- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-14
- Bylos Nr.
- A-131-438/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04683-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys, Romanas Klišauskas, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės DNB banko
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 12.18Vietinės rinkliavos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko (šiuo metu – Luminor Bank AB) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
AB DNB bankas (šiuo metu – Luminor Bank AB) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–10), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 133–143) prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Išorinės reklamos komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. rugpjūčio 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. protokolinių sprendimų dalis, kuriose nustatytas vietinės rinkliavos dydis ir plotas už kurį imama vietinė rinkliava; 2) panaikinti 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštą Nr. A51-81111/15(2.3.2.1-EK6) „Dėl prašymo išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą“ (toliau – ir 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštas); 3) panaikinti Administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjui išduotą leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. A635-844/15(2.3.2.1-EK6) (toliau – Leidimas) ir leidimo priedą „Vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos“ (toliau – Leidimo priedas); 4) įpareigoti Administraciją skaičiuoti vietinę rinkliavą pareiškėjui kaip už iškabas, t. y. remiantis Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 (toliau – Rinkliavos nuostatai) 9.3 punktu, o kiekvienos iš iškabų plotą skaičiuoti remiantis minėto Rinkliavos nuostatų 13 punkto antrąja dalimi, t. y. kaip suminį plotą trijų atskirų raidžių.Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Administraciją su prašymu išduoti leidimą ant pastato, esančio Konstitucijos pr. 21, Vilniuje, sienų įrengti dvi iškabas, kuriose bus nurodytas pareiškėjo logotipas – D, N ir B raidės. Iš ginčijamų Administracijos Komisijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo ir Administracijos 2015 m. rugpjūčio 26 d. rašto, pasak pareiškėjo, matyti, kad leidimas suteikiamas ne iškabai, o reklamai. Be to, pareiškėjo logotipo iškabų plotas buvo paskaičiuotas imant ženkliai didesnį plotą nei realus iškabų plotas.Pasak pareiškėjo, minėtos trys raidės atitinka visus iškabos požymius, nurodytus Rinkliavos nuostatuose ir visiškai neatitinka Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nurodytų reklamos požymių. Be to, iškabų plotas turėtų būti skaičiuojamas kaip suminė kiekvienos raidės kaip atskiro įrenginio plotų suma. Trys raidės yra trys atskiri įrenginiai, todėl Administracija iškabos plotą nepagrįstai skaičiavo kaip vieno įrenginio plotą (pagal N raidę). Pareiškėjo nurodomas skaičiavimas atitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, nes pareiškėjui nereikėtų mokėti už tą plotą, kurio neužima jo iškaba.
Administracija atsiliepimuose prašė pareiškėjo skundą atmesti (I t., b. l. 68–72, 160–161). Administracija nurodė, kad pareiškėjas, norėdamas, kad Leidimas būtų panaikintas, privalo kreiptis į Leidimą išdavusią instituciją dėl jo panaikinimo. Be to, pasak Administracijos, pareiškėjas praleido terminą skundui dėl Leidimo panaikinimo, todėl bylą dėl šio pareiškėjo reikalavimo Administracija prašė nutraukti.Administracija paaiškino, kad išorinė reklama yra skirstoma į iškabas, reklaminius kainų stovus bei reklamas. Nagrinėjamu atveju, pasak Administracijos, pareiškėjo itin didelis logotipas ant daugiaaukščio pastato viršutinių pastato aukštų, yra reklama, o ne iškaba. Logotipas (pareiškėjo prekės ženklas) bus nuolat matomas itin plačiam subjektų ratui (ne tik konkretaus pareiškėjo padalinio klientams), t. y. taip pat ir asmenims, kurie nesiekia identifikuoti pareiškėjo padalinio buveinės vietos. Nuolatinis pareiškėjo logotipo vaizdinys žmonių sąmonėje būtų siejamas su pareiškėjo paslaugomis, todėl atliktų reklamos funkciją (ne tik identifikuotų pareiškėjo padalinio buvimo vietą). Jei šiuo atveju būtų sprendžiama, kad logotipas atlieka tik informavimo funkciją, būtų sudaromas klaidingas įspūdis, jog visame pastate veikia tik pareiškėjas.Administracija taip pat paaiškino, kad pareiškėjo logotipą sudaro trys raidės, kurios visuomenėje yra pateikiamos kaip pareiškėjo pavadinimas, todėl nėra pagrindo skaidyti vientiso logotipo į atskirus darinius. Administracijos nuomone, šiuo atveju reklamos plotas pagrįstai buvo apskaičiuotas pagal išorinės vaizdinės reklamos projekto aiškinamajame rašte pateikto įrenginio labiausiai nutolusius taškus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė (I t., b. l. 180–187).Teismas konstatavo, kad iškaba ir reklaminis kainų stovas yra siejami su informavimo funkcija, o reklamos skiriamasis požymis yra skatinimas įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Vertinant, ar informacija, esanti logotipe, skatina (ar neskatina) įsigyti prekių (naudotis paslaugomis), turi būti atsižvelgiama į tokios informacijos turinį, iškabos buvimo vietą, jos formą, dydį ir kt. Teismas pažymėjo, kad skatinančia vartotojus įsigyti prekes ar naudotis paslaugomis (kartu ir išorine reklama) gali būti pripažinta ne tik informacija, kuria daromas tiesioginis poveikis vartotojui dėl prekių ar paslaugų pasirinkimo. Skatinančia vartotojus įsigyti prekes ar naudotis paslaugomis gali būti pripažįstama ir tokia iškaboje esanti bendro pobūdžio informacija, kuria lyg tiesiogiai ir nesiūloma vartotojui pirkti prekes ar suteikti paslaugas (informacija apie asmens, užsiimančio komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla, veiklos pobūdį, teikiamų paslaugų rūšis). Teismas konstatavo, kad šiuo atveju, iškabą su minėta informacija pripažįstant išorine reklama, reikia nustatyti, jog tokia iškaboje esanti informacija tiek pagal savo turinį, tiek pagal išraiškos formą galėjo daryti poveikį vartotojų apsisprendimui dėl atitinkamų prekių įsigijimo ar dėl naudojimosi atitinkamomis paslaugomis.Teismas pritarė Administracijos argumentams, kad pareiškėjo logotipas yra prekės ženklas, kuris gali būti pripažįstamas reklama. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuomosis ne visą pastatą, esantį Konstitucijos pr. 21, Vilniuje, ant kurio viršutinių aukštų siekia įrengti logotipą, bet tik 1–3 ir 10–17 aukštus, taigi, jis nebus vienintelė minėtame pastate veiklą vykdanti įmonė. Be to, logotipo įrengimo vieta bei dydis suponuoja išvadą, kad jis bus matomas ne tik pareiškėjo klientams, tačiau plačiam subjektų ratui, o jo vaizdinys žmonių sąmonėje būtų siejamas su pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, o tai reiškia, kad jis atlieka reklamos funkciją. Teismo nuomone, pareiškėjo logotipo informacija buvo susijusi su bendrovės komercine veikla ir joje pakankamai aiškiai, siekiant atkreipti vartotojų dėmesį, atsispindėjo bendrovės veiklos pobūdis, todėl nelaikytina tik tokia, kuria siekiama informuoti vartotojus apie teikiamas paslaugas. Tokia informacija, atsižvelgiant ir į logotipo įrengimo vietą, galėjo daryti poveikį vartotojų apsisprendimui dėl naudojimosi jame nurodyta paslauga. Teismas nurodė, kad Rinkliavos nuostatų 13 punkte įtvirtinta, jog reklamos plotas apskaičiuojamas pagal stačiakampio plotą, kur aukštis ir plotis matuojamas pagal labiausiai nutolusius įrenginio paviršiaus, skirto reklamai eksponuoti, taškus. Jeigu naudojamas daugiau negu vienas įrenginys reklamai skleisti ir tokiai reklamai įrengti išduodamas vienas leidimas, reklamos plotas apskaičiuojamas sumuojant visų įrenginių reklamos plotus. Pareiškėjo nedalomą logotipą sudaro raidės trys raidės ir šis logotipas visuomenėje pateikiamas kaip pareiškėjo pavadinimas, teismas pritarė Administracijos pozicijai, kad nėra pagrindo skaidyti logotipo į atskirus darinius. Taigi, teismas darė išvadą, kad Administracija pagrįstai, skaičiuodama vietinę rinkliavą, vadovavosi Rinkliavos nuostatų 11 punkte nurodyta formule. Atsižvelgdamas į visa tai, teismas pareiškėjo skundą atmetė.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą tenkinti (I t., b. l. 190–198). Pareiškėjas pažymi, kad trys raidės prie pastato tvirtinamos atskirai, todėl iškabų plotas turėjo būti skaičiuojamas kaip suminė kiekvienos raidės, kaip atskiro įrenginio, plotų suma.Pareiškėjas pakartoja patikslinto skundo argumentus, kad pareiškėjo logotipas atitinka visus iškabos požymius, nurodytus Rinkliavos nuostatų 6 punkte bei Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 (toliau – Įrengimo taisyklės), 2 punkte. Pareiškėjas paaiškina, kad iškabos įrengiamos ant pastato, kuriame bus įregistruota oficiali pareiškėjo buveinė, didžiąją dalį pastato užims pareiškėjas. Iškabose bus nurodytas juridinio asmens pavadinimas, kuris šiuo atveju sutampa su prekės ženklu. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino šių argumentų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo logotipas yra reklama.Pasak pareiškėjo, jo logotipas neatitinka Reklamos įstatyme suformuotų reklamos požymių. Pareiškėjo logotipas neskatina naudotis jo paslaugomis. Jei teisės akto leidėjas ketintų iškaba laikyti tik prie įėjimo į pastatą ant sienos tvirtinamą iškabą, jis atitinkamai ir reglamentuotų šį klausimą. Teisės aktuose iškabos dydis nėra ribojamas, taip pat nėra ribojamas iškabos kabinimo ant pastato aukštis, todėl šios aplinkybės neturi jokios reikšmės. Pagrindinis iškabos tikslas yra informuoti žmones, kad pastate yra įsikūrusi pagrindinė pareiškėjo buveinė, kurioje teikiamos pareiškėjo (banko) paslaugos. Teisės aktuose nėra įtvirtintas draudimas kabinti iškabą ant pastato, kuriame yra įsikūrusi ne viena įmonė, todėl argumentas, kad pareiškėjas nuomoja ne visą pastatą, pasak pareiškėjo, taip pat neturi jokios įtakos sprendžiant iškilusį ginčą. Be to, pareiškėjas nuomojasi 11 pastato aukštų (iš 17) ir iškabos bus iškabintos būtent ant tų pastato aukštų, kuriuose veiks pareiškėjas. Administracija nenori uždrausti pareiškėjui kabinti iškabas ant pastato sienų, o tik siekia pareiškėją papildomai apmokestinti. Pasak pareiškėjo, nesuprantama, kaip papildomas apmokestinimas padės asmenims suvokti, kad pareiškėjas yra ne vienintelis, veikiantis pastate.Pareiškėjas nurodė, kad jo žiniomis, kitas bankas už savo logotipą, pritvirtintą prie viršutinių pastato aukštų, moka rinkliavą kaip už iškabą, todėl yra pažeidžiamas mokesčių mokėtojų lygybės principas. Teismas šių pareiškėjo argumentų nepaneigė ir nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl informacijos iš Administracijos išreikalavimo apie kito banko logotipo pakabinimą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vietinių rinkliavų teisiniams santykiams pagal analogiją turi būti taikomi mokestiniams teisiniams santykiams taikomi principai ir teismų išaiškinimai (2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-100-575/2016). Taigi, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi apmokestinimo aiškumo principu, o visi neaiškumai ir abejonės turėtų būti vertinamos rinkliavos mokėtojo naudai.Pareiškėjo nuomone, teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai nusprendė, kad vien dėl to, kad pareiškėjo logotipas yra prekės ženklas, jis pats savaime skatina įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis (yra reklama). Norint tam tikrą iškabą laikyti išorine reklama, be kita ko, būtina nustatyti, kad ji atitinka reklamos, kaip ji apibrėžta Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, požymius. Teismas, net ir konstatavęs, kad pareiškėjo logotipas turi reklamos požymių, pasak pareiškėjo, negalėjo spręsti, kad Administracija įgijo teisę skaičiuoti maksimalią vietinę rinkliavą, tačiau turėjo konstatuoti, kad logotipas yra iškaba, turinti reklamos požymių, todėl už ją turi būti mokama mažesnio dydžio vietinė rinkliava. Be to, teismas, pasak pareiškėjo, privalėjo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus išaiškinimus administracinėje byloje Nr. A756-2267/2011 ir juos taikyti.
Žemesnės instancijos teismas
Administracija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 1–3).Administracija nurodo, kad vien tik subjektyvus pareiškėjo nepasitenkinimas teismo priimtu sprendimu negali būti priežastimi laikyti šį sprendimą neteisėtu. Teismas analizavo ir sistemiškai vertino aktualias Rinkliavos nuostatų, Reklamos įstatymo bei Įrengimo taisyklių nuostatas, o pareiškėjas nenurodė apeliacinio skundo juridinio pagrindo. Administracija paaiškina, kad nekartoja savo argumentų, nurodytų atsiliepimuose, pateiktuose pirmosios instancijos teismui ir nuosekliai laikosi savo pirminės pozicijos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. birželio 30 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Išorinės reklamos komisijos protokolinių sprendimų pareiškėjo logotipus vertinti kaip 260 kv. m reklamos ploto įrengimą už kurį turi būti mokama 137 951 Eur dydžio vietinė rinkliava teisėtumo ir pagrįstumo. Atitinkamai byloje ginčijamas ir šių sprendimų pagrindu pareiškėjui išduotas Leidimas bei jo priedas. Pareiškėjas taip pat ginčija Administracijos 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštą, kuriuo buvo išsiųstas Komisijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. posėdžio protokolo išrašas bei buvo prašoma informuoti apie vietinės rinkliavos sumokėjimą. Be minėtų sprendimų panaikinimo, pareiškėjas siekia, kad Administracija būtų įpareigota vietinę rinkliavą apskaičiuoti pagal Rinkliavos nuostatų 9.3 punktą, o išorinės reklamos plotą apskaičiuoti pagal Rinkliavos nuostatų 13 punkto antrąją dalį.Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 10 d. Administracijai pateikė paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą, kurios plotas 64 kv. m (I t., b. l. 14). Komisijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. posėdžio protokole užfiksuotas sprendimas pareiškėjo logotipus vertinti kaip reklamos ploto (260 kv. m) įrengimą ir apskaičiuota už leidimą mokėtina vietinės rinkliavos suma – 137 951 Eur (I t., b. l. 24). Komisijos 2015 m. rugsėjo 9 d. posėdžio protokole, be jau minėto sprendimo, priimtas sprendimas, kad vietinė rinkliava būtų mokama ketvirčiais (I t., b. l. 26). Pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 15 d. išduotas Leidimas (I t., b. l. 27). Leidimo priede numatyta, kad reklaminės veiklos subjektas (pareiškėjas) 137 951 Eur dydžio vietinę rinkliavą moka dalimis –ketvirčiais nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. (I t., b. l. 28). Pareiškėjas, nesutikdamas nei su sprendimu logotipus vertinti kaip reklamos ploto įrengimą, nei su sprendimu išorinės reklamos plotu laikyti 260 kv. m, kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Byloje nėra ginčo dėl to, kad Administracija, apskaičiuodama vietinės rinkliavos dydį, vadovavosi Rinkliavos nuostatų 8 punktu. Pareiškėjas su tuo nesutinka ir mano, kad Administracija turėjo vadovautis Rinkliavos nuostatų 9 punktu.Rinkliavos nuostatų paskirtis yra nustatyti vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą dydį, vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo tvarką, vietinės rinkliavos lengvatas, vietinės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarką ir atsakomybę už vietinės rinkliavos nemokėjimą (Rinkliavos nuostatų 2 punktas). Būtent įsirengti išorinę reklamą (gauti tam leidimą) ir siekė pareiškėjas, kreipdamasis į Administraciją su paraiška. Paraiškoje pareiškėjas nurodė, kad reklamos plotas yra 64 kv. m.Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d.) 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą.Išorinės reklamos sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 2 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad išorinė reklama – tai reklama, kurios įvairios specialios ir pritaikytos pateikimo priemonės yra ne patalpose (tokia išorinės reklamos sąvoka įtvirtinta ir Rinkliavos nuostatų 6 punkte). Taigi, išorinė reklama, tai pirmiausiai reklama, todėl šiuo atveju aktuali ir pačios reklamos sąvoka. Reklamos sąvoka apibrėžta Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, kurioje nustatyta, kad reklama – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Rinkliavos nuostatai kitokios reklamos sąvokos nepateikia. Priešingai, Rinkliavos nuostatų 7 punkte nustatyta, kad kitas Rinkliavos nuostatuose vartojamas sąvokas nustato Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas, kiti įstatymai ir teisės aktai. Taigi, šiuo atveju aktualus minėtas reklamos apibrėžimas, pateiktas Reklamos įstatyme. Iš aptartos reklamos sąvokos matyti, kad tai yra informacija, be kita ko, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo siekiama pakabinti ant pastato išorinė reklama yra ne iškaba vien tuo pagrindu, kad išorinės reklamos objektas atliks ne tik informavimo, bet ir reklamos funkciją (skatins naudotis pareiškėjo teikiamomis paslaugomis). Šiuo aspektu svarbu tai, kad objektas, nesantis reklama, taip kaip ji suprantama pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, apskritai nėra vietinės rinkliavos objektas. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, jog išorinė reklama visų pirma yra reklama ir turi atitikti bendruosius reklamos požymius, todėl tik toks objektas, kuris atitinka bendruosius reklamos požymius, gali būti traktuojamas kaip iškaba Rinkliavos nuostatų prasme, kuriai ir nustatoma atitinkama vietinė rinkliava. Bendrųjų reklamos požymių neatitinkanti iškaba nėra vietinės rinkliavos objektas (LVAT 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2267/2011). Ankstesniame šio sprendimo punkte paminėta administracine byla buvo tiriamas norminio teisės akto (Rinkliavos nuostatų tam tikrų punktų) teisėtumas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis šioje byloje pateiktu aiškinimu, motyvuodamas tuo, kad minėtų bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios, nes norminio teisės akto teisėtumo tyrimo bylose faktinių aplinkybių apskritai nėra, tokiose bylose keliami tam tikro teisės akto (jo dalies) galimo prieštaravimo aukštesnės teisinės galios teisės aktui (aktams) klausimai.Tai, kad iškaba atitinka bendruosius reklamos požymius bei išorės reklamos požymius tik įrodo, kad tokia iškaba apskritai gali būti vietinės rinkliavos objektu, tačiau tai jokiu būdu savaime nereiškia, kad ji nėra iškaba Rinkliavos nuostatų prasme. Tam, kad nustatyti, ar išorinės reklamos objektas yra iškaba, būtina nustatyti, ar minėtas reklamos objektas atitinka iškabos sąvoką, pateiktą Rinkliavos nuostatų 6 punkte. Nustatyti šią aplinkybę yra teisiškai reikšmingai, nes tai yra viena iš aplinkybių, lemiančių vietinės rinkliavos dydį.Kaip minėta, Administracija, apskaičiuodama vietinės rinkliavos dydį, vadovavosi Rinkliavos nuostatų 8 punktu, nustatančiu konkrečius vietinės rinkliavos dydžius už reklamos leidimo išdavimą vieniems metams, įrengiant 1 kv. m reklamos ploto, kai įrengiama ne iškaba ir ne reklaminis kainų stovas. Taigi, Administracija sprendė, kad pareiškėjo nurodytas objektas(-ai) nėra iškaba. Tokiam sprendimui pareiškėjas nepritaria. Pagal Rinkliavos nuostatų 6 punkte pateikiamą iškabos sąvoką, iškaba – tai išorinė reklama, įrengiama ant (prie) fizinio ar juridinio asmens buveinės ar padalinio pastato arba jo valdomoje teritorijoje, kurioje gali būti nurodytas to paties asmens pavadinimas, veiklos rūšis (bendrinis žodis ar žodžių junginys, kurį sudaro ne daugiau kaip 5 žodžiai), darbo laikas ir asmeniui priklausantis prekių ženklas. Iškaboje negali būti telefono ir (ar) fakso numerių, elektroninio pašto, interneto svetainių, įmonės buveinės ir kitų adresų.Kaip minėta, pareiškėjas (tuo metu – AB DNB bankas) siekė gauti leidimą įsirengti ant pastato, esančio Konstitucijos pr. 21, Vilniuje, tris raides – D, N, B. Byloje nėra ginčo, kad minėtos raidės (DNB) ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjo prekės ženklas (logotipas). Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad paraiškos pateikimo metu pareiškėjas buvo sudaręs nuomos sutartis dėl didžiosios minėto pastato dalies. Rinkliavos nuostatų 6 punkte pateikiamoje iškabos sąvokoje nėra nustatytų ribojimų, susijusių su tuo, kad pastate gali veikti tik vienas juridinis asmuo ar, kad ant pastato gali būti įrengiama tik vieno juridinio asmens išorinė reklama (iškaba). Pagal minėtą iškabos sąvoką, šioje išorinėje reklamoje gali būti nurodytas juridinio asmens pavadinimas, veiklos rūšis, darbo laikas ir asmeniui priklausantis prekių ženklas. Iš sąvokoje naudojamo žodžių junginio „gali būti“ spręstina, kad minėtoje išorinėje reklamoje ne privalo būti nurodyti visi sąvokoje išvardyti elementai (pavadinimas, veiklos rūšis ir kt.). Darytina išvada, kad minėtoje išorinėje reklamoje (iškaboje) gali būti nurodytas bet kuris iš iškabos sąvokoje nurodytų leistinų nurodyti elementų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė gauti leidimą išorinei reklamai, kurioje būtų nurodytas tik pareiškėjo prekės ženklas (logotipas).Iš ankstesniame punkte aptartų aplinkybių matyti, kad pareiškėjo siekiama įsirengti išorinė reklama atitinka iškabos sąvoką, pateiktą Rinkliavos nuostatų 6 punkte, todėl Administracija vietinės rinkliavos dydį nepagrįstai apskaičiavo, vadovaudamasi Rinkliavos nuostatų 8 punktu. Vietinės rinkliavos dydį už reklamos leidimo išdavimą, įrengiant iškabą, nustato 9 punktas, kuris nagrinėjamu atveju ir turėjo būti taikytas.Kaip minėta, pareiškėjas taip pat nesutinka su Administracijos nustatytu išorinės reklamos plotu (260 kv. m). Pareiškėjas mano, kad jis paraiškoje nurodė tinkamą reklamos plotą (64 kv. m), kuriuo ir turėjo vadovautis Administracija, apskaičiuodama vietinės rinkliavos dydį. Išorinės reklamos plotas yra reikšmingas skaičiuojant vietinės rinkliavos dydį ne tik pagal Rinkliavos nuostatų 8 punktą, bet ir pagal Rinkliavos nuostatų 9 punktą, todėl teisėjų kolegija toliau pasisakys taip pat ir dėl šio pareiškėjo argumento.Kaip apskaičiuojamas reklamos plotas yra nustatyta Rinkliavos nuostatų 13 punkte. Jame nurodyta, kad reklamos plotas apskaičiuojamas pagal stačiakampio plotą, kur aukštis ir plotis matuojamas pagal labiausiai nutolusius įrenginio paviršiaus, skirto reklamai eksponuoti, taškus. Jeigu naudojamas daugiau negu vienas įrenginys reklamai skleisti ir tokiai reklamai įrengti išduodamas vienas leidimas, reklamos plotas apskaičiuojamas sumuojant visų įrenginių reklamos plotus.Administracija tris įrenginius vertino kaip vieną įrenginį. Toks skaičiavimo būdas neatitinka Rinkliavos nuostatų 13 punkte nustatyto reklamos ploto skaičiavimo būdo, todėl negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Minėtame Rinkliavos nuostatų 13 punkte aiškiai nurodyta, kaip turi būti skaičiuojamas reklamos plotas, kai reklamai skleisti yra naudojamas daugiau nei vienas įrenginys ir kai tokiai reklamai įrengti yra išduodamas vienas leidimas, t. y. tokiu atveju reklamos plotas skaičiuojamas sumuojant visų įrenginių reklamos plotus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad reklamai skleisti pareiškėjas ketino naudoti (naudoja) tris įrenginius, todėl Administracijai nebuvo jokio pagrindo nesivadovauti su tuo susijusiu Vilniaus rajono savivaldybės tarybos patvirtintu teisiniu reguliavimu.Vienas iš pareiškėjo reikalavimų buvo panaikinti Administracijos 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštą, tačiau minėtas raštas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia. Juo tik buvo persiųstas Komisijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. posėdžio protokolo išrašas bei buvo prašoma informuoti apie vietinės rinkliavos sumokėjimą. Teisinių pasekmių nesukeliantys sprendimai negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl byla dėl šio rašto panaikinimo nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas). Apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, neteisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas – skundžiamos Komisijos protokolinių sprendimų dalys bei jų pagrindu išduotas Leidimas (su priedu) panaikinami ir Administracija įpareigojama vietinę rinkliavą pareiškėjui skaičiuoti, vadovaujantis Rinkliavos nuostatų 9 punktu, o reklamos plotą skaičiuoti remiantis minėtų nuostatų 13 punktu, taip pat ir šio punkto antrąja dalimi.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 145 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Luminor Bank AB (buvęs pavadinimas – AB DNB bankas) apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Išorinės reklamos komisijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. protokolinių sprendimų dalis, kuriose nustatytas vietinės rinkliavos dydis ir plotas už kurį ji imama (atitinkamai – 16 ir 28 klausimai) bei 2015 m. rugsėjo 15 d. leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. A635-844/15(2.3.2.1-EK6) su jo priedu „Vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos“.
Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją vietinę rinkliavą pareiškėjui skaičiuoti, vadovaujantis Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713, 9 punktu, o reklamos plotą skaičiuoti remiantis minėtų nuostatų 13 punktu, taip pat ir šio punkto antrąja dalimi.
Nutraukti bylą dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštą Nr. A51-81111/15(2.3.2.1-EK6) „Dėl prašymo išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą“.
Sprendimas neskundžiamas.