su apelianto argumentais, kad tik faktinio svėrimo būdu šios bylos kontekste galima nustatyti transporto priemonių bendrą svorį.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nei Susitarime, nei kituose teisės aktuose neįtvirtinta Institucijos pareiga atlikti faktinį transporto priemonių svėrimą, norint nustatyti transporto priemonių bendrą svorį, todėl jis nustatomas pagal registracijos liudijime įtvirtintus techninius transporto priemonės parametrus. Apelianto teigimu, Institucija negali pakeisti Susitarimo 6 straipsnio 1 dalies f punkto, iš kurio matyti, kad kitaip nustatyti transporto priemonių bendrą svorį negalima, kaip tik svėrimo būdu. Dėl šių apelianto argumentų pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog nei Susitarime, nei kituose teisės aktuose neįtvirtinta Institucijos pareiga atlikti faktinį transporto priemonių svėrimą, norint nustatyti transporto priemonių bendrą svorį. Pažymėtina, kad Susitarime išvis nėra aptariami transporto priemonių bendro svorio nustatymo kriterijai ir tvarka, todėl apelianto argumentai, kad Institucija vienašališkai pakeitė dvišalio tarpvalstybinio susitarimo nuostatas, nes nėra kito išaiškinimo dėl bendro transporto priemonių svorio, yra nepagrįsti. Be to, iš Taisyklių 5.2.2 papunkčio matyti, kad analogiška taisyklė dėl transporto priemonių bendrosios masės numatyta ir tais atvejais, jeigu tarptautiniai susitarimai nebūtų sudaryti. Kitaip tariant, apelianto akcentuojama sąvoka „bendras svoris“ arba „bendroji masė“ yra vartojama ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose, todėl teigti, kad ginčytinus Susitarimo taikymo klausimus reikia spręsti derybų ir konsultacijų būdu, nekeičiant paties Susitarimo nuostatų, yra nepagrįsti. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas, konstatuodami, kad transporto priemonių bendras svoris nustatytinas pagal liudijime nurodytus duomenis (F.1 kodas), nekeitė ir plečiamai neaiškino apelianto akcentuojamų Susitarimo nuostatų.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad O. L. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal ANK 450 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo, nepažeisdamas proceso reikalavimų, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pripažino, kad Institucijos 2021 m. liepos 20 d. nutarimu O. L. yra nubaustas pagrįstai. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo daryti priešingą išvadą, negu skundžiamoje nutartyje padarė pirmosios instancijos teismas. Todėl skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. vasario 15 d. nutartį nepakeistą ir O. L. (O. L.) atstovo advokato Egidijaus Balčiūno apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.